Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Salomėjos Nėries biografija

Autorius: Indrė

Rašytojos Salomėjos Nėries tikrasis vardas buvo Salomėja Bačinskaitė- Bučienė. Ji gimė 1904 11 17 Vilkaviškio rajone, Kiršų kaime. 1911 m. pradėjo lankyti Alvito pradinę mokyklą, o 1918 m. išlaikė egzaminus į Marijampolės gimnazijos antrąją klasę.

1921-22 m. mokydamasi Vilkaviškio gimnazijos vyresnėse klasėse, Salomėja Nėris bendradarbiavo šapirografuotame laikraštėlyje ,, Ateities žiedai “. Ten ji spausdinamus savo eilėraščius pasirašinėdavo slapyvardžiais Jūratė ir Liūdytė. Tuo metu ji mokosi skambinti mandolina ir rojaliu, svajojo būti dailininke. 1920 ar 1921 m. birželio mėnesio pabaigoje Salomėja, būdama penktosios klasės gimnazistė, su moksleivių ekskursija nuvyko į Palangą ir pirmą kartą pamatė jūrą, kuri padarė jai didžiulį įspūdį. 1923 m. lapkričio mėnesį Nėris išspausdino pirmąjį savo eilėraštį periodinėje spaudoje. Nuo to laiko, o ypač nuo 1924 m., jos eilėraščiai, pasirašyti Nėries, o vėliau Salomėjos Nėries slapyvardžiais, pradeda dažnai rodytis spaudoje.

1924-28 m. ji studijavo Kauno universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete (lietuvių literatūros istoriją, vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogikos specialybes). 1927 m. pavasarį, dar būdama studentė, išleido savo pirmąjį eilėraščių rinkinį – ” Anksti rytą “. Tais pačiais metais išleistas antrasis, sterotipinis, rinkinio leidimas. Tų pačių metų vasarą Salomėja Nėris išvyko į Palangą atostogauti.

Jau 1928 m. vasarą rašytoja pirmą kartą keliavo po Vakarų Europą – aplankė Vokietiją bei Šveicariją. 1928 m. rugpjūtį Salomėja Nėris persikėlė į Lazdijus: nuo 1928 m. rugsėjo mėnesio 1d. Švietimo ministerijos ji buvo paskirta Seinų ” Žiburio “ gimnazijos neetatine mokytoja praktikantės teisėmis. Gyvendama Lazdijuose, Salomėja dėstė gimnazijoje vokiečių kalbą, vadovavo literatų būreliui, padėdavo mokiniams rengti vakarus, taip pat dėstė kursuose suaugusiems vokiečių kalbą. Iš Lazdijų kartu su mokytojų kolektyvu ji dažnai lankydavo įvairias Lietuvos vietas.

Nuo 1930 m. rugpjūčio 1 d. švietimo ministro įsakymu ji laikoma Seinų ” Žiburio “ gimnazijoje etatinėje tarnyboje. Mokytojaujant Lazdijuose, 1930 liepos 3 d., ” Mokytojų cenzo tikrinimo komisija “ pripažino Salomėjai Nėriai aukštesniosios mokytojos vardą ir teisę mokyti:

a) aukštesniojoje mokykloje – lietuvių kalbos,

b) vidurinėje mokykloje – lietuvių ir vokiečių kalbų.

1929 m. birželio mėnesio paskutinėmis dienomis Nėris išvažiavo į Vieną. Gyvendama Vienoje, Salomėja gilino vokiečių kalbos studijas vokiečių kalbos kursuose užsieniečiams prie Vienos universiteto. O jau 1929 m. vasarą pradėjo ruošti spaudai savo antrąjį eilėraščių rinkinį – ” Pėdos smėly “ , kuris išėjo 1931 metais. 1930 m. vasarą Salomėja trečią kartą lankėsi Vakarų Europoje su profesoriumi Baliu Sruoga. 1931 m. rudenį poetė persikėlė gyventi į Kauną.

1931-34 m. Salomėja Nėris, gyvendama Kaune, niekur nedirbo ir sunkiai vertėsi privačiomis pamokomis, atsitiktiniu literatūriniu darbu, grožinės literatūros vertimais, kurie buvo spausdinami, pasirašyti įvairiais slapyvardžiais ir be parašų, periodinėje spaudoje ir atskiromis knygomis.

