Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Šatrijos Ragana

Autorius: Reda

Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana (1877-1930)
Gal visų pirma aš jums papasakosiu kodėl Marija Pečkauskaitė pasivadino būtent Šatrijos Ragana. Raganėle Mariją meilei mėgo vadinti Povilas Višinskis, kuris mokė ją lietuvių kalbos, padėjo žengti pirmuosius žingsnius į literatūrą. Jis labai mylėjo Mariją, bet nesulaukė iš jos tokio pat jausmo. Taigi iš raganėlės tikriausiai ir kilo Ragana, o Šatrijos – pagal aukščiausiąjį Žemaitijos kalną, esantį netoli jos gimtųjų vietų.

(biografija):Marija Pečkauskaitė augo lenkiškai kalbėjusių bajorų šeimoje. Jos vaikystė buvo laiminga ir saulėta, su motinos muzikavimu, tėvo knygomis, globa bei meile, su gražios gamtos įspūdžiais ir ypatingu namų jausmu. Iš mažens girdėdama visus aplinkinius kalbant žemaitiškai ir pati nesunkiai išmoko šios tarmės, kurią vėliau perteikdavo dažnam savo herojui. Marija turėjo seserį ir du brolius – abu jie mirė jauni. Talentingų brolių mirtys – skaudžiausi rašytojos išgyvenimai. Marija Pečkauskaitė buvo vientisos katalikiškos pasaulėžiūros. Labdara, asketiškas gyvenimo būdas ir kūryba, paremta krikščionybės principais, sukonkretino būsimosios rašytojos pasaulėžiūrą.

Marija mokėsi bitininkystės, vėliau įgijo teisę dirbti namų mokytoja. P.Višinskio rūpesčiu gavusi stipendiją, ji studijavo filosofiją, literatūrą Ciuricho ir Fribūro universitetuose. Susidomėjo pedagogika, auklėjimo problemomis. Parašė knygą ,,Rimties valandėlė“. Ilgus gyvenimo metus M.P. buvo mokytoja. Ji stengėsi akcentuoti esminius dalykus, ugdyti asmenybę, pradėdama nuo kultūrino elgesio įpročių ir palengva eidama prie žmogaus dvasios. Ji tikėjo ir pasitikėjo Dievo valia, bet bijojo ir nemėgo paviršinio, rodomo davatkiškumo. Iš jaunų žmonių rašytoja gaudavo laiškų, kuriuose būdavo klausiama patarimų, kaip gyventi, kaip rasti gyvenimo prasmę. Šatrijos Raganai realybė – s i e l a. Ir savo kūryboje ji dažnai kalba apie meilę, pasiilgimą, ilgesį liūdesį, nerimą. Lietuvių literatūrai, ypač prozai, tai buvo dar gana nauja. Šatrijos Ragana stiprina vidinę žmogaus raišką, mažiau dėmesio skirdama aplinkybėms.

(kūriniai):Šatrijos Ragana parašė kelias apysakas (,,Viktutė“, ,,Vincas Stonis“, ,,Sename dvare“), dramą ,,Pančiai“, keliolika apsakymų. Meniškiausi apsakymai ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“, ,,Iš daktaro pasakojimų“, ,,Irkos tragedija“. Reikšmingiausia apysaka – ,,Sename dvare“, iš esmės paskutinis rašytojos kūrinys, rašytas silpstant sveikatai, o vis neapleidžiant globos, šelpimo, pagalbos vargstantiems, dėl jų daug ko atsisakant. Rašytoja visada stengėsi savo poreikius apriboti, kad tik galėtų ką nors sušelpti, kam nors pagelbėti. Ji buvo krikščioniško elgesio pavyzdys, kantriai pakėlė visas negandas, sunkią ligą. Dar pilna dvasios jėgų, eidama penkiasdešimt trečiuosius metus, ji mirė Židikuose 1930 metais. Ten ir palaidota. Amžinosios vertybės Šatrijos Raganos kūryboje Š.R. mintyse visada buvo sutelktos į amžinąsias vertybes: kultūrą, knygas, muziką. Rašytoja jautė, kad menas kelia ir taurina žmogaus sielą, veda ją toliau, negu siekia šios dienos rūpesčiai. Kaip ir daugeliui amžiaus pradžios lietuvių inteligentų, rašytojai didelis autoritetas buvo M.K.Čiurlionis, nors ne visada suprantamas. Skaitydami Šatrijos Raganą, jaučiame tą pačią lietuviškumo dvasią, kylančią iš žmonių gyvenimo, kalbėjimo, iš gamtos nuotaikų ir spalvų. Rašytoja ir apie gamtą kalba taip kaip apie žmogaus dvasią, įsikūnijusią gamtoje jos pavidalais. Mes lengvai galėtumėm palyginti Žemaitės pasakojimą ir Šatrijos Raganos, kadangi Žemaitė pasakoja ramiai, o Šatrijos Ragana gana sujaudintai. Ji pirmoji žengė žingsnį nuo objektyvaus, ramaus lietuvių prozos pasakojimo prie sujaudinto, lyrinio kalbėjimo. Šatrijos Ragana iš karto siekia aukštųjų jausmo tonų.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->