Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Senieji lietuvių liaudies amatai

Autorius: Povilas

• Norint pažinti tautą, būtina pažinti pagrindinius jos užsiėmimus ir verslus, darbo įrankius, pastatus, apsirengimą, papročius. Kiekviena tauta per savo gyvavimo amžius sukuria tam tikras jai būdingas kultūros formas, rečiau sutinkamas kitose tautose.

• Beveik visi medžio apdirbimo meistrai savo amato išmokdavo iš tėvų, padėdami jiems meistrauti, dirbdami statybose. Kiti eidavo mokytis pas dailides, iš pradžių pas juos dirbdami be atlyginimo. Būdavo, kad amatai pereidavo paveldėjimo keliu. Dažniausiai būdavo paveldimi kalvio ir puodžiaus amatai, nes būdavo perimamos ir dirbtuvės.

• XX a. pirmojoje pusėje pradėjo kurtis amatų mokyklos, kuriose daugelis valstiečių vaikų ėmėsi mokytis amato. 1930 m. Telšiuose buvo atidaryta amatų mokykla, joje būdavo rengiami medžio meistrai, siuvėjos. Medžio specialybės moksleiviai, padarę P. Rimšos skulptūros „Vargo mokykla” kopiją, dalyvavo parodoje Paryžiuje. Baigę tokias mokyklas, jie kūrėsi miestuose ir miesteliuose, kur būdavo galima gauti daugiau užsakymų .

• Didžiąją amatininkų dalį sudarė medžio apdirbimo meistrai. Tai dailidės, staliai, račiai, kubiliai, klumpdirbiai. Dažniausiai nė vienas valstietis neapsiėjo be kalvio, puodžiaus, siuvėjo, batsiuvio paslaugų.

DAILIDĖS Dažniausiai šie amatininkai statydavo trobas. Vieni dailidės pastatydavo namo sienas, iškeldavo gegnes, kiti įrengdavo vidų. Vėliau kai kur vieni ir tie patys dailidės pastatydavo statydavo ir iš apvalių, ir iš apipjautų rąstų. Žiemą nupjauti rąstai būdavo, tuo laiku įrengdavo ir trobos vidų. Statybai mediena būdavo paruošiama iš anksto. Trobesius statydavo pavasarį. Žievę nuskusdavo dviejų rankenų vienašmeniu drožtuvu. Lentas ir sienojus išpjaudavo dročiai. Rąstus tašydavo specialiu, plačių ašmenų kirviu – skliutu. Lentas pjaudavo dviese išilginiu pjūklu, pasidėję ant ožių. Dročius pjaudavo pasilipęs viršuje, o jo pagalbininkas apačioje. Telšiškis F. Audenis dročiumi dirbo iki 1936 m. Daugiausia – pas valstiečius prie statybų, geležinkelio. Užmokestis būdavo 20-25 ct. už pjūvio sieksnį. Sieksnį sudarė 2,10m. Kai pradėjo atsirasti daugiau lentpjovių, dročiai tapo nebereikalingi.

Gerų meistrų dailidžių būdavo nedaug, todėl jie darbo turėdavo pakankamai. Trobesiai dažniausiai būdavo statomi tik vasarą. Prie statybos talkindavo kaimynai, samdomi neturtingesni valstiečiai. Dažnai meistrai turėdavo savo darbininkų, mokinių. Pagrindinis žmogus prie statybos būdavo meistras. Jis paskirstydavo darbus, nurodinėdavo, ką ir kaip reikia daryti, turėdavo savo pagalbininkus, nustatydavo trobesių pamatus, matuodavo konstrukcijas.

Iškėlus gegnes, būdavo kviečiamas meistras luboms, grindims sudėti, durims, langams sustatyti, langinėms padaryti ir papuošti.

Stogą (šiaudinį ar skiedrinį) dengė stogdengys, kurių būdavo kiekviename kaime. Šiaudais stogai būdavo dengiami iki XX a. pradžios. Po Pirmojo pasaulinio karo paplito skiedriniai stogai. Stogdengiui padėdavo vienas iš namiškių vyrų, paduodamas šiaudus ar skiedras. Šiaudai būdavo klojami tvarkomi pailga, dantyta, viename šone su vinutėmis mentele.