1934 m. išleista Salomėjos Nėries versta A. Kuprino ” Sulamita“ , vėliau išėjo pasakų rinkinys “ Mūsų pasakos ” , kurias surinko Panevėžio apylinkėse. Tais pačiais metai rašytoja persikėlė gyventi į Panevėžį: nuo 1934 rugsėjo 15 d. švietimo ministro įsakymu ji buvo paskirta Valstybės mergaičių gimnazijos mokytoja. Mokytojaudama Panevėžio gimnazijoje, Salomėja Nėris vadovavo meno kuopai, padėdavo ruošti literatūrinius vakarus, apie 1935 ar 1936 metus laisvai išvertė saviveiklos reikalams lenkų rašytojo J. Kraševskio ” Vitolio raudos “ ištraukas. Panevėžy rašytoja artimiau bendradarbiavo su rašytojos L. Didžiulienės dukterimi Vanda Didžiulyte-Albrechtiene, susipažino su savo būsimu vyru skulptoriumi Bernardu Buču. 1935 m. pradžioje Nėris išleido trečiąjį savo eilėraščių rinkinį – “ Per lūžtantį ledą ”. Vasarą gyveno Palangoje. Ten lankė švietimo ministerijos įsteigtus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų vasaros kursus. 1936 kovo 15 d. Panevėžy įvyko literatūros vakaras, skirtas lietuvių rašytojos-realistės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 75m. sukakčiai paminėti, kurio metu Salomėja Nėris skaitė kelis savo naujus eilėraščius.

1936 m. Salomėja Nėris gyveno savo tėviškėje, lankėsi Kaune. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį poetė išleido verstą V. Korenkos kūrinį ” Baisioji naktis. Makaro sapnas “, vėliau – poemėlę vaikams ” Paštas “.

Rugsėjo mėnesio pabaigoje Salomėja Nėris išvažiavo į Paryžių studijuoti prancūzų kalbą. 1936 gruodžio 12 d. Paryžiuje įvyko Salomėjos Nėries ir skulptoriaus Bernardo Bučo civilinės jungtuvės. 1937m. gyvendama Paryžiuje, rašytoja rašė poemą ” Eglė žalčių karalienė “, lankė žymiausius to miesto paminklus, muziejus, teatrus, dailės parodas, koncertus.

Liepos mėnesį grįžo į Lietuvą, į Palemoną prie Kauno, kur su šeima įsikūrė savo namuose. 1937-ųjų rudenį Salomėja Nėris savo prašymu buvo atkelta iš Panevėžio į Kauną ir pradėjo dirbti Kauno III Valstybinėje gimnazijoje. Ten dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas žemesnėse klasėse. Spalio 23 dieną Salomėja pagimdė sūnų, kuriam davė Sauliuko- Balandžio vardą.

1938 m. pirmojoje pusėje Nėris išleido ketvirtąjį savo eilėraščių rinkinį – ” Diemedžiu žydėsiu “, laimėjusį 1938 m. Valstybinę literatūros premiją. 1938 sausio 13 d. Lietuvos rašytojų draugija Kaune, Valstybės teatre, surengė literatūros šventę, kurios metu rašytojai buvo įteikta 1938 m. Valstybinė premija už rinkinį ” Diemedžiu žydėsiu “.

1939 liepos 5 d. ji su mokytojų istorikų būreliu iškeliauja į ekskursiją po lenkų ponų okupuotą Vilniaus kraštą. Aplankė Suvalkus, Seinus, Augustavą, Gardiną, Lydą, Naugarduką, Svitezio ežerą, Zietelą, Vilnių, Trakus, Verkius, Krėvą, Ašmeną, Naručio ežerą, Švenčionis, Adutiškį ir kitus miestus, apžiūrėjo Gardino, Lydos pilių griuvėsius. Vėliau nuvyko į Naugarduką ir prie Svitezio ežero; ten apžiūrėjo vietas, susijusias su poeto Adomo Mickevičiaus biografija. Liepos 9 d., atvažiavusi į Vilnių, aplankė istorinius Vilniaus paminklus, senąjį Vilnių, garlaiviu buvo nuplaukusi į Verkius. Salomėja Nėris Vilniuje susitiko su Vilniaus lietuvių rašytojais ir visuomenės veikėjais. 1939 m. buvo išleistas jos eilėraščių rinkinio ’’ Diemedžiu žydėsiu “ antrasis leidimas.

1940 kovo 27 d. Maskvoje, Vakarų Meno muziejaus, rūmuose atidaryta lietuvių knygos paroda, kurioje buvo eksponuoti ir Salomėjos Nėries kūriniai.

