Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Salomėjos Nėries gyvenimo aprašymas

Autorius: Kristina

Salomėja Nėris – viena talentingiausių lietuvių poečių. Ji – mūsų tautos lakštingala! S. Nėries kūryba – tai savotiškas lyrizmo simbolis lietuvių literatūroje. Jau pirmaisiais savo eilėraščių rinkiniais ji nusipelnė subtiliausios lietuvių lyrikės vardą. S. Nėries poeziją galima pavadinti daina. Žinoti jos gyvenimo kelią turėtų būti kiekvieno, besidominčio jos kūryba, savigarbos reikalas. Taigi pasekime poetės likimo pėdsakais.

Rašytojos Salomėjos Nėries tikrasis vardas buvo Salomėja Bačinskaitė- Bučienė. Ji gimė 1904 m. lapkričio 17 d. Vilkaviškio rajone, Kiršų kaime. 1911 m. pradėjo lankyti Alvito pradinę mokyklą, o 1918 m. išlaikė egzaminus į Marijampolės gimnazijos antrąją klasę. 1921-22 m., mokydamasi Vilkaviškio gimnazijos vyresnėse klasėse, Salomėja Nėris bendradarbiavo šapirografuotame laikraštėlyje ,,Ateities žiedai“. Ten ji spausdinamus savo eilėraščius pasirašinėdavo slapyvardžiais Jūratė ir Liūdytė. Tuo metu ji mokėsi skambinti mandolina ir rojaliu, svajojo būti dailininke. 1920 m. ar 1921 m. birželio mėnesio pabaigoje Salomėja, būdama penktosios klasės gimnazistė, su moksleivių ekskursija nuvyko į Palangą ir pirmą kartą pamatė jūrą, kuri padarė jai didžiulį įspūdį. 1923 m. lapkričio mėnesį Nėris išspausdino pirmąjį savo eilėraštį periodinėje spaudoje. Nuo to laiko, o ypač nuo 1924 m., jos eilėraščiai, pasirašyti Nėries, o vėliau Salomėjos Nėries slapyvardžiais, pradeda dažnai rodytis spaudoje. 1924-28 m. ji studijavo Kauno universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete (lietuvių literatūros istoriją, vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogikos specialybes). 1927 m. pavasarį, dar būdama studentė, išleido savo pirmąjį eilėraščių rinkinį – ,,Anksti rytą“. Tais pačiais metais išleistas antrasis, stereotipinis, rinkinio leidimas. Tų pačių metų vasarą Salomėja Nėris išvyko į Palangą atostogauti. O jau 1928 m. vasarą rašytoja pirmą kartą keliavo po Vakarų Europą – aplankė Vokietiją bei Šveicariją. 1928 m. Salomėja Nėris persikėlė į Lazdijus: nuo 1928 m. rugsėjo mėnesio 1 d. Švietimo ministerijos ji buvo paskirta Seinų ,,Žiburio“ gimnazijos neetatine mokytoja praktikantės teisėmis. Gyvendama Lazdijuose, Salomėja dėstė gimnazijoje vokiečių kalbą, vadovavo literatų būreliui, padėdavo mokiniams rengti vakarus, taip pat dėstė kursuose suaugusiems vokiečių kalbą. Iš Lazdijų kartu su mokytojų kolektyvu ji dažnai lankydavo įvairias Lietuvos vietas. Nuo 1930 m. rugpjūčio 1 d. švietimo ministro įsakymu ji laikoma Seinų ,,Žiburio“ gimnazijoje etatinėje tarnyboje. Mokytojaujant Lazdijuose, 1930 m. liepos 3 d., ,,Mokytojų cenzo tikrinimo komisija“ pripažino Salomėjai Nėriai aukštesniosios mokytojos vardą ir teisę mokyti: a) aukštesniojoje mokykloje – lietuvių kalbos, b) vidurinėje mokykloje – lietuvių ir vokiečių kalbų. 1929 m. birželio mėnesio paskutinėmis dienomis Nėris išvažiavo į Vieną. Gyvendama Vienoje, Salomėja gilino vokiečių kalbos studijas vokiečių kalbos kursuose užsieniečiams prie Vienos universiteto. O jau 1929 m. vasarą pradėjo ruošti spaudai savo antrąjį eilėraščių rinkinį – ,,Pėdos smėly“, kuris išėjo 1931 metais. 