Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Šatrijos Raganos kūrybos ypatybės

Autorius: Pjeras

Šatrijos Ragana – Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytoja romantikė, pedagogė, krikščioniškos asmenybės ugdytoja.

Marija Pečkauskaitė, žinoma Šatrijos Raganos slapyvardžiu, gimė 1878 m. vasario 24 d. Medingėnų dvare, Telšių apskrityje, lenkiškos kultūros bajorų šeimoje.

Tėvų, Anupro ir Stanislavos Pečkauskų, kilnūs tarpusavio santykiai darė teigiamą įtaką Marijos asmenybės formavimuisi. Mokytis pradėjo namie, o nuo 1891 m. šeimai persikėlus į Užvenčio dvarą, mokėsi pas P. Višinskį. 1892 m. įstojo į Petrapilio Šv. Kotrynos gimnazijos trečią klasę. Dėl silpnos sveikatos ir lėšų stokos, gimnazijos kursą pabaigė privačiai, Užventyje. 1895 m. dar baigė bitininkystės kursus Varšuvoje. Užventyje P. Višinskis paveikė Marijos tautinį apsisprendimą ir paskatino įsijungti į patriotinį sąjūdį ir literatūrinį darbą. Iš pradžių ji rašė lenkiškai, P. Višinskis kūrinius vertė ir spausdino „Varpe”, „Ūkininke” Šatrijos Raganos slapyvardžiu. Vėliau M. Pečkauskaitė pradėjo rašyti lietuviškai ir spausdinti kūrinius įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose.

1898 m. mirus tėvui, šeima persikėlė į Šiaulius. M. Pečkauskaitė vertėsi pamokomis bajorų šeimose. 1905 m. P. Višinskio ir kitų lietuvių švietėjų pastangomis M. Pečkauskaitei buvo išrūpinta „Motinėlės” draugijos pašalpa ir ji išvyko į Šveicariją studijuoti pedagogikos. 1905 – 1907 m. mokėsi Ciūriche ir Friburgo universitete. Didelę įtaką jai padarė žymus pedagogas Fr. W. Foersteris. 1909 m. M. Pečkauskaitė išlaikė mokytojos egzaminus ir pradėjo dirbti Marijampolės „Žiburio” mergaičių progimnazijoje. Taikydama Foersterio pedagogiką, M. Pečkauskaitė progimnaziją pavertė modernia auklėjimo įstaiga. Prasidėjus I pasauliniam karui, M. Pečkauskaitė 1915 m. atvyko į Židikus ( Mažeikių apskrityje ). Pašlijus sveikatai, M. Pečkauskaitė tęsė savo pedagoginę veiklą rašydama straipsnius Naujajai Vaidilutei, Moteriai, Lietuvos mokyklai, Skaitymams, dalyvaudama įvairių draugijų ir organizacijų veikloje.

Šatrijos Ragana, į lietuvių literatūrą atėjo nesunkiai, tarsi savaime. Marija – Šatrijos Ragana. Šis vardas suartina priešybes ir jas sujungia. Tokia rašytojos forma gal ir niekieno nebuvo pavartota. Buvo – vien Ragana. Raganėle Mariją meiliai vadino Povilas Višinskis, kuris mokė ją lietuvių kalbos, padėjo žengti pirmuosius žingsnius į literatūrą. Ir labai Mariją mylėjo, bet nesulaukė iš jos tokio pat jausmo. Iš Raganėlės tikriausiai Ragana, o Šatrijos – pagal aukščiausiąjį Žemaitijos kalną, esantį netoli jos gimtųjų vietų. Taip pat M. Pečkauskaitė bei jos šeima bendravo su Baranauskiu, Vaižgantu bei K. Bukantu. Mariją su Bukantu rišo ne tik patriotiniai interesai, bet ir muzika, kad net pati stebėjosi šiuo savo įgimtu pomėgiu.

1926 m. Marija susirgo kaulų vėžiu. Ėmė augti skauduliai, vienas labai didelis ir ant pat peties sausgyslių. Buvo šeši, labai skaudėjo. Vėliau augliai trumpam išnyko, bet prasidėjo sausgyslių uždegimas, su dešiniąja ranka Marija beveik nieko negalėdavo dirbti. Vos pasibaigė rankos skausmai, prasidėjo bendras nusilpimas, kitos bėdos. Jokie vaistai nieko negelbėdavo. Galva Marija beveik visai negalėdavo darbuotis. Liga dideliu žingsniu progresavo. 1930 m. gruodžio 28 d. mirė. Palaidota Židikų kapinėse.