Skiedros stogui būdavo pjaunamos specialiu įrenginiu, kurį sukdavo vyrai arba arklys. Vėliau atsirado ir mechaninės skiedrapjovės.

STALIAI Tai baldų meistrai. Jie dirbdavo namuose arda keliaudami per žmones. Paprastai valstiečiai juos kviesdavosi dukterims kraičio daryti, nes kraičiui būdavo duodami ir baldai, skrynios.

Atvykę staliai rasdavo paruoštą medieną. Padirbę baldus, juos ir papuošdavo: išmargindavo, nudažydavo, jei reikėdavo, ir apkaustydavo.

Baldai būdavo gaminami iš įvairios medienos: ąžuolo, pušies, eglės, beržo. Kai kurie baldai išsiskyrė savo puošyba; jie būdavo tapomi, raižomi, drožinėjami, tekinami. Tapytos yra skrynios, indaujos, spintos. Rankšluostinės, laikrodžių spintelės dažniausiai raižytos, kiaurapjūviai pjaustinėtos. Dažnai spintos, lovos, indaujos būdavo puošiamos keliais būdais.

Staliai užsiimdavo ir kitais medžio apdirbimo darbais, darydavo kubilus, gamindavo ratus, kiti dirbdavo ir kaip dailidės.

KUBILIAI Jie gamino medinius indus, kurių reikėdavo kiekviename ūkyje. Juose būdavo laikomi maisto produktai, grūdai, miltai, šeriami gyvuliai. Juos gamindavo iš šulelių, lentelių, išskaptuodavo iš medžio. Skaptavimas ir išdeginimas būdavo seniausia medinių indų dirbimo technika. Labiausiai būdavo paplitę skobtiniai indai. Vėliau pradėjo plisti šuleliniai indai, padirbti iš lentučių su lankais.

Kubilių amato būdavo išmokstama nusižiūrėjus į kitų meistrų darbus, šį amatą perimdavo iš tėvo. Kiekviename kaime būdavo net po keletą kubilių. Kubiliais itin garsėjo Plungė. Rakandus kubiliai dirbdavo iš pušies, eglės, drebulės, ąžuolo. Skobtinius indus darė iš medžio, kuris būdavo išpuvęs iš vidaus. Indams, dėžutėms dirbti būdavo panaudojama ir beržo, liepos žievė.

RATELNINKAI Šių amatininkų buvo nedaug. Jie gamindavo verpimo ratelius. Darbo turėdavo pakankamai, nes dirbo plačiai teritorijai. Kiekvieno valstiečio šeimoje būdavo po keletą ratelių, jį turėjo kiekviena moteris.

KLUMPDIRBIAI Klumpdirbystės amatas nesenas. Kada klumpės paplito Žemaitijoje, tiksliai nežinoma. Pasakojama, kad kunigaikštis Irinėjus Oginskis iš Austrijos į Rietavą atsivežė meistrą, kuris ir išmokė žemaičius dirbti klumpes. Labiausiai klumpės paplito XlX a. pabaigoje- XX a. pradžioje, tačiau jos nebuvo vienintelis valstiečių apavas.

Žemaitijoje žymiausi klumpdirbystės centrai buvo Plungė, Rietavas, Seda, Telšiai, Varniai ir jų apylinkės. Žinoma, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą Plungėje padirbtos klumpės būdavo vežamos į Rusijos miestų metalo gamyklas.

Klumpes dirbo iš įvairios medienos. Storesnius ar plonesnius rąstigalius pjaustė į atitinkamo ilgumo gabalus. Storesnius skaldė į keturias, o plonesnius į dvi dalis. Žiūrėjo, kad išeitų dvi klumpės šalia viena kitos. Medis turėjo būti be šakų.

