Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Senovės Egipto menas

Autorius: Reda

Nuo seniausių laikų Egiptas traukė keliautojų, mokslininkų, kaimyninių tautų dėmesį. Graikai Egipto civilizacijos smukimo laikais stebėjo jo paminklus ir gyvenimo būdą, žavėjosi protu ir vaizduote, sukūrusia nuostabios konstrukcijos pastatus. Romėnai dvi didžiąsias piramides – Cheopso ir Chefreno – priskyrė prie septinių didžiųjų pasaulio stebuklų. 450m. pr. Kr. Egiptą išvaikščiojo ir aprašė Herodotas, vėliau šalį lankė daugelis kitų ano meto istorikų, bei geografų, jie skelbė savo žinias atskirose knygose.

Domėjimasis Egiptu prasidėjo renesanso laikais, mokslinis senojo Egipto paminklų tyrinėjimas pradėtas tik XIXa., po to, kai čia lankęsi Napoleono ekspedicijos dalyviai išleido veikalą “Egipto aprašymas” (1798-1801), o Žanas Fransua Šampoljonas 1822m. paskelbė darbą, padėjusį pagrindus hieroglifų raštui skaityti. Įsidėmėtina, kad vien archeologų kasinėjimai nebūtų leidę atkurti, išaiškinti bei suprasti senovės Egipto gyvenimą ir meną. Didelę reikšmę turėjo skaitymas hieroglifų tekstų, padėjusių Egipto istoriją, religiją, kultūrą ir dailę.

Į šį kraštą ėmė veržtis ir plėšikai. Jie nesivaržydami barbariškai naikino paminklus, o išplėštas meno vertybes pardavinėjo Europos šalių muziejams bei kolekcininkams.

Egiptiečiai pasaulio kultūros kūrėjais tapo apie 3100m. pr. Kr. Šalies kultūros istorija, aprėpianti 30 dinastijų, skirstoma į laikotarpius:

a) Senoji Egipto karalystė (apie 3100 – 2000m. pr. Kr.),

b) Vidurinioji Egipto karalystė (apie 2000 – 1570m. pr. Kr.),

c) Naujoji Egipto karalystė (apie 1570 – 525m. pr. Kr.).

525m. pr. Kr. persų karalius Kambizas nugalėjo Egiptą ir pavertė jį Persijos provincija. Šiuo įvykiu baigėsi senovės Egipto istorija. O 323m. pr. Kr. Aleksandras Makedonietis užkariavo Egiptą ir įkūrė Aleksandriją, kuri tapo helenizmo kultūros centru.

Senovės Egipto meno samprata apėmė amatus, mokslus ir menus. Menas turėjo aukštą socialinį statusą, jis laikytas dieviškos kilmės. Visose su religiniais ritualais, faraonų ir mirusiųjų kultu susijusiose sferose ypač svarbus vaidmuo teko menui. Žmogaus gyvenimo šiame pasaulyje esmė – pasiruošimas pomirtiniam gyvenimui, kuris rėmėsi mitais ir spalvingais vaizdiniais. Egiptiečiai tikėjo, kad žmogui mirus siela toliau gyvena ir kartais aplanko kūną. Todėl jie kruopščiai saugojo mirusiojo kūną, jį balzamavo ir laidojo tvirtuose statiniuose. Konservuojančios mumifikavimo medžiagos buvo įvairūs aliejai, bičių produktai, taip pat molis, smėlis, sakai, pjuvenos, vilna, kvepalai, svogūnai. Širdį pakeisdavo akmeniniu skarabėjumi – amuletu, buvo liejamos pomirtinės kaukės, daromos galvos iš akmens, medžio, metalo. Mirusiajam skirdavo išpuoštus kasdieninius ir prabangos daiktus bei tarnų statulėles, kad pomirtiniame gyvenime nejaustų jokio nepritekliaus.

Architektūra – pagrindinė senovės Egipto meno šaka. Ji sąlygojo visų dailės rūšių raidą ir lėmė jų charakterį. Senovės egiptiečiai rytinį Nilo krantą laikė “gyvybės” krantu (čia statė namus ir šventyklas), o vakarinį – “mirties” (laidojo žmones statė piramides faraonams). Pagrindiniai senovės Egipto statiniai buvo šventyklos, piramidės, obeliskai ir rūmai. Vaizduojamosios dailės srityje vyravo apvalioji – visatūrė skulptūra, reljefas, monumentali ir dekoracinė tapyba bei grafika. Egipto tapybai ir grafikai būdingas glaudus hieroglifinių skulptūrų ir piešinio ryšys.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->