Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Salomėjos Nėries eilėraščio ,,Prie didelio kelio” analizė ir interpretacija

Autorius: Rita

S. Nėris – XXa. pirmosios pusės lyrikė. Ankstyvuosiuose rinkiniuose yra neoromantinei literatūrai būdingų bruožų. Vėlesnėje poezijoje kalbama apie būties trapumą, dramatiškai pasakojama apie žmogų karo metais; nelieka jaunystės naivumo, svajonių, meilės ar idealų paieškos. Eilėraščių rinkiniu ,,Prie didelio kelio” poetė išreiškė savo paskutinę valią: grįžti į Lietuvą, į žmonių širdis. Todėl rinkinyje vyrauja išėjimo – grįžimo motyvas, sielvartingi nuo gimtinės atplėšto žmogaus išgyvenimai.

Paskutinis poetės eilėraščių rinkinys suskirstytas į skyrius, kurių kiekvienas pradedamas tautosakiniu epigrafu. Šie skyrių pavadinimai nurodo jų ir viso rinkinio nuotaikas bei tematiką. Antrasis pradedamas žodžiais: ,,Naktis temsta. Žvakė gęsta. Plunksnelė nulūžo…”. Tamsos bei lūžimo motyvai pranašauja eilėraščių nuotaiką būsiant elegiška, kupina skausmo, gėlos. Taip pat šie ženklai – artėjančios mirties nujautimas.

Naciams užpuolus Lietuvą, S. Nėris su sūnumi bėga į Rusijos gilumą. Rinkinio eilėraštis tuo pačiu pavadinimu parašytas 1942m. žiemą, Maskvoje, poetės klajojimų Rusijoje metu, suvokiant visą gyvenimo dramą. Tiek rinkinio, tiek eilėraščio pavadinimas – raktas į viso kūrinio bei kitų rinkinio eilėraščių suvokimą. Kelias literatūroje – likimo, nueito gyvenimo, patyrimų simbolis. Jis dažnas pasakų motyvas, kritiniu momentu simbolizuojantis apsisprendimo, pasirinkimo svarbą. Šiuo atveju tai galėtų reikšti S. Nėries apsisprendimą pereiti į SSRS pusę, o taip pat jos klajonių metus. Epitetas ,,didelis” turi labai plačiai suvokiamą reikšmę: svetimumas, nesupratimas, neviltis, gyvenimo rūpestis. Taip pat jis paryškina kelio svarbą eilėraštyje – tai ne tik vieno žmogaus, bet lyrinio ,,mes”, tautos likimas.

Pirmame eilėraščio posme – praeities prisiminimas, lyrinis subjektas kalba būtuoju kartiniu laiku. Įvykio svarba patvirtinama intonacija, bei skyrybos ženklais: ,,žiūrėjom…”, ,,nuėjo/Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!”. Pavasaris – jaunystės, džiaugsmo, gyvybės simbolis, tačiau stovintieji jį palydi. Kadangi eilėraštyje kalbama lyrinio ,,mes” vardu, galima suprasti, jog poetė kalba tautos vardu. Tada čia minimi svarbūs Lietuvai laikai, karo metai, kai buvo sprendžiamas šalies likimas. Tačiau ,,mes” gali reikšti ir tėvynę palikusius žmones. Šie ,,bėgliai” ėjo tuo didžiuoju keliu į svetimą kraštą, suvokdami, jog čia palieka savo jaunystę, laimingas dienas.

Kūrinio erdvė atvira, kuri tai siaurinama, tai vėl praplatinama: didelis kelias sukonkretinamas iki kalno, kalnas – iki pakalnės, vėliau erdvė vėl išplečiama iki didelio kelio, o galiausiai – iki neaprėpiamų stepių. Vis dėlto ta erdvė yra apribota juodo kalno, kuris lyg milžiniška siena skiria du pasaulius: praeities laikų ir dabarties, pavasarinį ir rudeninį, gimtinę ir svetimą šalį. Šis kalnas lyg Uralas, skyręs poetę nuo Lietuvos. Skirtumą paryškina juodo kalno kontrastas su balta diena., veiksmažodžių (,,nyko” ir ,,ištįso”), saulės ir šaltos pakalnės supriešinimai. Ypatingai ryškios antitezės: anksčiau -,,su saule, su diena”, dabar – ,, be dainų, be vainikų”.

Eilėraščio ,,Prie didelio kelio” laiko amplitudė svyruoja nuo praeities (,,stovėjom”, ,,nuėjo”, ,,nyko”, ,,virtom”) iki dabarties (,,svyra”, ,,veria”). Kaip jau minėta, praeitis lyginama su dabartimi, išgyventų įvykių rezultatai atsispindi šiandieniniame gyvenime. Tiesioginio ateities laiko nėra, jis net nejaučiamas, nes kalbantysis jau praradęs visas viltis. Šią neviltį ir bejėgiškumą vaizduoja lyrinio ,,mes” virtimas ,,beržais svyruonėliais”: ,,Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai,/Ir veria mus speigas lig šerdies pačios”. Tai neoromantikams būdingas žmogaus gretinimas su gamta: šakos lyg rankos nusvirę iš nevilties ir susitaikymo, krintantys lapai – gęstanti viltis sugrįžti į tėvynę, kada nors pamatyti “pavasarį”, “saulę”, veriantis speigas – ilgesys sumišęs su skausmu. Pastarasis jausmas ypač vaizdžiai perteikiamas, net suvokiamas pojūčiais (Šalčio ir speigo, o kartu ir skausmo įspūdį sukuria atšiaurių priebalsių š,s,č,g aliteracija). Veiksmažodžių gradacija (,,virtom”, ,,svyra”, ,,krenta”, ,,veria”), sustiprinta jungtukais ,,ir”, galutinai užtikrina šias emocijas.

