Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Savižudybės ir jų prevencija Lietuvoje

Autorius: Ieva

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………….. 3

1. Savižudybių statistika………………………………………………………4

2. Savižudybių priežastys……………………………………………………..6

3. Savižudybių būdai………………………………………………………….7

4. Socialinių faktorių įtaka savižudybėms…………………………………….8

5. Požiūris į savižudybes ir jų prevencija Lietuvoje…………………………11

6. Asmenybės krizė ir pagalba žmogui………………………………………13

IŠVADOS……………………………………………………………………15

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SARAŠAS…………………………………..17

ĮVADAS


Daugelį žmogaus išgyvenimų gaubia paslaptingumo ir neįprastumo aureolė. Vienas iš tokių išgyvenimų, be abejonės, yra savižudybė arba mėginimas atimti sau gyvybę. Kaip stipriai turi būti geidžiama mirties, jei žmogus, suaugęs, jaunas, subrendęs ir, atrodytų, pačiame psichinių ir fizinių jėgų žydėjime, nugali stiprių gyvybės instinktą ir ryžtasi pakelti ranką prieš save patį ? Kokie sunkūs turi būti individą užklupę išgyvenimai, kurie pastūmėja jį prie tokio sprendimo ?

Ieškant atsakymo į šiuos klausimus reikia pažinti ir aprašyti patį savižudybių reiškinį – tokį sudėtingą ir sąlygišką, koks jis yra, – ir tik tada bus galima mėginti suprasti, kodėl kažkam savižudybė gali tapti ilgai ieškotų būdu sunkiai situacijai įveikti. Savižudybė nėra vienalytis reiškinys, nes galima skirti įvairius savižudybių tipus atsižvelgiant į motyvaciją ir į tai, kaip aiškiai žmogus suvokia, kad poelgis, kuriam jis ryžtasi, tikrai yra grėsmę gyvybei keliantis aktas. Kartais žmogus to kaip reikiant nesuvokia, kartais kažkas visai nerūpestingai rizikuoja savo gyvybe, kartais savižudybė būna įrankis, padedantis manipuliuoti aplinkiniais, kartais – pagalbos šauksmas. Savižudybė yra labai sudėtingas reiškinys, būdingas įvairių epochų, kultūrų ir rasių žmonėms. Savižudybių motyvus ir sąlygas tyrinėja kelios mokslo disciplinos: sociologija, psichologija, psichiatrija, teisminė medicina, kriminologija, filosofija ir teologija.

Antrojoje mūsų amžiaus pusėje atsiskyrė mokslo disciplina, kuri kaip pagrindinį tyrinėjimų objektą pasirinko savižudybes, – ji vadinama suicidologija, o šios srities specialistai – suicidologais. Suicidologijai artima disciplina yra tanatologija, kurios pagrindinis tyrinėjimų objektas yra natūralios mirties ir pasirinktosios mirties, t.y. savižudybės, problematika. Domimasi viskuo, kas vienaip ar kitaip susiję su savižudybėmis, – sąlygomis, aplinka, asmenybės bruožais, psichine sveikata bei motyvacija; intensyviai tyrinėjama gydomoji ir profilaktinė veikla. Visose pasaulio šalyse pastebimas savižudybių skaičiaus didėjimas skatina vis daugiau dėmesio skirti ir tyrimams, ir įvairiems bandymams užkirsti kelią pirmosioms savižudybėms bei daugkartiniams bandymams nusižudyti.

Savo darbe panagrinėsiu savižudybių priežastis, pasekmes visuomenei, apžvelgsiu Lietuvos ir užsienio statistiką, bandysiu panagrinėti kaip galima sustabdyti ar bent sumažinti savižudybių skaičiaus didėjimą.


1. Savižudybių statistika

Lietuvos statistikos departamento teigimu, per metus mūsų šalyje nusižudo beveik du kartus daugiau žmonių, nei žūsta autoavarijose. Daugėja ir vaikų bei nepilnamečių savižudybių (pvz., 2001 m. – 65, 2002 m. – 71 atvejis). Tuo tarpu 1990 m. 100 tūkstančių gyventojų teko tik 26 savižudybės, o pernai šis rodiklis beveik padvigubėjo.

1990-ųjų savižudybių statistika yra tarsi ateities vizija, kurios derėtų siekti visomis priemonėmis. Iki 2010 m. tikimasi sumažinti savižudybių skaičių iki 25 atvejų 100 tūkstančių gyventojų, t.y. pasiekti Europos Sąjungos. Lietuvoje 2002 metais nusižudė 1535 asmenys. Lietuva 2002 metais pagal savižudybių skaičių 100 tūkstančių gyventojų Europoje pirmavo – 44,1 savižudybės, tuo tarpu Latvijoje – 34, Estijoje – 33, Rusijoje – 39, Vengrijoje – 32 savižudybės. Dažniau mėgina žudytis jauni žmonės bei provincijos gyventojai.

Kaip rašo Ieva Čepulkauskaitė (“Visuomenės problema: savižudybė”,www.sociumas.lt) Lietuva pasižymi dideliu savižudybių skaičiumi. Pastaraisiais metais ypač pastebima savižudybių augimo tendencija (žr. 1 lentelė). 2003 metais Lietuvoje nusižudė 1348 vyrai ir 284 moterys.


Šaltinis: Mirties priežastys 1997. – Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, 1998

Jaunų žmonių savižudybės – rimta šiuolaikinių visuomenių problema. Pavyzdžiui, 1997 Jungtinėje karalystėje savižudybės sudarė 18 % visų jaunų asmenų mirčių; bandymų nusižudyti skaičius nuo 1985 metų Anglijoje ir Velse išaugo 172 %. Remiantis pasaulinės sveikatos organizacijos (World Health Organization) duomenimis, industrializuotose šalyse nusižudo maždaug 4 kartus daugiau jaunų vyrų nei moterų.

