Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Salomėja Nėris

Autorius: Virginija

Salomėja Bačinskaitė gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną Kiršų kaime, Alvito ralsčiuje (dabar Vilkaviškio rajone). Aplink driekėsi plačios ir derlingos Suvalkijos lygumos.

Salomėja augo prieštaringoje aplinkoje. Nors Bačinskų šeima gražiai sugyveno-nebuvo girdėti grubaus žodžio, vieni kitus vadindavo mažybiniais vardais, tačiau tėvas ir motina buvo labai skirtingo būdo. Tačiau likimas nebuvo jai palankus: tėvai išleido už Bačinsko per prievartą, kai ji teturėjo tik septyniolika metų.

Salomėja Nėris kurdama eilėraščius apie moters likimą buržuazinėje visuomenėje arba rašydama poemą „Eglė žalčių karalienė“ be abejonės, prieš akis turėjo ir savo motinos paveikslą. Taip pat nemažą reikšmę būsimos poetės pasaulėjautoj ir vaizduotei galėjo turėti senelis Bačinskas, kuris mirė 1924 metais. Jis buvo linksmo būdo pasakorius ir dainininkas, mėgo bendrauti su anūkais.

Pradėjusi lankyti Alvito pradinę mokyklą Salomėja iš karto pamėgsta mokslą ir knygą, su noru deklamuoja lietuvių ir rusų poetų eilėraščius.

Apie mokyklą poetė kalbėjo kaip apie laimingas ir šviesias dienas. Vaikišką jos vaizduotę ypač sukrėtė Pirmojo imperialistinio karo žiaurumai. Per karą sudega gimtieji namai-kurį laiką šeima gyvena pas motinos brolį.

Išgyvenimai vaikystėje paliko pėdsaką S. Neries pasaulėjautoje ir kartu su kitomis priežastimis sąlygoja net žanrinį kūrybos pobūdį.

1918 metais pavasarį Marijampolėje buvo atidaryta mergaičių progimnazijos pirmoji ir antroji klasė, bet Salomėja pradėjo mokytis antroje klasėje. Salomėja buvo drausminga, atidi, ypač gabi kalboms – mokėsi vokiečių, prancūzų, rusų ir lotynų kalbų. 1921 metais ji pradėjo spausdinti eilėraščius, pasirašydama Jūratės ir Liūdytės slapyvardžiais.

Nors buvo užsidariusi, drovi ir nedrąsi, bet kartais iš jos sielos gelmių išsiverždavo pasipiktinimas, jei juto neteisybę.

Pirmieji džiaugsmai ir ją aplanko: besimokydama penktoje klasėje, pamato jurą. Pirmasis įspūdis išlieka visam gyvenimui. Aplanko jauną poetę ir tyros meilės jausmas, kurio ji išsigąsta ir džiaugiasi. Besimokydama gimnazijoje, S. Nėris pajuto turintį talentą – tai nulėmė jos ateitį.

1924 m. S. Nėris kartu su kitais trylika mokinių baigia gimnaziją. Tų pačių metų rudenį Salomėja Nėris pradeda studijas Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Pagrindinė specialybė – lietuvių literatūros istorija. Studijų metais S. Nėris pasinėrė į knygų, literatūros pasaulį, skaitė vokiškai ir prancūziškai, lankė teatrą ir koncertus.
Vėlesnėje S. Nėries lyrikoje dramatiškumas ir stiprėjo, nes keitėsi jos gyvenimiškoji patirtis. Poetė atsisakė ir stilistinio įmantrumo mados.
Studijų metais, ypač paskutiniais, sukurtuose eilėraščiuose, kurių dalis įėjo į rinkinį „Pėdos smėly“, vyraujantis motyvas buvo meilė. Meilės jausmas poetę stipriai veikdavo, sukrėsdavo visą jos dvasinį pasaulį.

Būdama santūri ir dora, drovi, S. Nėris meilę laikė pirmiausia dvasine vertybe. Meilę poezijoje S. Nėris vaizdavo romantiškai, paryškindama jos dramatizmą ir kančią, laikydama šį jausmą svarbiausiu, vieninteliu.

