Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Salomėja Nėris bei jos kūryba ir asmenybė

Autorius: Dainius

1. Renesanso epochos bruožai
Renesansu (pranc. Renaissance – atgimimas) vadinamas po viduramžių prasidėjęs judėjimas, kurį įkvėpė Antikos kultūra ir noras būti arčiau gamtos. Jis kilo XIV – XVI a. Vakarų Europoje.

Renesansas žmogų suvokė kaip asmenybę, išsilaisvinančią iš viduramžių Bažnyčios dogmų, scholastinių mokslų ir luominių normų varžtų.

Meninėje kūryboje renesanso laikais išryškėjo žmogaus individualybė. Pasireiškė ne vien tik žmogaus dvasios išsilaisvinimas, iki tol nematytu mastu paplito pasaulietinis individualizmas ir pasipelnymo troškimas (katalikiškos inkvizicijos, t.p. protestantų Bažnyčios bandymai su šaknimis išrauti erezijas).

Renesansas neatsiejamas nuo humanizmo ir humanistų veiklos (lot. humanus – žmogiškas). Pažymėtina, kad jau nuo XIV amžiaus humanistų, be visų antikos studijoms atsidavusių mokslininkų, puoselėjamas humanizmas ėmė reikšti ir žmogaus bei žmogiškumo gynimą, kovą dėl žmogaus kaip asmenybės išlaisvinimo ir aktyvų priešinimąsi žmogaus pavergimui. Taigi humanistais laikytini taip pat rašytojai, atviri gyvenimo visumai – Petrarca, Boccaccio, Reazmas Roterdamietis, Rabelais, Montaigne`is, Shakespeare`as, Servantesas.

Greitą žinių ir kultūros plitimą šiuo laikotarpiu nulemia maždaug 1440 metais išrasta spauda, siejama su daug daugiau viduriniosios klasės skaitytojų atsiradimu. Tuo pačiu galima teigti, jog XVI a. pradžios Ispanijoje prasidėjusi didelė riterinių romanų skaitymo mada jau reiškė ankstyvuosius masinės publikos pradmenis. Būtent knygų spausdinimas sudarė palankias sąlygas nuo poezijos pereiti prie prozos.

Vienas iš labiausiai paplitusių Renesanso romano žanrų buvo riterinis romanas. Plisti tokiai literatūrai padėjo epochai būdinga nuotykių ieškojimo dvasia. Minėtų romanų herojų riteriškumas buvo labai artimas žmogaus idealui, kurio dailus kūno sudėjimas ir fizinė ištvermė žymėjo dvasinį bei dorovinį tobulumą. Kita vertus, dauguma riterinių romanų buvo skirti tiesiog laisvalaikio pasiskaitymui. Šis aspektas svarbus, kadangi lėkštą, neturiningą riterinę literatūrą Servantesas vėliau parodijavo “Don Kichote”.

Vis dėlto, lyginant su viduramžių riteriniais romanais, Renesanso romanų vaizdavimo maniera yra kur kas tikslesnė ir tikroviškesnė.

Miguelis Servantesas Saavedra (Migelis de Servantesas Savedra; 1547 – 1616) – ispanų literatūros genijus, parašęs ižymųjį kūrinį “Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis” (I d. 1605, II d. 1615; liet. 1942, 1995).

Servanteso gyvenimas buvo beveik toks pat kupinas nuotykių, kaip ir herojaus Don Kichoto. Gimė sename universiteto miestelyje Alkala de Enarese, savamokslio gydytojo nuskurdusioje šeimoje. Jo literatūriniai gabumai išryškėjo vienoje Madrido humanitarinėje mokykloje, kurioje gavo išsimokslinimą. Italijoje veikusioje Ispanijos kariuomenėje jūrų mūšyje su turkais prie Lapanto 1571 m. Servantesas buvo sunkiai sužeistas į kairiąją ranką, kuri iki gyvenimo pabaigos buvo suparalyžiuota. Jam daug kartų grėsė mirties pavojus, tačiau per stebuklą išsigelbėdavo.
2. “Don Kichotas” – daugiaplanis kūrinys.
Pasak paties Servanteso, “Don Kichotas” buvo parašytas kaip riterinių romanų parodija, išjuokianti jų netikroviškus svaičiojimus, absurdiškus nuotykius. Šis kūrinys yra vienas iš pačių humoristiškiausių pasaulinės literatūros romanų. Servanteso amžininkai bei XVIII a. skaitytojai suvokė kūrinį kaip linksmą ir nuotaikingą komediją. Tik vokiečių romantikai XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje
Servanteso romane įžvelgė gilesnį filosofinį turinį. Anot jų, Don Kichoto kelias – tarsi žmogaus ir apskritai žmonijos būdingas nuolatinis tragiškas prieštaravimas tarp idealų ir tikrovės, ir įsivaizduojančiam save esant klajojantį riterį, kyla noras įgyvendinti svajonę apie senovinę riterystę istoriškai naujoje gyvenamojo meto Ispanijoje: “Pagaliau, protui visai nusibaigus, jam dingtelėjo tokia keista mintis, kokios dar neturėjo galvoje nė vienas pamišėlis pasauly: tiek savo garbei pakelti, tiek savo tėvynei patarnauti jis jautėsi turįs tapti riteriu klajūnu…”2. Taigi įsivaizduojami herojaus žygdarbiai – jo vaizduotės padariniai – neišvengiamai turi susidurti su tikrove.Parodijinis sąmojis pradedamas tuo, kad herojui, neturtingam užkampio hidalgui (bajorui) Don Kichotui, išprotėjusiam nuo riterinių romanų skaitymo “jis taip paskendo knygose, jog skaitė kiauras naktis nuo prieblandos ligi aušros ir kiauras dienas nuo aušros ligi prieblandos”

Simboliška, jog Don Kichotą per jo avantiūras lydi Sanča Pansa (panza ispaniškai reiškia pilvą) – naivus beraštis valstietis. Šis personažas praturtina romaną sodria liaudiška kalba šmaikščiais priežodžiais ir gilios išminties kupinomis patarlėmis.

Kaip dera riteriniuose romanuose, Don Kichotas privalo turėti širdies damą, kuriai pašvęstų savo žygdarbius. Tokią jis įsivaizduoja esant iš kaimyninio kaimo Toboso bei pavadina ją Dulsinėja. “Kaimyniniame sodžiuje gyveno labai gražaus stoto sodietė, kurią jisai tam tikrą laiką buvo įsimylėjęs, […] jai kaip tik ir nutarė jis suteikt savo svajonių valdovės titulą […] ryžosi ją pavadinti Dulsinėja iš Toboso…”1. Tačiau pati Dulsinėja nė karto nepasirodo romane, tuo tarsi pabrėžiamas Don Kichoto avantiūros ir meilės grynasis idealizmas.

Prasideda Don Kichoto ir Sančos Pansos kelionė, kupina vienas po kito tragikomiškų nuotykių. Dauguma Don Kichoto narsių žygių, deja, baigiasi nesėkme. Palaikęs La Mančos vėjo malūnus “trisdešimt ar kiek daugiau klaikių milžinų”, Don Kichotas, sėdėdamas ant savojo žirgo Rosinanto (ispaniškai rocin – kuinas), pavadinimą kuriam galvojo ištisas keturias dienas, narsiai puola kautis su tais malūnais; savaime suprantama, gerokai nukenčia nuo malūno sparnų smūgių. Su tokiu pat įniršiu jis puola ir vienuolius benediktinus, manydamas, kad tai pikti burtininkai, pagrobę prakilniąsias princeses: “…anos juodos žmogystos, kurios ten dūluoja, greičiausiai bus ir neabejotinai yra burtininkai, gabeną šioje karietoje kokią nors jų pagrobtą princesę, ir aš būtinai turiu visomis savo jėgomis atitaisyti šią skriaudą”2. Taip pat ir daugelyje kitų epizodų Don Kichotas nedvejodamas stato į pavojų savo gyvybę, siekdamas kovoti meilės vardan už teisingumą pasaulyje.

Ne veltui Sanča pakrikštija Don Kichotą Liūdnojo Vaizdo riteriu. Į klausimą, kas paskatino pavadinti jį Liūdnojo Vaizdo riteriu, ir, Don Kichotui nusprendus atvaizduoti tai savo skyde, Sanča atsako: “Juk jūsų malonybei reikia tiktai atidengti ir parodyti savąjį veidą, tada kiekvienas be niekur nieko, be jokio atvaizdo ir be jokio skydo jus tuojau pavadins Liūdnojo Vaizdo riteriu.[…], alkis ir bedantė burna jūsų malonybės veidą (tebūnie tai pasakyta juokais) taip bjauroja, kad – dar sykį sakau – visiškai nereikalingi tie liūdni paveikslai”3. Vėliau šis vardas tapo bendriniu, reiškiančiu atitrūkusį nuo tikrovės svajotoją, materialumo nepaisantį idealistą.

Tačiau, nežiūrint to, Servantesas sukūrė “protingo pamišėlio” paveikslą. Šiaip Don Kichotas sveiko proto žmogus, bet kada tik pradeda kalbėti apie riterius, jis negali laikyti pusiausvyros. Jis įsikalė į galvą klajojančio riterio idėją ir negali jos atsikratyti. Ta įsikalta idėja pasireiškia dvejopai: kaip didybės ir persekiojimo manijos. Don Kichotas nori parodyti tokią narsą, kuri visus nustebintų. Kai žygis nepavyksta, riteris tuojau tiki, kad jį persekioja piktas burtininkas. Bet Don Kichotas jokiu būdu nėra kvailys. Kada jis neliečia žmonių gyvenimo, jis moka pabarstyti ir nuostabiai gilių išminties perlų. Taigi, Don Kichotas ir Sanča Pansa nėra vien tik kvailių pora. Šis prieštaringas paveikslas – vienas iš esminių Servanteso genialumo apraiškų.

Sanča Pansa kūrinyje irgi keičiasi. Pradžioje jam terūpi gerai pavalgyti ir skatina viltis tapti salos valdovu. “Don Kichotas jam patarė be svyravimų ruoštis į kelionę, nes jam kartais, gal būt, teksią susidurti su tokiu nuotykiu, jog, nespėjęs nė apsisukti, jis gausiąs kokią salą ir būsiąs paskirtas jos gubernatoriumi.” 1. Tačiau, Don Kichoto veikiamas, jis palaipsniui ima suprasti gyvenąs ne vien tam, kad valgytų. Nuotykiai jam ima taip patikti, jog pagaliau Sanča Pansa lydi Don Kichotą, nesitikėdamas iš to jokio atpildo, nežiūrint į tai, kad ir jo tyko begalė nelaimių.

Mus žavi veikėjų gyvumas, vaizdingumas, jų psichologinis tikrumas, bet ne mažiau džiugina juokas, trykštąs iš kiekvieno knygos puslapio. Servantesas juokiasi ir mus verčia juoktis visais galimais būdais.

Rašytojas nevengia ir to juoko ar šypsnio, kuris kyla iš žodžių žaismo. Jis neatmeta nė vulgaraus juoko. Sakysim, kas nors gerokai gavo lazdų, ir tai jam atrodo juokinga.