Šis santykis skirtingose valstybėse svyruoja nuo 11 (Airijoje) iki 1 (Švedijoje). Lietuvoje jaunų vyrų nusižudo 7 kartus daugiau nei moterų. Japonija bei dauguma Vakarų Europos šalių pasižymi gana žemu jaunuolių savižudybių lygiu – mažiau nei 15 atvejų per metus 100 000 jaunų vyrų. Aukščiausias jaunuolių savižudybių lygis – daugiau nei 30 atvejų 100 tūkstančių – užfiksuotas Suomijoje, Latvijoje, Naujojoje Zelandijoje, Rusijos federacijoje, Slovėnijoje. Lietuva pasižymi didžiausiu jaunų vyrų savižudybių skaičiumi. 1994 metais “Task Force of Suicide” organizacijos Kanadoje atliktas tyrimas patvirtino, kad jaunų asmenų savižudybės susijusios su seksualine ir emocine prievarta, stresu, neplanuotu nėštumu, seksualinių orientacijų problemomis, bedarbyste, įkalinimu bei bėgimu nuo problemų namuose.

2 lentelė. Mirtys nuo savižudybių ir savo kūno žalojimo, tenkančios 100 tūkstančių 15-24 metų asmenų 1991 – 1993 metais

Šalis Vyrai Moterys Vyrų/moterų santykis (suapvalinta)

Graikija 3.8 0.8 5

Portugalija 4.3 2.0 2

Italija 5.7 1.6 4

Ispanija 7.1 2.2 3

Olandija 9.1 3.8 2

Švedija 10.0 6.7 1

Japonija 10.1 4.4 2

Izraelis 11.7 2.5 5

Jungtinė karalystė 12.2 2.3 5

Vokietija 12.7 3.4 4

Danija 13.4 2.3 6

Prancūzija 14.0 4.3 3

Bulgarija 15.4 5.6 3

Čekija 16.4 4.3 4

Lenkija 16.6 2.5 7

Ukraina 17.2 5.3 3

Vengrija 19.1 5.5 3

Austrija 21.1 6.5 3

Airija 21.5 2.0 11

Jungtinės valstijos 21.9 3.8 6

Baltarusija 24.2 5.2 5

Kanada 24.7 6.0 4

Šveicarija 25.0 4.8 5

Australija 27.3 5.6 5

Norvegija 28.2 5.2 5

Estija 29.7 10.6 3

Suomija 33.0 3.2 10

Latvija 35.0 9.3 4

Slovėnija 37.0 8.4 4

Naujoji Zelandija 39.9 6.2 6

Rusijos Federacija 41.7 7.9 5

Lietuva 44.9 6.7 7

Šaltinis: WHO, World Health Statistics Annual 1993 and 1994, 1994 and 1995.

Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje (oficialūs duomenys nuo 1924 metų) savižudybių pasitaikydavo retai, kelis kartus rečiau negu Estijoje, Vengrijoje, Austrijoje ir kai kuriose kitose Europos valstybėse (1930 metais Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų teko 9 savižudybės, Estijoje ir Vengrijoje – apie 30).

Savižudybių paplitimas Vakarų Europos valstybėse ir buvusiose socialistinėse Rytų Europos valstybėse iš esmės skiriasi. Vakarų Europoje savižudybių rodiklis pastaruosius 30 metų buvo gana stabilus, o Vidurio ir Rytų Europoje nuolat kito. Po Antrojo pasaulinio karo beveik visose šiose valstybėse savižudybių nuolat daugėjo. 1970 metais 100 tūkstančių gyventojų Lietuvoje teko 25, o 1985 metais – jau 35,8 (padidėjo 44,6 procento) savižudybės, ir šis rodiklis beveik nesiskyrė nuo Latvijos ir Estijos. Skirtingai nei kitose Rytų Europos valstybėse, buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose pastarąjį dešimtmetį savižudybių skaičius labai kito: 1986 metais jis staiga ir labai žymiai sumažėjo (Lietuvoje – 25 procentais, visoje Sovietų Sąjungoje – 35 procentais). 1986–1990 metais šie rodikliai išliko stabilūs, o nuo 1991 metų, atkūrus nepriklausomybę ir prasidėjus radikalioms reformoms, ėmė labai sparčiai didėti: 1991–1996 metais – 74 procentais (nuo 26,5 iki 46,4 100 tūkstančių gyventojų), 1998 metais 100 tūkstančių gyventojų teko 43,8, 1999 metais – 44, 2000 metais – 46,6 ir 2001 metais – 44,1 savižudybės. Kaip minėta, Europos Sąjungos valstybių vidurkis – 25.

Lietuvoje daugiau žmonių nusižudo didžiuosiuose miestuose (53 proc. visų savižudybių), tačiau pagal skaičių 100 tūkstančių gyventojų kaime šis rodiklis dvigubai didesnis negu mieste (atitinkamai 65 ir 31). Pastaruosius 20 metų Lietuvoje vyrų nusižudo 5 kartus daugiau nei moterų. 2000 metais nusižudė 1317 vyrų ir 314 moterų, 2001 metais – 1257 vyrai ir 278 moterys. Didžiumoje Europos Sąjungos valstybių šis santykis yra 3:1, prieškario Lietuvoje – maždaug 2,3:1. Didžiausios rizikos grupė Lietuvoje dabar – 40–49 metų kaime gyvenantys vyrai ir 40–49 metų bei vyresnės nei 75 metų moterys, miesto ir kaimo gyventojos. Pastaruosius 10 metų paauglių savižudybių padaugėjo 55,8 proc.