Gausioje S.Nėries meilės lyrikoje yra nemaža sentimentalių posmų, kuriuose mylimojo paveikslas įprasminamas baltojo karalaičio, žydrojo pasaulio karalaičio simboliniais įvaizdžiais. Meilės aistrą poetė kartais palygina su laužo liepsna. Vieni gražiausių eilėraščių meilės tema, parašytų 1929 ir 1930 metais – „Kur baltos statulos“, “Kada manys nebus“. Ypač poetė sugebėjo išreikšti trapios ir švelnios meilės jėgą, išsiskyrimo kančią.

Geriausi poetės eilėraščiai meilės tema mus žavi atspindėtų jausmų tyrumu, išgyvenimų tamsumu. Juose jautriai atskleistas tikras žmogiškas susijaudinimas ir dramatizmas.

1928 metais S.Nėris baigė universitetą ir nuo rugsėjo pirmos dienos buvo paskirta į Lazdijus Seinų “Žiburio“ gimnazijos neetatine mokytoja praktikantės teisėmis, tik vėliau jai pripažintas aukštesniosios mokyklos mokytojos vardas.

Poetė negali atsisakyti tikėjimo teisybe, gėriu, grožiu, ji negali ieškoti kompromisų, susitaikyti su aplinka.

Rinkinyje „Pėdos smėlyje“ pirmą kartą S. Nėries kūryboje pasigirsta užuojautos gaidos. 1929 – 1930 metais ji sukūrė tokius eilėraščius, kaip „Tremtinio Lietuva“, “Vienos bare“ ir kt. Visi šie kūriniai kalbėjo apie rimtus pasikeitimus S. Nėries poezijoje.

Meniškai stiprus eilėraštis „Tremtinio Lietuva“, parašytas palydint draugę E. Vilčinskaitę į Argentiną. Poetė turėjo ne daug artimų draugų. E. Viličinskaitė ypač ją žavėjo savarankiškumu ir drąsa. Eilėraštis apibendrina dramatišką žmogaus likimą, kurį aplinkybės verčia palikti tėviškę. Poetė akcentuoja tik kai kurias charakterines peizažo detales: tamsius miškus, Baltijos žuvėdras, rūtas, rugių laukus. Lietuva-tai pirmiausia vargo žmonių šalis. Virpanti jausmų tėkmė, sverdėjimas tarp tamsos ir šviesos, gyvenimo ir pražūties, minties ir liūdesio formavo trykščiojantį, nelygų lyrinį pasakojimą, slopino liūliuojantį melodingumą, būdingą pirmajam rinkiniui.

Paskutinis rinkinio „Pėdos smėly” eilėraštis “Kaip gėdos dėmė” buvo pirmas “pareiškimas” visuomenei apie reikalingą ryžtą. Jos lyrikoje dažnai iškyla pasirinkimo motyvas. 1931 metais buvo patys dramatiškiausi S. Nėries idėjinio brendimo, mokymosi, ieškojimo metai. Poetė atsisakė ir dainingo lyrizmo, perėjo į rupesnę, šiurkštesnę stilistinę faktūrą, pasirinko aštresnę gaidą, geresnį, grėsmingesnį toną, primenantį revoliucinės poezijos stilių. Vėliau sugrįžo vėl prie lyriškesnio, melodingesnio stiliaus, tačiau kai kurios ypatybės pastebimos aptariamose eilėraščiuose, siužetiniai elementai, epinės detalės.

Po įvykusios metamorfozės S. Nėris nebegalėjo likti klerikalinėje Lazdijų gimnazijoje. 1931 metais rudenį ji atleidžiama savo pačios prašymu iš mokytojos pareigų ir persikelia gyventi į Kauną. Priglaudžia poetę V.Mykolaitis – Putinas, kilnus ir doras žmogus, ištikimas jos bičiulis, globėjas.

S. Nėris pasirinko sunkiausią kelią pasipriešinimo romaus ir sotaus gyvenimo perspektyvai kelią. Ji jautė, kad dėl vargstančiųjų ir kenčiančiųjų išvadavimo verta aukotis, atiduoti gyvenimą ir talentą.

Gyvendama Kaune S. Nėris niekur pastoviai nedirbo ir mėgino pragyventi iš atsitiktinio literatūrinio darbo, privačių pamokų. Tuo metu eilėraščių parašė nedaug, vertė grožinės literatūros kūrinius. Susidomėjo lietuvių tautosaka. Poetė parengė lietuviškų pasakų rinkinį, išleistą 1934 metais ne tik šiuo metu, bet ir vėliau S. Nėris bendradarbiavo daugiausia pažangiojoje spaudoje, tiek leidžiamoje Lietuvoje, tiek užsienyje. Tai „Mūsų jaunimas“, “Dienovidis“, “Prošvaistė“ bei moterims skirta spauda.