Servantesas mėgsta išorinį komizmą, šaržuotus paveikslus, karikatūras. Štai Don Kichotas mėgina valgyti ir gerti tuo tarpu, kai jo veidas pridengtas šalmu; kad riteris galėtų bent kiek atsigerti, tenka jam į burną įdėti piltuvėlį.

Iš kontrasto, iš Sančos pastatymo prieš Don Kichotą gimsta nuolatinė komedija. Štai juodu pradeda diskusijas, ginčus. Don Kichotas labai supyksta, paskui nurimsta, ponas dovanoja, ginklanešys užmiršta ir vėl įdomiai kalbasi.

Juokas romane yra daugiareikšmis. Servantesas kai kur išjuokia savo herojų, kai kur atjaučia. Don Kichotas yra dvasiškai paslankus veikėjas. Jo žygiai, iš pat pradžių atrodę beveik beprasmiški, vis labiau ima reikšti žmogiškumą. Visgi kūrinio pabaigoje Don Kichotas išryškėja kaip humaniškas herojus, moraliniu atžvilgiu neabejotinai pranašesnis už jį pajuokiančius bajorus. Dėlto jo mirtis, ištikusi jį iškart po to, kai jis visiškai atgavo blaivų protą, yra tragiškas įvykis.

Don Kichotas ir Sanča Pansa įkūnija du visiškai priešingus žmogaus tipus – idealistą ir materialistą. Ši priešprieša, kaip romane aiškėja, turi žymiai platesnę reikšmę. Nors Servantesas labai išjuokė Don Kichotą kaip neprotingą romanų skaitytoją, vis dėlto jam suteikė nemaža simpatingų idealisto bruožų. Rašytojas jų davė iš savo paties gyvenimo. Juk jis idealistas, svajoja apie karžygio garbę, o susilaukia vienarankystės ir nelaisvės. Jis geriausias to meto ispanų rašytojas, o vargsta skurde. Taigi, pats autorius yra Liūdnojo Vaizdo riterio įvaizdis, kurio idealistinės pastangos sudūžta į skurdžią tikrovę. Juo toliau
Servantesas pasakoja apie savo didvyrį, tuo Don Kichotas randa daugiau simpatijos jo ir skaitytojo širdyje. O taip yra todėl, kad autorius, išjuokdamas savo herojų, pamilsta jį kaip tėvas kūdikį, ima atverti vis naujas ir naujas jo sielos kerteles. Tose kertelėse pamatai daug kilnių siekių, gilios išminties, žmogiškumo; pamatai dvasią tokio žmogaus, kurį vadiname idealistu.

Don Kichotas žino, kad doras žmogus visada daug kenčia. Visi didieji idealistai, žmonijos pažangos kūrėjai daug kentėjo, buvo persekiojami. Todėl juo riteris labiau persekiojamas, juo jis geriau žino einąs dorybės keliu.

Gali idealistą sodinti į kalėjimą, žudyti, jis savo idealo neišsižadės. Kai Don Kichotas susikovė su Baltojo Mėnulio riteriu ir buvo nugalėtas, jis turėjo pagarbinti savo priešo damą. Bet Don Kichotas ir dabar neatsižada: “Dulsinėja iš Toboso – gražiausia pasaulyje moteris, o aš – nelaimingiausias iš visų riterių; ir netauru būtų, jeigu mano nusilpusios jėgos šios tiesos išsižadėtų. Paspausk ietį, riteri, ir , atėmęs man garbę, atimk ir gyvybę.”1 Pasakyti, kad jo Dulsinėja (idealas) nėra gražiausioji moteris, jis negali. Ir šitokio pasiaukojimo akivaizdoje mes gailimės Liūdnojo Vaizdo riterio.

Sanča Pansa, nors ir sukarikatūrintas, bet vienu atžvilgiu artimesnis renesanso dvasiai. Tai realaus gyvenimo žmogus, smagumų mylėtojas, materialistas, egoistas. Dvasios gyvenimas Sančai svetimas. Ginklanešys apskritas, riebus, kaip tie, kurie mėgsta mažai galvoti, bet daug valgyti. Kai ponas kaunasi, ginklanešys ieško pas nugalėtuosius ko nors užkąsti ir atsigerti. Tas kūno, ne dvasios, žmogus ypač vengia fizinio skausmo. Jo šalindamasis, net kėsinosi prieš savo poną. Sanča neblogos nuomonės apie save, bet apie kitus nelabai: štai jis į karalius tinkąs, o jo žmona į karalienes netinkanti. Sančos didžiausia svajonė – gauti valdyti salą, kurią Don Kichotas pažadėjo. Tada išsipildytų didžiausia jo svajonė – miegoti, valgyti, nieko neveikti. Tik tas viliojąs pažadas sugundė nelankstų Sančą į kelionę.

Individualizmas, kaip dar vienas renesanso apraiškų, išryškinamas gana stipriai. Ypač tai atsispindi veikėjų charakterių vaizdavime. Servantesas į Don Kichoto ir Sančos Pansos tipus įdėjo ne tik nemirštamą turinį, bet mokėjo juos vaizdingai, gyvai apibūdinti, psichologiškai juos pagrįsti. Štai autorius vaizduoja savo didvyrius vieną su žirgu, kitą su asilu, kurie taip pat yra individualūs, kaip ir jų ponai. Štai Rosinantas yra sulysęs, suvargęs kuinas, bet, žiūrėk, vieną dieną jis pakels galvą, pasipurtys, nusižvengs ir padarys kokią avantiūrą. Vieną dieną jis net šuoliais pasileidžia. Rosinantas susidraugauja su asilu, kuris smulkiai žengia šalia kuino. Net gražu žiūrėti, kaip Rosinantas savo ilgą kaklą nori padėti ant vargšo pilkio nugaros.

Ir štai tų gyvulėlių ponai, apie kuriuos pinasi visas romanas. Don Kichotas aukštai užsėdęs; Sanča Pansa, kaip tikras gubernatorius, apsižergęs savo pilkį. Riteris ilgas, liesas, pageltęs, kaulai iššokę; Sanča visas apskritutis, riebus, raudonas, sveikata žydįs. Don Kichotas žvalgosi į tolį, ar nepamatys progos pasiaukojimui parodyti; Sanča glosto maišą su valgiais ir vynu.

Servanteso personažų poroje atsispindi vientisas žmogaus simbolis: tai amžinas prieštaravimas tarp žmogaus dvasios ir kūno, tačiau Don Kichoto ir Sančos Panso draugyste pabrėžiamas svarbiausias žmogaus, o ir visos žmonijos, tikslas turėtų būti šių dviejų priešingų pradų pusiausvyros paieškos.
3. Renesansiškoji Servanteso romano prasmė.
Romane, visų pirma, juntama aiški renesanso estetikos nuostata: materialistinis ir laisvamaniškas gyvenimo traktavimas. Idealų ir tikrovės prieštaravimas, pabrėžiamas sumanumas, šmaikštumas, išradingumas, vikrumas. Dėmesys nuotykiams, stebuklams, fantastikai. Ypač romane daug fantastikos elementų.

Labai ryškus charakterių prieštaringumas, individualumas, dinamiškumas nusako renesanso laikmečiui būdingas nuostatas. Būtent Don Kichoto idealizmas yra kertinė ašis, atverianti savyje daugiaplanį charakterio vaizdą, kartu tarsi pabrėžiant gilesnį šio reiškinio prasminį krūvį. Idealistas – laisvas paukštis. Todėl Don Kichotas tol laimingas, kol bastosi po pasaulį. Kai apsigyvena kunigaikščio dvare, kai dalis svajonių patenkinta, riteris pradeda nerimti. Pasijunta vėl laimingas, kai, atsisveikinęs su dvaru, išjoja į laukus.

Sančos Panso personažu Servantesas tarsi pabrėžia dar vieną renesanso epochos bruožų – tai realaus gyvenimo žmogaus, materialisto.

Abu personažai, kaip ir jų pagalbininkai – nuvargęs kuinas ir asilas – individualistiški veikėjai.

Svarbus kūrinyje santykis su laiku. Būdingas to meto meninės krypties bruožas – grįžimo į praeitį idėja.

Servanteso stiliui būdingas humoras kartais pereina net į satyrą ar groteskišką aplinkos ar įvykių vaizdavimą.

Komiškumas – dar vienas renesanso epochos meninio stiliaus bruožų. Tačiau Servanteso romane vaizduojami veikėjai, vykstantys įvykiai ne vien tik atspindi komizmą kaip pagrindinę vaizdavimo priemonę, bet kartu juntamas vidinis tiek fabulos, tiek paties personažo tragizmas. Šis reiškinys tarytum eina greta kiekvieno idealistiškos mąstysenos pagrįsto pagrindinio herojaus veiksmo, charakterio savybių apsireiškimo. Pagaliau suprantama, jog tai nėra tik komedija; vidinė siužeto įtampa, nepaisant to, jog įvykiai vaizduojami gana paprasta ir lengva forma, atveda gal kiek prie netikėtos, tragiškos atomazgos, tuo verčianti tarsi giliau susimąstyti.

Humanizmas – optimizmas, tikėjimas žmogaus galia, jo teise į žemiškąjį džiaugsmą – vienas iš esminių renesanso dogmų. Būtent tai ir sudaro filosofinį romano pagrindą. Būtent humanizmas Don Kichoto veiksmuose ir mąstysenoje atspindi šį vieną iš pagrindinių epochos bruožų.

Svarbi Servanteso kūrinyje ir priešybių kova ir vienybė. Ypač tai pasakytina apie pagrindinių veikėjų tarpusavio santykius. Kiekvienas charakteris yra kuriamas akivaizdžių kontrastų principu. Kontrastas dar labiau išryškina dviejų priešpriešų akistatą, suteikia visam romanui bei veikėjams begalinį komiškumo efektą.

Servanteso, kaip ir renesanso epochai, būdingas stiliaus lankstumas, skambumas, gyvumas. Visa knyga atrodo prisisunkusi šviesos ir jaunystės. Jaunystės skaidrumas, judrumas, kažin kaip nejučiomis paskleistas knygoje, dar ilgą laiką žavės žmones taip kaip iki šiol.

Servanteso “Don Kichotas” – neabejotinai vienas žymiausių renesanso epochos šedevrų, nemirštantis savo dvasia, žavintis paprastumu bei meninių formų gyvumu.
Literatūra
1. P. Burke. Renesansas. Vilnius, Pradai. 1992.

2. Servantesas. Don Kichotas. Kaunas, Šviesa. 1971.

3. Visuotinės literatūros istorija. Vilnius, Alma littera, 1998, p. 138-200.

Renesanso literatūra

Renesanso literatūros kryptys

Servantesas

„Don Kichotas”

Šekspyras

„Hamletas”

„Karalius Lyras”

„Sonetai”

T.Moras „Utopija”

1. Susidomėjimas antikos kultūra. – Renesanso epocha vadinamas XV – XVI a., kada Europa susidomėjo antikos kultūra ir ją atgaivino savo literatūroje ir gyvenime. Negalima sakyti, kad antikos pasaulis iš viso būtų buvęs kada užmirštas. Viduramžiais imperatoriai nors vardu stengėsi susisieti su senovės Romos tradicijomis, o šiek tiek išprusę rašytojai ar mokslo žmonės stengėsi susipažinti su romėnų raštais. Bet jie nemokėjo antikos literatūros tinkamai suprasti, vertindami ją savo laiko akimis, be istorinės perspektyvos.