Dar vienas neoromantizmo bruožų – tai pasakiškumas. Šiame eilėraštyje galima pastebėti pasakos ,,Eglė žalčių karalienė” motyvą: Eglė – tėvynė, jos vaikai – išvykėlei, užkeikti (šiuo atveju tai galėtų būti ir neigiamas tėvynainių jų poelgio vertinimas) ir medžiais pavirtę. Stepės simbolizuoja pastarųjų vienišumą – jie lyg paskendę tose vienatvės, ilgesio platumose.

Kūriniui muzikalumo suteikia kryžminis rimavimo būdas. Liaudies dainų motyvą sukuria deminutyvai (,,svyruonėliai”, ,,lapeliai”). Ryškus ir atviras balsių kartojimas eilėraščiui suteikia ne tik dainingumo, bet ir emocianalumo, juo perteikiama ir kūrinio nuotaika. Pavyzdžiui, ilgųjų balsių asonansas sustiprina liūdesį bei sunkumą: ,,O liūdesiai gūdūs kelių didelių”, o paskutinėje eilutėje balsiais ,,e” kiaurai perveria.

Taigi eilėraščio “Prie didelio kelio” ar net viso rinkinio leitmotyvas – praradimo suvokimas. Šią būseną poetė puikiai perduoda skaitytojui ,,iš širdies į širdį” savo intymia, melodinga, artima išpažinčiai kalba.

II skyrius
Klausimai:
1. Kaip epigrafas susijęs su II skyriaus eilėraščiais?

3. Eilėraščio ,,Prie didelio kelio” analizė ir interpretacija.

5. Dažname eilėraštyje minima ruduo ir žiema. Kodėl?

6. Kokia eilėraščių nuotaikos amplitudė. Kodėl?

8. Kokia šių eilėraščių: ,,Beteisė”, ,,Savęs aš gailiuos”, ,,Pelėda” lyrinio subjekto situacija?

Atsakymai:
1. Antrasis skyrius pradedamas epigrafu ,,Naktis temsta. Žvakė gęsta. Plunksnelė nulūžo…”. Šie tamsos, (pa)lūžimo, sąstingio, mirties motyvai vyrauja skyriaus eilėraščiuose. Tamsa taip pat pavojų metas, ji čia gali reikšti ir tėvynės priešus. Plunksnelės nulūžimas simbolizuoja rašymo pabaigą, o su ja ir mirtį. Taigi epigrafas skaitytoją informuoja, kokia būsianti II skyriaus eilėraščių nuotaika.

3. Dažname eilėraštyje minima ruduo arba žiema. Šie metų laikai dažniausiai asocijuojasi su šalčiu, liūdesiu, sąstingiu, praradimais bei ilgesiu. Tai metas, kai išskrenda paukščiai, visa gamta apmiršta, užmiega. Panašiai jaučiasi ir poetė. S. Nėris toli nuo namų, svetima šalis jos nešildo, čia sustingsta jos kultūrinė veikla (ji tampa paprasčiausia darbininke). Taip pat rudenį ir žiemą galima palyginti su rašytojos gyvenimo rudeniu ir žiema, laikotarpiu, kai gyvenimas artėja į pabaigą. Be to dauguma eilėraščių parašyta šaltuoju metų sezonu.

10. II skyriaus eilėraščių nuotaika beveik nekinta. Vyrauja širdgėla, skausmas, liūdesys, ilgesys. Kaikuriuose eilėraščiuose jaučiama meilė, šiluma (,,Bendrakeleivis”).

14. Lyrinis subjektas gyvena svetimoje šalyje. Pasirinko jis tai laisva valia, tačiau nuolatos dėl to gailisi, kaltina save. Kita vertus, bando save pateisinti, sako, jog bėgo į kitą kraštą genamas baimės (,,Savęs aš gailiuosi”). Kalbantysis jaučiasi tarytum išdavęs gimtuosius kraštus, taip pat ir pats save, negali susitaikyti su savo sąžine ir jos nuraminti. Tai pastebima eilėraštyje ,,Pelėda”. Pelėda lyg lyrinio ,,aš” kaltės jausmas, kuris nenustoja ,,ūkavęs”, tad natūralu, kad kalbantysis norėtų jo atsikratyti: ,,Nudėsiu aš pelėdą tą padūkėlę,/Kam ji krūtinėj mano ūkauja”. Lyrinis subjektas jaučia, kad jo gyvenimas jau baigiasi: ,,Ar beateisi, pavasarėli?” (,,Beteisė”). Jis nebeturi teisės į džiaugsmą, linksmybes, gyvenimą. Kalbančiojo bejėgiškumą sustiprina tai, kad paskutinius metus, mėnesius ar net dienas teks praleisti svetimam krašte. Šiam skausmui net ,,trūksta žodelių” apsakyti ir vienintelis noras – bent numirti tėvynėje.

Rašykite komentarą

-->