Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Silvestras Valiūnas

Autorius: Justinas

Bibliografija
1.Biruta (lietuvių kalba). 1828 pirmą kartą paskelbtas Varšuvos žurnale „Kolumbas“
2.Pas Jo mylistos D. Poškos( lietuvių kalba)
3.Šlovė Bachuso; Telšių miestas yr ant kalno; Eilos apie sprovą; Pasveikinimas valsčionių; Kalėdos – (lietuviškų satyrų ciklas)
3.Plungės – Telšių kontubernija (lenkų kalba) – satyrinė poema
4.Laiškas bičiuliui apie jūros maudynes Palangoj (lenkų kalba)
4.Pareiškimas (lenkų kalba) – satyrinė poema
5.Mąstymas (lenkų kalba) – refleksinių eil. ciklas: Apie poetų skurdą; Apie žmogaus menkybę; Skroblynas Aušbikavio girioj;

6.Jo mylistai Vincentui Sasnauskiui (lenkų kalba) – satyrinis eiliuotas laiškas

Trumpa gyvenimo ir kūrybos apžvalga
Valiūnas gimė 1789 m. liepos 11 Pūnikių vienkiemyje, Raseinių parapijoje, Pšeciševskių žemėje, buvo laisvojo valstiečio sūnus, mokykloje įrašytas bajoru. 1808 m. baigė Raseinių mokyklą ir tų pačių metų rudenį įstojo į Vyriausiąją Vilniaus kunigų seminariją. Čia, be teologijos dalykų, klausė paskaitų universitete, lankė E. Grodeko vadovaujamą klasikinės filologijos seminarą ir įgijo gerą literatūrinį pasiruošimą. Seminariją baigė 1812 m. teologijos magistro laipsniu, bet kunigu neįsišventino. Tais pat metais su akademinio jaunimo būriu įstojo į Napoleono armiją. Napoleonui pralaimėjus, Valiūnas grįžo į savo gimtąją Žemaitiją, apsigyveno Aušbikavyje, netoli Tenenių, ir atsidėjo literatūrai. Jis palaikė ryšius su lietuvių kultūros veikėjais, ypač su D. Poška. Dalyvavo 1831 m. sukilime ir jame žuvo. R. Mikšytė linkusi manyti, jog S. Valiūnas sąmoningai pasitraukęs iš gyvenimo, nuspausdamas savo paties ginklo gaiduką.

Valiūnas turėjo romantikams būdingų bruožų: buvo linkęs į melancholiją, susimąstymą, uždarumą. Tai buvo talentinga, tvirto charakterio, kompromisų nepripažįstanti asmenybė. Jau Raseinių mokykloje jis išsiskyrė stropumu, charakterio pastovumu. Amžininkai stebėjosi jo sąmojingumu. Pirmasis Viliūno biografas L. Jucevičius pažymi, kad „dėl savo išsimokslinimo, linksmumo ir iš prigimties didelės sąmojo dovanos buvo visų draugijų pažiba, dvasia ir džiaugsmas. Valiūnas kūrė lietuvių ir lenkų kalba. Iš lietuviškos kūrybos išlikę kūriniai: „Biruta“, literatūrinis laiškas „Pas Jo mylistos D. Poškos“, eilėraščiai: „Šlovė Bachuso“, „Telšių miestas yr ant kalno“, „Eilos apie sprovą“ ir „Kalėdos“ . Dėl pastarųjų eilėraščių autorystės buvo ilgai ginčytasi.

Valiūno kūrybą lenkų kalba sudaro satyrinės poemos „Plungės – Telšių kontubernija“ , „Pareiškimas“, „Laiškas bičiuliui apie jūros maudynes Palangoj“, refleksinių eilėraščių ciklas, pavadintas „Mąstymu“, satyrinis eiliuotas laiškas „Jo Mylistai Vincentui Sasnauskiui“ ir kt. Iš tų kūrinių matyti Valiūno kritiškumas viešpataujantiesiems luomams. Poetas smerkia jų amoralumą, papročius ir buitį. „Plungės – Telšių kontubernijoje“ ypač smarkiai išpliekiamas girtuokliavimas. Valiūnas sako, kad tas, kas nuo vystyklų įsirašo į girtuoklių draugiją, įgyja aukštą stalo viršininko rangą; kas girtas vidunakty šaudo,- karo ministras, jis visų karingiausias; kas didžiausią butelių ir ąsočių bateriją sunaikina – sunkiosios artilerijos generolas. Sarkastiškai vaizduojamos ir girtuoklių laidotuvės. „Pareiškime“ poetas, smerkdamas girtavimą, apibūdiną ir sunkią to meto poetų dalią: poezija gardžiuojamasi, o poetai už savo eilutes tegauną bizūnų ir guzų; Pegasas, jei kada ir duodasi užsėdamas, tai laurais vainikuotą plikšį nešąs į elgetyną.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9

Rašykite komentarą

-->