Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Šatrijos Raganos biografija ir kūryba

Autorius: Konradas

Marija Pečkauskaitė, slapyvardžiu Šatrijos Ragana, į lietuvių literatūrą atėjo nesunkiai, tarsi savaime. Marija – Šatrijos Ragana. Šis vardas suartina priešybes ir jas sujungia. Tokia rašytojos forma gal ir niekieno nebuvo pavartota. Buvo – vien Ragana. Raganėle Mariją meiliai vadino Povilas Višinskis, kuris mokė ją lietuvių kalbos, padėjo žengti pirmuosius žingsnius į literatūrą. Ir labai Mariją mylėjo, bet nesulaukė iš jos tokio pat jausmo. Iš Raganėlės tikriausiai Ragana, o Šatrijos – pagal aukščiausiąjį Žemaitijos kalną, esantį netoli jos gimtųjų vietų.

Būsimoji rašytoja gimė 1877m. kovo 8d. Mėdingėnų dvare (dabar Plungės raj., Žlibinų apyl.) savo motinos Stanislovos Šiukštaitės tėviškėje. Iki dešimties metų Marija augo Labūnavos dvare (dabar Kelmės raj., Kolainių apyl.). Jos senelis iš tėvo pusės Vincentas Pečkauskas, vedęs aštuoniolika metų už save jaunesnę Stanislavą Šiukštaitę ir susilaukęs keturių vaikų (dviejų dukterų ir dviejų sūnų), Labūnavoje gyveno iki 1887m. Tais pačiais metais jis iš kunigaikščio A. Druckio – Liubeckio išsinuomojo Užvenčio dvarą. Vaižgantas apie Anuprą Pečkauską rašo, kad “buvo žmogus ramus, niekur nėjo, su niekuo nesusidėjo, negėrė, tad pinigų veltui neskleidė”. Bet buvęs silpnas ūkininkas ir dar silpnesnio šiaip jau būdo žmogus. Kai buvę reikalinga ko nusipirkti, “tai vis dar pridėdavęs, ne nuderėdavęs; vis jam rodęsi, kad per pigiai užprašyta; rodęs Bajorišką savo dosnumą”. Lygiai duodavęs ir apgaunamas. “Tad Labūnavą visai nugyveno ir gavo paleisti iš savo rankų nuomininkui, o pats 1887m. išsinuomojo iš kun. Druckio – Liubeckio Užvenčio dvarą.

Stanislava ir Anupras Pečkauskai buvo apsišvietę dvarininkai. Išsinuomoję Užvenčio dvarą, Anupras ir Stanislava Pečkauskai gyveno pasiturimai: samdė vaikams namų mokytojus, turėjo tarnų, dažnai svečiavosi bei priiminėjo pas save svečius. Prancūzų kalbos rašinyje “Mūsų šeima” Marija taip apibūdino savo šeimos narius: mama brunetė, aukšta, liesa; tėvas senesnis, blondinas ir jau žilas, dažnai serga; sesuo Sofija jaunesnė už ją, brunetė juodom akim; vyresnis brolis devynerių metų, taip pat brunetas, juodų akių, mokosi su mokytoju, kuris ateina kiekvieną dieną į pamokas, ir su guvernante Sofija gyvenančia kartu; brolis kadetas Vincentas septynerių metų, žemo ūgio, juodų plaukų ir juodų akių, mokosi su guvernante rašyti ir skaityti lenkiškai; motina ir tėvas ištisą dieną užimti ūkiu tik vakarais lošia kortomis su kunigu ir daktaru Baranauskiu; kai nebūna daktaro ir kunigo, kortomis lošia ir sesuo Sofija; kartu dar gyvena mamos sesuo teta Bronislava su dukterimi Janinka; ji pati rašinio autorė, esanti pirmus metus pensione ir labai džiaugiasi, kad, grįžusi namo, pamatysianti tėvus, apkabinsianti seserį, rytoj jau išvyksianti. Kitame panašaus gimnazistiško profilio rašinyje apibūdinama gyvenamoji aplinka: sodas, parkas, dvi alėjos, malūnas, vienoje alėjų stalas ir du suolai, ten geriama arbata, kai būna šilta; kitoj Ventos pusėj – miestelis, medinė bažnyčia, ligoninė, daktaras, daugybė žydų, mokykla ir vienas mokytojas; vienoj Ventos pusėj – kalnai, labai gražūs, ten dažnai vaikščiojanti, ieškanti gėlių; kiekvieną dieną einanti į Ventą maudytis; labai mylinti Užtventį ir nenorėtų jo palikti.