1930 m. vasarą Salomėja trečią kartą lankėsi Vakarų Europoje su profesoriumi Baliu Sruoga. 1931 m. rudenį poetė persikėlė gyventi į Kauną. 1931-34 m. Salomėja Nėris, gyvendama Kaune, niekur nedirbo ir sunkiai vertėsi privačiomis pamokomis, atsitiktiniu literatūriniu darbu, grožinės literatūros vertimais, kurie buvo spausdinami, pasirašyti įvairiais slapyvardžiais ir be parašų, periodinėje spaudoje ir atskiromis knygomis. 1934 m. išleista Salomėjos Nėries versta A. Kuprino ,,Sulamita“, vėliau išėjo pasakų rinkinys ,,Mūsų pasakos”, kurias surinko Panevėžio apylinkėse. Tais pačiais metai rašytoja persikėlė gyventi į Panevėžį: nuo 1934 m. rugsėjo 15 d. švietimo ministro įsakymu ji buvo paskirta Valstybės mergaičių gimnazijos mokytoja. Mokytojaudama Panevėžio gimnazijoje, Salomėja Nėris vadovavo meno kuopai, padėdavo ruošti literatūrinius vakarus, apie 1935 ar 1936 metus laisvai išvertė saviveiklos reikalams lenkų rašytojo J. Kraševskio „Vitolio raudos“ ištraukas. Panevėžy rašytoja artimiau bendradarbiavo su rašytojos L. Didžiulienės dukterimi Vanda Didžiulyte – Albrechtiene, susipažino su savo būsimu vyru skulptoriumi Bernardu Buču. 1935 m. pradžioje Nėris išleido trečiąjį savo eilėraščių rinkinį – ,,Per lūžtantį ledą“. Vasarą gyveno Palangoje. Ten lankė švietimo ministerijos įsteigtus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų vasaros kursus. 1936 m. kovo 15 d. Panevėžy įvyko literatūros vakaras, skirtas lietuvių rašytojos-realistės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 75 m. sukakčiai paminėti, kurio metu Salomėja Nėris skaitė kelis savo naujus eilėraščius. 1936 m. Salomėja Nėris gyveno savo tėviškėje, lankėsi Kaune. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį poetė išleido verstą V. Korenkos kūrinį ,,Baisioji naktis. Makaro sapnas“, vėliau – poemėlę vaikams ,,Paštas“. Rugsėjo mėnesio pabaigoje Salomėja Nėris išvažiavo į Paryžių studijuoti prancūzų kalbą. 1936 m. gruodžio 12 d. Paryžiuje įvyko Salomėjos Nėries ir skulptoriaus Bernardo Bučo civilinės jungtuvės. 1937 m. gyvendama Paryžiuje, rašytoja rašė poemą ,,Eglė žalčių karalienė“, lankė žymiausius to miesto paminklus, muziejus, teatrus, dailės parodas, koncertus. Liepos mėnesį grįžo į Lietuvą, į Palemoną prie Kauno, kur su šeima įsikūrė savo namuose. 1937-ųjų rudenį Salomėja Nėris savo prašymu buvo atkelta iš Panevėžio į Kauną ir pradėjo dirbti Kauno III Valstybinėje gimnazijoje. Ten dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas žemesnėse klasėse. Spalio 23 dieną Salomėja pagimdė sūnų, kuriam davė Sauliuko-Balandžio vardą. 1938 m. pirmojoje pusėje Nėris išleido ketvirtąjį savo eilėraščių rinkinį – ,,Diemedžiu žydėsiu“, laimėjusį 1938 m. Valstybinę literatūros premiją. 1938 m. sausio 13 d. Lietuvos rašytojų draugija Kaune, Valstybės teatre, surengė literatūros šventę, kurios metu rašytojai buvo įteikta 1938 m. Valstybinė premija už rinkinį ,,Diemedžiu žydėsiu“. 