Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Sakmės ir jų rūšys

Autorius: Nojus

Sakmės
Tautosaka – tai tradicinis sakomo ir dainuojamojo žodžio menas, tai sakytinė arba gyvo žodžio liaudies kūryba. Esminis tautosakos bruožas – kolektyviškumas, kitas svarbus bruožas tradiciškumas (tik iš kartos į kartą perteikiama tautosaka ištisus šimtmečius išlieka gyva). Tautosaka skirstoma į tris rūšis – pasakojamąją, dainuojamąją ir smulkiąją. Pasakojamajai priklauso pasakos, pasakėčios, sakmės, pasakojimai ir atsiminimai, padavimai, mitai, legendos, oracijos; dainuojamajai – dainos, raudos, giesmės; smulkiajai – patarlės, priežodžiai, minklės, mįslės, anekdotai, greitakalbės, užkalbėjimai, šūksniai, skaičiuotės, gamtos garsų pamėgdžiojimai.

Pasakojamoji tautosaka (angl. folk narrative, vok. Volkserzählungen) – tai tautosakos rūšis, išskiriama atsižvelgiant į kalbos pobūdį. Tai gyvo žodžio sakomosios liaudies kūrybos dalis, kurią sudaro proziniai, paprastai ilgesni ir neeiliuoti (nemetriniai) tekstai.
Pasakojamosios tautosakos ištakos slypi senuosiuose mituose. Mitai – tai fantastiški vaizdiniai apie gamtą, žmogų, juose susipynusi fantastika, tikėjimai ir žinojimas. Mitai išreiškia anų epochų žmonių pasaulėžiūrą. Mituose dažnai vaizduojamas pasaulio ir visatos kūrimas, jų veikėjai dievai, dvasios, protėviai žmonių pavidalais.
Sakmė (angl. legend, vok. Sage) – tai pasakojamosios tautosakos žanras, pretenduojantis į tikrumą, t. y. reikalaujantis iš klausytojų ir pasakotojo tam tikro masto tikėjimo pasakojamų dalykų tikrumu. Sakmių centre visuomet esti tam tikras įvykis (nuotykis); liaudies jos dažnai vadinamos tiesiog „pritikimais“, „nutikimais“ ir panašiai. Kadangi sakmėms siekiama suteikti rimtą pobūdį, tai itin stengiamasi pabrėžti sekamos istorijos tikrumą bei informacijos patikimumą: nurodomi konkretūs veikėjai, kuriems tai esą nutikę arba iš ko tai girdėta, veiksmo vieta, laikas ir kiti duomenys. Detaliau sakmė apibrėžiama priešinant ją pasakai, pvz., pasaka – bendro pobūdžio, poetiška, meniška, besikoncentruojanti į veikėjus, jų likimus ir t.t., o sakmė – lokalinė, istorinė, jos pagrindą dažniausiai sudaro trumpas, lakoniškas pranešimas apie įvykį.
Sakmės skirstomos į etiologines ir mitologines.
Etiologinės, arba pasaulio kūrimo, sakmės (angl. creation legends) – tai kūriniai, pasakojantys apie tam tikrų universalių dalykų – gamtos objektų, visuomenės reiškinių ir pan. – kilmę, arba atsiradimą. Pasak L. Saukos, „tai pramanyta gamtos istorija, kurią žmogus sukūrė, aiškindamasis pirmapradės kilmės paslaptis.“ Šioms sakmėms dažnai būdingas religinis pobūdis, sąsajos su krikščionybe ar populiariais liaudies tikėjimais.

Pavyzdys:
Žmogaus sutvėrimas
Labai senais laikais, kai dar žmonių ant žemės nebuvo, gyveno vienas ponas Dievas, visų karalių karalius. Bet tada jis dirbo visus prastus darbus, kaip ir mes kad dirbame.
Kartą Dievas plovė paišiną veidą, nes, pečių bekūrendamas, buvo susitepęs. Jam besiprausiant, vienas lašas vandens nukrito žemėn. Tas vandens lašas, nukritęs žemėn, pavirto žmogum.
Taip ir buvo sutvertas pirmasis žmogus. Dievas, matydamas, kad vienam žmogui nuobodu, sutvėrė moterį. Vyrą pavadino Adomu, o moterį – Ieva.

Mitologinės, arba senųjų tikėjimų, sakmės (angl. belief legends) – tai kūriniai, kuriuose vaizduojamas žmogaus susidūrimas su antgamtine sfera: mitinėmis būtybėmis, nepaaiškinamais, paslaptingais reiškiniais, maginiu kitų žmonių poveikiu ar sugebėjimais, pastebėti keisti ar pranašingi ženklai ir t.t. Tai gausiausia sakmių grupė.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->