Tėvai lavino Mariją, kaip ir Sofiją, daugiau iš dvarininkų savigarbos, nesitikėdami, kad mokslas bus jų pragyvenimo šaltinis. Gal dėl Marijos ir turėta specialesnių ambicijų, bet turbūt ne per didžiausių. Pagal aplinkos papročius Marija turėjo ištekėti ir gyventi vyro globojama bei nukreipiama į apibrėžtą veiklą.

1891m. vasarą Povilas Višinskis, buvo pakviestas į Pečkauskų namus, kad padėtų pasitengti į gimnaziją jų vyresniam sūnui Steponui. Taip tapo šeimoje įprastu, jaukiu žmogumi, esmingai paveikusiu Mariją.

Anupras ir Stanislava Pečkauskai lietuviškai mokėjo tiek, kiek reikėjo susikalbėti su tarnais bei aplinkiniais valstiečiais. Nors Marija ir augo lenkiškai kalbėjusių bajorų šeimoje, vis tiek pusėtinai kalbėjo lietuviškai su paprastais kaimo žmonėmis. Mokytis lietuviškai Marijai padėjo ne tik Višinskis, bet ir K. Bukantas, kiti bičiuliai bei pažįstami, tarp jų Vaižgantas.

Bukantas savo iniciatyva stengėsi Marijai padėti kuo geriau ir greičiau išmokti lietuviškai. Mariją su Bukantu rišo ne tik patriotiniai interesai, bet ir muzika, kad net pati stebėjosi šiuo savo įgimtu pomėgiu.

Jauna Marija svajote svajojo mokytis bitininkystės, t.y. įsigyti paprastą rankų darbo profesiją. Tačiau neturėjo lėšų įgyvendinti šią svajonę numatytu laiku – 1894m. pabaigoje ar 1985m. pradžioje. Finansuoti Varšuvoje žadėjo teta. Bet ji pirko Palangoje namą, tad Marija turėjo laukti. Gavusi iš tetos žadėtąją paskolą ar paramą, Marija Varšuvoje atsidūrė 1896m. pavasarį.

1898m. pradžioje mirė Anupras Pečkauskas, palikdamas penkių asmenų šeimą be lėšų. Nuosavas Labūnavos dvaras buvo praskolintas ir įkeistas bankui. Našlei su keturiais vaikais reikėjo ieškotis duonos kąsnio. Tad 1899m. pabaigoje ar 1900-tų pačioje pradžioje Marija pradėjo mokytojauti pas Laucevičius Mūruose netoli Kuršėnų. Mokytojaudama Mūruose, Marija visą laiką dairėsi geresnės, labiau tinkamos darbo vietos.

Nuo 1901m. rudens Marija gavo namų mokytojos vietą Pavandenėje. Tačiau ji vėl norėjo ieškoti darbo vietos. Nežiūrint planų keisti darbą bei vietą, Marija Pavandenėje išbuvo beveik ketverius metus: nuo 1901m. rudens iki 1905m. pradžios. Mūruose ir Pavandenėje Marija sukūrė palyginti su kitais jos gyvenimo etapais gana daug: apie dešimtį apsakymų, kelias trumputes impresijas, apysaką “Viktutė”, istorinių pasakojimų ciklą. Namų mokytojos darbas, teikiantis ilgas atostogas, minimalūs buitiniai rūpesčiai leido kurti nuosekliai, rimtai.

1926m. Marija susirgo kaulų vėžiu. Ėmė augti skauduliai, vienas labai didelis ir ant pat peties sausgyslių. Buvo šeši, labai skaudėjo. Vėliau augliai trumpam išvyko, bet prasidėjo sausgyslių uždegimas, su dešiniąja ranka Marija beveik nieko negalėdavo dirbti. Vos pasibaigė rankos skausmai, prasidėjo bendras nusilpimas, kitos bėdos. Jokie vaistai nieko negelbėdavo. Galva Marija beveik visai negalėdavo darbuotis. Liga dideliu žingsniu progresavo. 1930m. gruodžio 28d. mirė. Palaidota Židikų kapinėse. 1974m. gruodžio 28d. Židikuose buvo įkurta Šatrijos Raganos memorialinė ekspozicija.

Kūryba
Šatrijos Raganos pirmieji lietuviški raštai 1893/94m. dienoraštyje rasti lietuviški posakiai, vėliau laiškai Povilui Višinskiui rašomi lietuviškai, taip norint geriau išmokti kalbą.