1939 m. liepos 5 d. ji su mokytojų istorikų būreliu iškeliauja į ekskursiją po lenkų ponų okupuotą Vilniaus kraštą. Aplankė Suvalkus, Seinus, Augustavą, Gardiną, Lydą, Naugarduką, Svitezio ežerą, Zietelą, Vilnių, Trakus, Verkius, Krėvą, Ašmeną, Naručio ežerą, Švenčionis, Adutiškį ir kitus miestus, apžiūrėjo Gardino, Lydos pilių griuvėsius. Vėliau nuvyko į Naugarduką ir prie Svitezio ežero; ten apžiūrėjo vietas, susijusias su poeto Adomo Mickevičiaus biografija. Liepos 9 d., atvažiavusi į Vilnių, aplankė istorinius Vilniaus paminklus, senąjį Vilnių, garlaiviu buvo nuplaukusi į Verkius. Salomėja Nėris Vilniuje susitiko su Vilniaus lietuvių rašytojais ir visuomenės veikėjais. 1939 m. buvo išleistas jos eilėraščių rinkinio ,,Diemedžiu žydėsiu“ antrasis leidimas. 1940 m. kovo 27 d. Maskvoje, Vakarų Meno muziejaus, rūmuose atidaryta lietuvių knygos paroda, kurioje buvo eksponuoti ir Salomėjos Nėries kūriniai. 1940 m. spalio mėnesį buvo išleista rašytojos tautosakinė poema ,,Eglė žalčių karalienė“, parašyta 1937-1940 m., kuriai Lituanistikos instituto komisija paskyrė 1940 metų premiją už geriausią veikalą, populiarinantį lietuvių kalbą, lietuvių istoriją ir tautosaką. 1940 metų pabaigoje Salomėja Nėris parašė ir išspausdino periodikoje poemą ,,Keturi“, vėliau dar išleido poemą ,,Našlaitė“. Tuo metu pradėjo eiti literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas ,,Raštai“, kurio redakcinei kolegijai priklausė ir Salomėja. Ji taip pat įėjo į komitetą, organizuojantį lietuvių literatūros ir meno dekadą Maskvoje. 1941 m. pirmajame ketvirtyje rašytoja išleido savo poezijos ,,Rinktinę “, pradėtą ruošti 1939 metais. 1941m. birželio 22 d. hitlerinei Vokietijai klastingai užpuolus Lietuvą, Salomėja su sūnumi per Zarasus, Daugpilį, Velikije Luki, Rževą išvyko į Tarybų Sąjungos gilumą. Latvijos teritorijoje traukinys, kuriuo važiavo poetė, buvo subombarduotas. Bombardavimo metu žuvo poetės daiktai ir rankraščiai, kuriuos ji buvo pasiėmusi su savim. 1941 m. birželio paskutinėmis dienomis Nėris su sūnumi pasiekė Maskvą. Čia gyvendama, ji aktyviai bendradarbiavo radijo komitete, ruošdama medžiagą laidoms lietuvių kalba.1941m. liepos pabaigoje Nėris iš Maskvos išvažiavo į Penzą. Gyvendama Penzoje, poetė parašė eilėraščius ,,Sakalai broleliai“, ,,Tėvynė“, ,,Kareivio motina”, ,,Partizanai miškuos“ ir kitus. Ji aktyviai dalyvavo literatūriniuose lietuvių rašytojų vakaruose kartu su lietuvių rašytojais Liudu Gira, Kostu Korsaku, Antanu Venclova. Gruodžio 10 d. iš Penzos išvažiavo į Ufą. Kiek laiko pagyvenusi ,,Baškirijos“ viešbutyje, ji įsikūrė Mendelejevo gatvėje. Gruodžio mėnesį jos eilėraščiai dažnai pradedami skaityti per Maskvos radiją lietuviams skirtų laidų metu. 1942 m. birželio viduryje poetė išvažiavo iš Ufos į Maskvą ir ten liko gyventi. Maskvoje ji sutiko senus savo draugus, bendradarbiavo laikraščiuose, ypač leidžiamuose lietuvių kalba, dalyvavo literatūros vakaruose, skaitė savo kūrybą per Maskvos radiją. Rugsėjo mėnesį Salomėja Nėris kartu su kitais lietuvių rašytojais dalyvavo Lietuviškajai divizijai ruošiamuose literatūros vakaruose, skaitė savo eilėraščius, aplankė Levo Tolstojaus gimtinę Jasnąją Polianą.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11

Rašykite komentarą

-->