Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Sigito Gedos kūryba

Autorius: Remis

Baltojo šermukšnio rauda (Geda S. Varnėnas po mėnuliu. v., 1984. P. 198)

Begalinės žemės rododendras, –
aš kalbėsiu vasaros nakty:

viešpatie, nuimk man šitą kaukę,
per šviesi man tavo valanda.

mano kaulai vėjy išpustyti,
per aukšta man jūra ir naktis,

kai išmuš bebalsės žemės laikas,
leisk užmigt man vasaros snieguos…

Eilėraštyje imituojamas prasmingos kalbos srautas, suskirstytas skyrybos ženklais. Bet šitame gramatiškai lyg ir taisyklingame kalbos sraute žodis jungiamas su tokiais žodžiais, kurių įprastinėje kalboje jis prisijungti negali („per aukšta man / jūra…“) – ir sukuriama tik poezijos pasaulyje įmanoma prasme.

Eilėraštį sudaro du aiškūs sakiniai. Abiejuose kalbama „aš“ vardu, yra nusakyti kalbančiojo veiksmai, objektų apibūdinimai. Gramatiškai tie sakiniai yra taisyklingi, tačiau „aš“ savybės I ir II sakinyje skiriasi: pirmame „aš“ turi lyg ir augalo pavidalą („rododendras – aš“), o antrame – lyg ir gyvos esybės („mano kaulai“).

Išskiriame du ateities laikus: tą, kada „aš“ kalbės Viešpačiu, ir tą, kuris ateis po šito kreipimosi („kai išmuš…“). Matome ir du dabarties laikus: šios akimirkos dabartį (lyrinis subjektas kalba tai, ką kada nors pasakys Viešpačiui) ir to sakymo būsimą dabartį,- čia ji yra ateities vizija, pateikiama kaip dabartyje. Nuoseklios laiko slinkties iš dabarties į ateitį neparodyta – kalbantysis laikus sujungia į visumą ir savaip išdėsto.
Vaikystės “išdidinimas”, arba pirmoji knyga. 1966 metais, arba 23-aisiais gyvenimo metais S. Geda išleido pirmąją eilėraščių knygą “Pėdos”, kuri buvo įvykis. Ir giriama, ir barama. Nenumatyta knyga, pilna pašėlusio džiaugsmo, gyvybės plazdėjimo, valiūkiškos laisvės, nesilaikančios jokių ribų ar sutarčių:

Buvau i Lietuvą išėjęs.
Ten paukščiai, moterys ir vėjas.

Į dieną visos karvės ėjo,
Ir vėju siautė ir plazdėjo
Didžiulis – rudas – vieversys,

Ilgi sparnai ir upės plakės,
Ir visos moterys – plaštakės.
Žole apaugo mano akys,

Ir iš pačios gelmės žolėj
Raudoni vertės gyvuliai.

Ar aš buvau, ar nebuvau,
Ar molio sapną sapnavau

Pavasario ritmas, atgijimo stichija valdo šį eilėraštį. Vėjas, kuriame plakasi paukščių sparnai, upės, plaštakės. Žolės spartus augimas, gyvulių pasirodymas. Spalvos žaismas: rudas, žalias, raudonas. Suabejojimas visagale realybe – “buvau ar nebuvau”. Sapno suvedimas su moliu – gličia, laikančia realybe. Veiksmažodžio “vėjiška” ekspresija: ėjo, plazdėjo, plakės, vertės… Šitokią žodžio laisvę turi tautosaka, ypač pasaka, ir vaikas…

“Čia, gimtuosiuos laukuos, prie ežerų ir miškų, esu pergyvenęs ir kitas žmogaus ir gamtos metamorfozes: kartais man pasirodydavo, kad yra kažkas bendra tarp vieversio sparnų, motinos ir upių vandens siūbavimo, kad karvės mūkimas siejasi su atgimstančiu dangumi ir permatomu pavasario vandeniu…”

Poezija iš tikrųjų yra ryšių ieškojimas ir ryšių matymas ar jautimas. Tas, kuris yra poetas iš prigimties, įžvelgia daug sąsajų, atitikmenų, lyginimo galimybių. Ir čia atsiranda metaforos. “Žole apaugo mano akys” – metafora, suglaudžianti į vieną nepaprastai greitą žolės augimą pavasarį ii įtemptą žiūrėjimą į visa, kas vyksta.?