1940 spalio mėnesį buvo išleista rašytojos tautosakinė poema ’’ Eglė žalčių karalienė “, parašyta 1937-1940 m., kuriai Lituanistikos instituto komisija paskyrė 1940 metų premiją už geriausią veikalą, populiarinantį lietuvių kalbą, lietuvių istoriją ir tautosaką.1940 metų pabaigoje Salomėja Nėris parašė ir išspausdino periodikoje poemą ’’ Keturi “, vėliau dar išleido poemą ” Našlaitė “. Tuo metu pradėjo eiti literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas ’’ Raštai “, kurio redakcinei kolegijai priklausė ir Salomėja. Ji taip pat įėjo į komitetą, organizuojantį lietuvių literatūros ir meno dekadą Maskvoje. 1941 m. pirmajame ketvirtyje rašytoja išleido savo poezijos ’’Rinktinę “, pradėtą ruošti 1939 metais.

1941 birželio 22 d. hitlerinei Vokietijai klastingai užpuolus Lietuvą, Salomėja su sūnumi per Zarasus, Daugpilį, Velikije Luki, Rževą išvyko į Tarybų Sąjungos gilumą. Latvijos teritorijoje traukinys, kuriuo važiavo poetė, buvo subombarduotas. Bombardavimo metu žuvo poetės daiktai ir rankraščiai, kuriuos ji buvo pasiėmusi su savim. 1941 birželio paskutinėmis dienomis Nėris su sūnumi pasiekė Maskvą. Čia gyvendama, ji aktyviai bendradarbiavo radijo komitete, ruošdama medžiagą laidoms lietuvių kalba.1941 liepos pabaigoje Nėris iš Maskvos išvažiavo į Penzą. Gyvendama Penzoje, poetė parašė eilėraščius ’’ Sakalai broleliai “,” Tėvynė “,” Kareivio motina”, “ Partizanai miškuos “ ir kitus. Ji aktyviai dalyvavo literatūriniuose lietuvių rašytojų vakaruose kartu su lietuvių rašytojais Liudus Gira, Kostu Korsaku, Antanu Venclova. Gruodžio 10 d. iš Penzos išvažiavo į Ufą. Kiek laiko pagyvenusi “ Baškirijos “ viešbutyje, ji įsikūrė Mendeliejevo gatvėje. Gruodžio mėnesį jos eilėraščiai dažnai pradedami skaityti per Maskvos radiją lietuviams skirtų laidų metu.

1942 birželio viduryje poetė išvažiavo iš Ufos į Maskvą ir ten liko gyventi. Maskvoje ji sutiko senus savo draugus, bendradarbiavo laikraščiuose, ypač leidžiamuose lietuvių kalba, dalyvavo literatūros vakaruose, skaitė savo kūrybą per Maskvos radiją. Rugsėjo mėnesį Salomėja Nėris kartu su kitais lietuvių rašytojais dalyvavo Lietuviškajai divizijai ruošiamuose literatūros vakaruose, skaitė savo eilėraščius, aplankė Levo Tolstojaus gimtinę Jasnąją Polianą.

Gruodžio 6 dieną Maskvoje įvyko 2-asis lietuvių tautos atstovų mitingas, kuriame kalbą sakė Salomėja Nėris. Kalba buvo skaityta per Maskvos radiją lietuviams skirtos dieninės laidos metu 1942 gruodžio 8 d. Mitingas priėmė kreipimąsi į lietuvių tautą, kurį, be kitų, pasirašė ir Nėris. 1943 vasarą poetė ilsėjosi lietuvių kovotojų namuose Maskvos srityje, netoli Voskresensko, ir ruošė spaudai eilėraščių rinkinį “ Dainuok, širdie, gyvenimą “.

1943 viduryje išleistas Salomėjos Nėries poezijos rinkinys rusų kalba, išverstas M. Petrovych,- “ Cквoзь пocвиcт пyль “. 1943 paskutiniame ketvirtyje LTSR Valstybinė leidykla Maskvoje išleido Salomėjos eilėraščių rinkinį “ Dainuok, širdie, gyvenimą “.

1944 rugsėjo 30 d. vakare rašytoja grįžo iš Maskvos į Kauną ir apsigyveno Maironio gatvėje, o vėliau persikėlė į butą Dainavos gatvėje. 1944 rudenį Salomėja Nėris lankėsi savo tėviškėje. O 1945 sausio 30 d. Kaune kino “ Forum “ salėje įvyko antras rašytojų literatūros vakaras, skirtas Kauno moksleiviams. Jo metu poetė skaitė savo eilėraščius.