Kirviu aplyginamas klumpės padas, aptašomi šonai ir padaromas iškirtimas vidui išskaptuoti. Tada pleištais pritvirtinamas prie ožio. Ožys – tai rąstigalis su keturiomis kojomis.

Kaip skaptuojamas klumpių vidus?

Pirmiausia grąžtu išgręžiamos dvi skylutės, po to skaptuojamas vidus. Išskaptavus vidų, gabalai išimami iš ožio, kirviu aptašomas jų paviršius. Baigiama drožti drožtuvu – striūna. Klumpės vidui padaryti naudojama keletas instrumentų: šaukšto formos grąžtas, išlenktas skaptas gilumui išskaptuoti ir kulnasukis užkulniui išdailinti. Paskui nulyginamas padas. Klumpių paviršius peiliuku ar mažu skaptu būdavo puošiamas augaliniais arba geometriniais ornamentais.

Klumpdirbiai dirbdavo ne po vieną porą, o iš karto tiek porų, kiek pajėgdavo padaryti per dieną. Patyręs klumpdirbys per dieną padarydavo 10-12 porų, o su papuošimais – per pusę mažiau.

BATSIUVIAI Jie siūdavo odinę avalynę. Odinę avalynę valstiečiai nešiojo tik ypatingomis progomis. Batsiuvių būdavo kiekviename miestelyje. Batus siūdavo iš užsakovo medžiagos.

SIUVĖJAI Dažnai juos vadindavo kriaučiais. Valstiečių namuose jie būdavo dažni svečiai. Jis čia apsilankydavo beveik kasmet. Stambaus valstiečio šeimoje jis išbūdavo po kelias savaites – kol apsiūdavo visą šeimą. Siuvėjas dažniausiai būdavo kviečiamas žiemą, kai valstiečiai turėdavo daugiau laisvo laiko.

Žmonės prašydavo, kad vilnonius rūbus siūtų delčios, vestuvinius rūbus – saulėtu metu (kad kandys neėstų), kad gyvenimas būtų šviesus.

P. Bružas grojo smuiku, tad čirškindavo ir jaunimo pasilinksminimuose, vestuvėse.

Šalia keliaujančių siuvėjų būdavo ir vienoje vietoje dirbančių.

AUDĖJOS Austi ir verpti seniau mokėdavo kiekviena Žemaitijos kaimo moteris. Būdavo ir tokių, kurios pragyvendavo būtent iš šių darbų.

Kiekviena apylinkė turėjo savo garsių audėjų. Alsėdžiuose visi žinojo Justiną Tolutaitę (1889-1983). Ji austi pradėjo dar vaikystėje. Audimo mokėsi pas žymų latvių audėją, o nuo 1912 m. audė savarankiškai. Daugiausia – žakardinėmis staklėmis. Tarpukario Lietuvoje dalyvavo parodose, 6 kartus apdovanota garbės raštais. Sužavėtas jos audinių, Jonas Basanavičius jai padovanojo auksinę monetą, o prezidentas Antanas Smetona – auksinį žiedą.

Takus ausdavo rinktine ir kaišytine technika, juos paįvairindavo augaliniais, gyvūnus simbolizuojančiais ornamentais.

RAČIAI Jau XlX a. pabaigoje kai kuriose Lietuvos vietovėse natūraliai susikūrė račių ir kalvių centrai. Vienas iš žymiausių tokių centrų buvo Varniai.

Po 1863 m. sukilimo Varniuose stovėjo rusų armijos raitelių pulkas ir 2000 arklių. Jiems prižiūrėti reikėjo amatininkų, kurie galėtų pakaustyti arklius, remontuoti balnus, ratus. Nors po Rusijos- Japonijos karo kariuomenė į Varnius nebegrįžo, bet kalviai ir račiai čia ir toliau garsėjo.

