Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Senieji lietuvių liaudies amatai

Autorius: Povilas

• Norint pažinti tautą, būtina pažinti pagrindinius jos užsiėmimus ir verslus, darbo įrankius, pastatus, apsirengimą, papročius. Kiekviena tauta per savo gyvavimo amžius sukuria tam tikras jai būdingas kultūros formas, rečiau sutinkamas kitose tautose.

• Beveik visi medžio apdirbimo meistrai savo amato išmokdavo iš tėvų, padėdami jiems meistrauti, dirbdami statybose. Kiti eidavo mokytis pas dailides, iš pradžių pas juos dirbdami be atlyginimo. Būdavo, kad amatai pereidavo paveldėjimo keliu. Dažniausiai būdavo paveldimi kalvio ir puodžiaus amatai, nes būdavo perimamos ir dirbtuvės.

• XX a. pirmojoje pusėje pradėjo kurtis amatų mokyklos, kuriose daugelis valstiečių vaikų ėmėsi mokytis amato. 1930 m. Telšiuose buvo atidaryta amatų mokykla, joje būdavo rengiami medžio meistrai, siuvėjos. Medžio specialybės moksleiviai, padarę P. Rimšos skulptūros „Vargo mokykla” kopiją, dalyvavo parodoje Paryžiuje. Baigę tokias mokyklas, jie kūrėsi miestuose ir miesteliuose, kur būdavo galima gauti daugiau užsakymų .

• Didžiąją amatininkų dalį sudarė medžio apdirbimo meistrai. Tai dailidės, staliai, račiai, kubiliai, klumpdirbiai. Dažniausiai nė vienas valstietis neapsiėjo be kalvio, puodžiaus, siuvėjo, batsiuvio paslaugų.

DAILIDĖS Dažniausiai šie amatininkai statydavo trobas. Vieni dailidės pastatydavo namo sienas, iškeldavo gegnes, kiti įrengdavo vidų. Vėliau kai kur vieni ir tie patys dailidės pastatydavo statydavo ir iš apvalių, ir iš apipjautų rąstų. Žiemą nupjauti rąstai būdavo, tuo laiku įrengdavo ir trobos vidų. Statybai mediena būdavo paruošiama iš anksto. Trobesius statydavo pavasarį. Žievę nuskusdavo dviejų rankenų vienašmeniu drožtuvu. Lentas ir sienojus išpjaudavo dročiai. Rąstus tašydavo specialiu, plačių ašmenų kirviu – skliutu. Lentas pjaudavo dviese išilginiu pjūklu, pasidėję ant ožių. Dročius pjaudavo pasilipęs viršuje, o jo pagalbininkas apačioje. Telšiškis F. Audenis dročiumi dirbo iki 1936 m. Daugiausia – pas valstiečius prie statybų, geležinkelio. Užmokestis būdavo 20-25 ct. už pjūvio sieksnį. Sieksnį sudarė 2,10m. Kai pradėjo atsirasti daugiau lentpjovių, dročiai tapo nebereikalingi.

Gerų meistrų dailidžių būdavo nedaug, todėl jie darbo turėdavo pakankamai. Trobesiai dažniausiai būdavo statomi tik vasarą. Prie statybos talkindavo kaimynai, samdomi neturtingesni valstiečiai. Dažnai meistrai turėdavo savo darbininkų, mokinių. Pagrindinis žmogus prie statybos būdavo meistras. Jis paskirstydavo darbus, nurodinėdavo, ką ir kaip reikia daryti, turėdavo savo pagalbininkus, nustatydavo trobesių pamatus, matuodavo konstrukcijas.

Iškėlus gegnes, būdavo kviečiamas meistras luboms, grindims sudėti, durims, langams sustatyti, langinėms padaryti ir papuošti.

Stogą (šiaudinį ar skiedrinį) dengė stogdengys, kurių būdavo kiekviename kaime. Šiaudais stogai būdavo dengiami iki XX a. pradžios. Po Pirmojo pasaulinio karo paplito skiedriniai stogai. Stogdengiui padėdavo vienas iš namiškių vyrų, paduodamas šiaudus ar skiedras. Šiaudai būdavo klojami tvarkomi pailga, dantyta, viename šone su vinutėmis mentele.

Skiedros stogui būdavo pjaunamos specialiu įrenginiu, kurį sukdavo vyrai arba arklys. Vėliau atsirado ir mechaninės skiedrapjovės.

STALIAI Tai baldų meistrai. Jie dirbdavo namuose arda keliaudami per žmones. Paprastai valstiečiai juos kviesdavosi dukterims kraičio daryti, nes kraičiui būdavo duodami ir baldai, skrynios.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->