1928 m. už nuopelnus Lietuvos pedagogikai Lietuvos universitete M. Pečkauskaitei buvo suteiktas garbės daktaro laipsnis.

Kūryba

Kūriniai:
1896 m. – apsakymas „Margi paveikslėliai”

1898 m. – apsakymai „Pirmas pabučiavimas”, impresija „Dėl ko tavęs čia nėra?”

1900 m. – impresija „Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai”

1903 m. – dienoraščio formos apysaka „Viktutė”, apsakymas „Rudens dieną”

1904 m. – apsakymai „Iš daktaro pasakojimų”, memuarinė apybraiža „Atsiminimai apie broliuką Steponą” ( išspausdintas 1939 m. )

1905 m. – „Lietuvos senovės septyni paveikslai“

1906 m. – apsakymai „Sulaukė”, „Pertraukta idilija”, „Vaikai“, didaktinė apysaka „Vincas Stonis”, komedija „Nepasisekė Marytei“, „Bičių knygelė”

1907 m. – apsakymas „Dėl tėvynės“, knygelė „Istorijos pasakos”

1908 m. – apsakymai „Adomienė”, „Į šviesą“

1910 m. – straipsnis „Mintys apie dailę”

1914 m. – apybraiža „Ant Uetlibergo”

1920 m. – simbolistinė drama „Pančiai”

1922 m. – apysaka „Sename dvare” ( išleista 1928 m. )

1924 m. – apsakymas „Irkos tragedija“

1925 m. – apsakymas „Mėlynoji mergelė”

1928 m. – pedagoginės publicistikos knygos „Motina auklėtoja”, „Rimties valandėlė: Jaunoms mergelėms”.
Vertimai:

1912 m. – F. V. Foersterio „Jaunuomenės auklėjimas” ( pakartotinai išleista 1922 m. )

1921 m. – H. Sienkiewicziaus „Dykumose ir giriose”

1923 m. – F. V. Foersterio „Seksualinė etika ir seksualinė pedagogika”

1924 m. – B. Pruso „Sargyboje”

1928 m. – F. V. Foersterio „Auklėjimas ir auklėjimasis”

1931 m. – F. V. Foersterio „Kristus ir žmogaus gyvenimas”.
Šatrijos Raganos raštai:

1928-1937 m. – Raštai. T. I-VII

1969 m. – Rinktiniai raštai.T.I, II

1986 m. – Laiškai.

Svarbiausias kūrinys – apysaka “Sename dvare”
Įdomiausią ir reikšmingiausią savo kūrinį, Šatrijos Ragana apysaką „Sename dvare” parašė 1922 m. Tai autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIX a. antrosios pusės Lietuvos dvarą. Apysakos pagrindą sudaro vienos Žemaitijos dvarininkų šeimos gyvenimas, jos kasdienė buitis, bendravimas su kitais žmonėmis, pramogos, dvasiniai interesai ir polėkiai.

Šatrijos Raganos dvaras – ne socialinio ar moralinio blogio įsikūnijimas, kaip Žemaitės ar Lazdynų Pelėdos kūryboje, o visų pirma grožio ir žmogiškumo ilgesio vieta. Dvaras yra tarsi paskutinė senųjų tradicijų ir nykstančios kultūros sala naujos dvasios ir naujų idėjų jūroje, sala, kuri pamažu grimzta, negalėdama naujosios dvasios priimti ir ja gyventi. Senasis dvaras kūrinyje iškyla kaip demokratiškumo simbolis, kaip daugelio etinių ir estetinių vertybių šaltinis, kaip gražiausių svajonių ir polėkių prisiminimas.

Apysakoje parodomi ir lietuvių nacionalinio judėjimo atgarsiai, besiskverbiantys į bajoriškosios dvarininkijos tarpą, atskleidžiami jos santykiai su lietuvių visuomeniniu ir kultūriniu gyvenimu. Pro samprotavimus, parodančius didelės bajorijos dalies vidinės kultūros lygį, prasiveržia ir jos priešiškumas nacionaliniam lietuvių judėjimui.

Apysaka „Sename dvare” yra vienas meniškiausių Šatrijos Raganos kūrinių. Veikėjų paveikslus rašytoja kuria psichologinės analizės, realistinės detalės, kalbinės charakteristikos būdu. Apysakos kompozicija yra gerai apgalvota. Nuo išorinio dvaro vaizdo, nuo siauros šeimyninės aplinkos einama prie platesnio gyvenimo reiškinių rato, nuo vaikiško pasaulio su jo pasakomis ir paslaptimis – prie svarbių visuomeninių klausimų.