Kalvis S. Sčerba Kuršo gubernijoje išmoko gaminti tenykščius lengvo tipo ratus ir roges. Grįžęs į Varnius, prisiderinęs prie žemaitiškų papročių, jis čia pradėjo gaminti tokius ratus ir roges. Jiems prigijo kurlianskinių, o vėliau varniškių vardas. Tokie ratukai ir rogės pasirodė Žemaitijoje apie1909 m. Varniuose ir netoli jų esančiuose kaimuose lengvuosius ratus ir roges dirbo 35 meistrai – račiai. Jie tuo laiku Žemaitijoje mechanizuotų darbo priemonių neturėjo, viską atlikdavo rankomis. Pagrindiniai darbo įrankiai būdavo kirvis, pjūklas, rėžtukas, oblius. Ratams padaryti būdavo naudojama kelių rūšių mediena: ąžuolas, uosis, šermukšnis, ieva.

Gerai padirbti ir tvarkingai prižiūrimi ratai laikydavo 20 metų. Medžiaga, skirta jiems pagaminti, būdavo džiovinama 3-4 ir daugiau metų.

KALVIAI Iš račių medines ratų ir rogių dalis pirkdavo kalviai. Varniuose buvo 21 kalvė, kuriose dirbo 56 kalviai. Iš jų 52 apkaldavo ir remontuodavo ratus bei roges. Žemės ūkio techniką remontuodavo 4 kalviai.

Varnių kalviai nedirbo pagal vieną pavyzdį. Kalvės vadovas daug savo išmonės įdėdavo įmantriai išlankstydamas ratų ir rogių apkaustų dalis, ypač skirtas papuošimui. Du kalviai per dieną apkaustydavo vienerias roges, keturi kalviai per savaitę paruošdavo dvejus ratus. Po to roges ir ratus veždavo į dažyklas. Lengvuosius ratus dažniausiai dažydavo tamsiai ruda, bordine spalva. Drangas ir skersines lenteles apvedžiodavo geltonomis juostelėmis.Tekinius dažydavo raudonai, stipinus pagražindavo geltonomis juostelėmis.

Varnių kalviai savo dirbinius pardavinėjo ne tik Varniuose, bet ir

aplinkinėse gyvenvietėse per prekymečius: Luokėje, Sedoje, Plungėje, Šilalėje, Kražiuose. Vėliau pradėjo vežti ir į Viekšnius, Skuodą, Raseinius, Šiaulius.

Garsėjo ne tik Varnių kalviai. Seniau po keletą kalvių būdavo kiekviename kaime, gyvenvietėje, dvaruose. Biržuvėnų dvare taip pat buvo kalvė, nors greta, Luokės apylinkėse, veikė ir daugiau kalvių – Petraičiuose, Rapaliuose, Geruliškėse. Kai kurie dvarai (Gegrėnų, Gardės, Plinkšių, Plungės) turėjo dideles kalves. Kai kuriose jų dirbo po keliolika kalvių.

Kalvė būdavo statoma prie kelio, kad būtų patogiau privažiuoti. Stovėjo jos atokiau nuo kaimo, kad nuo jos nekiltų gaisras. Kalvės sienos dažniausiai būdavo sukaltos iš lentų. Toks pastatas neturėjo lubų, stogas buvo iš lentų ar skiedrų, durys – gale. Žaizdras su odinėmis dumplėmis buvo įrengtas pastato gale. Dumplės būdavo dviejų rūšių – pailgos ar apvalios. Jas dažniausiai padirbdavo iš stambaus jaučio odos. Dumplės būdavo pučiamos svirtimi ar koja sukamu ratu. Vėliau atsirado dumplės su sparneliais, kurios iš pradžių būdavo minamos, o paskui sukamos elektra. Netoli žaizdro stovėjo stora ąžuolinė trinka. Ją darydavo iš labai storo medžio. Iškasdavo apie 1 m gylio duobę, pridėdavo ant jos dugno akmenų, juos sutrambuodavo, įstatydavo trinką ir apkasdavo, viršų apdėdavo akmenimis. Ant kelmo stovėjo sunkus, metalinis priekalas, kartais sveriantis net iki 100 kilogramų. Juo sunkesnis ir didesnis būdavo priekalas, tuo labiau didžiuodavosi kalvis. Šalia – keletas įvairaus dydžio kūjų ir replių, lovys su vandeniu geležiui bei plienui grūdinti. Prie šoninės sienos stovėdavo varstotas, prie durų staktos pritvirtinta bormašinė geležiui gręžti. Ypač dažnai kalviams tekdavo kaustyti arklius. Specialiai tam atskiroje dėžėje būdavo laikomi kaustymui skirti įrankiai.