Poetė pati mėgino organizuoti neperiodinį literatūros ir kritikos žurnalą „Išvakarės“.

1932 metais S. Nėris įsitraukė į teatro mėgėjų draugijos „Mūsų scena“ veikimą. Bet šią draugiją buržuazinė valdžia uždarė, apkaltinusi antivalstybine valdžia, nes joje dalyvavo pažangūs žmonės, jų tarpe Justas Baleckis. Visus tuos metus poetė sunkiai vertėsi. Net ir sunkiai gyvendama poetė negali pamiršti kelionių-1932 metais laivu keliavo į Švediją. Tos kelionės įspūdžiai atsispindėjo rinkinyje „Per lūžtantį ledą“.

Nuo 1934 metų rudens S. Nėris gyveno Panevėžyje, kur buvo paskirta Valstybinės mergaičių gimnazijos mokytoja. Draugiškus ryšius palaikė su kita pažangių žmonių, žinomo revoliucionieriaus J . A. Domaševičiaus šeima.

Bendravo čia su gyvenančia rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė, susipažino su jos augintiniu, busimu savo vyru skulptorium Bernardu Buču.

S.Neries lyrikoje tyrinėtojas D.Sauka pastebėjo: rinkinio “Per lūžtantį ledą” individualiausios lyrikos visuomeninis patosas S.Nėries talentui atvėrė naują poetinių idėjų dirvą, kurioje subrendo visa vėlyvesnė jos kūryba. Buržuazinė kritika S.Nėries rinkinį “Per lūžtantį ledą” įvertino neigiamai, visaip menkino jo reikšmę, kalbėjo apie poetės talento susilpnėjimą, išsekimą. Šis poetės pasipiktinimas nepagarbiu kritikos, taip pat buvusių “dėdžių” elgesiu atsispindi eilėraštyje “Dėdės”, parašytame išgyvenant kritikos puolimų kartėlį.

Gyvendama Panevėžyje, S.Nėris ir toliau brendo ne tik idėjiškai, bet ir intelektualiu požiūriu. Ją pradeda vis labiau dominti bendrieji filosofiniai žmogaus gyvenimo, jo būties, egzistencijos klausimai – gyvenimo tikslas ir prasmė, gyvenimo ir mirties santykis, žmogaus ir gamtos nemirtingumas ir skirtumas, meno esmė ir paskirtis. Poetė taip pat žavėjosi ir Grygo muzika. Panevėžyje gyvendama S.Nėris pradėjo iniciatyviai domėtis M.K. Čiurlionio asmenybe, turėjo jo paveikslų reprodukcijas, ir rinko įvairius leidinius nagrinėjančius didžiojo menininko kūryba.

Vienas S.Nėries amžininkų atsimina, kaip ji, aplankiusi, Anykščių apylinkes džiaugėsi lyg vaikas Kaip žmogus ji tartum buvo išnykusi, teliko vien poetė paskendusi gamtos paslaptyse ir grožyje. Lyrinėje miniatiūroje “Alyvos” kiek kitokia forma pakartojama didžioji gamtos išmintis – gyvybės amžinoji kaita, nuolatinė mirtis ir atgimimas.

Eilėraštyje “Dienmedžiu žydėsiu” prieš mus iškila mažytė drama, savotiškas senovės vestuvių aktas, primenantis amžina gamtos ir žmogaus giminingumą, organišką ryšį. Panevėžyje poetė sukūrė apie 12 žinomų eilėraščių įėjusių į rinkinį “Dienmedžiu žydėsiu”. Be minėtų, tai “Rudenio vieškeliu”, “Saulės kūdikėlis”, “Motutės ašaros”, “Klojūnelis”, “Bangų barami” ir kt. Visi jie atspindi poetės apmąstymus ir tuometinius išgyvenimus. Tuo metu S.Nėrį jaudino pagrindinės humanistinės problemos – meilė ir pagarba asmenybei, džiaugsmo, laimės, tiesos, gerumo ir jaukumo atmosfera, kurios išsiilgęs žmogus.