Marija gebėjo rašyti, minčių buvo gausu, taip pat jautė savo išskirtinumą, jog mąsto kitaip: “Suvokimas, kad išsiskiri iš aplinkos, esi už ją pranašesnė, prilygsta atitinkamais momentais svariems darbams”.

Pirmieji Šatrijos Raganos apsakymėliai (“Margi paveikslėliai”,1896; “Pirmas pasibučiavimas”,1898) buvo sukurti objektyvaus aprašinėjimo stilistika, į kurią dvidešimtmetė altruistė buvo pakankamai įsižiūrėjusi, perrašinėdama savo kaimynės Žemaitės kūrinių rankraščius. Čia sekamos įprastos socialinio blogio istorijos. Čia intonuojamas žmogaus balsas ir išlaikoma tarminė fonetika. Bet stebėjimo laukas nėra platus. Aprašinėjimo stilistiką, negavusi tiršto detalių klodo ir nemaitinama socialinių kontrastų įtampos, lieka statiška ir blyški. Stovėdama neutralaus stebėtojo pozicijoje Šatrijos Ragana ne tiek konstatuoja tai, kas yra, kiek teigia jai rūpimus dalykus ir brėžia idealios tikrovės variantus.

Pirmas parašytas ir išspausdintas Šatrijos Raganos apsakymas – “Margi paveikslėliai”. Jame kalbama apie pagrindinę vyrų ydą – girtuoklystę, bejėgę moterį ir jos vaikus. Marijos debiutas pavyko, daugelis gyrė jos stilių, o pati blaškėsi. Apsakymas “Pirmas pabučiavimas” rodo, kad rašytoja pasidavė skaitytojų skoniui – fiksuoti autobiografinius momentus. Višinskis tai supeikė, todėl apsakyme “Šv. Jono naktis” Marija suvokė save kaip rašytoją – kūrė vientisą siužetą. Šiauliuose parašė apsakymą “Saulei nusileidžiant”. Apie 1900m. dirbdama Pavandenėje užbaigė apysaką “Viktutė” – stambų, gana biografinį kūrinį. Išryškėjo pačios rašytojos romantinė svajonė – aukotis kitiems.

Apysakoje “Viktutė”, parašytoje dienraščio forma, atsirado lietuvių prozoje neįprasta intymaus pokalbio su savimi tonacija, reikalaujanti “absoliutiško atvirumo”, pasak autorė. Visą apysaką ji sukūrė klausimais ir šūksniais pulsuojančių frazių maniera, kuri turėjo žavaus mergaitiško trapumo ir lengvumo. Parašytam žodžiui suteikė ryškų emocinį elementą, ardantį referentinį pasakojimo objektyvumą. Fragmentiškumas – tokio pasakojimo norma, atliepianti moteriško intymumo prigimtį.

Baigus apysaką “Viktutė”, P. Višinskio rūpesčiu 1905m. išėjo Šatrijos Raganos rinkinėlis “Lietuvos senovės septyni paveikslai” ir “Istorijos pasakos”. Tai istoriniai pasakojimai. Didaktinei literatūrai priskirtina apysakaitė vaikams “Vincas Stonis”.

Išvykusi į Šveicariją Marija galvojo daugiau laiko skirti kūrybai, deja, Fribūre parašė tik vieną apsakymą “Dėl tėvynės”. A. Jakštas kūrinį pagyrė ir išspausdino “Draugija” 1907m. tų pačių metų pabaigoje Marija “Viltyje” išspausdino keletą straipsnių pedagoginėmis temomis “Apie auklėtnamius”, “Amerikos mokyklų savivaldybė”. Tai buvo Ciuricho universiteto profesoriaus V. Tersterio mintys. Vertimai pedagoginėmis temomis atėmė daug laiko, todėl kūryba tol, kol rašytoja mokytojavo, buvo užmiršta.

1915m. apsigyvenusi Židikuose baigė dramą “Paukščiai”. Kūrinys sulaukė didelio kritikų dėmesio: vieni – pvz.: B.Sruoga – peikė, Vaižgantas – gyrė.

Apysaka “Sename dvare” pradėta rašyti 1916m., o baigta 1920m. Ją gražiai įvertino V.Mykolaitis-Putinas: “Pečkauskaitė, rodydama senojo dvaro gyvenimą pro mažos mergaitės išgyvenimus, davė savo kūriniui ypatingą vaikiško naivumo, švelnumo, pastabumo koloritą”.