2. Savižudybių priežastys

Galima būtų nurodyti daugybę savižudybių priežasčių. Reikėtų atkreipti dėmesį net į vaikams rodomus animacinius filmus, kuriuose gana gausu įvairių smurto scenų. Nors Lietuvoje ir nėra atlikta išsamių tyrimų kiekvienu konkrečiu atveju, galima nurodyti labai plačią priežasčių gamą. „Labai išsamūs tyrimai buvo atlikti Australijoje ir Amerikoje. Šiose šalyse statistiškai labai patikimai buvo įrodyta, kad pirmiausia vaikams daro didelę įtaką kompiuteriniai žaidimai, kuriuose galima „gauti” daug gyvybių. Taip formuojasi vaikų nuomonė, jog gyvybė nėra jokia absoliuti vertybė …”

Vertinant Lietuvoje atliktus gana lokalius savižudybių priežasčių tyrimus, galima atkreipti dėmesį į pačius būdingiausius reiškinius: „Kauno medicinos universitete buvo atliktas bandžiusių žudytis nepilnamečių mergaičių tyrimas. 12–13 metų amžiaus grupėje vyravo prieštaringi santykiai su motina arba tėvu, taip pat baimės arba kaltės jausmas. 16-mečių grupėje, be tų pačių priežasčių, atsiranda ir santykis su savimi, t.y. nepasitenkinimas savo vieta supančioje aplinkoje ar tuo, kokios jos yra…” Žurnalas “Sveikata”, 2002 m. 8(rugpjūtis) Nr. 559.

Kalbant apie suaugusiuosius, pirmiausia reikia pabrėžti alkoholio problemas: „Net 88 procentai visų nusižudžiusiųjų būna neblaivūs. M.Gorbačiovo laikais kampanija prieš alkoholį akivaizdžiai atsispindi mūsų statistikoje – tuo metu savižudybių skaičius buvo daug mažesnis.”

Tarp daugelio

savižudybės priežasčių yra ir ganėtinai keistų. Jei žiniasklaidoje pasirodo informacija apie kokios nors „žvaigždės” savižudybę ar tik bandymą tai padaryti, neišvengiamai atsiranda ir sekėjų…

3. Savižudybių būdai

Daug tiksliau užfiksuojami nužudymai vadinamaisiais “grubiais” metodais (pasikariant, nušokant nuo aukštų vietų, nusišaunant) negu “švelniais” (pvz., nusinuodijant). Ypač sunku nustatyti savižudybę, kai nuodijamasi alkoholio ir vaistų mišiniu. Mirtis, ištinkanti perdozavus narkotikus, taip pat dažnai yra savižudybė, bet tai tiksliai nustatyti labai sunku. Kai kurie tyrimai rodo, kad net iki 70 % mirčių dėl heroino perdozavimo vertintos kaip savižudybės.

Lietuvoje tie atvejai, kai žmogus randamas garaže miręs nuo apsinuodijimo išmetamosiomis dujomis, miręs namuose nuo apdegimo, apsinuodijęs smalkėmis, dažniausiai priskiriami nelaimingiems atsitikimams, bet tai neretai būna savižudybės.

Kai kurios autoavarijos, ypač tos, kuriose nukenčia tik vienas automobilis ir žūsta tik jo vairuotojas, taip pat dažnai yra savižudybės, bet tai įrodyti be galo sunku, – kaip ir tais atvejais, kai žmogus mėgina nusižudyti sumaišydamas alkoholį ir vaistus, o paskui žūsta autoavarijoje.

Lietuvoje kiekvienais metais mažiausiai 80 % nusižudančiųjų pasikaria. 1996 m. taip nusižudė 261 moterys ir 1228 vyrai. Šalyje akivaizdžiai daugėja nusišovimų. Neseniai suicidologai su nuostaba konstatavo, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose per pastaruosius keturiolika metų net seno amžiaus (virš 65 metų) moterys savižudybei pasirenka ne nusinuodijimą kaip anksčiau, o šaunamąjį ginklą. Tokia “suizidinio elgesio maskulinizacija” verčia keisti nusistovėjusią nuomonę, kad moterys visada renkasi “švelnesnius” savižudybės būdus. Manau, kad tokios tendencijos stiprės ir Lietuvoje, nes vis dažniau savižudybėms vartojami šaunamieji ginklai, taip pradeda daryti ir moterys.

4. Socialinių faktorių įtaka savižudybėms

Savižudybių negalima paaiškinti vien individualiomis priežastimis. Negalima ignoruoti visuomenės sąlygų ir žmonių santykių, kai kalbama apie žmogaus elgesį. Visuomenė nėra vien dalių suma, ji turi savo kolektyvinę sąmonę, savotišką grupinį protą. Kiekviena visuomenė turi tam tikrą polinkį į savižudybes, tam tikrą savižudybių rodiklį. Jis yra labai svarbus tos visuomenės moralinės sveikatos atspindys. Šiandien socialiniuose moksluose dažniau naudojamas terminas gyvenimo kokybė. Savižudybių rodiklis laikomas šalies gyvenimo kokybės išraiška. Iš jo galima spręsti apie bendrą šalies socialinę, ekonominę ir politinę situaciją, psichinės sveikatos pagalbos efektyvumą ir sveikatos apsaugos sistemos resbilitacinį pajėgumą, žmonių psichosomatinę sveikatą ir atsparumą stresui.

Savižudybes visų pirma nulemia socialinės priežastys. Prielaidos savižudybei atsirandančios tada, kai sutrikdoma žmonių socialinė integracija – harmonija tarp individo ir jo socialinių sąlygų, kai suyra optimalūs socialiniai ir emociniai ryšiai, siejantys žmogų su kitais, su bendruomene. Savižudybių skaičius visuomenėje yra atvirkščiai proporcingas tos visuomenės integracijos laipsniui. Mes apsaugoti nuo savižudybės tik tiek, kiek esame socializuoti.