1945 vasario 11 d. Vilniaus lėlių teatre įvyko spektaklio- inscenizacijos pagal Salomėjos Nėries poemą- “ Eglė žalčių karalienė “ premjera. 1945 birželio 8 d. susirgusi poetė buvo paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Birželio pabaigoje išleistas paskutinis rašytojos Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinys- “ Lakštingala negali nečiulbėti “. Rinkinys, poetei prašant, buvo atneštas jai į ligoninę. 1945 liepos 7 d. Maskvoje Salomėja Nėris mirė nuo kepenų vėžio. Liepos 8 d. jos palaikai buvo parvežti į Kauną. Liepos 9 d. įvyko Salomėjos Nėries laidotuvės. Poetė buvo palaidota kariškai-Istorinio muziejaus sodelyje. Liepos pabaigoje tuometinė Liaudies Komisarų Taryba poetės atminimo įamžinimui nutarė:

1. Pastatyti Vilniuje Salomėjos Nėries paminklinį biustą.

2. Pavadinti Kaune gatvę Salomėjos Nėries vardu.

3. Pavesti Valstybinei grožinės literatūros leidyklai išleisti 1945-46 m. pilną Salomėjos Nėries raštų rinkinį.

4. Pavadinti mergaičių gimnaziją Vilniuje Salomėjos Nėries vardu

5. Paskirti Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos-filosofijos fakultete Salomėjos Nėries 400 rb. stipendiją.

1998 m. poetės palaikai iš Istorijos muziejaus sodelio iškilmingai perlaidoti į Petrašūnų kapines.

Salomėja Nėris – romantikė
Kas atrodė neįmanoma poetei, nesudarė jokių sunkumų kritikai. Be didelių svyravimų S. Nėris buvo priskirta realizmui, kur atsidūrė greta k. Donelaičio ir Žemaitės. Šia buvo jai šalta ir nejauku, kaip ne to lizdo paukštei. Čia nebuvo vietos jos trapiai jausmo pasakai, švelniam svajonės skrydžiui, ugningam troškimų maksimalizmui. Šventiškas jos lyrikos audinys išbluko, o giliosios versmės užako, matuojamos realistiniu masteliu.

O ką galėjo daryti kritika? Pokatio metais realizmas buvo dekretuotas kaip nesikeičianti meno substancija ir kaip vienintelis teisingas ir leistinas kūrybos kelias. Visa meno istorija buvo šukuojama realizmo kriterijais. Kas atitiko jų normas, tas įeidavo į meno karalystę; kas netilpo šių matavimų sprindžiuose , tas būdavo išvejamas už meno vartų su prakeiksmų akmenimis. Šitaip į realistų tarpą buvo atvaryti ir romantikas M. Lermentovas, ir impresionistas K. Monė, ir simbolistas A. Blokas. Tik JM. K. Čiurlionio niekas nedrįso paskelbti realistu, ir jo vardą ilgai gaubė tyla.

Poetas negimsta nei romantiku, nei realistu. Jei poetas romantikas išsiskiria padidintu pojūčių jautrumu, tai S. Nėris viso to turėjo su kaupu. Nuo menkiausio prisilietimo susigūždavo ir užsidarydavo savyje. Buvo neišpasakytai trapi, nors toje šiurkštokoje sunkaus darbo, nepriteklių ir rūpesčių aplinkoje, retai teparodomas švelnumas. Silpną, lengvai pažeidžiamą nervų sistemą Salomėja galbūt paveldėjo, o gal ją padarė žiaurus istorinis laikas – XX a. laikas su savo baisiais karais, masinėmis žudynėmis, abejingumu žmogaus teisėms.

Salomėjai buvo dešimt metų, kai tėviškę prarijo Pirmojo pasaulinio karo liepsna. ,,… Mano vaikystę suvažinėjo sunkios ir ilgos kareivių ir ginklų gurguolės, ją sutrypė milžiniškų belgų arklių, traukiančių baisias armotas, kanopos’’. Į mergaitės sąmonę įsismelkė išgąstis ir mirties baimė, kuri jau niekada neišnyko. Gležną psichiką užgulė depresija, netikrumas, melancholija. ,, Tapau maža pesimistė’’ – rašė pati autobiografijoje.

Iš savo kietų, taupių ir ambicingų tėvų Salomėja paveldėjo išdidų ir drovų būdo uždarumą. Ji nesipasakodavo artimiesiems savo minčių, jausmų ir įspūdžių, o gniauždavo savyje vis didėjančius pojūčių ir refleksijų telkinius.

Vaikystė, apkurtinta patrankų griausmo, užgožta degėsių ir lavonų tvaiko, baimės ir siaubo, padarė Salomėją nepaprastai įspūdingą ir liguistai jautrią. Tėvai jos negalėdavo suprasti, todėl ji dažniausiai viena tūnodavo prie Širvintos. Salomėja nemėgo patauškų, nesuprato lengvabūdiško žodžių pasisvaidymo. Dažnai ji užsigaudavo dėl nekalčiausios pastabos ar žvilgsnio, staiga nutildavo nežinia dėl ko, ir tada kalbink nekalbinęs, likdavo nebyli kaip akmuo. Jau būdama mokytoja, Salomėja kartais prastovėdavo ištisą pamoką prie lango liūdna, susikrimtusi, nesiklausydama mokinio pasakojimo, o kilus klasėje šurmuliui ar juokui, pravirkdavo grynomis ašaromis.