Jau pirmuoju rinkiniu S. Geda atvėrė naują poetinį pasaulėvaizdį. Žemė, žmogus, visata nėra vienas nuo kito atskirti, viskas tarsi “sumaišyta”: “Vartosi prie žemės lygūs – / žmonės – paukščiai – gyvuliai”. Nebėra ir vienos laiko linijos, tiesiamos iš praeities į dabartį, o iš jos į ateitį. Laikai tarsi “užslenka” vienas ant kito. Savitas pasaulio supratimas reikalauja ir savitos poetikos. “Geda susikūrė savitą poetiką, paremtą šiurkštoku žodžio stačiokiškumu, vaikiškai fantastiškomis hiperbolėmis, drąsia ir energinga asociacijų kaita” (V. Kubilius). S. Gedos poetinio talento lemiamoji jėga – vaizduotė. Tai labai stipri vaizduotė, sugrąžinanti į ledynmečius, į neįspėjamą Lietuvos senovę ar į Žalgirio mūšį, leidžianti vienu metu būti keliose laiko atkarpose, jaustis kartu ir žmogumi, ir gyvūnu, ir žole. Viską sieja ypatinga vienybė, lyg koks visatiškasis ritmas. Štai eilėraščio “Lietuvos atsiradimas” pradžia:

Ištiško geltona Raudonas ir žalias,
Šviesa danguje, Kuprotas kaip krabas
Ir plaukia giedodamos Pašoka i viršų
Žuvys i ją. Lietuviškas kraštas.
Sukluskime prie savitos metaforos: “giedodamos žuvys”, prie lietuviško krašto palyginimo su krabu. Vaizdas ekspresyvus, jis turi vidinės energijos, kurią gerai išreiškia 3 veiksmažodžiai: ištiško, pašoka į viršų… Jaučiame didžiulį to atsirandančio pasaulio vieningumą.

Pirmąja knyga S. Geda atsiskleidė ir kaip poetas, jaučiantis savo tautos žaizdas. Įsižiūrėkime, koks talpus eilėraščio “Neužmiršiu erdvių, plotų…” pabaigos vaizdas: “Kaip ilgi balti laiškai / Švietė – Sibiro miškai”. Perkeltine prasme čia kalbama apie į Sibirą išvežtuosius lietuvius.

Įsiklausykime į eilėraštį „Jotvingių žemė“:

Parvažiavau namo gegužės mėnesį,
Ir aiškiai buvo galima matyti
Boružės, gulinčios po akmenėliais,
0 prie upelių landžiojo karvytės.

Kvepėjo alksnių luobu. Žmonės
Sodino bulves. Lyg kokia dvasia
Vaikai, arkliai ir traktoriai, ir kovarniai
Pleveno prie pat žemės, vagose.

Ten buvo vandenys, Mėnulio pusė.
Koplytstulpiai ir peršviestas genys.
Žalių šakų erdvėj paskleidę pušys.
Raudonas kaimas. Baltas gyvulys.

Ir visos šito krašto dienos –
Kaip jotvingiai ant didelių kalnų.
Gulėdamas tarp moterų ir diemedžių,
Klausiausi – šventas Jurgis vandenų.

Subėgę mano, seserys ir broliai
Dar pasakyt norėjo man kažką.
Aš juos paglosčiau šviečiančia ranka.
Jau ūžė žalias ąžuolo altorius.
Eilėraštyje jungiasi dvi realybės: įprasta, kasdieniška, perteikta neskubiu pasakojimo ritmu (“Parvažiavau namo “, “Sodino bulves “) ir kita, sudvasinta, pridengta paslapties – “Lyg kokia dvasia “. Nėra tarp jų ribos, viena persišviečia per kitą (peršviestas genys, šviečianti ranka), tikrovė regima kaip fantazija: “Raudonas kaimas. Baltas gyvulys”. “Jau ūžė žalias ąžuolo altorius” – tai ne tik metafora, ji kalba apie gamtos ir žmogaus šventovę, apie pavasarinę atgijimo misteriją. S. Gedos poezijoje pilna įvairiausių gyvių: ir šiame eilėraštyje – boružės, karvytės, arkliai, kovarniai, ,genys, baltas gyvulys. Net technikos atributą – traktorių – vaizduotė bando sujungti su arkliais ir kovarniais. Poeto pasaulis apskritai kupinas gyvybės, dažnai siejamos su vandeniu, – ir čia jis svarbus akcentas: “Ten buvo vandenys”. Dažnos intensyvios, spalvos (geltona, raudona, žalia), kaip liaudies menininkų darbuose (tapyboje, audiniuose), kaip mūsų tautos simbolikoje.