Visuomenėje veikia du pagrindiniai procesai – socialinė integracija, t.y. žmonių įsitraukimas į visuomenę, ir socialinė reguliacija, t.y. visuomenės gyvenimą reguliuojančių, reglamentuojančių normų visuma. Jei sutrinka šių procesų pusiausvyra, sustiprėja suicidogeninės tendencijos visuomenėje, padaugėja savižudybių.

Yra keturi savižudybių tipai: egoistinės, altruistinės, anoniminės ir fatalistinės.

Egoistinės savižudybės įvyksta dėl socialinės

integracijos susilpnėjimo, dėl irstančių asmeninių ryšių visuomenėje.

Žmogus gali gyventi tik susijęs su kitais, tik jausdamas kam nors priklausąs, reikalingas. Jei susilpnėja socialinė integracija, žmogus nebepriklauso bendruomenei, socialinėms grupėms, jis lieka vienas. Apima prislėgta, apatiška būsena, nulemta perdėtos individualizacijos. Nutrūksta žmogaus ryšiai su tradicijomis, su bendruomene, jis jaučiasi gyvenąs tik sau, kyla tuštumos ir gyvenimo beprasmybės pojūtis, vedantis į neviltį, depresiją ir savižudybę. Tokia savižudybė vadinama egoistine dėl to, kad savanoriška mirtis čia tampa bendros pareigos išdavyste.

Bendruomenė saugo žmogų nuo savižudybės. Juo bendruomenė tvirčiau susijusi, juo didesnį saugumą žmogui ji teikia. Svarbiausios bendruomenės yra trys: religinė bendruomenė, šeima, politinė visuomenė. Religinė bendruomenė turi svarbų integracinį, kartu ir apsaugos efektą. Šeima taip pat yra galinga apsauga nuo savižudybės. Juo ji darnesnė, juo geriau atlieka šią funkciją.

Altruistinės savižudybės gali įvykti dėl priešingų tendencijų – dėl per stiprios socialinės integracijos. Žmogus turi paklusti bendruomenės papročiams, normoms, tradicijoms. Tokie papročiai senovėje nulemdavo žmonų savižudybes mirus vyrui., tarnų – valdovui ir pan. Altruistines savižudybes lemia žiauri moralė, nepripažįstanti nieko, kas svarbu atskiram individui, o egoistines – rafinuota etika, taip aukštai iškelianti žmogaus asmenybę, kad ji jau nebegali niekam paklusti.

Anoniminės savižudybės panašios į egoistines. Jų priežastys – susilpnėjusi socialinė reguliacija. Kai visuomenę ar socialinę grupę ištinka krizė, dezorganizacija, kai nusistovėjusi normų hierarchija griūna, o naujos tradicijos dar neįsigalėjusios, tada ir atsiranda prielaidos anoniminėms savižudybėms.

Ekonominės krizės didina žmonių polinkį į savižudybes. Tai aiškinti vien skurdu, vargu nėra teisinga. Ekonominės krizės sukelia daug savižudybių dėl moralinių priežasčių, nes jos sumažina socialinę integraciją. Ir šiandien daugiausia savižudybių įvyksta ne vargingiausiuose kraštuose: nors ir kęsdami materialinius nepriteklius, žmonės ten dažnai palaiko gana artimus emocinius, giminystės, bendruomenės ryšius.

Fatalistinės savižudybės, įvyksta perdėtos socialinės reguliacijos sąlygomis, kai žmogaus gyvenimas per daug reglamentuojamas normų, represijų, žmogus nebeturi jokios pasirinkimo laisvės.

Neįmanoma atskleisti visų savižudybių ypatumų, nes kai kurie jų susiję su asmenine konkrečių individų prigimtimi. Kiekviena savižudybė paženklinta asmenybės antspaudu, yra ją padariusio asmens temperamento išraiška, priklauso nuo aplinkybių, kuriomis įvyksta, taigi negali būti visiškai paaiškinama vien bendrosiomis ir socialinėmis priežastimis. Tačiau, kita vertus, šios priežastys suteikia visoms savižudybėms tam tikrą atspalvį, tam tikrą specifinį savitumą.

Taip pat yra keturi vadinamųjų psichiatrinių savižudybių tipai.

Maniakinė savižudybė: žmogus nusižudo dėl haliucinacijų ir psichotinių būsenų, siekdamas išvengti menamo pavojaus ar gėdos arba paklusdamas “aukštesnėms jėgoms”, paslaptingiems įsakymams “iš aukščiau”. Dažnai tokių ligonių nuotaikos labai greitai keičiasi, noras nusižudyti taip pat gali būti tik laikina būsena. Štai įvykis, kai ligonis, norėdamas nusižudyti, įšoko į upę, bet ji buvo negili. Todėl jam reikėjo ieškotis gilesnės vietos. Bet čia jį pastebėjo vietinis kareivis ir atspėjęs jo ketinimus pagrasino šausiąs, jei šis tučtuojau neišlįs iš vandens. Ligonis išlipa iš upės, eina namo ir visai nebeketina nusižudyti.

Melancholinė savižudybė: žmogų apėmęs toks gilus liūdesys, kad jis nebepajėgia teisingai vertinti savo santykių su kitais žmonėmis ir su realybe. Viskas atrodo juoda, gyvenimas neteikia jokio džiaugsmo, gali kilti net savęs kaltinimo kliedėjimų, atsiranda nuolatinė mintis apie savižudybę, net detalus jos planas, bet jos motyvas nėra aiškus.

