Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Senovės lietuvių mitologija ir religija

Autorius: Aušra

Lietuvių mitologijos ir religijos istoriją būtina skirstyti į tris epochas: 1) ankstyvąją proindoeuropietiškąją gimininės matriarcharinės santvarkos epochą, kai religiniai vaizdiniai formavosi rankiojimo ir medžioklės ūkio sąlygomis vėlyvojo paleolito ir mezolito laikais; 2) vėlyvąją ikiindoeuropietiškosios gimininės matriarchalinės santvarkos epochą, kai kaplinės žemdirbystės sąlygomis kūrėsi religiniai vaizdiniai, susiję su moteriškomis dievybėmis; 3) trečiąją epochą, kai indoeuropietiškossios patriarchalinės gimininės santvarkos, jos irimo ir klasinės visuomenės susidarymo laikotarpiu buvo sukurti pagrindiniai dievai vyrai. Moteriškosios dievybės degradavo, daugelis neteko reikšmės, tačiau kai kurios dar ilgą laiką egzistavo šalia dievų, susidarius Lietuvos valstybei krikšto išvakarėse ir net priėmus krikščionybę. Taigi, visų epochų religiniai vaizdiniai darniai susipynė tarpusavy. Kartą atsiradę, jie neišnykdavo pasirodžius naujiems, o sąveikavo tarpusavy arba egzistavo neprieštaraudami vieni kitiems.

Lietuvių, kaip ir kitų batų, religiją nušviesti padeda archeologiniai, rašytiniai, lingvistiniai, etnografiniai šaltiniai, ypač žodinė kūryba, papročiai, liaudies menas ir jo simboliai.

Seniausias yra planetų garbinimas, bet Lietuvoje jis labiausiai pamirštas. Vis dėlto yra išlikusių tokio tikėjimo pėdsakų. Pavyzdžiui, lietuvių išminties deivė Butė primena indų Budą arba korą,- ne tik išminties, bet ir šviesos bei saulės dievą.

Pačią tikėjimo esmę sudarė kūnų ir žemės sudievinimas, be to, buvo garbinama ugnis, šviesa arba apskritai gyvybė. Tas seniausias ugnies, šviesos ir saulės, žvaigždžių bei žemiško ugnies garbinimas iki šiol lietuvių mitologijoje buvo svarbiausias. Taip buvo todėl, kad pirmasis reiškinys, kuris pasirodė žmogui nesuprantamas, buvo gaivinantis šviesos ir ugnies veikimas, amžinoji veikla, taip stebuklingai stimuliuojanti gyvybę. Garbindami saulę, žvaigždes, ugnį, lietuviai garbino visuotinė gyvybę, visa tai, kas egzistuoja, kiekvieną gyvybės apraišką. Iš šio šaltinio galėjo kilti ir kitos, vėliau susiformavusios mitologinės sistemos. Čia jų pati pirmoji užuomazga. O nuo šviesos ir ugnies garbinimo buvo galima labai lengvai ir paprastai pereiti prie būdingų dviejų priešingų pradų sampratos ir prie indų didingosios vienovės sampratos.

Daug ryškesnis yra šventų vandenų garbinimas, kurio pradžia gali būti siejama gal dar su Gangu. Kur tik lietuvis žingsnį žengė, visur šventą upę sveikino, šaltinius šventais vadino. Lietuvoje, kaip ir slavų žemėse, yra daugybė šventų upių, ežerų ir šaltinių. Jie buvo personifikuoti ir garbinami kaip dievybės. Galbūt tą garbinimą lėmė ne vien tai, kad jis buvo kilęs iš ankstesnės tėvynės – svarbu ir tai, jog senų senovėje ežerai, upės, jūra Lietuvai buvo svarbūs kaip pirmieji ir lengviausiai prieinami pragyvenimo šaltiniai, o paskui – prekybos keliai. Tačiau ar vanduo buvo naudojamas apsišvarinimui, apsiplovimams, turintiems religinę reikšmę, tiksliai nežinoma.

Medžiai, ypač kai kurios jų rūšys, supančios šventoves ar šiaip augančios, irgi buvo garbinamos. Didžiulėse senovės lietuvių giriose, neįžengiamuose jų tankumynuose tūnojo daugybė slėpiningų dievybių, dažnai bjaurių ir baisių. Kiekviename ūgyje gyveno dvasia ragana, kiekviena medžio atžala buvo tos dvasios saugoma.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->