Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Šatrijos Ragana “Irkos tragedija”

Autorius: Steponas

Vaikystė – tai toks gyvenimo tarpsnis, kai žmogus dar nesuvokia daugelio dalykų arba suvokia juos kitaip, nei būdamas suaugęs. Danai mane tiesiog nuteisdavo amžinoji mano mamos frazė: Kai būsi mano metų… Bet, laikui bėgant, pradedu suvokti: vaikui sunku suprasti suaugusį, o suaugusiam neįmanoma suprasti mažo žmogaus.

Vaikystėje mums formuojasi įvairiausių dalykų samprata, mūsų charakteris, požiūris į pasaulį: vaikai be galo jautriai reaguoja į juos supančią aplinką. Vieną i itin jautrių vaikų aprašė lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana savo apsakyme Irkos tragedija. Tas žmogutis – tai septynerių metų mergaitė Irka, kuri suvokia daugelį dalykų ne pagal savo amžių, žino leistinas ribas vaikui. Nors jos gyvenime nėra vargo ir skurdo, tačiau galima drąsiai tvirtinti: tai nelaimingas vaikas. Jau pačioje apsakymo pradžioje mane labai nustebino motinos elgesys. Irkos mama – tai žmogus, nuo kurio dvelkia šaltas abejingumas savo vaikui, apsimestina meilė. Man susidarė įspūdis, jog Irka yra kaip našta šios dar gana jaunos moters gyvenime. Aš suprantu, galbūt ji troško kažko daugiau iš gyvenimo, bet nemanau, kad tai jai suteikia teisę pamiršti savo vaiką ir motinystės pareigas. Bet čia, nelaimė, dar pasimaišo ponas Gurskis. Tai žmogus, kuris Irkos mamai pasirodo svarbesnis už ją.

Irka nenori ir pradžioje nesistengia susitaikyti su realybe, todėl ji bando kovoti už savo mamytę, o kai Gurskis pagąsdina Irką, kad išvažiuodamas gali išsivežti ir mamytę, ji su skausmu atrėžia: tamsta neturi teisės, Tamsta – ne tėvelis. Kad ir kaip mergaitė stengiasi atkreipti motinos dėmesį į save, priminti, kad ir jai reikalinga meilė, motinos šiluma, deja, jos pastangos bevaisės. Svajonės, viltys žlunga viena po kitos. Tai iki pat gelmių sukrečia mergaitę, kuri tiki, kad kada nors sugrįš tėvelis, kad ji vėl gyvens darnioje šeimoje, tiki gėrio, grožio, santarvės egzistavimu. Pavelas Voinovas yra pasakęs: Kai visiškai sudūžta vienas tikėjimas, niekada neatsiranda antras. Jo vietą užima netikėjimas. Todėl Irkos nuoskauda be galo didelė, dvasia jau pažeista. Be to, susidaro įspūdis, kad vaikams suaugusiųjų motyvai ir poelgiai atrodo tokie gremėzdiški ir grėsmingi, kaip pavojingi žvėrys, kuriuos matai tamsaus miško šešėliuose. Vaikus suaugę tampo lyg kokias marionetes. Irka pasijunta atstumta, nemylima, niekam nereikalinga. Mamytė neateina palinkėti labos nakties, neturi laiko pasikalbėti, negali eiti pasivaikščioti. Nebemyli jos mamytė, nebemyli. Vienintelė paguoda – jos gerasis draugas, ištikimasis šunelis Dimas, kuriam reikalinga Irkos meilė. Tačiau tai yra menkniekis prieš tėvų meilę. Tokia būsena, kokioje buvo šis mažas žmogutis, ne vieną i mūsų kada nors yra paskandinusi depresijoje. Tokiu atveju žmogus dažniausiai puola į paniką, pradeda blaškytis. Irka mąsto vaikiškai. Paskutinė jos viltis – tėvelis. Ji žino jau, ką padarysianti: ji važiuos jau pas tėvelį – pas savo mylimiausiąjį, brangiausiąjį, visame pasaulyje geriausiąjį tėvelį. Tėvelis niekados taip nepadarytų; tėvelis Irką taip myli; taip myli. mergaitė ilgai nedvejoja, pasiima Dimą, renkas mažiausiąją, labiausiai jos globos reikalingą lėlę ir išeina su mintimi, kad mamytė, parvažiavusi šįvakar jos neberas, nerimaus, gailėsis Irkos, ieškos o gal ir verks. Irkos laukia naujas smūgis, naujas nusivylimas.

Atvažiavus į Kauną, ji susiranda (padedama nepažįstamos ponios) tėvelio namą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduoda Irkai didelį smūgį, lyg replėmis kas suspaudžia irdelę. Sutrypta paskutinė Irkos viltis, pasaulis, rodos, apsivertė akyse. Ji žengė kelis žingsnius pas atamaną ir ten susirietusi verkė ir verkė, kratoma kukčiojimų.

Rašykite komentarą

-->