1936 m. S.Nėrei atsirado galimybių išvykti į Prancūziją pastudijuoti prancūzų kalbos. Paryžiuje gyveno beveik metus – iki 1937 m. Prancūzų kalbos ji mokėsi specialiuose kursuose užsieniečiams. Paryžiuje ji praplėtė savo akiratį, dar labiau subrendo kaip poetė. Ji domėjosi prancūzų literatūra, istorija, lankė teatrus, muziejus, dailės parodas, koncertus.

Čia poetė pradėjo dirbti prie išgarsėjusios poemos “Eglė Žalčių karalienė”. Grįžusi iš Paryžiaus pradžioje S.Nėris apsigyveno tėviškėje, o vėliau persikėlė į Palemoną, kur statėsi gyvenamą namelį. Namelio statyba buvo vargana – iš skolintų lėšų. Neilgai teko savarankiškai gyventi – karas nubloškė S.Nėrį toli nuo gimtinės. Gimtojo židinio ilgesys lydi jos poeziją iki pat mirties.

Eilėraštyje “Dienmedžiu žydėsiu” ryškiau negu kituose atsispindi S.Nėries lyrikos stiliaus pasikeitimas. Jame nėra romantinio puošnumo.

Eilėraštis konstruojamas tartum maža novelė, su išorinio veiksmo, siužeto elementais, apibendrintais žmogaus charakterio bruožais, konkrečiu laiko ir vietos pažymėjimu. Tokio tipo eilėraščių gana daug: “Mažoji mano geiša”, “Visur aš ją matau”, “Varnos”, “Dėdės”, “Prakeikimas” ir kt.

S.Nėries pasaulėjautai tuomet būdingos internacionalinis jausmas ir sąmoningas supratimas. Arčiau susipažinusi su lietuvių liaudies kūrybos menine sandara, poetė atkreipė dėmesį į kai kuriuos pasakų siužetus. Poemą “Eglė žalčių karalienė” iš pradžių buvo pavadinta “Žalčio pasaka”. Šioje poemoje ji toliau plėtojo ne kartą lyrikoje išreikštus motyvus. Originalų liaudies pasakos siužetą, jos simboliką poetė kūrinyje priartino prie savo išgyvenimų, išreiškė savo filosofinį santykį su tikrove. Gamta ir žmogus poemoje susieti kaip visiškai tapatūs dalykai, kaip vienas bendras pasaulis.

Šiame poetės kūrinyje pirmiausia juntame jautrią širdį ir nuoširdų gailestingumą, susimąstymą ir sielvartą dėl kenčiančio žmogaus, taip pat begalinį šviesos ir džiaugsmo troškimą.

Atkūrus socialistinę santvarką Lietuvoje, S. Nėriai atsivėrė naujos, neregėtos kūrybos ir veiklos galimybės. Lyrinė romantika, aistringa publicistika ir retorika-būdingi kūrinio “Poema apie Staliną” stilistiniai bruožai. Platesnės apimties kūriniai poetei nebuvo įprasti, ji susidūrė su nemažais sunkumais, ypač ieškodama kompozicinio vieningumo ir užbaigtumo.

Ji pasiekė gerų rezultatų, poema “Keturi” – meniškai sugestyvus ir struktūros požiūriu vieningas. Jame poetė organiškai suderino subjektyvius išgyvenimus, lyrinį stilių su romantiniu monumentalumu ir epiniu objektyvumu.

Jau ir anksčiau S.Nėris suvokė, kad laisvės gynimas visada susijęs su pasiaukojimu, kančia, kelias į laisvę ir taiką – erškėčių kelias.

Nepamirštamas tragiškas 1941 metų birželio 22 dienos ankstyvas sekmadienio rytas. Bombų sprogimai pažadino mažo namelio Palemone gyventojus. Karo atneštas kančias didino ilgas S.Nėries išsiskyrimas su vyru, atsispindėjęs ne viename eilėraštyje. Kritiškiausiu metu, kai fašistai buvo visai arti prie Maskvos, S.Nėris neabejojo, kad sugrįš į laisvą Lietuvą.

Poetės kūryba galbūt labiausiai atitiko skaitytojo poreikį poezijoje surasti atsvarą karo žiaurumui, atėmusiam net ir paprastus, kasdieniškus džiaugsmus, kasdieninę laisvę būti savųjų tarpe, džiaugtis gimtųjų laukų grožiu. Karas parodė, kad tarybinis žmogus sugeba aukotis, sugeba mirti už tėvynę ir kitų laimę.