PUODŽIAI Puodininkystė – vienas iš amatų, kuriuo nuo seniausių laikų kartu su vyrais užsiiminėdavo ir moterys. Lietuvoje puodininkystė labiausiai buvo išsivysčiusi Žemaitijoje. Puodininkystės centrai susikūrė tose vietovėse, kur buvo tinkamo molio. Vienas toks centras buvo Viekšniuose. Dar ir dabar ten yra nemažai puodžių. Tarpukario metais čia būdavo šešiolika ar septyniolika šios rūšies amatininkų. Vienas iš žymesnių meistrų buvo Leonas Voveris. Jam į turgų važiuoti nereikėdavo. Prekeiviai jo dirbinius supirkdavo iš namų ir patys juos pardavinėdavo Skuode, Šventojoje, Plungėje, kartais net ir Latvijoje.

Iki Antrojo pasaulinio karo Viekšniuose veikė dvi puodžių dirbtuvės. Vienoje, priklausiusioje amerikonui, dirbo apie 15 meistrų. Kitoje, mažesnėje, priklausiusioje žydui

Mikeliui Šei, dirbo keletas puodžių.

Nuo seno puodžiais garsėja Kuršėnai. Prieš keletą dešimtmečių puodžių dirbtuvės dar veikė ir Alsėdžiuose.

XlX a. pab. -XX a. pr. garsėjo puodžius Juozapas Strikys, gyvenęs Gečaičių kaime, netoli Žemaičių Kalvarijos. J. Strikio gaminiai pasižymėjo ne puošnumu (jis dekoravimui skyrė mažai dėmesio), o stiprumu. Tinkamo molio kaime nebuvo, todėl jo parsiveždavo net iš už 6 kilometrų esančios molduobės. Šiltu metų laiku molį sudėdavo ant lentų ir laikydavo pavėsyje, kad neperdžiūtų, o žiemą – priemenėje, kad nesušaltų. Dirbdavo šalia virtuvės esančiame kambarėlyje. Rankomis gerai išminkydavo molį, su viela padalindavo jį į reikiamo dydžio gabalus. Ant tekėlo, kurį suko koja nuo savęs, būdavo formuojamas puodas. Šalia tekėlo stovėjo indas su vandeniu, moliui padrėkinti. Daugiausia gamindavo įvairius dubenis, puodus, ąsočius, būgnus skysčiams, kartais padarydavo indelius šventam vandeniui laikyti ir žaislus. Nuimdavo viela, kurios galuose būdavo po pagaliuką. Gaminius, kuriuos padarydavo vasaros metu, džiovindavo pavėsyje, o žiemą – trobelėje ant lentynų, arčiau krosnies.

Indai būdavo glazūruojami. Iki Pirmojo pasaulinio karo naudojo pirktinę glazūrą, zibergleitu vadinamą. Kai jo nebeliko, pradėjo naudoti šviną. Pirmiausia jį ištirpydavo geležiniame puode ir kaitindavo, kol pavirsdavo į pelenus. Pelenus atskiesdavo vandeniu, įberdavo ruginių miltų ir smėlio. Gautą mišinį kelis kartus permaldavo girnomis. Pasidarydavo gelsvos spalvos glazūra. Indus glazūruodavo prieš degimą.

Degimo krosnis – deglyčia – būdavo lauke. Jos aukštis siekdavo maždaug 2 m. Būdavo ji apvalios formos, viršaus plotis maždaug 1,5 m. Sienos – nedegtų plytų. Krosnies dugnas – aukščiau pakuros. Krosnis turėjo dvi, kūrenimo angas (priešingose pusėse). Kūrendavo semonis malkomis, nes tokios kaitresnės. Liepsna per dugno skyles siekdavo patį viršų. Puodus degdavo naktį. Meistras sakydavo, kad tik tamsoje galįs iš liepsnos spalvos atspėti, ar jau išdegė. Tada užgesindavo ugnį. Angas užversdavo žemėmis ir palikdavo pamažu ataušti, kad nuo skersvėjo ar greito atšalimo indai nesusproginėtų.

