Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Senoji lietuvių mitologija

Autorius: Deivydas

Senoji lietuvių mitologija, religija yra vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių. Žmogaus prigimtyje užkoduota fantazija pakelia virš realybės ir suteikia neribotą laisvę. Tautosaka kuriama kasdienine kalba, kuri yra tautinės atminties liudijimas. Todėl joje labai gausu mitologijos, išlikusios nuo senų senovės. Ypač daug senojo, pagoniškojo lietuvių tikėjimo yra mitologinėse sakmėse ir stebuklinėse pasakose. Tautosakai būdingas fantastinis pasaulio suvokimas, daug mitologijos ženklų: minimos laumės, velniai, aitvarai, dažnai kartojasi magiški skaičiai.

Turbūt dažniausiai tautosakoje minimas velnias. Sakmėse jis talkina dievui, kuriant pasaulį, o pasakose jis yra neatskiriamas žmogaus palydovas. Žmogus pasakose dažnai sudaro su juo sutartį, pasirašydamas krauju. Tačiau velnias dažniausiai lieka kvailio vietoje. Jis lengvai pasiduoda žmogaus valiai ir leidžiasi apgaunamas. Kartais jis nudirba už žmogų įvairiausius darbus, kartais neturtingą padaro turtuoliu. Jis nepastebi, kad žmogus jį apgaudinėja, ir klauso jo nurodymų. Tai išaukština žmogaus išmintį ir sumenkina patį velnią. Senovės lietuviai buvo įsitikinę, kad velnias gali padėti žmogui, jei tik su juo bus tinkamai elgiamasi. Reikia veikti ne jėga, bet protu. Gudrus valstietis visada nugali velnią. Kartais nelabajam pažadamas atpildas už darbą, naudingą žmogui, arba už išgelbėjimą nuo nelaimės. Bet dažniausiai jis tiesiog apgaunamas, įsipainioja savo paties pinklėse arba nesugeba įveikti išbandymo, skirto žmogui, kuris nori išsipirkti savo sielą. Tada velnias priverstas gėdingai pasitraukti ir atlyginti žmogui už padarytą skriaudą. Dažniausiai, pats to nenorėdamas, jis yra naudingas žmogui.

Tačiau velnias niekada nebūna žmogaus draugas. Jis visada stengiasi padaryti ką nors bloga, pakenkti. To reikalauja jo prigimtis. Kartais jis žmogui padeda, bet tai daro tik savanaudiškai, tikėdamasis gero atpildo. Tačiau žmogus taipogi nepėsčias. Jis visada stengiasi iš velnio išpešti kuo daugiau naudos. Nors velnias yra antgamtinė būtybė, žmogus jo nebijo. Lietuvis visada elgiasi šaltakraujiškai. Taip yra todėl, kad pagonys lietuviai velnio nebijojo, nelaikė jo ypatingai baisia ir žiauria antgamtine būtybe. Jis gyveno raistuose, pelkėse ir patyliukais kenkė žmonėms, krėtė įvairiausias šunybes. O pragariškojo, demoniškojo velnio, tempiančio sielas į pragarą, įvaizdis atsirado tik krikščionybės laikais. Tačiau net ir tada krikščioniškasis velnias susijungė su pagoniškuoju ir netapo tokiu visagaliu žiauriu demonu, kurio žmogus neįstengtų nugalėti. Pasakose ir sakmėse liko išaukštintas žmogaus protas ir pažemintas velnias.

Tačiau velnias nėra vienintelis pasakų ir sakmių veikėjas. Tautosakoje gana dažnai sutinkamos laumės. Jos nėra tokios priešiškos žmogui kaip velnias, tačiau taip pat gali sukelti nemažai pavojų. Gana retai jos nori tyčia pakenkti žmogui. Dažniausiai laumės padeda : skalbia, verpia, audžia. Bet čia ir slypi visas laumės pavojingumas. Pradėjusi dirbti darbą, ji niekaip negali sustoti, arba pabaigusi vėl viską sugadina. Su laumėmis pasakose dažniausiai susiduria namų šeimininkės, kurioms laumės padeda nudirbti namų ruošos darbus. Laumę galima prisišaukti paminėjus jos vardą, o kartais ji pati nekviesta ateina. Bet po to sunku laumėmis nusikratyti. Jos taip įsismagina dirbti, kad pradeda kenkti : suverpusios linus, verpia pakulas, samanas, paskui ima reikalauti moters plaukų, žarnų, gyslų. Sustabdyti jas galima tik įspėjus laumės vardą arba išgąsdinus. Tada laumės palieka darbą.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->