Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Salomėja Nėris bei jos kūryba ir asmenybė

Autorius: Dainius

1. Renesanso epochos bruožai
Renesansu (pranc. Renaissance – atgimimas) vadinamas po viduramžių prasidėjęs judėjimas, kurį įkvėpė Antikos kultūra ir noras būti arčiau gamtos. Jis kilo XIV – XVI a. Vakarų Europoje.

Renesansas žmogų suvokė kaip asmenybę, išsilaisvinančią iš viduramžių Bažnyčios dogmų, scholastinių mokslų ir luominių normų varžtų.

Meninėje kūryboje renesanso laikais išryškėjo žmogaus individualybė. Pasireiškė ne vien tik žmogaus dvasios išsilaisvinimas, iki tol nematytu mastu paplito pasaulietinis individualizmas ir pasipelnymo troškimas (katalikiškos inkvizicijos, t.p. protestantų Bažnyčios bandymai su šaknimis išrauti erezijas).

Renesansas neatsiejamas nuo humanizmo ir humanistų veiklos (lot. humanus – žmogiškas). Pažymėtina, kad jau nuo XIV amžiaus humanistų, be visų antikos studijoms atsidavusių mokslininkų, puoselėjamas humanizmas ėmė reikšti ir žmogaus bei žmogiškumo gynimą, kovą dėl žmogaus kaip asmenybės išlaisvinimo ir aktyvų priešinimąsi žmogaus pavergimui. Taigi humanistais laikytini taip pat rašytojai, atviri gyvenimo visumai – Petrarca, Boccaccio, Reazmas Roterdamietis, Rabelais, Montaigne`is, Shakespeare`as, Servantesas.

Greitą žinių ir kultūros plitimą šiuo laikotarpiu nulemia maždaug 1440 metais išrasta spauda, siejama su daug daugiau viduriniosios klasės skaitytojų atsiradimu. Tuo pačiu galima teigti, jog XVI a. pradžios Ispanijoje prasidėjusi didelė riterinių romanų skaitymo mada jau reiškė ankstyvuosius masinės publikos pradmenis. Būtent knygų spausdinimas sudarė palankias sąlygas nuo poezijos pereiti prie prozos.

Vienas iš labiausiai paplitusių Renesanso romano žanrų buvo riterinis romanas. Plisti tokiai literatūrai padėjo epochai būdinga nuotykių ieškojimo dvasia. Minėtų romanų herojų riteriškumas buvo labai artimas žmogaus idealui, kurio dailus kūno sudėjimas ir fizinė ištvermė žymėjo dvasinį bei dorovinį tobulumą. Kita vertus, dauguma riterinių romanų buvo skirti tiesiog laisvalaikio pasiskaitymui. Šis aspektas svarbus, kadangi lėkštą, neturiningą riterinę literatūrą Servantesas vėliau parodijavo “Don Kichote”.

Vis dėlto, lyginant su viduramžių riteriniais romanais, Renesanso romanų vaizdavimo maniera yra kur kas tikslesnė ir tikroviškesnė.

Miguelis Servantesas Saavedra (Migelis de Servantesas Savedra; 1547 – 1616) – ispanų literatūros genijus, parašęs ižymųjį kūrinį “Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis” (I d. 1605, II d. 1615; liet. 1942, 1995).

Servanteso gyvenimas buvo beveik toks pat kupinas nuotykių, kaip ir herojaus Don Kichoto. Gimė sename universiteto miestelyje Alkala de Enarese, savamokslio gydytojo nuskurdusioje šeimoje. Jo literatūriniai gabumai išryškėjo vienoje Madrido humanitarinėje mokykloje, kurioje gavo išsimokslinimą. Italijoje veikusioje Ispanijos kariuomenėje jūrų mūšyje su turkais prie Lapanto 1571 m. Servantesas buvo sunkiai sužeistas į kairiąją ranką, kuri iki gyvenimo pabaigos buvo suparalyžiuota. Jam daug kartų grėsė mirties pavojus, tačiau per stebuklą išsigelbėdavo.
2. “Don Kichotas” – daugiaplanis kūrinys.
Pasak paties Servanteso, “Don Kichotas” buvo parašytas kaip riterinių romanų parodija, išjuokianti jų netikroviškus svaičiojimus, absurdiškus nuotykius. Šis kūrinys yra vienas iš pačių humoristiškiausių pasaulinės literatūros romanų. Servanteso amžininkai bei XVIII a. skaitytojai suvokė kūrinį kaip linksmą ir nuotaikingą komediją. Tik vokiečių romantikai XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20

Rašykite komentarą

-->