Salomėja gyveno savo pačios jutimų ir svajonių pasaulyje, bijodama peržengti jo slenkstį, nes anapus jos tykojo tik užgavimui ir pažeminimai, viešpatavo svetima ir pikta būtinybė, grasindama ją sutraiškyti. Jai vidinė būsena tapo žymiai svarbesnė už išorinio pasaulio faktus. Jos vidinį pasaulį sudarė ne kiek apmąstymai, griežtos idėjų ir principų konstrukcijos, kiek gyvoji emocijų srovė, besikeičiančių jutimų tvinksniai, įžiebti kokio nors menko išorės dirgiklio. Subtili ir sudėtinga dvasinė reakcija į aplinkos smūgius ir vos girdimus signalus, nepaprastai ištobulėjusį pojūčių ir jausmų kalba – ryškiausias poetės psichinės struktūros bruožas ir sugebėjimas, užgožiantis kitas jos asmenybės jėgas, lenkiantis ją į romantinį meną.

Realus gyvenimas erzino ir gąsdino Salomėją savo šiurkščiais prisilietimais ir atrodė jai be galo žiaurus, purvinas, baisus. ,, Kokie menki tie materialinių išskaičiavimų ir praturtėjimo rūpesčiai, kuriais gyveno kietų, energingų ir darbščių Suvalkijos ūkininkų sluoksnis, tarp kurių ji gimė ir užaugo.’’- rašė ji dienoraštyje. Salomėja su pasidygėjimu žiūrėjo į pilkus gyvenimo šiokiadienius: Visa, visa vien melas, vyliai, tuštybės; kilnumas, teisingumas ir visos dorybės taip užslopintos, slegiamos, kad tik kur ne kur skaisčiai sušvinta dangiška šviesa, iškyla ir nuodėmingos minios….’’ Moralinių žmoniškumo normų ir idealų atsiskyrimas nuo esamos visuomenės ir aplinkos, jų perkėlimas į tokią sferą, kuri neturi nieko bendra su stūksančia prieš akis tikrove – vienas svarbiausių romantinės pasaulėjautos bruožų.

Salomėjos akyse pasaulis suskilo į du nesutaikomus gėrio ir blogio, grožio ir bjaurumo ašigalius. Ji matė tik žvaigždes arba purvą, tik tobulybę arba niekšybę, tik palaimą arba kančią. Tarp šitų būties priešingybių neegzistavo jai jokių gijų ar perėjimo tiltų, o žioravo neperžengiama praraja. Nuo ,, dulkėtos žemiškos atmosferos’’ ji, jau būdama studentė, norėjo bėgti net į vienuolyną – tokia vieniša, svetima ir nepritampanti jautėsi.

Svarbiausia Salomėjos idealistinio pasaulėvaizdžio atrama buvo religija. Viso to, kas idealu, absoliučiai teisinga, nepaprasta ir gražu, ji ieškojo santykyje su ,, anuo amžinuoju Rytu’’, kuris nepriklauso šiam gyvenimui. Katalikų bažnyčia, kurios šešėlyje Salomėja augo ir brendo, įgeidė, kad vienintelė nepraeinanti tiesa ir neišnykstantis gėris yra Dievas, o gyvenimas žemėje tik tremtis, pasiruošimas susitikti su amžinąja tiesa ir tobulybe. Pagauta ekstazės, ji klūpodama prieš altorių švytinčiomis akimis, o tėviškėje, suklupusi namų prieangyje, melsdavosi kartais iki vidurnakčio. Studenčių bendrabutyje vakarais skaitydavo ,, Naująjį Testamentą’’ ir užmigdama dėdavosi po pagalve. Malda jai dar buvo svarbiausias dvasinio gyvenimo aktas, džiaugsminga išsivadavimo iš smulkios kasdienybės akimirka paslaptingas prisilietimas prie amžinybės kranto.

Kauno universiteto Teologijos – filosofijos fakultete, kur Salomėja studijavo nuo 1924m. jautėsi tarsi užuovėjoje. Kunigų globojami universitetai ir mokyklos į pasaulį gausiai leido idealistus, kurie kliedėjo amžinybe , skendėjo meditacijose, stengėsi būti tyri ir naivūs kaip angelėliai, o realiame gyvenime buvo bejėgiai ir trapūs kaip stiklo žaisliukai. Jie išeidavo į pasaulį pilni dvasinės skaistybės ir egzaltacijos, o kasdienybė, kurioje nemokėjo nei orientuotis, nei veikti, sudaužydavo į šipulius jų iliuzijų pilaites, išmesdavo į tuščią krantą, kur jie pasidarydavo darbo kambaryje, Palemone arba besparniais miesčioniais, arba turėjo ieškoti savo vidiniam gyvenimui naujų gairių. Tokiame idealistų būryje ir Salomėja išėjo į gyvenimą.