Įkyrumų nulemta savižudybė. Nėra jokių savižudybės motyvų, nei realių, nei įsivaizduojamų, o tik įkyri mintis apie mirtį, kuri be jokios regimo priežasties užvaldo žmogaus protą. Jis tiesiog apsėstas tos minties, nors ir žino, kad savižudybei nėra jokių priežasčių. Ligoniai stengiasi kovoti su tomis mintimis, bet tai reikalauja daug jėgų, todėl jie yra nuolat prislėgti.

Automatinė, arba impulsyvi, savižudybė – mažai motyvuota. Staigus savižudybės impulsas gali kilti vien pamačius tinkamas tam priemones. Pavyzdžiui, žmogus ramiai kalbasi su draugais, staiga šoka per turėklus ir puola į vandenį. Ištrauktas negali paaiškinti motyvų, sako, kad kažkokia jėga veikusi jį prieš savo valią.

Taigi psichiškai sutrikusių žmonių savižudybės gali būti arba visai nemotyvuotos, arba jų motyvai visiškai išgalvoti.

Manoma, kad “psichiatrinių” savižudybių būna mažai. Dauguma savižudybių įvyksta dėl realių motyvų. Žmogus niekaip kitaip negali gyventi, tik visuomenėje. Psichologinis postūmis savižudybei atsiranda arba iš individualumo represijos (altruistinės, fatalistinės savižudybės), arba iš tokios situacijos, kai individas ignoruoja bendruomenę arba bendruomenė suyra (egoistinės, anoniminės savižudybės).

Kiekvienas žmogus siekia jaustis vertingas ir reikalingas. Didžiausias savižudybės pavojus kyla, kai nepatenkinamas nė vienas jų – žmogus nesijaučia nei vertingas, nei reikalingas. Labai daug sociologinių, epidemiologinių, psichologinių ir psichiatrinių tyrimų patvirtinta, kad šeimyninė padėtis, priklausymas bažnyčiai, santykiai su draugais ir giminėmis, dalyvavimas visuomeninėse organizacijose ir pan. turi ryšį su mirtingumu. Socialinė dezintegracija ir anomija, šeimos, religinių bendruomenių ir politinio stabilumo stoka lemiamai įtakoja savižudybių skaičių visuomenėje.

Socialinis savižudybės faktorius svarbus ir psichinės ligos atveju. Nors psichiniai sutrikimai – depresija, schizofrenija, alkoholizmas – padidina savižudybės riziką, ji nėra tipiškas nė vienos iš šių ligų požymis. Priešingai, dauguma tokių pacientų vis dėlto nenusižudo – depresijos atveju savižudybių dažnumas siekia iki 30 %, schizofrenijos – iki 10 %. Dažniausiai šios savižudybės įvyksta ne ligos paaštrėjimo, simptomų paūmėjimo metu, o priešingai – būsenai pagerėjus. Neretai jos įvyksta tuoj po išrašymo iš ligoninės arba praėjus psichozės būsenai, kai pacientas gali kritiškai įvertinti savo sutrikimą.

Ieškant, kas būdinga ligoniams, siekiantiems nusižudyti, pirmiausia išryškėja socialinio faktoriaus svarba – socialinės integracijos sumažėjimas arba nebuvimas. Sergantys alkoholizmu dažnai nusižudo vos tik išėję iš gydymo įstaigos, ypač jei tuo metu šeima jau iširusi. Šeimos išyra, nes neretai gyvenimas su alkoholiku yra nepakeliamas, visos įmanomos ir neįmanomos priemonės

sustabdyti alkoholiko smukimą išmėgintos, ir rezignavusi šeima galiausiai tik stengiasi išsigelbėti pati.

Apskritai sergantys alkoholizmu dažnai yra patekę į užburtą ratą. Viena vertus, dėl asmenybės savybių ir paveldėto polinkio į alkoholizmą jie savo socialines problemas, gyvenimo sunkumus malšina gerdami, antra vertus – išgėrinėjimas ir girtavimas gilina jų socialines problemas. Neigiami gyvenimo įvykiai, ypač netektys, labiausiai siejasi su jų savižudybėmis. Nusižudantys alkoholikai dažniausiai yra nevedę arba išsiskyrę. Per paskutiniuosius vienerius metus iki savižudybės mažiausiai pusė jų yra išgyvenę svarbaus ryšio praradimą, dažniausiai šeimos iširimą.

Ne patys ligos simptomai lemia ligonių polinkį į savižudybę, o tai, kaip jie jaučiasi dėl tų simptomų. Savižudiškais pacientais tampa tada, kai juos apima neviltis ir bejėgiškumas, kai jie jaučiasi nebekontroliuoją situacijos ir savo gyvenimo. Depresijos atveju savižudiškais tampa ilgai sergantys, sunkiai gydomi pacientai, ypač jei jų būklę dar pasunkina prisidėjęs alkoholizmas, somatinės ligos ir t.t. Sergantys schizofrenija irgi dažniausiai nusižudo ne dėl psichotinių simptomų (haliucinacijų, iškreipto realybės suvokimo ir pan.). Labiau linkę nusižudyti tie, kurie yra depresiškesni ir nepajėgia susitaikyti su pasikeitusia savo situacija. Tai dažnai būna neseniai susirgę jauni vyrai, turintys profesiją, gyvenime aktyvūs, tačiau nepajėgiantys susitaikyti su mintimi, kad dėl ligos ne viskas bus taip, kaip norėtųsi, kaip būtų galėję būti. Todėl visiškai aišku, kodėl efektyviausias šių ligų gydymas yra kombinuotas – kai vaistai derinami su psichologine ir psichoterapine pagalba.