Jau viduramžių pabaigoje romėnų rašytojus imta labiau studijuoti. Jų mėgėjai, vadinamieji humanistai, mokosi senųjų kalbų, stengiasi suprasti antikos rašytojų grožį, jį iškelti aikštėn, komentuoti. Pirmi garsieji humanistai buvo Petrarka, Bokačio ir kt. Jie ir patys rašė dailia lotynų kalba mokslo ir grožinės literatūros kūrinių. Senųjų tautų kultūra ypač imta domėtis, kai 1453 m. turkai užėmė Konstantinopolį, ir daug graikų mokslininkų turėjo persikelti į Italiją. Jų atnešta graikų ar romėnų kultūros sėkla paskatino italų rašytojus pamėgdžioti senovės kūrinių formas.

Labiausiai buvo susižavėta poema. Daugelis rašytojų laikė savo pareiga parašyti poemą, panašią į „Iliadą” ar „Eneidą”. Labai gerbiama buvo odė; populiari epigrama, ypač dvaro poetų tarpe. Tačiau renesanso literatūra nebuvo tik antikos kūrinių mėgdžiojimu. Joje reiškiasi dar viduramžių literatūros liekanų; atsiranda ir naujų literatūrinių formų: Petrarka ištobulina sonetą, Bokačio – novelę, sukuriamas savarankiškas realistinės dramos žanras (Ispanijoje – Lope de Vega ir Kalderonas, Anglijoje – Šekspyras).

Humanistinis sąjūdis atsiliepė ir tapybai bei skulptūrai. Nusižiūrėję į graikų skulptūrą, tapytojai ir skulptoriai kuria harmoningo, grakštaus, pilno gyvybės žmogaus figūras; architektai stato naujo stiliaus rūmus ir bažnyčias.

Italijos rašytojų ir menininkų pastangas remia didikai: Florencijos Mediči, Feraros D’Este. Palaikė juos ir popiežiai: Mikalojus V, davęs pradžią garsiajai Vatikano bibliotekai, Pijus II, Leonas X, kurie patys buvo dideli antikos meno gerbėjai.

2. Žmogaus iškėlimas. – Renesanso laikais įsibėgėjęs sekimas antikos kultūra neapsiribojo vien mokslu, menu. Graikų literatūroje ir skulptūroje išgarbintas žmogus virto renesanso laikų žmogaus idealu: gražus kūnas, miklus protas, jausmų laisvė. Jeigu viduramžiais žmogaus prigimtis laikyta sugedusi, palinkusi į pikta ir dėl to verta marinti, tai renesanso laikais žmogaus prigimtis laikoma gražia ir dėl to verta, kad jai būtų duodama visiška laisvė. Jeigu viduramžiais žmogaus dvasią vedė ir globojo bažnyčia, tai renesanso žmogaus prigimtis pati sau ponas.

Žmogus pasijuto pats sau autoritetas, juo labiau, kad senieji autoritetai buvo smarkiai pakirsti, popiežių kovos su imperatoriais, kai kurių amoralus gyvenimas sugriovė bažnyčios ir valstybės autoritetą. Antra, atradimai ir išradimai iš viso sumenkino senuosius įsitikinimus ir pakėlė žmogaus galybės garbę, jis panoro, kad visas gyvenimas kuo daugiau jam duotų smagumo. Smagumų beieškodamas, davė laisvę ir savo aistroms; įsigalėjo materializmas, ištvirkimas. Ir literatūra buvo kuriama tam, kad žmogaus gyvenimą padarytų smagesnį. Dėl to žymi dalis poetų Italijoje savo kūriniais linksmino, juokino sočiai pavalgiusius, nuobodžiaujančius ponus ir ponias.

Renesanso rašytojai ir vaizduoja tokius žmones, kokius matė gyvenime. Žmogų, kuris nedaug galvoja, bet kuris mėgsta smagų, egoistinį gyvenimą.

Kada kalba apie žmogų, jame pastebi ir kūno, ir sielos gyvenimą. Ypač iškelia kūno fizinį grožį: atrodo, kad žmoguje temato tik lanksčias linijas, švelnius judesius, kuriuos aprašinėja ligi smulkmenų. O sielos gyvenimas taip pat yra savotiškas: čia randi daug aistrų, jausmų; daugiausia, tai žmogaus žemosios prigimties polinkiai, instinktai: kerštas, pavydas, garbės troškimas, egoizmas, išdidumas, veidmainiavimas, meilės aistros. Kaip antitezė joms atskleidžiamos ir dorybės: meilės skaistumas, nuoširdumas, ištikimybė, vaikų meilė tėvams, draugiškumas. Šitais jausmais alsuoja ir T.Taso, ir Šekspyro žmonės, nors nevienodai stipriai. Sukilusios emocijos nulemia žmogaus veiksmus. Jų malšinti niekas ir nesistengia: leidžia laisvai reikštis žmogaus prigimčiai.

Laimingo, smagaus gyvenimo noras priverčia renesanso rašytoją pažiūrėti į žmogų iš juokingos pusės. Net kilniosios žmogaus pastangos parodomos, kiek jos apgailėtinai juokingos (Don Kichotas), o ką bekalbėti apie nekilnius poelgius. Tačiau ir juoką, ir kančią renesansas parodo ne doroviniais sumetimais (ne tam, kad skaitytoją jais skatintų ar atpratintų), bet estetiniais, dėl įdomumo, dėl smagumo.

Renesanso banga, iš Italijos daugiau ar mažiau palietusi visas tautas, sukūrusi literatūrai gražiausių žiedų, išsigimė skelbdama pagoniškąją gyvenimo filosofiją. Beieškant smagumų įsisvyravo karjerizmas, materializmas, ištvirkimas.

„Ta pati antikos kultūra, kuri atgaivino meną ir mokslą, ilgainiui sunaikino dorovę. Renesanso žmonės antikos dvasia pasigėrė ir patyrė visus to pasigėrimo vaisius”.

Renesanso literatūros kryptys

1. Italų lyrika: Petrarka (1304 – 1374); „Canzoniere”.

2. Italų poema: Torkvatas Tasas (1544 – 1595); „Rinaldo”, „Aminta”, „Išvaduotoji Jeruzalė”.

3. Ispanų romanas: Servantesas (1547 – 1616); „Don Kichotas”.

4. Anglų drama: Viljamas Šekspyras (1564 – 1616); „Henrikas VI”, „Ričardas III”, „Romeo ir Džiuljeta”, „Daug triukšmo dėl nieko”, „Hamletas”, „Otelas”, „Karalius Lyras”, „Makbetas” ir kt.

5. Ispanų drama: Lope de Vega (1562 – 1635); „Sevilijos žvaigždė”, „Garsiosios Asturietės”, „Garbė ir meilė”, „Belizos kaprizai”, „Mylėti nežinant ką” ir kt.; Fedras Kalderonas (1600 – 1681); „Savo garbės gydytojas”, „Kryžiaus garbinimas”, „Nuostabusis burtininkas”, „Gyvenimas – sapnas” ir kt.

Servantesas

(1547 – 1616)

Dar jaunas rašinėjo eilėraščius, o 22 m. pakliūva į Romą, kur prižiūrėjo vieno kardinolo rūmus. Kai tik Pilypas II paskelbia karą turkams, grasinusiems Europos ramybei, į kovotojų eiles stoja ir Servantesas. Net sirgdamas nesiduoda atkalbamas, veržiasi į kovą (1571 m.). Senųjų riterių pavyzdžiu jis nori kautis dėl Dievo ir karaliaus. Kova laimėta, bet karžygys joje sužeistas: dvi žaizdos krūtinėje ir viena kairėje rankoje, kurią teko amputuoti. Bet ir su viena ranka Servantesas dar ilgai dalyvavo karo žygiuose.

1575 m. su geromis rekomendacijomis grįžta į tėvyne. Pakeliui jo laivą užpuola Alžyro musulmonai ir paima Servantesą į nelaisvę kartu su broliu Rodrigu. Radę rekomendacijos laiškus, musulmonai galvoja, kad Servantesas didis žmogus ir laukia brangaus užmokesčio. Servantesas savo jėgomis bando pabėgti iš nelaisvės. Sudaro planą ne tik pačiam, bet ir visiems belaisviams krikščionims. Tačiau buvo išduotas ir nubaustas. Atsiunčia pinigus jam išpirkti, bet Servantesas kilniadvasiškai leidžia išsipirkti broliui, o pats lieka ir vėl kuria planus pabėgti. Vėl nepavyko. Ir tik 1580 m. Servantesas iš nelaisvės buvo išpirktas. Grįžta į tėvynę. Imasi rašyti dramas – pasisekimo nėra. Veda – gyvena skurdžiai. Gauna provizijos komisaro vietą. Sunkus amatas: Servantesas turi važinėti po Andalūziją, rinkdamas grūdus ir aliejų; žinoma, žmonės nuo komisaro stengiasi viską paslėpti. Čia rašytoją ištinka naujas smūgis: apkaltina jį pasisavinus javų ir 1592 m. pasodina į kalėjimą. Paleistas jis gauna mokesčių rinkėjo vietą Andalūzijoje, tačiau pats nuolat skęsta skolose. Negalėdamas išsimokėti, jis vėl patenka į kalėjimą (1597 m.). Kalėjime, sako, pradėjęs rašyti „Don Kichotą”. Servantesas taip skurdžiai gyvena, kad drabužiams nusipirkti jis turi prašyti draugų užstato už jį.

1605 m. buvo išleista pirmoji Don Kichoto dalis. Per vienerius metus išeina net 6 leidimai. Visi skaito, visi gėrisi. Pilypas III, pro langą pamatęs studentą skaitant ir nuolat juokiantis sako: „Arba tas studentas yra pamišęs, arba jis skaito „Don Kichotą”. Patikrinus pasirodė, kad studentas tikrai skaitė romaną. „Don Kichotą” skaitydami, juokiasi seni ir vaikai, jaunikaičiai ir tarnai, bet pats autorius skursta. Kai miršta jo sesuo Magdalena, kuri su juo gyveno, skurdas yra toks, kad tretininkai savo narei turi sumesti laidotuvių išlaidas.

Servantesas vargą nori nugalėti darbu. 1613 m. išleidžia „Paslaptingąsias noveles”. Kitais metais parašo „Kelionę į Parnasą”, o dar kitais – 8 komedijas. Bet svarbiausias rašytojo darbas – baigti „Don Kichoto” antrą dalį, kuri užkirstų kelią nevykusiems pirmos dalies tęsiniams. Mat, 1614 m. buvo parašyta vieno pseudonimu prisidengusio rašytojo neva „Don Kichoto” antra dalis.

„Don Kichotas”

Romane atvaizduota, kaip bajoras, prisiskaitęs riterių romanų, pats ima elgtis, lyg jų herojai.

Bajoras Don Kichona nusprendžia tapti klajojančiu riteriu. Riteris turi šarvus – įsigyja juos ir Don Kichona, kad ir surūdijusius, kad ir virvagaliais suraišiotus. Riteriai turi pravardę – sugalvoja ją ir aistringasis romanų mėgėjas; jis pasivadins Don Kichotu iš La Manšos. Naujasis riteris vietoj žirgo turi kuiną, kurį pavadina Rosinantu. Bet riteriui „meilė taip yra natūralus dalykas, kaip danguj žvaigždės”, ir Don Kichotas prisimena netolimo kaimo merginą Aldonzą Lorenco, kuri bus labai tauri, nenusakomo grožio riterio širdies valdovė; ją pavadina Dulsinėja iš Tobaso.