Pradžioje S. Nėris tikėjosi, kaip ir dera tyrai idealistei, kad gėrio ir tiesos idealai išvaduos ją ją iš visų prieštaravimų, o jų dieviški spinduliai nuslopins slegiančią realybės tamsą. Su džiaugsmu ir viltimi poetė savo pirmuose eilėraščiuose nuo žemės, išdarkytos krato baisybių, plėšomos į dalis besipešančių politinių partijų, kurių ji nesuprato, į dangaus platybes, kur jos laukė amžinosios gyvenimo vertybės.

Salomėja negalėjo suderinti poliarinių gėrio ir blogio, sielos ir kūno priešingybių, o tuo pačiu negalėjo rasti pateisinimo ir prasmės savo žemiškam gyvenimui. Ji negalėjo išspręsti konflikto tarp idealų ir tikrovės, nes šis konfliktas romantikui iš tiesų yra neišsprendžiamas vidinis prieštaravimas. Pasaulis nepaiso gražiausių romantiko idealų, planų ir iliuzijų, įžūliai eina savo keliu, o :romantikas negali atsisakyti nei savo tikėjimo absoliučiu teisingumu ir grožiu, nei susitaikyti su aplinka. Čia jo tragedija ir kūrybos akstinas.

S. Nėris, kaip ir kitiems neoromantikams, rūpėjo ne tiek atspindėti kurį nors objektą, kiek išsakyti savo vidinę būseną. Nepasižymėdama nei minčių gilumu, nei vaizdų įvairove, ankstyvoji poetės lyrika turėjo nuoširdumo sugestijos, kurioje glūdėjo didžioji jos jėga.

Kurdama ji norėjo stebėti savo pačios vidinį gyvenimą, jo siekimais, nuotaikomis ir spalvomis maitinti savo lyriką. Bet tasai gyvenimas dar neturėjo savarankiškesnių valdų ir didesnių teisių pats į save. Taikydama savo jutimus prie apriorinių idealumo normų, poetė pakirsdavo psichologinį jausmo natūralumą, ir jos išgyvenimai netekdavo žmogiškos teisybės.

S. Nėris pradėjo rašyti tuo metu, kai lietuvių lyrikoje simbolizmas jau buvo sugriovęs klasikinį poetinio mąstymo aiškumą, bet dar nebuvo sukūręs tokio vaizdo daugiaprasmiškumo, emocinio lankstumo ir monumentalumo kaip V. Mykolaičio – Putino knygoje ,, Tarp dviejų aušrų’’. S. Nėris vartojo tokias poetines formules ir įvaizdžius, kaip ,,šmėklų naktis’’, ,,amžių gūduma’’, ,,baltos gulbės’’, ,,šalto sfinkso šaltos akys’’, ,,viešnia šviesi, paslaptingoji’’, ,,mėlyni paukščiai’’, ,,mėlyni kalnai’’. Į jos vidinį audinį ilgam įstrigo simbolistų pamėgtos žmogaus ir vyšnios, žmogaus ir žvaigždės paralelės.

Pseudoromantinis stilius, susiklostęs iš primityvaus sentimentalumo liekanų, liaudies dainų sekimų, grynojo jausmingumo, išvaduoto nuo bet kokios programos ir
moralinės savistabos, taip pat kliudė S. Nėries išgyvenimui, vaizdui ir žodžiui įgauti emocinio tikrumo. Tada poezijoje buvo mėgstamas forsuotas jausmas, lengvabūdiško entuziazmo ir graudaus verkšlenimo situacijos. Jos išgyvenimai neretai liedavosi melodramiškais kraštutinybių kontrastais, jausmingu dūsavimu. Bręstantis, dar be patyrimo ir rimtesnės meninės kultūros, S. Nėries talentas sugėrė į save nemaža silpnųjų tiek neoromantizmo, tiek apskritai ano meto lietuvių poezijos bruožų, kuriuos vėliau ji turėjo nugalėti sunkiuose lūžiuose.