Apysakoje “Sename dvare” nėra vieno emocinio įvykio, kuris koncentravo “Viktutės” dienoraštines digresijas. Pasakojimas laisvai šakojasi į didesnius ir mažesnius epizodus, graudžias ir komiškas charakteristikas, kurios pagrindiniams veikėjams yra tik įdomūs “observacijos” objektai, o ne jų vidinio tapsmo akstinai. Šatrijos Ragana išveda į sceną išraiškingus senojo dvaro tipažus, aprašo dvaro pokylius, šokius, medžiokles su skalikais, imituoja dvaro pokalbių meilų lipšnumą ir manieringą eleganciją. Personažų dialogai nusagstyti lenkiškomis frazėmis, specifiniais terminais, žargonizmais, o puotos ir vakaronės lenkų eilėraščiais ir dainomis.

Patriarchalinio dvaro tipažų, jausenos koloritingas nuotraukas, nesurištas tarp savęs priežasties – pasėkos ryšiu, sujungia viena pasikartojanti ir gilėjanti refleksija, kuri tampa varijuojamu leitmotyvu ir finaliniu akordu, tarytum muzikos kūrinyje. Kurdama apysaką “Sename dvare” iš artėjimo į savo pačios mirtį, ji įteisino pozityvumo išugdytoje lietuvių literatūrinėje savimonėje mirtį kaip vieną kūrybos šaltinių.

Irkos tragedija – tai apysaka, kurioje vaizduojama 19a. pabaigos Lietuvos dvarininkija ir jos buitis. Apysakoje sprendžiamos žmonių tarpusavio santykiu problemos. Apysakos siužetą sudaro dvarininkų šeimos gyvenimas. Pagrindinis apysakos personažas – Irutės motina Marija – tauri romantikė, filantropė, gyvenanti muzikos ir literatūros pasaulyje, visur ieškanti aukštesnės prasmės, žmoniškumo, po išorine rimtimi slepianti ilgesį, nepasitenkinimą, gilią rezignaciją. Mamatė taip pat domisi lietuvių valstiečių gyvenimu, moko jų vaikus, skaito draudžiamą lietuvišką spaudą, šelpia neturtingas šeimas. Ji dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, labai subtilios dvasios moteris. Ji labai myli savo vaikus, stengiasi, kad tai, kas svetima, nežalotų vaikų dvasios. Jai svarbiausia – nesužaloti vaikų.

Beveik visi kiti apysakos veikėjai priešpastatomi idealiam “mamatės” paveikslui. Jie pavaizduojami realistiškiau, kai kurie satyriški bei humoristiškai ir pasižymi tipiškais bruožais. Tokie yra Irutės tėvas Liudvikas, paskendęs ūkininkavimo reikaluose, jo sesuo Karusia bei jos vyras Valeslovas, Irutės dėdė Aleksandras ir jo žmona, muzikalusis Jonavičius, Kazimiero žmona bei kiti kaimo žmonės.

Apsakymas “Irkos tragedija” laikomas geriausiu Šatrijos Raganos kūriniu, nes jame sprendžiamos šeimoje iškilusios problemos, aprašytos dvidešimto amžiaus pradžioje, yra labai svarbios ir aktualios ir šiais laikais.

Taip pat parašė dar keliolika apsakymų: “Aukso valandėlė”, “Paveikslėlis iš gyvenimo”, “Dėl ko tavęs čia nėra?”, “Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai”, “Vasaros naktis”, “Iš mūsų kovų”, “Rudens dieną”, “Garlaiviu plaukiant”, “Iš daktaro pasakojimų”, “Sulaukė”, “Pertraukta idilija”, “Į šviesą”, “Adomienienė”, “Lemta”, “Moterų teisės”, “Kraitis”.

Šatrijos Raganos pasakojimas įgauna meninio savitumo, kai autorė pasiduoda vidinių impulsų srautui, kai idealybės siekiniais, moralinio taurumo dvasia ir amžinybės kontempliacija peršviečia savo pačios autobiografiją, kurią įteisina kaip esminį prozos šaltinį. Šatrijos Ragana – pirmoji sudėtingo vidinio pasaulio naujų vaizdinės plastikos ir emocinės sugestijos elementų reikšti įtemptam minties gyvenimui, nuotaikų kintamumui, dvasinei pilnatvei, žmogaus, kuris nebėra tik visuomeninių santykių produktas.

Rašykite komentarą

-->