Studijoms.lt

Referatai, konspektai

senoves lietuviu religija

Autorius: Vaclovas

(Parengė R. Kairaitis)

Apie senąjį lietuvių tikėjimą geriausiai žinome mes patys – lietuviai, nes tai glūdi giliai mumyse. Tereikia tiktai parimti ir prisiminti. Kiekvienas turėtume ieškoti ir surasti savo Romuvą. Ši Romuva – tai mūsų ramybės vieta arba Dieviškos Palaimos būsena – Romovė, kuri yra pats brangiausias žmogaus turtas, ne žemiškas, ne medžiaginis, bet dvasinis turtas. Surasti šią Romuvą – neišvengiamas kiekvieno žemės keliauninko, žmogaus gyvenimo tikslas, nepriklausomai nuo to, žino jis tai, ar ne.


Mūsų protėviai jautė, kad jie yra žemės pagimdytos visatos dalelės. Jie buvo stipriai suaugę su visa gamta, kurioje nebuvo ribos tarp žmogaus, gyvūnijos, augmenijos ir judančių dangaus kūnų. Visa buvo Viena. Žmogus jautė paslaptingai alsuojančią Gyvybės Jėgą. Jam atrodė, kad nuo Jos priklausė dangaus kūnų sukimasis, visokis augimas (žmogaus, gyvulio, augalo) bei keitimasis (gimimas, mirtis, atgimimas).

Paslaptingoji Gyvybės Jėga žmogų supančiame pasaulyje glūdėjo ne visur vienodai sutelkta. Dėl to tam tikri daiktai (gyvūnai, augalai ir kt.) turėjo ypatingą galią. Buvo įdvasinami ne tik atskiri gumbuotai, kreivai, neįprastai išsišakoję ar iš dviejų kelmų kamienų į vieną suaugę medžiai, bet dvasių buveine laikytos ištisos giraitės, upeliai, ežerai, akmenys.

Lietuvoje išlikę labai daug vietovardžių, turinčių pavadinime šaknį “alk” (Alkakalnis, Alkalnis, Alkmiškis, Alkupis ir t.t.). “Alkos” reiškia dar ir pievas, laukus, akmenis, salas, ežero iškyšulius. Tai buvo šventos, neliečiamos vietos, kuriose gyveno “gerosios dvasios”. Metraštininko Dlugošo žodžiais tariant, lietuviai yra turėję židinių (ugniaviečių), paskirstytų po kaimus bei šeimas. Ten būdavo deginami mirusieji.

Įvairūs medžiai – ąžuolas, liepa, šermukšnis, eglė, jovaras, – turėjo ypatingą galią. Didžiai gerbiamas buvo žaltys – laimės ženklas.

Lietuvių Dievų garbinimo vietos vadintos romovėmis, rambynais, alkomis, gojais ir kitais vardais. Tai dažniausiai tylios, jaukios miškų aikštelės su ąžuolu ir priešais jį įrengtu aukuru arba ypatingoje vietoje esančios kalvos.

1326 metais Kryžiuočių ordino brolis, kunigas Petras Dusburgietis baigė savo “Prūsijos žemės kroniką” ir įteikė magistrui. Joje jis įrašė ir tokius žožius:

“Jie (prūsai), nepažindami (krikščionių) Dievo, sudievino visą pasaulį: saulę, mėnulį ir žvaigždes, perkūną, paukščius ir keturkojus gyvūnus, netgi rupūžes. Jie taip pat turėjo šventus miškus, laukus ir vandenis, kur niekas nedrįso nei medžio kirsti, nei žemės dirbti, nei žuvauti”. Tokiame sudievintame pasaulyje gyveno baltai. Senieji mūsų protėviai manė, kad žmogaus buvimas yra galimas tik dėka nuolatinio ryšio su

Dangumi.

Anksti pavasarį žmonės išeina į laukus, vaikšto žeme ir kreipiasi į Deivę Žemyną, į Žemę – Didžiąją Motiną:

“Žemyna, Žiedkelėle, žydėk rugiais, medžiais ir visais javais”.

Kryžiuočių ordinas grobė baltų žemes, žudė žmones, bet senojo tikėjimo neišnaikino. Atėjūnams nerūpėjo Jėzaus atnešta šviesa, nes juos buvo užvaldęs gobšumas. Jėzaus mokymas jiems buvo tik priedanga. Jie nenorėjo įsiklausyti į apaštalo Pauliaus žodžius:

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->