Nepritapusi Salomėja prie savo aplinkos, skausmingai vieniša, turėjo kažkur ieškoti prieglobsčio. Svajonė buvo jos prieglobstis. Svajonė išplėtė ir papildė kasdieninę realybę tokiais horizontais, kurių labiausiai troško poetės siela, ir tie fantastiški papildymai jai buvo žymiai svarbesni už faktus. Svajonė pratęsė trumpalaikę žmogaus egzistenciją begaliniame kosmose, ir šita būties tąsa visatoje traukė gležną būtybę kur kas stipriau negu žemiška realybė. Į svajonę Salomėja sudėdavo tuos jausmus ir išgyvenimus, kurių troško patirti, tokias savybes ir bruožus, kurių norėjo turėti pati. Svajonė visados yra neišsipildžiusios būties ir neatsiskleidusių galimybių pasaka. Jai tik svajonėse ištrykšdavo meilės lūkestis, laimės troškimas, bundantis moteriškumas, kuriuos žiauriai slopino kritiška savistaba. S. Nėris svajojo pasiaukoti dėl didelių ir reikšmingų tikslų. Ją viliojo sudėti savo gyvenimą ant amžinųjų idealų aukuro, išpirkti savimi paslėptą ir užkeiktą tiesą, švystelėti žmonėms tarsi akinantis žaibas.

Neapykanta miesčioniško pasaulio formoms, kurią sukurstė S.Nėries jaunystės idealai, toli poetę nuvedė. Ji nekentė gyvenimo, kurį išsemdavo troškimas turėti kuo daugiau daiktų ir pomėgių. Bijojo laimės, matuojamos pinigais. Gyvenimas be aukštesnių dvasinių perspektyvų jai atrodė kalėjimas, o žmogus be idealų – vaikščiojantis lavonas.

S. Nėries konfliktą su miesčioniška aplinka dar labiau pagilino artimiausios poetės studijų draugės E. Vilčinskaitės pavyzdys. Laisva, ekspansyvi ir pasitikinti savimi, grįžusi su tėvais iš revoliucinės Rusijos, ji tyčiodavosi iš provinciškos Kauno ponijos etiketo, jos salonų skurdaus blizgesio. Jos savarankiškumas, drąsa, sprendimų priėmimas darė Salomėjai didžiulį įspūdį. Absoliutaus teisingumo ir grožio kriterijus, įaugęs į poetės širdį, moters savarankiškumo ir drąsos programa, sužavėjusi tylią ir kuklią mergaitę, jau savaime atribojo nuo aplinkos. Salomėjos vidinis pasaulis plėtojosi ne tiek ramiu intelektualinių svarstymų keliu, kiek staigiais emociniais sprogimais, kurie sukrėsdavo ligi pagrindų visas idėjines ir dvasines nuostatas, pavalydavo nuo įpratimo dulkių visą pasaulį, vėl iškeldavo klausimą – kam ir kaip gyventi.

S. Nėries lūžis prasidėjo nuo visą esybę sukrėtusios nelaimingos meilės. Nesvarstydama, be jokių išskaičiavimų ir planų, ji, trečiojo kurso studentė, patikėjo savo iškalbingo profesoriaus J. Ereto iš Šveicarijos atvykusio kataliko veikėjo, neseniai vedusio milijonieriaus Vailokaičio giminaitę, prisipažinimais. Ir ši meilė, slepiama nuo visų, tęsėsi su savo džiaugsmais ir kančiomis beveik dvejus metus, įtraukdama poetę į aštrų konfliktą su katalikiškos visuomenės įstatymais, bažnytine hierarchija ir pačia savimi. Salomėja troško mylėti taip, kaip liepė jos širdis.

Katalikiškoje visuomenėje S. Nėries meilė neturėjo jokių teisių. Tai buvo parijaus meilė, niekinama, smerkiama ir šmeižiama. Prelatų ir kanauninkų komisijoje J. Eretas turėjo išsižadėti arba savo ryšių su Salomėja, arba darbo Teologijos – filosofijos fakultete. Jis išsižadėjo Salomėjos, o ji pati, smerkiama ir išjuokiama, buvo išsiųsta mokytojauti į Lazdijus, tolimą Lietuvos užkampį. Tarp poetės ir katalikiškojo pasaulio ėmė augti nuoskaudų, nesusipratimų ir antipatijos siena.

Nusivylimas mylimuoju – pradžia visų S. Nėries nusivylimų, apėmusių įvairias žmogaus būties ir socialinio gyvenimo sritis. Atkirsti, išplėšti iš savęs ir palaidoti visa, kas siejasi si nelaiminga meile, vienu kirčiu nutraukti ryšį su praeitimi ir pradėti gyvenimą iš naujo _ natūrali sukrėstos psichikos reakcija.