Don Kichotas apsiginklavęs iškeliauja. Prijoja smuklę. Jo akimis, tai pilis. Prisimena, kad jis dar neįšventintas į riterius. Įšventinti turi tariamosios pilies savininkas. Evangelijos vietoj smuklininkas prisaikdina riterį su sąskaitų knyga. Smuklės tarnaitės – tariamosios nuostabios gražuolės – pririša riteriui surūdijusius pentinus. Po dviejų mažų nuotykių Don Kichotas grįžta namo susirasti ginklanešį. Juo bus apykvailis Sanso Pansa, kuriam riteris pažada salą, Sanso neturi žirgo, bet jam užteks ir asilo.

Dabar avantiūros – nuotykiai tikrai, kaip riterių romanuose, pasipils be saiko. Don Kichotas apsėstas prisiskaitytų vaizdų. Visur jam milžinai, burtai, nepaprastos kariuomenės ir t.t. Prijoja vėjo malūnus. Ne, tai milžinai, malūnais pasivertę. Tad į kovą. Ta kova baigėsi liūdnai – bus kita. Kelyje du didžiuliai dulkių debesys. Tai kariuomenės einančios į kovą. Don Kichotas puola į mūšį. Bet ten būta tik avių. Piemenys akmenimis išdaužo riteriui dantis, nes jis buvo bebadąs avis ietimi.

Štai kirpėjas joja užsimovęs ant galvos barzdos skutimo puodą. Ir vėl nuotykis. Don Kichotas atima puodą, kurį laiko brangiausiu Vambrino šalmu, ir užsideda ant galvos. Joja toliau. Kelyje plėšikų gauja, varoma į katorgą. Don Kichotui jie – nelaimingi bajorai. Todėl reikia juos išlaisvinti. Išvaduotieji Don Kichotui atsilygina akmenimis.

Toms avantiūroms gal ir galo nebūtų, jei gimtojo kaimo klebonas ir kirpėjas gudrumu nebūtų suėmę Don Kichoto ir „užburto”, uždaryto narve nebūtų parvežė namo.

Po kiek laiko riteris vėl išjoja su savo ginklanešiu. Dabar jau jie žinomi. Pirmoji romano dalis juodu išgarsino. Kunigaikštis ir kunigaikštienė juos su džiaugsmu, kaip du juokdarius, priima į savo dvarą. Sanso Pansa gauna valdyti salą. Valdo gerai, bet juokdariai jį kankina ir jis atsisako valdyti. Kunigaikščio dvare iš Don Kichoto taip pat visi tylomis juokus krečia. Pagaliau jis vėl išjoja su savo ginklanešiu toliau nuotykių ieškoti. Bet jų gimtojo kaimo studentas persirengia riteriu, susiremia su Don Kichotu ir vargšą nugali. Šis be garbės turi grįžti namo. Netrukus suserga. Atsižadėjęs riterių romanų, Don Kichotas miršta Don Kichonu.

Kodėl Servantesas taip išjuokė riterių romanus?

Todėl, kad XVI a. riterių romanų skaitymo mada Ispanijoje buvo virtusi liga. Tie romanai ir nebuvo jau tikri riterių romanai, nes riterių epocha buvo praėjusi. Išnykęs žanras XV a. pab. keistu būdu buvo atgimęs ir apsvaiginęs žmones. Žmonės skaitė, kamavosi, o patys romanai buvo menkiausios kūrybinės vertės. Ispanų valdžia anksčiau buvo uždraudusi tuos romanus gabenti į kolonijas, bet romanai dar gyvavo. Tik Servantesas su savo parodija sudavė didelį smūgį tai fantastinei literatūrai. Nuo šiol visokie burtininkai, nykštukai, milžinai, slibinai ir avantiūros išnyko iš literatūros. Jie pasiliko tik pasakose. Meno kūriniuose vis labiau imta pasigesti gyvenimo tiesos ir psichologijos.

Visuotinės idėjos: idealizmas ir materializmas. – Nors Servantesas labai išjuokė Don Kichotą kaip neprotingą romanų skaitytoją, vis dėlto jam suteikė nemaža simpatingų idealisto bruožų. Rašytojas jų davė iš savo paties gyvenimo. Juk jis idealistas, svajoja apie karžygio garbę, o susilaukia vienarankystės ir nelaisvės. Jis geriausias to meto ispanų rašytojas, o vargsta skurde. Taigi, pats autorius yra Liūdnojo Veido riterio įvaizdis, kurio idealistinės pastangos sudūžta į skurdžią tikrovę. Juo toliau Servantesas pasakoja apie savo didvyrį, tuo Don Kichotas randa daugiau simpatijos jo ir skaitytojo širdyje. O tai todėl, kad autorius, išjuokdamas savo herojų, pamilsta jį kaip tėvas savo kūdikį, ir ima atverti vis naujas ir naujas jo sielos kerteles. Tose kertelėse pamatai daug kilnių siekių, gilios išminties, žmoniškumo; pamatai dvasią tokio žmogaus, kurį vadiname idealistu.

Don Kichoto tikslas – ginti nuskriaustuosius, saugoti teisingumą. Ir jis negali tylomis sėdėti; jis aktyvus, turi eiti ir daryti pasaulį gražesnį. Kada jam nepavyksta, jo veidas nesiniaukia; jis pilnas optimizmo, kad Dievas jo neapleis, kad dorybė turi laimėti. „Nenusimink, drauge, – ramina sumuštasis Don Kichotas sveiką Sanso Pansą, – Dievas mūsų neapleis. Jis maitina vabzdžius, kirminus ir visokius gyvius ore ir vandenyje, maitins Jis ir mus, kas Jo garbei gyvename ir veikiame”.

Don Kichotas žino, kad doras žmogus visada daug kenčia. Visi didieji idealistai, žmonijos pažangos kūrėjai daug kentėjo, buvo persekiojami. Todėl juo riteris labiau persekiojamas, juo jis geriau žino einąs dorybės keliu.

Gali idealistą sodinti į kalėjimą, žudyti, jis savo idealo neišsižadės. Kai Don Kichotas susikovė su Baltojo Mėnulio riteriu ir buvo nugalėtas, jis turėjo pagarbinti savo priešo damą. Bet Don Kichotas ir dabar neatsižada: „Nudurk mane, riteri, – suvaitoja parblokštas Don Kichotas, – atimk mano gyvybę, nes tu man išplėšei garbę”. Bet pasakyti, kad jo Dulsinėja (idealas) nėra gražiausioji moteris, jis negali. Ir šitokio pasiaukojimo akivaizdoje mes gailimės Liūdnojo Veido riterio.

Bet Don Kichoto idealizmas padaro blogo ir jam pačiam ir kitiems (piemens nuotykis, istorija su kaliniais). Tai dėl to, kad jis gyvena įsivaizduotais idealais, nesutinkančiais su realybe.

Tikrasis gyvenimas jam atrodo tas, kuris yra jo sieloje, jo vaizduotėje. Tuos duomenis, kurių joje nėra, jis laiko burtininkų padarais. Tas Don Kichoto idealizmas tiko romantikams, kurie norėjo, kad prie jų išsvajotų troškimų laikytųsi gyvenimas. Kaip ir romantikai, Liūdnojo Veido riteris neturi gyvenimo patirties. Net daugiau – jis nieko nenori žinoti apie pilkąjį gyvenimą. Jis nedaro su juo jokių kompromisų. Gyvenimą nori pakelti ligi savo idealų, o ne pats į jį nusileisti. Don Kichotas vienas idėjos, poezijos atstovas prieš pilką minią, prieš gyvenimą, prieš prozą.

Ir meilės dalykuose Don Kichotas lieka idealizmo ir poezijos atstovas. Jis idealios, padorios, platoniškos meilės šalininkas. Jis lyg protestuoja prieš patvirkusias renesanso žmones, kurie meilę skandina žemose aistrose, nors mokėjo gražiai kalbėti apie Platoną ir jo meilės sąvoką. „Aš nesu vienas tų sugadintų, ydingų meilužių. Aš myliu platoniškai ir skaisčiai”,- sako Don Kichotas. Meilė jį skatina geriems darbams, o ne žemina. Jis mylimą moterį idealizuoja, norėtų, kad ji būtų aukštos kilmės. Bet dorybė vertesnė už kilmę. „Gražios ir doros moters nuopelnai daro didelius stebuklus”.

Idealistas – laisvas Dievo paukštis. Todėl Don Kichotas tol laimingas, kol jis bastosi po pasaulį. Kai apsigyvena kunigaikščio dvare, kai dalis svajonių patenkinta, riteris pradeda nerimti. Pasijunta vėl laimingas, kai, atsisveikinęs su dvaru, išjoja į laukus.

Laisvę mėgsta idealistai, bet laisvės idėjos ir renesansui charakteringos. Vis dėlto Don Kichoto idealizmas, gailestingumas yra kontrastas renesanso epochai, kurioje pasireiškė tiek daug egoizmo, negailestingumo.

Nors ir sukarikatūrintas, bet vienu atžvilgiu artimesnis renesanso dvasiai yra Sanso. Tai realaus gyvenimo žmogus, smagumų mylėtojas, materialistas, egoistas. Dvasios gyvenimas Sansui svetimas. Ginklanešys apskritas, riebus, kaip tie, kurie mėgsta mažai galvoti, bet daug valgyti. Kai ponas kaunasi, ginklanešys ieško pas nugalėtuosius ko nors užkąsti ir atsigerti. Tas kūno, ne dvasios, žmogus ypač vengia fizinio skausmo. Jo šalindamasis, net kėsinosi prieš savo poną. Sanso neblogos nuomonės apie save, bet apie kitus nelabai: štai jis į karalius tinkąs, o jo žmona į karalienes netinkanti. Sanso didžiausia svajonė – gauti valdyti salą, kurią Don Kichotas pažadėjo. Tada išsipildytų didžiausia jo svajonė – miegoti, valgyti, nieko neveikti. Tik tas viliojąs pažadas sugundė nelankstų Sanso į kelionę.

Bet sala yra idealisto riterio prasimanymas. Tuo prasimanymu idealistas sužavi, sugundo materialistą. Iš pradžių Sanso niurna, keikia nuotykius, bet juo ilgiau jis gyvena su idealistu, tuo materialistas idealistą labiau pamilsta. Jis pradeda girti pono kilnią širdį. Pono nurodymų besiklausydamas, Sanso – gubernatorius tikrai parodo išminties, teisingumo. Ginklanešys, tapęs gubernatoriumi, pamato, kad kiekvienas turi užimti tokią vietą, kokiai jis tinka, nes nėra darbo, kuris būtų garbingesnis už kitą. Palikdamas salą, materialistas – idealistas nepasiima nieko. Nuogas, sako, atėjau, nuogas išeinu. Tik prašo sau sūrio gabalo, o asilui avižų saujos. Ar būtų Sanso Pansa
taip galvojęs, jei anksčiau nebūtų bendravęs su idealistu? Kai Sanso nebenori jokios salos valdyti, net ir tada jis nebesiskiria nuo Don Kichoto. Realistas pamilo Liūdnojo Veido riterį. Jį mirštantį ginklanešys guodžia, sakydamas, kad netrukus juodu vėl keliausią nuotykių ieškoti, ir jokių sąlygų jau nereikalauja. Ne Don Kichotą patraukė gyvenimo pilkuma, bet Don Kichotas patraukė žemės egoizmą į idealo aukštybes.