Savo gaminius puodžiai dažniausiai parduodavo turguje: veždavo į Sedą, per didžiuosius Kalvarijos atlaidus pardavinėdavo Žemaičių Kalvarijoje.

KAILIADIRBIAI Jie buvo gana plačiai žinomi. Už tam tikrą užmokestį išdirbdavo naminių ir laukinių žvėrių kailius. Kailiadirbiai dažniausiai gyvendavo miesteliuose, o kaimuose – rečiau, užsakymus atlikdavo savo namuose.

Nudyrę gyvūno kailį, valstiečiai jį ištempdavo ant dvišakio kailmaučio ir išdžiovindavo. Po to kailį atiduodavo amatininkui. Kailiai būdavo rauginami dideliame kubile. Į jį pripildavo karšto vandens, įdėdavo druskos, pridėdavo eglės ar ąžuolo žievės. Raugindavo kai kuriuos kailius iki 14 dienų.

Išraugintus kailius pritvirtindavo prie sienos ir vokuodavo kaišena arba dalgiu. Taip nuo kailio būdavo nuvalomos plėvės, mėsgaliai. Po to juos nuplaudavo šaltu vandeniu ir nekarštai džiovindavo. Išdžiūvusius kailius nudažydavo, po dažymo vėl džiovindavo.

Rudenį ir žiemą raugindavo ir išdirbdavo kailius drabužiams, o pavasarį ir vasarą raugindavo skūras-arklenas ir karvenas. Žiemą samdydavo net po 2 gizus. Kailių skusti gizams neleisdavo. Į kiekvieną kailį dėdavo ženklą, sprando srityje išdurdavo skylutes.

Į bosą dėdavo ištiestą kailį, ant jo užberdavo susmulkintų žievių, užpildavo verdančiu vandeniu. Kailius prispausdavo lentelėmis ir akmenimis, kad jie neiškiltų. Užraugdavo mėnesiui. Raugindavo su avižiniais miltais – taip greičiau išrūgdavo. Išraugintus kailius perplaudavo tvenkinyje. Kailiai turėdavo išdžiūti per 2-3 dienas, kad jų spalva būtų vienoda. Išdžiovintus kailius surišdavo į pundelius. Prieš skutant kailiai kelias valandas būdavo pamirkomi sūriame vandenyje. Palubėje, netoli lovos, per siją būdavo pririšta stipri šikšninė juostelė. Ja pririšdavo vieną kailio kampą, o kitą kampą pasiimdavo į kairę ranką. Ant kailio viršaus uždėdavo voką. Jį laikydavo dešine ranka už nosies, o koją įkišdavo į jo kilpą ir spausdavo žemyn taip, kad kailis turėtų didžiausią pasipriešinimą. Vokuojant stovėdavo ant vienos kojos, todėl meistras turėdavo atsiremti į lovos galą. Kitą dieną išvokuotus kailius skusdavo. Tam J. Birškys ant sienos turėjo prisitaisęs lentą su 3 kabliais. Ant jų užkabindavo vieną kailio šoną. Kitą šoną prilaikydavo ir kailį ištempdavo specialios replės – jos būdavo prikabinamos meistrui prie juosmens. Kailį skusdavo abiem rankom.

Kailį merkdavo į medžio pelenų šarmą. 20-iai litrų vandens reikėjo pusės kibiro pelenų šarmo. Kailiai būdavo rauginami savaitę. Per tą laiką kailio plaukai pradėdavo smukti. Plaukus nubraukdavo mediniu keturkampiu pagaliuku. Po to kailio vidaus pusę švariai išskusdavo dalgiu ir vėl raugindavo.

Rašykite komentarą

-->