S. Nėris smilko Lazdijuose, tarytum ištremtyje, atskirta nuo draugų, literatūrinės aplinkos, ilgėdamasi teatro, muzikos, pokalbių apie meną. Jaunutei, gražiai, rafinuotai mokytojai ir aukštų dvasinių poreikių poetei čia buvo baisu. Kartais apšiuręs Lazdijų miestelis jai atrodydavo mirties sala, supama nebylaus vandenyno, o ji pati pasijusdavo kaip kalinė, atskirta nuo viso pasaulio. S.Nėris liūdėjo, rašė skausmingus eilėraščius ir įtemptai galvojo apie išeitį. Slėpdamasi nuo mokinių, ji rūkydavo. Tai ramino jos nervus.

Kasmet S. Nėris keliaudavo po Vakarų Europą. Ji plaukė Reinu ir Dunojumi, kopė į Alpes, ekstazės apimta stovėjo prie Milano katedros. Tai buvo tarytum kitas pasaulis, pilnas neįprasto grožio, šventų ilgaamžės kultūros pėdsakų, tikrojo meno didybės, šito natūralaus poezijos dirvožemio, kurio jai taip stigo Lietuvoje. Iš kelionių ji grįždavo į Lazdijus tarytum į šaltą karcerį. Vėl monotoniškas provincinis gyvenimas be jokios meninės atmosferos – gyva kančia jautriai poetės natūrai, kuriai estetiniai įspūdžiai reikalingi kaip kasdieninė duona.

Lietuva S. Nėriai dabar atrodė “pamotė su akmeniu”. Ji gėdijosi krašto skurdo ir nekultūringumo. Lietuvoje ji matė pilkus vargo žmones, palinkusius po kryžiumi, ir plačius laukus, nusėtus mažomis, skurdžiomis grytelėmis.

S. Nėries sielai reikėjo dvasinių platumų, o ne siaurų, tiksliai sugrafuotų rėžių. Reikėjo aukštumos, kur mintys laisvai plasnotų, o ne mažyčių daikto narvelių. Reikėjo bent šiek tiek nežinomybės, kad būtų galima dar kažko laukti, tikėti ir svajoti. S.Nėries talentas galėjo visa jėga prabilti, tik patekęs į savotišką dvasinio neapibrėžtumo ir svajingos nežinomybės atmosferą.

Kelias į šitą dvasinių aukštumų, jutimų laisvės ir nežinomybės sritį ėjo per simbolį, romantikų labiausiai pamėgtą ir išplėtotą poetinio mąstymo būdą. S.Nėries simbolika iš tiesų atsirado ir gyveno nepriklausomai nuo simbolizmo filosofinės ie estetinės sistemos. Dalis poetės lyrikos simbolių buvo labai aiškūs revoliucijos šriftai.

S.Nėries simbolika paprastai išauga iš vidinės būsenos, iš gyvo emocijų srauto. Simbolis poetei yra tik vidinio išgyvenimo metafora, tam tikros nuotaikos lydinys, kuriam svetima tvirta prasmė.

Dar nėra tikslaus žinojimo – tik nuojauta. Dar nėra formulių – tik troškimai. Dar nėra veiksmo – tik lūkestis, nerimas ir dilema: būti ar nebūti. Tada ir plėtojasi tikroji .Nėries simbolika – ne sustingęs idėjų šriftas, o gyvas besikeičiančios psichikos atspindys, nežinomų mįslių spėjimas, nematomų ryšių tarp daiktų, žmogaus ir pasaulio ieškojimas. Tokia simbolika – natūrali ir neišvengiama S.Nėries kūrybinio mąstymo būtinybė, kol kiekviena dvasinė situacija jai poetiškai aiškėdavo tik gamtos fone, kol kiekviena idėja įgydavo meninę vertę, tik susiliejusi su pirmaisiais gamtos elementais.

S.Nėris priklauso tai pirmajai prasiveržėlių kartai, į kurią įėjo prancūzai A.de Sent-Egziuperi ir Ž. Siupervielis, amerikietis R. Frostas, austras R.M. Rilkė, brazilė G. Mistral, rusai A.Grigas, S.Jeseninas, A.Achmatova, suomis E. Silanpė, estas A.Gailintas, taip pat ir daugelis kitų poetų ir romanistų įvairiose pasaulio literatūrose.
NAUDOTA LITERATŪRA:
1. SALOMĖJA NĖRIS ’’ Raštai “ trys tomai 1957 m.

2. TARYBŲ LIETUVOS ENCIKLOPEDIJA 1987 m. trečias tomas

3. LIETUVIŲ LITERATŪROS SKAITINIAI (1900-1940) II dalis 1996

4. “SALOMĖJOS NĖRIES LYRIKA”, Vytautas Kubilius, 1989, Vaga, Vilnius

Rašykite komentarą

-->