S.Nėris, kaip ir daugelis to meto tarybinių poetų, grįžo prie išmėgintų senųjų klasikinių žanrų – baladės, elegijos, dainos, lyrinio laiško, odės. Poetė sukūrė ne tik herojiško pataro baladžių, dainų, bet ir meilės, išsiskyrimo elegijų, kuriuos iki ašarų jaudino ilgesio skausmu; tylia svajone greičiau pamatyti paliktą tėvynę ir artimus žmones. S.Nėries elegijų lyrinis subjektas arba lyrinis personažas, išreikšdamas praradimo, netekimo širdgėlą dėl žuvusiųjų draugų ar kenčiančių artimųjų – mylimos žmonos, motinos, sesers, – priešų naikinamas tėvynės, išsakė bendrus visos liaudies jausmus.

Romantinėse elegijose apskritai mąstoma ir kalbama apie liūdesį ir jo priežastis: pavaizduota meilė pilna nuoskaudos, kentėjimo, ilgesio, vienatvės, katastrofos nuojauta. Jos lyrikoje, karo metais dominuoja herojinė arba patriotinė elegija, kurioje apmąstomas herojiškas pasiaukojimas, sąmoningas pasiryžimas be baimės sutikti mirtį. Kaip liaudies dainoje, taip ir S.Nėries kūryboje dažnai kalba lyriniai personažai; brolis, seselė, motina, partizanas, karys.

Poetės baladės remiasi folklorinių baladžių tradicija ir yra lyrinės. ’’Motulė’’ – viena iš būdingiausių herojinių baladžių. Šios baladės poetika artima liaudies dainoms, todėl veikėjų ir veiksmo apibūdinimas taip pat primena tautosakinius žanrus: auksinės rankos, sidabrinė kulka, balti kauleliai, balta kakta.

Iš gausios Didžiojo Tėvynės karo S.Nėries lyrikos galima išskisti ir dainų žanrą. Ji parašė iškilmingą ir jaudinančiai skambančią dainą “Kareivio motina”. Herojinės dainos ritmu parašyta viena iš nuostabiausių dainų “Sesuo žydroji – Vilija” – išreiškė nugalėtojų triumfą, sugrįžimo džiaugsmą, gyvybės, taikos pergalę.

S.Nėris atliko ne mažesnį žygį už karo herojus – ji atidavė visą savo talento jėgą, aukojo visą save, savo širdį, kad tik būtų pasiekta pergalė. Poetė puikiai apdainavo gyvenimo džiaugsmą ir grožį, meilę ir poeziją, švelniausių žmogaus jausmų turiningumą ir patrauklumą. Grubus ir žiaurus karo veidas ja bjaurus, atstumiantis. Pačiais sunkiausiais gyvenimo mėnesiais poetė jau dainavo apie sugrįžimą į Lietuvą, apie pergalę.

Sugrįžusi pamatė tikrai nelinksmų vaizdų. Miestai sugriauti, žmonės fiziškai ir dvasiškai iškankinti, kiti okupantų demoralizuoti. S.Nėris sugrįžusi į Lietuvą nenuleido rankų dėl nelengvų gyvenimo sąlygų, todėl turėjo gyventi neapšildomame bute. Vos tik nuaidėjo karo pabaigos saliutai, ji buvo parblokšta nepagydomos ligos. Sveikinantis karo pabaigą eilėraštis ”Būk sveikas!” buvo paskutinis.

Salomėja Nėris mirė 1945 metais liepos 7 dieną Maskvoje. Palaidota Kaune, Valstybinio istorinio muziejaus sodelyje. Mirė, sulaukus vos 40 metų, nebemačiusi, kaip pražydo taikos žiedai. Ji liko mums visada jauna ir amžinai gyvenanti tarp mūsų. Jos vardu pavadintos mokyklos ir gatvės. Jos eilėraščius skaito, atmintinai mokosi ir dainuoja visa Lietuva.

S.Nėris tapo mūsų nacionalinės kultūros pasididžiavimu. Jau po mirties jos kūryba buvo pažymėta Valstybine premija, o už nuopelnus tarybinei literatūrai jai suteiktas Lietuvos liaudies poetės garbės vardas.
Naudota literatūra:

V. Areška. Salomėja Nėris.

Rašykite komentarą

-->