Neviltį išgyvenantiems žmonėms visada labai svarbi aplinkinių parama. Pastaruoju metu itin daug tyrimų parodė didžiulę vadinamojo socialinio palaikymo reikšmę įvairių ligų atvejais. Deja, kartais savižudiškiems žmonėms tokią paramą būna sunku priimti. Kai toks nekontroliuojamas stresas gresia užplūsti individą, galingiausias prevencinis faktorius yra galimybė susilaukti socialinės draugų ir šeimos paramos. Tačiau kai savižudiški jausmai yra pernelyg stiprūs, net nuoširdžiausią paramą savižudiški individai ignoruoja, nes dėl apėmusios nevilties jie pesimistiškai žiūri ir į tai, kad jiems kas nors galėtų padėti.

5. Požiūris į savižudybes ir jų prevencija Lietuvoje

Kalbant apie tai, kokios socialinės kultūrinės nuostatos veikia žmonių savižudišką elgesį Lietuvoje šiandien, galima išskirti mažiausiai tris tendencijas: 1) atsargią ir negatyvią nuostatą savižudybės atžvilgiu, susiformavusią jau senuosiuose lietuvių tikėjimuose; 2) savižudybės romantizavimo ir garbinimo tendenciją, besiremiančią Pilėnų įvaizdžiu ir sustiprėjančią Lietuvoje kritiškais istoriniais laikotarpiais; 3) dabartinės visuomenės anomiją, nulemtą penkiasdešimties metų sovietinio totalitarizmo ir sunkaus perėjimo prie demokratinės valstybės.

Panaikinus draudimus ir viešai pradėjus kalbėti bei rašyti apie visas visuomenės problemas, taip pat ir apie savižudybes, pirmiausia apie jas buvo prabilta gana romantiškomis intonacijomis ir su akivaizdžia tendencija vertinti savižudybę moralinėmis kategorijomis, o ne traktuoti ją kaip psichologinės krizės, psichinės sveikatos problemą. Kaip žinia, žiniasklaidos priemonės ne tik informuoja visuomenę, bet ir formuoja nuostatas bei vertybes, įtakojančias žmonių elgesį. Žiniasklaidos pateikti savižudybių pavyzdžiai gali vaidinti svarbų socialinį kultūrinį vaidmenį perduodant savižudybes, jie yra šalies savižudiškų nuostatų dalis.

Nuo 1993 iki 1997 m. savižudybių aprašymų pagrindiniuose Lietuvos dienraščiuose padaugėjo 20 kartų: “Lietuvos ryte” – 26 kartus, “Respublikoje” – 20, “Lietuvos aide” – 18 kartų, tačiau tik 18% publikacijų buvo dalykiškos, santūrios, informuojančios apie situaciją ir savižudybių prevencijos priemones. Nuo 1997 iki 2002 m. publikacijų apie savižudybes šiuose laikraščiuose dar padvigubėjo.

Tačiau negalima teigti, kad Lietuvoje žmonės į savižudybę žiūri pritariamai ir laiko ją normaliu visuomenėje neišvengiamu problemų sprendimo būdu. Veikiau galima būtų teigti, jog Lietuvoje į savižudybių plitimą žmonės žiūri ne abejingai, o bejėgiškai. Įsigali bejėgiška nuostata, jog tai neišvengiamas blogis, gyvenimo sudedamoji dalis. Net nepastebime, kaip tai pamažu smelkiasi į mūsų gyvenimą ir tikrai tampa kasdienybės dalimi. Štai laikraštyje skaitome, kad gabi keturiolikmetė moksleivė rašo romaną. Jo pradžia – paauglė herojė guli ligoninėje po mėginimo nusižudyti. Net populiaraus “Giminių” serialo herojė kelia prie smilkinio pistoletą…

„Savižudybių problemos jokios injekcijos ar tabletės neišsprendžia. – Turime rasti veiksmingas priemones ir, matyt, pirmiausia per informacijos srautą, kad jis pasiektų visus tuo suinteresuotus ar paveiktus žmones…

Šiuo metu Lietuvoje veikia net 62 psichinės sveikatos centrai visuose rajonuose.

Šiemet patvirtinta ir Savižudybių prevencijos programa 2003–2005 metams, pagal kurią numatytos ir prioritetinės veiklos kryptys: „informacijos telkimas ir visuomenės nuostatų keitimas (…), pagalba rizikos grupėms ir asmenims (…) bei moksliniai tyrimai ir analizė”, kurių tikslas – „nustatyti prevencinių priemonių poreikį ir veiksmingumą, pagrįsti jų pasirinkimą, ieškoti naujų prevencijos būdų; remiantis oficialiosios pirminės demografinės statistikos ir specialių tyrimų duomenimis, nustatyti

sociodemografines savižudybių rizikos grupes Lietuvoje, parengti išvadas ir rekomendacijas, kaip vykdyti veiksmingesnę savižudybių prevenciją ir rengti specialias tikslines savižudybių mažinimo programas …”

Ar tai išeitis ? Kaipgi į tokias priemones reaguoja potencialios, kaip įvardijama oficialiuose dokumentuose, „rizikos grupės”? Apsilankius viename iš internetinių pagalbos tinklapių, galima pastebėti daugelio jaunuolių nepasitikėjimą išvardytomis prevencijos priemonėmis, o ypač – psichologais bei psichiatrais. Paskutiniai šio tinklapio komentarai, švelniai tariant, jokiu optimizmu netrykšta: „…Psichologai nieko nepadeda, norisi mirti, kad pabėgtum nuo gyvenimo rūpesčių… įjungsiu automobilį garaže ir užmigsiu…”, „bukas psichologas – savo atodūsiais ir nuolatiniais kartojimais apie tą patį per tą patį išves iš kantrybės, dar pames primityvių testukų – jei mėnesį ištversi – tai jau bus šis tas, tačiau greičiausiai pasidaro gaila tiek savo, tiek ir jo laiko. Ką jau kalbėti apie konfidencialumą.