Šatrijos Ragana pirmoji lietuvių literatūroje praplėtė žmogaus vaizdavimo diapazoną, sutelkdama dėmesį į jo dvasinį pasaulį. Vienas svarbiausių personažų bruožų – psichologinis tikrumas ir gilumas. Rašytoja pastebėdavo subtiliausius žmogaus sielos virptelėjimus. Čia glūdi didžiausia humanistinė kūrybos reikšmė.

1928 m. už nuopelnus Lietuvos pedagogikai Lietuvos universitete M. Pečkauskaitei buvo suteiktas garbės daktaro laipsnis.

Kūrybos ypatybės
Pirmas parašytas ir išspausdintas Šatrijos Raganos apsakymas – „Margi paveikslėliai”. Jame kalbama apie pagrindinę vyrų ydą – girtuoklystę, bejėgę moterį ir jos vaikus. Marijos debiutas pavyko, daugelis gyrė jos stilių, o pati blaškėsi. Apsakymas „Pirmas pabučiavimas” rodo, kad rašytoja pasidavė skaitytojų skoniui – fiksuoti autobiografinius momentus. Višinskis tai supeikė, todėl apsakyme „Šv. Jono naktis” Marija suvokė save kaip rašytoją – kūrė vientisą siužetą. Šiauliuose parašė apsakymą „Saulei nusileidžiant”. Apie 1900 m. dirbdama Pavandenėje užbaigė apysaką „Viktutė” – stambų, gana biografinį kūrinį. Išryškėjo pačios rašytojos romantinė svajonė – aukotis kitiems.

Apysakoje „Viktutė”, parašytoje dienraščio forma, atsirado lietuvių prozoje neįprasta intymaus pokalbio su savimi tonacija, reikalaujanti „absoliutiško atvirumo”, pasak autorės. Visą apysaką ji sukūrė klausimais ir šūksniais pulsuojančių frazių maniera, kuri turėjo žavaus mergaitiško trapumo ir lengvumo. Parašytam žodžiui suteikė ryškų emocinį elementą, ardantį referentinį pasakojimo objektyvumą. Fragmentiškumas – tokio pasakojimo norma, atliepianti moteriško intymumo prigimtį.

Baigus apysaką „Viktutė”, P. Višinskio rūpesčiu 1905 m. išėjo Šatrijos Raganos rinkinėlis „Lietuvos senovės septyni paveikslai” ir „Istorijos pasakos”. Tai istoriniai pasakojimai. Didaktinei literatūrai priskirtina apysakaitė vaikams „Vincas Stonis”.

Išvykusi į Šveicariją Marija galvojo daugiau laiko skirti kūrybai, deja, Fribūre parašė tik vieną apsakymą „Dėl tėvynės”. A. Jakštas kūrinį pagyrė ir išspausdino „Draugija” 1907 m. tų pačių metų pabaigoje Marija „Viltyje” išspausdino keletą straipsnių pedagoginėmis temomis „Apie auklėtnamius”, „Amerikos mokyklų savivaldybė”. Tai buvo Ciuricho universiteto profesoriaus V. Tersterio mintys. Vertimai pedagoginėmis temomis atėmė daug laiko, todėl kūryba tol, kol rašytoja mokytojavo, buvo užmiršta.

1915 m. apsigyvenusi Židikuose baigė dramą „Paukščiai”. Kūrinys sulaukė didelio kritikų dėmesio: vieni – pvz.: B.Sruoga – peikė, Vaižgantas – gyrė.

Taigi, Šatrijos Raganos kūryba realistinė, su romantizmo ir simbolizmo elementais. Joje daugiausia dėmesio skiriama moralės klausimams, gausu autobiografijos motyvų; gyvenamojo meto reiškiniai vertinami krikščioniškojo humanizmo, pozityvizmo , nacionalinio judėjimo ideologijos požiūrių. Stilius lengvas, grakštus, muzikalus.

Šatrijos Ragana pirmoji lietuvių literatūroje praplėtė žmogaus vaizdavimo diapazoną, sutelkdama dėmesį į jo dvasinį pasaulį. Vienas svarbiausių personažų bruožų – psichologinis tikrumas ir gilumas. Rašytoja pastebėdavo subtiliausius žmogaus sielos virptelėjimus. Čia glūdi didžiausia humanistinė kūrybos reikšmė.

Naudota literatūra
1. Tarybų Lietuvos enciklopedija;
2. Lietuvos Albumas;
3. Internetas.

Rašykite komentarą

-->