Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Salomėja Nėris

Autorius: Greta

Neblėstanti Salomėjos Nėries šlovė, jos nuostabių eilių užburianti sugestija pirmiausiai rodo, kad didžioji mūsų poetė atspėjo lyrikos paslaptį ir giliai suvokė, kur lypi poezijos magiškoji galia. Pavergiantis nuoširdumas, jaudinantis išgyvenimų gilumas, ištikimybė savo širdies balsui, skausmingai išnešiotai tiesai, tikėjimas gėrio bei humanizmo pergale išvedė ją per klaidžias istorijos kryžkeliais.

Salomėja Bačinskaitė gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną Kiršų kaime, Alvito valsčiuje. Aplink driekėsi plačios ir derlingos Suvalkijos lygumos. Nedidelė upelė Širvinta buvo ne kartą minima jos eilėraščiuose. Kai tik Salomėja grįždavo į namus, eidavo prie Širvintos pasivaikščioti, pasvajoti, paskaityti mėgstamą knygą. Nuo pat mažens ji mėgo gamta, ypač gėles, žinojo jų vardus, graudžiai vergdavo, jei kas nuskindavo žiedą. Salomėja augo prieštaringoje aplinkoje.

Nors Bačinskų šeima gražiai sugyveno – nebuvo girdėti grubaus žodžio, vieni kitus vadindavo mažybiniais vardais, – tačiau tėvas ir motina buvo labai skirtingo būdo. Tėvas, Simanas, staigus, judrus, karšto temperamento, ambicingas ir išdidus, mėgo juokauti, pasilinksminti, iškrėsti pokštų, pasišaipyti iš kitų. Jis buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais, simpatizavo socializmo idėjoms. Visur jis norėjo pirmauti, išsiskitri iš kitų. Simanas Bačinskas mirė 1933 metais, palikdamas daug skolų. Ūkį pradėjo tvarkyti sūnus Viktoras, nespėjęs baigti Žemės ūkio akademijos. Poetė jautriai pergyveno tėvo mirtį.

Motina, Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė, priešingai, buvo nuolaidi, tyli ir nuolanki, nemėgo triukšmo, su visais maloni, užjaučianti. Ji niekada nesiskųsdavo likimu, kantriai nešė savo naštą, buvo rūpestinga ir mylinti motina. Po stuburo sužeidimo nebevaldė kojos ir turėjo vaikščioti su lazdelėmis. Kurdama eilėraščius apie moters likimą buržuazinėje visuomenėje be abejonės, prieš akis turėjo ir savo motinos paveikslą.

Reikia manyti, kad nemažą reikšmę būsimos poetės pasaulėjautai ir vaizduotei galėjo turėti senelis Bačinskas – linksmo būdo pasakorius ir dainininkas, mėgęs bendrauti su anūkais. Kai kurie Salomėjos būdo bruožai – dvasinė energija bei vyriškas ryžtingumas, valingi siekimai, orumas ir gal net išdidumas, ambicija – priminė tėvą. Gal būt, jautrumas S. Nėrį ir padarė tokia poete – apnuogintų jausmų lyrike ir romantike, į gyvenimą ir žmogų žiūrinčia su padidintu reiklumu. Dažniau ji buvo susimąsčiusi, užsidariusi ir nekalbi, negu linksma. O šiaip nelabai mėgo draugystę, nes nedaug tegalėjo sutikti žmonių sutinkančių su jos dideliais reikalavimais. Viena artimesnių S. Nėries jaunystės draugių, rašytoja P. Orintaitė.

Pradėjusi lankyti Alvito pradinę mokyklą (1911 m.), Salomėja iš karto pamėgo mokyklą ir knygą, noriai deklamuoja lietuvių ir rusų poetų eilėraščius, gražiai piešė. Apie mokyklą poetė kalbėjo kaip apie laimingas ir šviesias dienas. Vaikišką jos vaizduotę ypač sukrėtė Pirmojo imperialistinio karo žiaurumai. Per karą sudega gimtieji namai – kurį laiką šeima gyvena pas motinos brolį.

1918 metų pavasarį Marijampolėje buvo atidaryta mergaičių progimnazijos pirmoji ir antroji klasė, ir Salomėja pradėjo mokytis antrojoje klasėje. Iki Naujųjų metų savarankiškai pasiruošusi, ji išlaikė egzaminus į ketvirtąją klasę ir persikėlė į Vilkaviškio „ Žiburio “ gimnazija, kur mokėsi brolis Viktoras, o vėliau Bronius ir sesuo Onutė. Mokytis sekėsi. Salomėja buvo drausminga, atidi, ypač gabi kalboms – mokėsi vokiečių, prancūzų, rusų ir lotynų kalbų, mėgo piešti melancholiškus siužetus su berželiu, pakrypusia pirtele, ežeru. Svajojo tapti dailininke. Pamėgo muziką – mokėjo skambinti rojaliu ir gitara. Mėgo dalyvauti moksleivių vakaruose. Juose skaitydavo lyrinius prozos vaizdelius ir eilėraščius.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->