Idealistas ir materialistas – du tipai, kurie pasiliks amžini. Stipriau ar silpniau pasireiškusį idealistą ir materialistą sutinkame visur. Don Kichotas su Sanso Pansa tol domins žmoniją, kol žmogaus gyvenime kovos idealieji ir žemės gyvenimo polinkiai, vadinasi, visados.

Charakteriai. – Servantesas į Don Kichoto ir Sanso Pansos tipus įdėjo ne tik nemirštamą turinį, bet mokėjo juos vaizdingai, gyvai apibūdinti, psichologiškai juos pagrįsti. Štai autorius vaizduoja savo didvyrius vieną su žirgu, kitą su asilu, kurie taip pat yra individualūs, kaip ir jų ponai. Štai Rozinantas yra sulysęs, suvargęs kuinas, bet, žiūrėk, vieną dieną jis pakels galvą, pasipurtys, nusižvengs ir padarys kokią avantiūrą. Vieną dieną jis net šuoliais pasileidžia. Rozinantas susidraugauja su asilu, su tuo mylimu Sanso pilkiu, kuris smulkiai žengia šalia kuino. Net gražu žiūrėti, kaip Rozinantas savo ilgą kaklą nori padėti ant vargšo pilkio nugaros.

Bet štai tų gyvulėlių ponai, apie kuriuos pinasi visas romanas. Don Kichotas aukštai užsėdęs; Sanso Pansa, kaip tikras gubernatorius, apsižergęs savo pilkį. Riteris ilgas, liesas, pageltęs, kaulai iššokę; Sanso visas apskritutis, riebus, raudonas, sveikata žydįs. Don Kichotas žvalgosi į tolį, ar nepamatys progos pasiaukojimui parodyti; Sanso glosto maišą su valgiais ir vynu. Pamatei juos iš tolo ir jau supranti, kad čia joja idealistas ir materialistas.

Bet kodėl autorius atidavė juos pajuokai?

Tai – Don Kichoto manija gyventi riterių romanų gyvenimu. Šiaip jis sveiko proto žmogus, bet kada tik pradeda kalbėti apie riterius, jis negali laikyti pusiausvyros. Jis įsikalė į galvą klajojančio riterio idėją ir negali jos atsikratyti. Ta įsikalta idėja pasireiškia dvejopai: kaip didybės ir persekiojimo manijos. Don Kichotas nori parodyti tokią narsą, kuri visus nustebintų. Kai žygis nepavyksta, riteris tuojau tiki, kad jį persekioja piktas burtininkas.

Bet Don Kichotas nėra kvailys. Kada jis neliečia žmonių gyvenimo, jis moka pabarstyti ir nuostabiai gilių išminties perlų. Sanso Pansai, keliaujančiam salos valdyti, jis pataria:

„Kada tau teks nusikaltėlis teisti, atsimink visada menkystę žmogaus, kurio sugedusi prigimtis traukia į paklaidas. Negeisdamas teisingumo, visada būk gailestingas; nors dieviškosios dorybės visos yra lygios, tačiau jo gailestingumas spindi malonesne šviesa už teisingumą”.

Sansu Pansa yra savo pono kontrastas. Jo charakteris rodo esant jį kaimietį. Sanso neturtingas – iš čia jo noras turtų, salos. Jis gyvena beveik grynai fiziologiniu gyvenimu.

Kaip buvo pastebėta, begyvendamas su Don Kichotu, Sanso pradeda linkti į idealizmą. Tačiau tas jo charakterio atsiskleidimas palaipsniui yra pagrįstas tarno psichologija. Pamažu Sanso pažįsta savo poną, todėl pagarba ir pasitikėjimas jam virsta skepticizmu. Sanso pradeda juoktis iš jo, kaip elgiasi ir daug tarnų, pažinę savo ponų silpnybes. Ginklanešys negali nesijuokti, prisiminęs vandens malūnų istorijos; sugalvoja savo ponui Liūdnojo Veido vardą. Kai ponas ginklanešiui nori įkrėsti rykščių, kad Dulsinėją išgelbėtų iš burtų, tarno nepagarba pasiekia aukščiausią laipsnį: jis parbloškia ant žemės riterį ir keliu prispaudžia krūtinę. Susitaiko. Sanso pasilieka pas poną, Kodėl? Todėl, kad dingus pagarbai atsiranda meilė ir prisirišimas. Kas rūpinsis Don Kichotu, jei tarno nebus? O tas ponas vis dėlto toks geras, toks kupinas gražių tikslų…

„Jis nežino jokios piktybės, jo siela atvira. Jis negalėtų niekam blogo padaryti, ir priešingai, jis daro gera visiems… Jo vaikiškas paprastumas liepia man jį mylėti, kaip savo akies lėlytę; nors ir kaip jis keistas, aš negalėčiau jo palikti”,- sako Sanso.

Juokas ir komizmas. – Mus žavi veikėjų gyvumas, vaizdingumas, jų psichologinis tikrumas, bet ne mažiau džiugina juokas, trykštąs iš kiekvieno knygos puslapio. Servantesas juokiasi ir mus verčia juoktis visais galimais būdais.

Rašytojas nevengia ir to juoko ar šypsnio, kuris kyla iš žodžių žaismo. Jis neatmeta nė vulgaraus juoko. Sakysim, kas nors gerokai gavo lazdų, ir tai jam atrodo juokinga.

Servantesas mėgsta ir išorinį komizmą, Šaržuotus paveikslus, karikatūras. Štai Don Kichotas mėgina valgyti ir gerti tuo tarpu, kai jo veidas pridengtas šalmu; kad riteris galėtų bent kiek atsigerti, tenka jam į burną įdėti piltuvėlį.

Servantesas mėgsta ir farso komizmą. Štai, pavyzdžiui, vienas iš kilniausių bajorų Liūdnojo Veido riteris svajoja lovoje. Staiga pas jį ateina guvernantė. Riteris supyksta, žegnojasi; guvernantė išsigąsta, išmeta žvakę, susipainioja savo sijonuose ir sunkiai parkrinta…

Iš kontrasto, iš Sanso pastatymo prieš Don Kichotą gimsta nuolatinė komedija. Štai juodu pradeda diskusijas, ginčus. Don Kichotas labai supyksta, paskui nurimsta, ponas dovanoja, ginklanešys užmiršta ir vėl įdomiai kalbasi.

Kompozicija ir stilius. – Nors „Don Kichotą” vadiname romanu, tačiau jame nėra įvykių sujungimo, priežastingumo. Tas kūrinys yra laisvas epizodų junginys. Jei vieną kitą praleistume, romano vieningumas nenukentėtų. „Don Kichoto” įvairios scenos, epizodai sunarstyti lyg ant siūlo. Juos jungia tik du pagrindiniai veikėjai. Tokia intrigos stoka ypač matyti pirmoje romano dalyje.

Antroji romano dalis, kuri laikoma ne tokia populiari, intrigos atžvilgiu kiek įdomesnė už pirmąją. Teisingiau kalbant, toje dalyje yra lyg dvi intrigos. Pirmoji prasideda klebono, kirpėjo ir studento Karaskos sąmokslu. Studentas turi tapti keliaujančiu riteriu, nugalėti Don Kichotą ir priversti keliauti namo. Bet studentui iš karto nepavyksta. Tik po daugelio Liūdnojo Veido riterio avantiūrų Karasko su geru žirgu ir gerai apsiginklavęs nugali Don Kichotą.

Antroji neva intriga, įterpta į pirmąją, prasideda tada, kai Don Kichotas susitinka su kunigaikščiu.

Daug dialogų. Jų tonas yra tobulai natūralus, laisvas ir gyvas, vaizdingas. Kiekvienam veikėjui Servantesas turi atskirą kalbą. Štai Don Kichotas vienaip kalba su Sanso, visai kitaip – iškilmingai – kalbasi su tariamomis princesėmis ir damomis.

Servanteso stilius – lankstus, skambus, gyvas, vaizdingas. Visa knyga atrodo prisisunkusi šviesos ir jaunystės. Jaunystės skaidrumas, judrumas, kažin kaip nejučiomis paskleistas knygoje, dar ilgą laiką žavės žmones, ypač jaunuomenę, kaip žavėjo iki šiol.
2004m. lapkritis

Neblėstanti Salomėjos šlovė, jos nuostabių eilių užburianti sugestija pirmiausia rodo, kad didžioji mūsų poetė atspėjo lyrikos paslaptį ir jautriai suvokė, kur slypi poezijos magiškoji galia. Pavergiantis nuoširdumas, jaudinantis išgyvenimų gilumas, ištikimybė savo širdies balsui, skausmingai išnešiotai tiesai, tikėjimas gėrio bei humanizmo pergale išvedė ją per klaidžias istorijos kryžkeles.

S. Neris palyginti anksti suprato revoliucijos ir socializmo perspektyvą, savo nepralenkiamą talentą skyrė kovai už liaudies laisvę.

Jos kelias nebuvo lengvas: tai dramatiška vidinė kova, ieškojimai, valingas ar net herojiškas pasipriešinimas ramaus ir sotaus gyvenimo pagundoms bei įvairioms kitoms kliūtims. Skaitydami geriausius S. Neries eilėraščius, juntame jos jautrią, lengvai pažeidžiamą širdį, švelniausių emocijų subtilų plevenimą, tačiau kartu pajuntame ir jos valingą ryžtą, tvirtą tikėjimą gėriu, grožiu, teisingumu.

Kartais skaitytojai laiškais kreipdavosi patarimo. Apie vieną jų poetė rašė dienoraštyje: „Tu pradėjai apie mane kurti sau legendas, įsivaizduodamas, kad aš esu stipri moteris. O tu nežinai, kad aš maža, silpna… Kaip dažnai aš drebu dėl kokio nors šiurkštaus kvailio žodžių“. Poetės nuomone, kiekvienas žmogus turi pats susirasti kelią, tik tada jis bus tikras. „Aš myliu savo kelią, nes jį pati susiradau.“

S. Neries lyrika bei jos raida kartu yra ir poetės asmenybės, jos sielos gyvenimo istorija: poetas išorinį pasaulį, įvykius, reiškinius, idėjas, kitų žmonių išgyvenimus perleidžia per kitų žmonių išgyvenimo žaizdrą, jais remia savo patirtį. S. Neris buvo ypač nuoširdi ir atvira, kalbėjo tik tai, ką jautė, nieko nenuslėpdama, neiškreipdama. Kartu ji išreiškė ir bendražmogiškus bruožus bei siekimus, būdingus apskritai žmogui visais laikais-štai kodėl talentinga poezija niekada nepasensta.

