Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Salomėja Nėris

Autorius: Virginija

Salomėja Bačinskaitė gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną Kiršų kaime, Alvito ralsčiuje (dabar Vilkaviškio rajone). Aplink driekėsi plačios ir derlingos Suvalkijos lygumos.

Salomėja augo prieštaringoje aplinkoje. Nors Bačinskų šeima gražiai sugyveno-nebuvo girdėti grubaus žodžio, vieni kitus vadindavo mažybiniais vardais, tačiau tėvas ir motina buvo labai skirtingo būdo. Tačiau likimas nebuvo jai palankus: tėvai išleido už Bačinsko per prievartą, kai ji teturėjo tik septyniolika metų.

Salomėja Nėris kurdama eilėraščius apie moters likimą buržuazinėje visuomenėje arba rašydama poemą „Eglė žalčių karalienė“ be abejonės, prieš akis turėjo ir savo motinos paveikslą. Taip pat nemažą reikšmę būsimos poetės pasaulėjautoj ir vaizduotei galėjo turėti senelis Bačinskas, kuris mirė 1924 metais. Jis buvo linksmo būdo pasakorius ir dainininkas, mėgo bendrauti su anūkais.

Pradėjusi lankyti Alvito pradinę mokyklą Salomėja iš karto pamėgsta mokslą ir knygą, su noru deklamuoja lietuvių ir rusų poetų eilėraščius.

Apie mokyklą poetė kalbėjo kaip apie laimingas ir šviesias dienas. Vaikišką jos vaizduotę ypač sukrėtė Pirmojo imperialistinio karo žiaurumai. Per karą sudega gimtieji namai-kurį laiką šeima gyvena pas motinos brolį.

Išgyvenimai vaikystėje paliko pėdsaką S. Neries pasaulėjautoje ir kartu su kitomis priežastimis sąlygoja net žanrinį kūrybos pobūdį.

1918 metais pavasarį Marijampolėje buvo atidaryta mergaičių progimnazijos pirmoji ir antroji klasė, bet Salomėja pradėjo mokytis antroje klasėje. Salomėja buvo drausminga, atidi, ypač gabi kalboms – mokėsi vokiečių, prancūzų, rusų ir lotynų kalbų. 1921 metais ji pradėjo spausdinti eilėraščius, pasirašydama Jūratės ir Liūdytės slapyvardžiais.

Nors buvo užsidariusi, drovi ir nedrąsi, bet kartais iš jos sielos gelmių išsiverždavo pasipiktinimas, jei juto neteisybę.

Pirmieji džiaugsmai ir ją aplanko: besimokydama penktoje klasėje, pamato jurą. Pirmasis įspūdis išlieka visam gyvenimui. Aplanko jauną poetę ir tyros meilės jausmas, kurio ji išsigąsta ir džiaugiasi. Besimokydama gimnazijoje, S. Nėris pajuto turintį talentą – tai nulėmė jos ateitį.

1924 m. S. Nėris kartu su kitais trylika mokinių baigia gimnaziją. Tų pačių metų rudenį Salomėja Nėris pradeda studijas Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Pagrindinė specialybė – lietuvių literatūros istorija. Studijų metais S. Nėris pasinėrė į knygų, literatūros pasaulį, skaitė vokiškai ir prancūziškai, lankė teatrą ir koncertus.
Vėlesnėje S. Nėries lyrikoje dramatiškumas ir stiprėjo, nes keitėsi jos gyvenimiškoji patirtis. Poetė atsisakė ir stilistinio įmantrumo mados.
Studijų metais, ypač paskutiniais, sukurtuose eilėraščiuose, kurių dalis įėjo į rinkinį „Pėdos smėly“, vyraujantis motyvas buvo meilė. Meilės jausmas poetę stipriai veikdavo, sukrėsdavo visą jos dvasinį pasaulį.

Būdama santūri ir dora, drovi, S. Nėris meilę laikė pirmiausia dvasine vertybe. Meilę poezijoje S. Nėris vaizdavo romantiškai, paryškindama jos dramatizmą ir kančią, laikydama šį jausmą svarbiausiu, vieninteliu.

Gausioje S.Nėries meilės lyrikoje yra nemaža sentimentalių posmų, kuriuose mylimojo paveikslas įprasminamas baltojo karalaičio, žydrojo pasaulio karalaičio simboliniais įvaizdžiais. Meilės aistrą poetė kartais palygina su laužo liepsna. Vieni gražiausių eilėraščių meilės tema, parašytų 1929 ir 1930 metais – „Kur baltos statulos“, “Kada manys nebus“. Ypač poetė sugebėjo išreikšti trapios ir švelnios meilės jėgą, išsiskyrimo kančią.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->