Kita vertus, nebūtinai turi būti ypatingu specialistu, kad suvoktum, jog psichologų ar psichiatrų pagalba veiksmingesnė didžiuosiuose miestuose ir vadinamosiose „gerose” šeimose, turinčiose nemažai pajamų. Tuo tarpu provincijoje, nepaisant naujai įsteigtų 62 etatų, didžiausias pagalbininkas ir toliau yra butelis. Daugumai potencialiųjų savižudžių kreiptis pagalbos į specialistus nekyla nė minties. Kažin ar daug pagelbės ir brangiai kainuosiantys tyrimai, aiškinantys savižudybių priežastis. Juk svarbiausios priežastys žinomos ir be tyrimų. Be to, labai retas savižudis palieka pomirtinį raštelį, o jo artimųjų bei pažįstamų komentarai kartais labai prieštaringi, nors ir teigiama, kad yra speciali tokių tyrimų metodologija, užtikrinanti didelį jų patikimumą. Sprendimų efektas. Kur kas veiksmingesnis būdas – mobilios psichologų pajėgos, dirbančios skirtingose vidurinėse mokyklose (ne etatinis specialistas, sukeliantis konfidencialumo problemą).

Taip pat akivaizdu, jog bene didžiausias rūpestis, o kartu ir savižudybių priežastis, ypač provincijoje, yra užimtumas. Valstybė teisinėmis priemonėmis privalo sudaryti lengvatines sąlygas steigti įmones miesteliuose bei kaimuose ir mažinti mokesčių naštą bei užtikrinti lengvatinį kreditavimą. Pagaliau moralinės savižudybės, kaip visuomenei grėsmingo reiškinio, problema, atrodytų, jau seniai beveik nieko nedomina. Švietimas mokymo įstaigose yra apgailėtinas (vėlgi ypač atokiau nuo didžiųjų miestų, kur bent kiek geresni specialistai nemato savo darbo ar visuomeninės veiklos perspektyvos). Bažnyčia jaunimui nėra toks autoritetas, kaip buvo pirmosios Nepriklausomybės laikais, o jos nuolatiniai lankytojai anaiptol nepriklauso „rizikos grupėms”.

6. Asmenybės krizė ir pagalba žmogui

Žmonės būna linkę į savižudybę tik tam tikrais gyvenimo momentais. Vieni savižudiški esti tik kartą gyvenime. Kitiems savižudybės krizė kartojasi lyg bangomis, tada pavojus gyvybei gali būti labai didelis, bet vėliau praeina, žmogui nebeatrodo, kad galima tik viena išeitis. Savižudybė – tai ne blaivaus ir šalto apsisprendimo rezultatas, o asmenybės krizės ar asmenybės sutrikimo pasekmė.

Visuomenė turi žinoti, kad savižudybės krizė – tai laikina desperatiška žmogaus būsena, kuriai būdinga didelė ambivalencija. Privalu mokėti pastebėti gresiančios savižudybės pavojų ir padėti tokiems žmonėms gauti atitinkamą pagalbą.

Kai kuriems žmonėms reikalinga įvairi ir ilgalaikė psichinės sveikatos specialistų pagalba, nes jų polinkis į savižudybę kartas nuo karto sustiprėja. Susikaupus keliems savižudybės rizikos faktoriams – depresija, alkoholizmas, sunki socialinė situacija, vienišumas, netektys ir pan. – pagalba turi būti įvairiapusė. Kartais tokius žmones reikia gydyti ligoninių stacionaruose, kitu metu jiems būtina psichoterapija, psichologinės konsultacijos, socialinė parama.

Labai svarbu teikti tinkamą ir ilgalaikę pagalbą jau mėginusiems žudytis žmonėms, siekinat sumažinti riziką, kad jie vėl tai darys. Be to, pagalbos bei paramos reikalingi ir nusižudžiusiųjų artimieji. Jų gedėjimas būna ypatingas, jie dažnai išgyvena labai stiprius jausmus, kur sumišę kaltė, pyktis, gėda, bejėgiškumas. Aplinkiniai kartais dar pasunkina jų būklę, atvirai ar slaptai kaltindami juos dėl įvykusios nelaimės. Lietuvoje itin mažai žinoma apie savižudybes bei savižudybių psichologiją ir apie tai, kad žudomasi paprastai ne dėl vienos priežasties ar vieno kaltininko. Tačiau šie žmonės labai retai ieško specialistų pagalbos. Reikia ne tik galvoti, kaip organizuoti jiems paramą, bet ir kaip paskatinti juos ta parama naudotis.L.Bulotaitė, N.Sturlienė (“Asmenybės ir bendravimo psichologija”, Tyto Alba, Vilnius, 2002.

Kartais, gavus prastą pažymį, susipykus su geriausiu draugu ar mama, apima nevilties jausmas: “Gyvenime man niekas nesiseka ir niekada nebesiseks”. Dar sunkiau, jei visos šios problemos užgriūva vienu metu, o šalia nėra artimo ir patikimo žmogaus, kuris laiku padėtų, patartų.

Anot D. Gailienės ( “Jie neturėjo mirti”. Tyto Alba, Vilnius, 1998) ilgą laiką buvo manoma, kad vaikai iki dešimties metų nesižudo, nes jie dar iš viso neturi adekvataus supratimo apie mirtį. Tačiau taip nėra. Tai, kad žudosi jauni žmonės, yra pats skaudžiausias šiuo metu reiškinys. Tai liudija, kad jaunam žmogui šiandien yra sunku. Jis kenčia, yra sutrikęs. Kodėl taip yra ? Tai pirmiausia turėtų būti šeimos rūpestis. Ir ne tik tos šeimos, kurioje tokia tragedija įvyko. Kiekviena šeima turi būti pasirengusi – turi budėti, kad nieko panašaus neatsitiktų. Šeima yra pagrindas, vertybė, kuri žmogų gali sulaikyti nuo šio žingsnio arba priešingai – pastūmėjo.