Skaitydami ir nagrinėdami S. Neries lyriką, privalome pažvelgti ne tik į laikmečio prieštaravimus, literatūrinę aplinką, bet ir į pačios poetės gyvenimo istoriją, pažinti jos išgyvenimus, ieškojimus, jos santykius su žmonėmis, pasauliu.
Salomėja Kačinskaitė gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną Kiršų kaime, Alvito valsčiuje (dabar Vilkaviškio raj.0. Aplink driekėsi plačios ir derlingos Suvalkijos lygumos. Rytų aukštaičiui ir žemaičiui jos gali pasirodyti nuobodžios ir monotoniškos, bet poetei gimtinė buvo visada miela, artima. Viename jaunystės eilėraštyje ji rašė:
Ar žinot jūs tą kraštą brangų, dailų,

Kur teka Širvinta melancholingai…
Nedidelė upelė Širvinta bus ne kartą minima jos eilėraščiuose.

Kai tik Salomėja grįždavo į namus, eidavo prie Širvintos pasivaikščioti, pasvajoti, paskaityti mėgstamą knygą. „Kada tik parvažiuoju namo, tai pirmiausia bėgu į paupį. Čia smagiausia ir gražiausia mano tėviškės vietelė. Kad nebūtų Širvintos, tai visa būtų kitaip. Krūmų vainikas iš tolo jau žaliuoja besikalančiais lapeliais. Karklynai katinėliais geltonuoja ir skleidžia pavasario kvapą. Po juos bitutės dūzgia. Norėjau nusiskinti šakučių ir parsinešti namo pamerkti į vazą. Negalėjau judinti karklų, nes būčiau sutrukdžius šimtams bitelių darbą. Ateisiu rytoj, kai dar bitutės miegos“.
Salomėja augo prieštaringoje aplinkoje. Nors Bačinskų šeima gražiai sugyveno- nebuvo girdėti grubaus žodžio, vieni kitus vadindavo mažybiniais vardais,- tačiau tėvas ir motina būdavo labai skirtingo būdo.

Tėvas, Simanas,- staigus, judrus, karšto temperamento, ambicingas ir išdidus, mėgo juokauti, pasilinksminti, iškrėsti pokštų, pasišaipyti iš kitų. Jis buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais, simpatizavo
socializmo idėjoms. Vėliau poetė dienoraštyje rašė: „Akyse stovi pirmieji vaizdai: jaunas tėvas niūniuoja revoliucines dainas, turbūt dar 1905 metais išmoktas; jų melodijos ir žodžiai ir dabar akyse skamba.

Tėvą poetė vertino kaip romantiką ir svajotoją, nepraktišką žmogų, kurio planai visada būdavo gerokai didesni už galimybes. Visur jis norėjo pirmauti, išsiskirti iš kitų: mokė visus keturis vaikus- Salomėją, Viktorą, Bronių ir Onutę. Ypač jis mylėjo Salomėja, kuri išvaizda buvusi tikras tėvas. Kai S. Nėris suartėjo su pažangiuoju literatūros sparnu, giminės piktinosi, o tėvas užstojo Salomėją, sakydamas: „O ką- manai, kad komunistai blogi žmonės?“

Simanas Bačinskas mirė 1933 metais, palikdamas daug skolų. Ūkį pradėjo tvarkyti sūnus Viktoras, nespėjęs baigti Žemės ūkio akademijos. Poetė jautriai pergyveno tėvo mirtį.

Motina, Uršulė Žemaitytė- Bačinskienė, priešingai, buvo nuolaidi, tyli ir nuolanki, nemėgo vaidų bei triukšmo, su visais maloni, užjaučianti, vaišinga, darbšti, tvarkinga, bet neturėjo balso šeimoje. Ji niekad nesiskųsdavo likimu, kantriai nešė savo naštą, buvo rūpestinga ir mylinti motina.

Tačiau likimas nebuvo jai palankus: tėvai išleido už Bačinsko per prievartą, kai ji teturėjo septyniolika metų. Bačinskas jai visiškai nepatiko. Visi Žemaičiai- aukšti, gražiai nuaugę stipruoliai, geri darbininkai, turtingi, o Bačinskas- smulkaus veido, nedidelio ūgio, net truputį šlubas, be to, netikintis. O Salomėjos motina, kaip ir visi jos giminės, išsiskyrė religingumu, pamaldumu, vienas jos brolis buvo kunigas.

Kantriai ji išgyveno ir dar vieną nesėkmę: po stuburo sužeidimo nebevaldė kojos ir turėjo vaikščioti su lazdelėmis.

S. Nėris, kurdama eilėraščius apie moters likimą buržuazinėje visuomenėje arba rašydama poemą „Eglė žalčių karalienė“, be abejonės, prieš akis turėjo ir savo motinos paveikslą.

Reikia manyti, kad nemažą reikšmę būsimos poetės pasaulėžiūroje turėjo ir senelis Bačinskas (mirė 1924 metais)- linksmo būdo pasakorius ir dainininkas, mėgęs bendrauti su anūkais.

Kažkurie Salomėjos būdo bruožai- dvasinė energija bei vyriškas ryžtingumas, valingi siekimai, orumas, ir gal net išdidumas, ambicija- priminė tėvą. Jaunystės metais šie bruožai pasireiškė santūriau, jie tartum buvo slopinami uždarumo, melancholijos ar religingumo, tai yra tų savybių, kurios priminė motiną.
Visi poetės amžininkai atsiminimuose kalba apie jos trapumą ir nepaprastą jautrumą- daugelis ją vadino mimoza. Galbūt jautrumas S. Nėrį ir padarė tokia poete- apnuogintų jausmų lyrike ir romantike, į gyvenimą žiūrinčią padidintu reiklumu. Dažniau ji buvo susimąsčiusi, užsidariusi, nekalbi negu linksma. Kai ateidavo gera nuotaika, ji pasidarydavo ypač linksma ir švelni, galėjo viską atiduoti, kad ir kitiems būtų malonu. O šiaip nelabai mėgo draugystę, nes nedaug tegalėjo sutikti žmonių, sutinkančių su jos dideliais reikalavimais, žmonių tokių pat taktiškų, jautrių ir išsilavinusių, turinčių išlavintą skonį. Gimnazistės dienoraštyje randame tokių įrašų: „Visi mūsų „draugai“ (nors nevienodam laipsny) maža turi inteligento žymių, dar mažiau džentelmeno…“ „…Nerandu sau draugo, kuriam galėčiau jausmus išreikšti…“

Tačiau S. Nėries kūrybos idėjinę ir estetinę programą sudarė aukštas humanistinis turinys. Vėliau, 1936 metais, ji rašė: „Ilgesys! Gero tobulo žmogaus ir gražios žydinčios žemės ilgesys mus verčia pamilti žemę ir žmones“.

Viena artimesnių S. Nėries jaunystės draugių, rašytoja P. Orintaitė, taip apibūdino poetę: „Salomėjos charakteris buvo itin stiprus ir valingas: uždarumas, kietas ryžtingumas, įsitikėjimas savimi, nuolatinis susimąstymas, paslaptingumas“.

Pradėjus lankyti Alvito pradinę mokyklą (1911 m.), Salomėja iš karto pamėgsta mokslą ir knygą, su noru deklamuoja lietuvių ir rusų poetų eilėraščius, gražiai piešia- jos piešinius mokytojas rodydavo visai klasei. „…Užtat aritmetika buvo tikra kankynė“.

Apie mokyklą poetė kalbėjo kaip apie laimingas ir šviesias dienas. Tačiau ją veikė beveik liguistas jautrumas, melancholija ir pesimizmas. „Iš mažens esu melancholikė…“.

Vaikišką jos vaizduotę ypač sukrėtė Pirmojo imperialistinio karo žiaurumai. Nesunkiai įsivaizduojame jos būseną: mergaitė, verkdavus vos pamačiusi nuskintas gėles, štai išvysta, kaip šuo į savo būdą atsitempia apgraužtą kareivio koją.

Per karą sudega gimtieji namai- kurį laiką šeima gyvena pas motinos brolį.

Šiaip gimtojo kaimo gyvenimas, jo buitis ir kasdienybė, ūkio rūpesčiai bei nuolatinės kalbos apie pinigus buvo S. Nėriai svetimas pasaulis. Atsimindama vaikystę, ji vėliau rašė: „melancholija, baisi melancholija ir nuolatinė baimė nežinia ko, nežinia dėl ko… Išėjus iš kaimo, aš šiek tiek pasitaisiau iš tos keistos ligos“.

Niūri ir skausminga būsena su nedidelėmis prošvaistėmis tęsėsi dar gana ilgai, kol poetė surado tikresnę ir realesnę atspirtį savo kūrybai.

Išgyvenimai vaikystėje ilgam paliko pėdsaką S. Nėries pasaulėjautoje ir kartu su kitomis priežastimis sąlygojo net žanrinį kūrybos pobūdį. Jos eilėraščius, ypač pirmojo laikotarpio, galima aptarti kaip eleginius, kuriuose į pirmą planą iškyla beatodairiškas emocionalumas ir didesnis subjektyvumas, o jo turinį sudaro liūdno pobūdžio apmąstymai, būdingi meditacinei elegijai. Kūrybos pradžioje jauną poetę gal net labiau veikė eleginės lyrikos tradicija negu realūs išgyvenimai. Ta tradicija savotiškai didino, sustiprino širdgėlos, praradimo, skausmo motyvus, polinkį mąstyti ir kalbėti apie liūdesį, mirtį, kapus. Tipiška tradicinės elegijos lyrinė išgyvenimų situacija- viskas kinta, viskas praeina, mes patys taip pat praeiname:
O brangiosios mano dienelės!

Praslinko skubiai kaip šešėlis…

O, dainos, tyloje užgimę…

Užmigot ir glūdit kapuose…
Eleginiai eilėraščiai, kaip matysime, liko S. Nėries kūryboje, šalia romanso ir baladės, vieni iš pagrindinių žanrinių formų.
1918 metų pavasarį Marijampolėje (dabar Kapsukas) buvo atidaryta mergaičių progimzanijos pirmoji ir antroji klasė, ir Salomėja pradėjo mokytis antroje klasėje. Iki Naujųjų metų savarankiškai pasirengusi, ji išlaikė egzaminus į ketvirtąją klasę ir persikėlė į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją, kur mokėsi brolis Viktoras, o vėliau Bronius ir sesuo Onutė.

Mokytis sekėsi. Salomėja buvo drausminga, atidi, ypač gabi kalboms- mokėsi vokiečių, prancūzų, rusų ir lotynų kalbų, mėgo piešti melancholiškus siužetus su berželiu, pakrypusia pirtele, ežeru. Svajojo tapti dailininke. Pamėgo muziką- mokėjo skambinti rojaliu ir gitara.

Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazija buvo stiprioje klerikalų įtakoje. Čia veikė moksleivių ateitininkų kuopa. Į ją įstojo ir Salomėja. Šapirografuotame laikraštėlyje „Ateities žiedai“ 1921 metais ji pradėjo spausdinti eilėraščius, pasirašydama Jūratės ir Liūdytės slapyvardžiais. Mėgo dalyvauti moksleivių vakaruose. Juose skaitydavo lyrinius prozos vaizdelis, eilėraščius. Vaidino mokinių pastatytame S. Kymantaitės- Čiurlionienės komedijoje „Pinigėliai“ senės vaidmenį.