Daug reikšmingesnis už saulę poeto pasaulėvaizdyje yra mėnulis (vienas eilėraščių rinkinys pavadintas “Mėnulio žiedai”), Ir lietuvių mitologijoje mėnuliui tenka svarbesnis vaidmuo. Ir cituotame eilėraštyje įvardytas mėnulis, į žemę atsisukusi mėnulio pusė. Ne tik tautosaka ar mitologija, S. Gedai svarbi ir istorija: ir reali, ir legendinė. “Jotvingių žemė”, taip pavadintas eilėraštis, ir kalbama čia apie išnykusią, pražuvusią baltų gentį, lietuvių brolius. Gyva tebėra jungtis tarp gyvųjų ir pražuvusiųjų – į senąją jotvingių žemę, kaip į savo namus, parvažiuoja šio eilėraščio veikėjas. .

S. Gedai itin artimas liaudiškas pasaulėvaizdis, stambios, ryškios ir kartu fantastiškos vaizduojamojo liaudies meno formos – koplytstulpiai, drožiniai, skulptūros.
Biografija

Sigitas Geda, poetas, scenaristas, literatūros kritikas, eseistas ir vertėjas, gimė 1943m. Pateruose (Lazgijų r.). nors jo kūrybinės veiklos laukas labai platus, poezija laikytina svarbiausia jo kūrybos dalimi. Sigitas Geda – valstybinės, Nacionalinės, Baltijos asamblėjos premijų laureatas. Pagal Vilniaus universitete įgytą mokslą S. Geda yra filosofas, lituanistas. Dirbo ir dirba laikraščiuose, žurnaluose. Tai duonos darbas. Tikrasis poeto darbas yra kūryba. S. Geda yra išleidęs daugiau kaip dešimt lyrikos knygų, parašęs eilėraščių ir pjesių vaikams, libretų, scenarijų, sukūręs gražios eseistikos, paskelbęs įdomių recenzijų, ir…piktų pokalbių. Daug ką išvertęs – pats pasirinkdamas. Debiutavo eilėraščių knyga “Pėdos”. Šiuo metu dirba kultūros savaitraščio “Šiaurės Atėnai” redaktoriumi.

Kūrybos bruožai

1. Savo poezijoje poetas naudoja įvairius kultūrinius kontekstus – tautosaką ir senąją lietuvių literatūrą (atsigręžia į Antaną Strazdą, Antaną Vienažindį, Dionizą Pošką, Antaną Baranauską), Rytų poeziją ir viduramžių dailę, Bibliją ir senųjų kultūrų (pagoniškąją lietuvių, Egipto, šumerų, babiloniečių, japonų ir kt.) mitologijas, – taigi tarsi ieško universalios mitinės atminties.

2. S. Geda daugiaklodis, jame susipina asmeninis lyrinio subjekto požiūris, kasdieninio gyvenimo detalės ir mitinis pasaulėvaizdis; poetinis laikas ir erdvė paneigia įprastinius realybės dėsnius. Lyrinis subjektas tekste reiškiasi labai įvairiai: jis gali būti įprastas kalbantysis, gali užsidėti paties autoriaus kaukę ir būti vadinamas jo pavarde, gali kalbėti koto žmogaus (pavyzdžiui, prancūzų viduramžių poeto Francua Vijono) vardu, gali būti poetinio pasakojimo veikėjas ar pasakotojas. Poetas mėgsta maišyti aukštąjį ir žemąjį stilių: su šventumu susiję teiginiai susipina su buitine kalba, net piktžodžiavimu.
3. viena svarbiausių S. gedos kūrybos temų yra pasaulio gyvastingumas, gaivalingumas, nuolatinis atsinaujinimas ir nuostaba tokio pasaulio akivaizdoje. Dažnai eilėraštis tampa pradžios, ištakų (viso pasaulio, tautos, kalbos ar kokio nors daikto), netikėtų tarpusavio ryšių ieškojimu. S. gedai apskritai svarbu etimologija, kilmė, jis mėgina rasti arba mistifikuoti (sukurti ir pateikti kaip tikrą) atskiro žodžio, gramatinės formos atsiradimo kelią. Neretai tarsi siekiama atkurti pirmykštį kalbos gausmą, žaidžiama kalbos garsais, derinamas žodis ir vaizdas.

4. Poetas išmėgina įvairias eilėraščio formas – ir griežtas (klasikiniu ketureiliu rašyti eilėraščiai, sonetai, rytietiški trioletai), ir laisvas, dažnai asociatyvinių ryšių jungiamas eiles; rašo ir eilėraščių ciklus, ir trumpučius rytietiško stiliaus eilėraščius.

Naudota literatūra:

1. “Lietuvių literatūros konspektas abiturientui 2004“
2. Viktorija Daujotytė ir Elena Bikelienė „ Lietuvių literatūra

Rašykite komentarą

-->