Pirmiausia vaikui reikalingas fizinis tėvų – tėvo ir motinos – buvimas šalia. Jei kurio nors iš tėvų nėra, vaikas jaučia tuštumą. Meilė – fizinės ir psichikos sveikatos pagrindas. Vaikas turi nuolat jausti meilę. Mylėti vaiką – toli gražu ne tik jam leisti įsiverti auskarą ar nupirkti naujus džinsus. Vaikas turi jausti, kad tėvai jam, kad ir koks jis būtų, yra neabejingi. Jis turi jaustis saugus. Vaikas turi nebijoti grįžti į namus. Saugus jis jausis tada, kai ir parnešęs dvejetą žinos, kad jo nepasmerks, suteiks galimybę pasitaisyti. Jei žinos, kad bet kuriuo atveju tėvai jį supras, kartu aptars iškilusią problemą, kartu ją išgyvens. Juk meilė yra tai, kad tu nesi vienas. Jei tau gera širdyje, gali tuo gerumu pasidalyti su šalia esančiais mama, tėvu, draugais. Lygiai taip pat yra, kai tave prislegia skausmas. Tu gali juo pasidalyti su artimais mylinčiais žmonėmis. Meilė – žinojimas, kad būsi suprastas, o prislėgtas problemų neišgirsi: “kaip tu galėjai ?” ar “kaip tu išdrįsai ?”. Kas belieka išgirdus tokią frazę ?

Dabar intymų gyvenimą pradeda gyventi dvylikos-keturiolikos metų paaugliai. Kalbama ir rašoma, kad seksas – tik prezervatyvai, AIDS baimė ir sekso technika. Bet juk pirmiausia svarbu jausmai. Pradėjęs seksualinį gyvenimą žmogus pradeda visiškai naują jausminį gyvenimą. Atsiranda daug visokių jausmų, minčių. “Ar aš būsiu priimtas ?”, “Ar mane pasmerks?”, “Kas man padės tą gėdą išgyventi ?”. Visa šių naujų jausmų gama jauną žmogų iš vidaus sprogdina lyg bomba. Tuo metu šalia jaunuolio būtinai turi kas nors būti. Tas žmogus turi nesumenkinti, nesuvulgarinti naujų jaunuolio jausmų. Šalia jauno žmogaus reikia būti. Tam ir reikalingas tėvas, mama, mokytoja.

Vienam iš bandžiusių dėl prastų pažymių žudytis moksleivių buvo dvylika, kitam – devyneri metai. Tie vaikai, be abejo, turėjo patirti labai daug skausmo. Tačiau šalia jų buvo vyresnių žmonių. Jiems artimi žmonės buvo emociškai šalti, nes nepastebėjo juos slegiančio skausmo. Mūsų visuomenėje prigijo posakis “ne mano problema”. Jis labai neteisingas. Bendraudamas su žmogumi turi parodyti tam tikrą jausmų balansą, kultūrą. Nesveika verkšlenti, būti arogantiškam. Reikia turėti sveiko proto, būti savikritiškam ir tai pripažinti. Visos problemos yra išsprendžiamos, jausmų balansas atkuriamas.

IŠVADOS

Didelis savižudybių skaičius rodo visuomenės egzistencinę krizę, todėl savižudybių prevencijai pirmiausiai yra svarbi bendra visuomenės atmosfera. Reikia keisti požiūrį į žmogų, kartu ir kiekvieno žmogaus požiūrį į save bei kitus. Turi didėti žmonių saugumo jausmas. Gydytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, policininkai ir kitų specialybių darbuotojai turėtų turėti žinių apie savižudybės ypatumus, savižudybės krizes, grėsmės požymius. Turėtų būti teikiama kvalifikuota pagalba krizę išgyvenantiems žmonėms, ypač jau mėginusiems žudytis. Be to pagalba ir parama būtina ir nusižudžiusiųjų artimiesiems. Taip pat labai svarbus ir sutrikimų, ypač didinančių savižudybės riziką, diagnozavimas ir gydymas.

2002 m. vasario 16 d. sukako 11 metų, kai pirmasis Lietuvoje savanorių psichologinės pagalbos telefonas Vilniaus ” jaunimo linija” pradėjo vykdyti savižudybių prevencijos darbą.

Savižudybių paplitimą šalyje galima sumažinti, tik tikslingai suplanuotomis prevencinėmis priemonėmis. Pirmiausia tai informacijos teikimas ir visuomenės nuostatų keitimas. Toliau, pagalba suicidinės rizikos grupėms ir asmenims. Ir galiausiai, moksliniai tyrimai ir analizė.

Savižudybių prevencija turėtų būti dvejopa:

– Netiesioginė – didinant žmonių saugumo jausmą, keičiant visuomenės nuostatą savižudybių atžvilgiu, plečiant visuomenės žinias bei mokymą apie savižudybės rizikos įvertinimą bei atpažinimą su žmonėmis dirbantiems profesionalams – psichikos sveikatos specialistams, socialiniams darbuotojams, mokytojams;

– Tiesioginė – psichikos sutrikimų, didinančių savižudybės riziką (depresijos, alkoholizmo ir kt.) priklausomybių savalaikis teisingas diagnozavimas ir gydymas.

Prasidėjus vadinamajai savižudybės krizei, žmogus ieško kitų žmonių pagalbos ir labai noriai ją priima. Visi mes esame vaikai, tėvai, mamos, draugai. Pažiūrėkime, kas yra šalia mūsų. Negalima būti abejingam artimam žmogui. Abejingumas yra netiesioginis jo pastūmėjimas į neviltį, kančią. Mylėk savo artimą. Jei meilę jauti, ją parodyk. Juk niekas nesižudys, jei jausis mylimas.

Rašykite komentarą

-->