Šiaip ji atrodžiusi dar labai vaikiškai: neaukšta, gana pilna mergaitė- dėl to jautriai išgyvenusi. Vėliau poetė rašiusi: „Tik viena neišsipildė: elgeta sakydavo: „didelė užaugsi“, o aš palikau tik tokia spirgutis. Na, nėr ko nusiminti, gal siela išaugsiu didelė, didesnė už tuos, kuriems gamta nepavydėjo kūno grožio.

Nors buvo užsidariusi, drovi ir nedrąsi, bet kartais iš jos sielos gelmių išsiverždavo pasipiktinimas, protestas, jei juto neteisybę. Septintoje klasėje lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė kunigas J. Starkus- menkai išsilavinęs ir storžieviškas žmogus. (Su juo Salomėjai teks dar susitikti Lazdijuose). Vieną kartą kilo rimtas konfliktas tarp mokinių ir šio klerikalo. Audringiausiai kaip tik reagavo tylioji Salomėja. Ji vis kartojusi: „Negaliu pakęsti tokio brutalumo, negaliu! Aš toje gimnazijoje negaliu mokytis. Kas daryti?“ Ir ji pasisiūliusi visiems išstoti iš gimnazijos ir rengtis egzaminams į aštuntąją klasę kitoje gimnazijoje.

Dažniausiai Salomėja buvusi liūdna, susimąsčiusi, o kartais prislėgta, paskendusi savo svajonėse. O svajojo ji pažinti ir pamatyti pasaulį, greičiau pasidaryti savarankiška, atnešti žmonėms džiaugsmo.

Pirmieji džiaugsmai ir ją aplanko: besimokydama penktoje klasėje, pamato jūrą. Didingas, rūstus jūros bangavimas, paslaptingas pasaulis žadino pradedančios poetės vaizduotę, kėlė nuostabą, ekstazę. Pirmasis įspūdis išlieka visam gyvenimui. Jūros paveikslas arba įvaizdis vėliau nuolat kartosis S. Nėries lyrikoje, o žodis jūra įeis į pirmuosius dešimt dažniausiai vartojamų žodžių jos poezijoje.

Aplanko jauną poetę ir tyros meilės jausmas, kurio ji išsigąsta ir džiaugiasi. „Bet bijau… oi, bijau (kaip ugnies), kad neįsimylėčiau į jį… Saugokit mane visi šventieji nuo to!.. Draugauja su Pijum Glovackiu, pažangių pažiūrų moksleiviu, kuris vėliau įsijungia į aktyvią komunistų partijos veiklą, ilgą laiką buvo buržuazijos kalinamas. 1930 metais parašytas eilėraštis „Laiškas į kalėjimą“, matyt, susijęs su šiuo faktu.

Besimokydama gimnazijoje, S. Nėris pajuto turinti talentą- tai nulėmė jos ateitį. Pirmąjį eilėraštį „Jūra banguoja, jūra beribė“ išspausdino „Ateityje“ 1923 metais, pirmą kartą pasirašydama Nėries slapyvardžiu. Sugebėjimas kurti džiugina Salomėją, praskaidrina jos nuotaiką. „Juk aš „poetė“, nors pati nedrįstu ir bijau sau tąjį vardą prilipinti “ Greitai kūryba užpildė visą jos gyvenimą, teikė jėgų ir stiprybės prieš gyvenimo smūgius, leido greičiau pamiršti nuoskaudas ir nesėkmes.

Ankstyvos jaunystės (maždaug iki 1925 metų) S. Nėries kūryboje dažnai jaučiama literatūrinė įtaka. Net ir tuose eilėraščiuose, kuriuose išryškėja pradedančios poetės įgimtas talentas, galima išgirsti baironiškos mokyklos intuicijų („Užmigo žemė ir gamta…“), ypač V. Mykolaičio- Putino simbolistinėje kūryboje dažnai sutinkame realybės ir svajonėse sukurtų idealų priešpastatymą, nuolatinę gyvenimo ir idealų konfrontaciją. Tokio pobūdžio eilėraščių, primena net V. Mykolaičio- Putino žodyną, kompoziciją, sutinkame ir S. Nėries šio laikotarpio lyrikoje:
Žengiu per gyvatą užburtu taku.

Žvaigždė- idealas šviečia man aukštai.

Kas sielą kankino, kas buvo sunku,

Išnyko kaip dūmai, vylingi sapnai…
B. Sruogos simbolistinės lyrikos būdingas motyvas- gyvenimas žemėje tik akimirka amžinybėje, tik laikinas stabtelėjimas žengiant dievų ir likimo nubrėžtais takais- taip pat kartojamos jaunos poetės eilėraščiuose:
Kas gi pasaulis?

-Tik kibirkštėlė…

kas mano gyvenimas?

-Tik valandėlė…
Jaunystės eilėraščiuose S. Nėris vaizduoja gana siaurą, asmenišką pasaulį. Tai diktavo, kaip minėta, romantizmo ir modernizmo tradicija. Tačiau apie pačios poetės gyvenimą negalima spręsti vien iš jos eilėraščių. S. Nėries gyvenimas nebuvo toks visiškai niūrus ir pesimistiškas, kaip gali atrodyti, nors provincija, klerikalinė aplinka nemažai ją slėgė. Būdama prieš paskutinėje klasėje ji Rašo: „O, skaisčioji jaunyste! O, palaimingos mergystės dienos! Viena bendraklasė prisimena Salomėjos prisipažinimą, kad ji, atsisveikinusi su gimnazija verkusi. „Ko verkiau, pati nežinojau. Man gaila buvo gimnazijos ir jos dienų, viso to, kas praėjo ir nebegrįš…“

1924 metais S. Nėris kartu su kitais trylika mokinių baigia Vilkaviškio gimnaziją. Nežinoma ateitis stovėjo prieš akis.

1924 metų rudenį Salomėja Nėris pradeda studijas Lietuvos universiteto Teologijos- filosofijos fakultete; pagrindinė specialybė- lietuvių literatūros istorija, papildoma- vokiečių kalba ir literatūra, pedagogika bei psichologija.

Kodėl ji pasirinko katalikišką fakultetą, kai tame pačiame universitete buvo ir Humanitarinių mokslų fakultetas? Pasirinkimas, matyt, nebuvo labai sąmojingas. O galbūt šį fakultetą Salomėja pasirinko todėl, kad buvo ateitininkė, bendradarbiavo klerikalinės krypties spaudoje. Galėjo nulemti ir atsitiktinumas. Žinoma, studentiškame gyvenime nubuvo pasiskirstymo tarp fakultetų. Salomėja ateidavo į Humanitarinių mokslų fakultetą pasiklausyti J. Tumo- Vaižganto, V. Krėvės- Mickevičiaus paskaitų.

Pradžioje S. Nėris gyveno pas dėdę Pijų Žemaitį, tačiau neilgai ištvėrė dėdės- tautininkų valdžios šalininko- politikavimą, smulkias apkalbas. „Taip man sunku, taip sunku, kaskart skaudžiau, kai dėdė su dėdiene užveda kalbas, tokias kvailas, užgaulias ir neteisingas. Jie nieko daugiau ir nekalba, kaip tik kitus smerkia, teisia ir apšmeižia“.

Poetė nenori nei veidmainiauti, nei pataikauti. Kai ji išgirsdavo nusistebėjimą, kodėl nutolsta nuo giminių, net nuo namų, atsakydavo, kad ji greit atšąlanti nuo viso to, kas „sielai neduoda maisto ar net ją slegia“. tačiau panašūs vertimai- nepastovūs, priklauso nuo nuotaikos. Kitą kartą ji rašo dienoraštyje: „…Kaip smagu pavasarį grįžti į tėviškę, kur tavęs visi laukia, pasiilgsta“.

Beveik visą studijų laiką S. Nėris gyveno studenčių bendrabutyje Daukanto gatvėje. Iš margo studenčių būrio išsiskyrė rimtumu, nemėgo tuščių kalbų, stengėsi laikytis nuošaliai, savo išgyvenimų niekam neatskleisdavo. Linksma retai būdavo. Į jos nuotaikas atsiliepdavo viskas, net metų laikai. Tuo metu draugai ją atsimena kaip subtilią, didelio jausmo ir įspūdžių žmogų. Draugiškesnius jausmus palaikė su jaunais poetais- Juozu Tysliava, kilusiu iš to paties kaimo, ir Stasiu Santvaru. Uždaras būdas, matyt, skatino susikaupusius išgyvenimus išlieti dienoraštyje arba eilėraščiuose, kuriuos rašė naktimis.

Poetės amžininkai prisimena ir jos tuometinę išvaizdą. Ji atrodžiusi dar labai jauna, beveik vaikiška, žemo ūgio, šatenė, mėlynakė. Augino kasas; jas nukirpo tik 1929 metais, grįžusi iš užsienio. Mėgo kuklius ir tvarkingus drabužius, dėvėjo aksomo suknutes, papuoštomis baltomis apykaklaitėmis, mėgo šalikus, sages; avėdavo aukštakulniais batukais.

Studijų metais S. Nėris pasinėrė į knygų, literatūros pasaulį, skaitė vokiškai ir prancūziškai, atmintinai mokėjo daugybę eilėraščių. Ji lankė teatrą ir koncertus. Nors bilietai buvo labai brangūs, Salomėja geriau atsisakydavusi pietų, bet spektaklio ar koncerto nepraleidusi. „Buvau šiandien simfonijos koncerte. Mažai aš muzikos srity išsilavinus, mažai ją galiu įvertinti. Bet tiek ją myliu, kad galėčiau visą gyvenimą jos klausytis ir numirti beklausydama“.

Bendrabutyje gyveno įdomus žmogus, Ona Šimaitė, su kuria vėliau Salomėja palaikė draugiškus ryšius. Šimaitė buvo vargstančiųjų užtarėja, nepripažinusi jokios asmeninės nuosavybės: ką turėdavusi, viską išdalydavusi. Ji padėdavo ir politiniams kaliniams.

Šis pavyzdys, matyt, padarė nemažą įspūdį Salomėjai, visada jautriai nelaimingiems ir kenčiantiems. Pamačiusi kartą gatvėmis varomus sukaustytus geležiniais pančiais kalinius, Salomėja apsipylusi ašaromis. Nors ji tada dar nesupratusi vargo ir skurdo priežasčių, klasių kovos reiškinių, bet intuityviai jautė, kad vargo žmonės yra doresni, tauresni. Savo dėdei Salomėja prieš pastato jo tarnaitę, „kuri savo uždirbtus per mėnesį 50 litų atiduoda broliams, pati nesirūpindama, ką sutiks ateity, kai nusilpusios jėgos atsisakys dirbti“, ir „yra daug daug turtingesnė už šiuos nuskurdusius, taip plikus ir vargingus dvasia žmones“.

Poetė visada piktinosi miesčionijos dvasiniu susmulkėjimu, interesų siaurumu. Būdama antrajame kurse, rašė: „Štai ką aš aplinkui save pastebiu kasdien: apkalbos, neteisingi ir greiti sprendimai, pavydas, egoizmas, išnaudojimas“.

Panašių reiškinių S. Nėris pastebi ir studenčių tarpe: „…labai seklios, pilkos ir banalios, išskyrus vieną kitą“. Labai savikritiškai atsiliepia ji ir apie save. Žinoma perdeda. „Štai kokia aš: nekantri kaip ugnis, egoistė, išnaudotoja, tinginė, pasipūtus, pavydi, apsimetėlė, etc.“.

Žmonių ir aplinkos vertinimas, aišku, priklausė ir nuo nuotaikos. Labai nedaug tereikėjo, kad nuotaika pasikeistų. Paskaitoje pamato ji savo „baltąjį bernužėlį“, ir pasaulis jau atrodo žavus ir mielas, o žmonės visi gražūs. „Aš pagalvojau šiandien apie visus žmones ir nė vieno blogo neradau“.

Nuolatinė nuotaikų kaita atsiliepė ir S. Nėries kūrybai: arba džiugūs, šviesūs, arba liūdni tonai, tamsios spalvos, nes tuo metu jos pačios asmenybė buvo pagrindinis kūrybos šaltinis.

Jau pirmuose kursuose Salomėja buvo žinoma kaip poetė. Tačiau ji vengia kalbėti apie savo kūrybą, nori likti nepastebėta. Rašytojas Juozas Paukštelis, studijavęs tame pačiame fakultete, prisimena, kaip Salomėją jis įtraukė į studentų ateitininkų meno mėgėjų būrelį „Šatriją“:

„…Einu aš Donelaičio gatve ir matau- prieš mane atlekia, atplasnoja it koks paukštis poetas Liudas Gira, visų pradedančiųjų rašytojų bei poetų pats nuoširdžiausias patarėjas ir draugas.

Sutikęs Salomėją koridoriuje, Paukštelis pakvietė ją įstoti į būrelį. jaunoji poetė ne iš karto sutikusi, aiškindama, kad ji dar nieko gero neparašiusi, nors po metų jau pradėjo rengti spaudai rinkinį.

Būrelio susirinkimo pobūviai vykdavo prof. V. Mykolaičio- Putino, būrelio globėjo, bute. Jo dalyviai prie kavos puodelio skaitydavo ir nagrinėdavo savo kūrinius. Vėliau pasirodydavo muzikos mėgėjai ir dainininkai.

Tuo metu būrelyje buvo populiari simbolistinė kūryba, atitraukta nuo žemiškų rūpesčių, nukelta už tikrovės ribų. S. Nėries kūrybos tyrinėtojas V. Kubilius pastebi: „Aukštų siekimų, gražių svajonių, nekūniškų jutimų kultas ir panieka žemiškai realybei- tai šios draugijos (Šatrijos.“- V. A.) idėjinė- estetinė platforma“. Visa ši literatūrinė mokykla ir Salomėją orientavo į romantiškus išgyvenimus, siaurų, izoliuotų, individualistinių išgyvenimų analizę. Teologijos ir filosofijos fakultete dėstytojai dar labiau stiprino panieką žemiškai realybei, kalbėjo apie sielos nemirtingumą, dievišką tiesos, gėrio idealą, kurio žemėje nebuvo ir nebūsią- joje gyveną tik nuodėmingi ir atgailaujantys žmonės.

Tačiau abstraktus idealas negalėjo patenkinti poetės- reikėjo remtis kažkuo konkrečiu, realiai juntamu, apčiuopiamu. Toks pasaulis buvo ji pati, jos jautri siela, laki fantazija, greita nuotaikų kaita. Poetė susikurią romantinį pasaulį, jame apgyvendina savo svajones, labiau panašias į sapnus, negu į rūsčią tikrovę:
Aš negaliu atskirti gyvenimo nuo sapno

Ir sapno nuo gyvenimo…
Apie realią aplink, kaip matėme, poetė buvo labiau susidariusi neigiamą nuomonę. Tuo metu dienoraštyje skaitome tokį įrašą: „Sako, aš nežinau gyvenimo, nepažįstu žmonių, nepažįstu pasaulio, savo išsvajotam pasauly paskendus. Tegu ir taip. Vis tie geriau nežinoti ir savo sapnai gyventi, negu pažinti tokią bjaurią realybę, kokią žmonės piešia. Bet vis dėl to S. Nėris neatsitraukia nuo žemiško gyvenimo, tik į jį žiūri iš savo uždaro romantinio pasaulio. „Pamylėjau aš jį (gyvenimą.- V. A.) padangių meile iš aukštumos“. Iš jos ir pasaulis atrodė kitoks- gražesnis, prasmingesnis:
Man ošė, dejavo baltoji giria,

Ir suokė lakštutė tyliam vakare.

Man pasakas sekė rausvi vakarai,

Laibi kiparisai, balti jovarai.
Buržuazinė visuomenė negalėjo kūrėjai pasiūlyti tikrų žmogiškų idealų, kurie jį patrauktų. Religinė mistika S. Nėriai taip pat buvo svetima, nors ji buvo tikinti. O be idealų- realiai juntamų ir paprastai suvokiamų- poetė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Buvo poetų filosofų, intelektualų, pavyzdžiui V. Mykolaitis- Putinas, idealus įprasminusių simboliškai. S. Nėriai, kad ir kiek ji būtų romantikė, svajotoja, paskendusi savo sapnuose („Mano gyvenimas- sapnų laivelis, meilės bangų supamas“,), vis tiek grožiui sukurti reikėjo gyvenimiškos atspirties: filosofija, abstraktūs simboliai buvo tolimi jos mąstymui ir jutimui. Poetė galėjo kurti, tik nuoširdžiai, be gudravimų įsiklausydama į savo širdies balsą, save pačią. O tokių išgyvenimų konkretumu ir buvo jaunystės džiaugsmas, žavėjimasis gamta, meno, muzikos grožiu, pagaliau meilės jutimas, taip pat liūdesys, neviltis, ir vėl džiaugsminga šypsena, vėl noras gyventi ir džiaugtis, kad gyveni.

Į pirmąjį rinkinį, „Anksti rytą“ (1927 m.), S. Nėris sudėjo optimistiškus, giedrios nuotaikos eilėraščius. Gyvenimo džiaugsmo motyvas- vienas svarbiausių šio rinkinio motyvų. Jis išreikštas itin natūraliai ir nuoširdžiai, tiesiogiai išplaukia iš poetės nusiteikimo, susijęs su žmoniškos prigimties troškimais- surasti žemėje laimę, laisvę, jausti šypseną ir turėti gerą nuotaiką.

Baigusi 1928 m. Kauno universiteto Teologijos- filosofijos fakultete germanistikos ir lituanistikos studijas, Nėris mokytojavo Lazdijuose, Panevėžyje, Kaune. Mokėsi vokiečių ir prancūzų kalbos kursuose Vilniuje bei Paryžiuje. Likusi be darbo po antiburžuazinio pareiškimo „Trečiame forte“ 1931 m. vertė religinio turinio beletristiką Kazimiero draugijos leidyklai. 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, įjungiant Lietuvą į SSRS sudėtį, skaitė pagal V. Dekanozovo nurodymą parašytos „Poemos apie Staliną ištrauką. Karo metais gyveno Penzoje, Ufoje, Maskvoje. Sovietiniai bombonešiai, atskridę ligi hitlerininkų okupuotos Lietuvos, barstė atsišaukimus su jos eilėraščių tekstais.

Dabar tartum baigėsi klajūno kelias: poetė sukūrė šeimą, gimė sūnus Sauliukas Balandis.

Nuo 1937 metų rudens S. Nėris pradėjo dirbti Kauno III valstybinėje gimnazijoje, kur dėstė lietuvių ir vokiečių kalbą. Ji artimai bendravo su čia dirbančiais mokytojais.

S. Nėris buvo pasiūlyta kandidate į TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatus. Ji dalyvavo ikirinkiminiuose mitinguose Zarasuose, Dusetose ir Utenoje. 1941 metų sausio 12 dieną buvo išrinkta socialistinio šalies parlamento-TSRS Aukščiausiosios Tarybos- deputate.

Nepamirštamas tragiškas 1941 metų birželio 22 dienos ankstyvas sekmadienio rytas. Bombų sprogimas pažadino mažo namelio Palemone gyventojus. „Pirmas pabudo Tėtukas. Atsargiai mane pažadino ir liepė apsirengti. Aš apsivilkau švariais baltiniais ir apygere suknele. taip nenusirengus paskui išbuvau lygiai dvi savaites“.

Nuo šios minutės prasideda siaubinga, košmariška kelionė į Maskvą.

Karo atneštas kančias didino ilgas S. Nėries išsiskyrimas su vyru, tiesiogiai ar netiesiogiai atsispindėjęs ne viename eilėraštyje.

Hitlerininkai tučtuojau puolė ieškoti poetės: buvo nuvažiavę į tėviškę, brolį Viktorą grasino sušaudyti, bet tas šiaip taip atsipirko, tik iš ūkio turėjo bėgti.

S. Nėris su mažu sūneliu ant rankų traukėsi per Zarasus, Daugpilį, Velikije Lukus, Rževą. Netoli Daugpilio žuvo kartu važiavęs Pijus Glovackis. S. Nėris labai verkė, nežinodami, kad visą kelionę lydės mirtis ir kraujas. Iš Daugpilio ji važiavo traukiniu. Traukinį nuolat bombardavo hitlerininkai, apšaudė latvių nacionalistai.

S. Nėris apsistojo Lietuvos TSR atstovybės namuose. Čia ji su kitais rašytojais tuoj pat įsitraukė į veiklą- rengė lietuviškas radijo laidas į Lietuvą.

Kaip matome, S. Nėris buvo ne karo, o taikos ir pergailės poetė.

Poetė visomis galiomis veržėsi į Lietuvą. 1944 metų rugsėjo pabaigoje ji jau žengė gimtinės žeme. Dienoraštyje rašė: „Toks grožis! Bučiuoju mylimą žemę, kiekvieną geltoną beržo lapelį…“

Sugrįžusi į Lietuvą, S. Nėris apsigyveno Kaune, įsikūrė iš pradžių Maironio, o vėliau Dainavos gatvėje. Sugrįžo jau pradėjusi sirgti sunkia liga. Tačiau ji nenuleido rankų, nenusiminė, kad nelengvos gyvenimo sąlygos- dėl kuro stokos žiemą turėjo gyventi neapšildomame bute.

S. Nėris aktyviai įsijungė į rašytojų veiklą, dalyvavo literatūros vakaruose, kur susilaukė didžiulio pasisekimo ir pritarimo, atliko nelengvas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatės pareigas.

Tik, deja, neilgai tęsėsi poetės veikla. Vos tik nuaidėjo karo pabaigos saliutai, ji buvo parblokšta nepagydomos ligos. Sveikinantis karo pabaigos eilėraštis „Būk sveikas!“ buvo paskutinis.

Salomėja Nėris mirė 1945 metų liepos 7 dieną Maskvoje. Palaidota Kaune, Valstybinio istorinio muziejaus sodelyje. Mirė, sulaukusi vos 40 metų, nebepamačiusi, kaip pražydo taikos žiedai Tarybų Lietuvoje.

S. Nėris tapo mūsų nacionalinės kultūros pasididžiavimu. Ji seniai peržengė Lietuvos sienas ir pasidarė visų tarybinių tautų poetė. Jos kūriniai išversti į daugelį kalbų, bet gražiausiai, žinoma, skamba lietuviškai.

Rašykite komentarą

-->