Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Salomėjos Nėries gyvenimo vingiai

Autorius: Vilius

1940m. okupacija S.Nėries gyvenime reiškė gyvenimo dramos kulminaciją. Ji buvo paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat buvo išrinkta į delegaciją vykti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą Stalino garbei. Poetė tokią poemą parašė. Be to, ji rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. Ligi šiol yra daug įvairių nuomonių apie jos visišką ištikimumą.

Kilus karui, S.Nėris buvo išvežta į Rusiją. 1944m. grįžo į Kauną, bet sunkiai susirgo ir mirė Maskvos ligoninėje 1945m. liepos 7d. Palaidota Kaune, Kultūros muziejaus sodelyje, perlaidota Petrašiūnų kapinėse.

Jau 1931m. išleistame antrajame S.Nėries poezijos rinkinyje Pėdos smėly randame eilėraščių, rodančių poetės vidaus krizę.

Antrasis eilėraščių rinkinys „Pėdos smėly“ (1931) praturtina Nėries kūrybą dramatiškais meilės motyvais, socialinių kontrastų poetinėmis įžvalgomis, romantiniu protestu prieš gyvenimo banalybę ir lėkštumą. Tuo pačiu metu įvyksta staigus posūkis poetės biografijoje: ji nutraukia ryšius su katalikiškąja aplinka ir suartėja su avangardiniu revoliuciniu „Trečio fronto“ sąjūdžiu, patraukta socialinio teisingumo ir visų žmonių brolybės idėjų (ji žavisi Liudviko van Bethoveno (Beethoven) Devintąja simfonija ir jos finale skambančia „Ode džiaugsmui“: „Apsikabinkite milijonai!“). Knyga „Per lūžtantį ledą“ (1935) siejasi su minėtu biografijos lūžiu, kuris jos kūrybai, deja, nebuvo produktyvus.

Mokytojaujant Lazdijuose, 1930 liepos 3 d., ” Mokytojų cenzo tikrinimo komisija “ pripažino Salomėjai Nėriai aukštesniosios mokytojos vardą ir teisę mokyti: a) aukštesniojoje mokykloje – lietuvių kalbos, b) vidurinėje mokykloje – lietuvių ir vokiečių kalbų. 1929 m. birželio mėnesio paskutinėmis dienomis Nėris išvažiavo į Vieną. Gyvendama Vienoje, Salomėja gilino vokiečių kalbos studijas vokiečių kalbos kursuose užsieniečiams prie Vienos universiteto. O jau 1929 m. vasarą pradėjo ruošti spaudai savo antrąjį eilėraščių rinkinį – ” Pėdos smėly “ , kuris išėjo 1931 metais. 1930 m. vasarą Salomėja trečią kartą lankėsi Vakarų Europoje su profesoriumi Baliu Sruoga. 1931 m. rudenį poetė persikėlė gyventi į Kauną. 1931-34 m. Salomėja Nėris, gyvendama Kaune, niekur nedirbo ir sunkiai vertėsi privačiomis pamokomis, atsitiktiniu literatūriniu darbu, grožinės literatūros vertimais, kurie buvo spausdinami, pasirašyti įvairiais slapyvardžiais ir be parašų, periodinėje spaudoje ir atskiromis knygomis. 1934 m. išleista Salomėjos Nėries versta A. Kuprino ” Sulamita “ , vėliau išėjo pasakų rinkinys “ Mūsų pasakos ” , kurias surinko Panevėžio apylinkėse. Tais pačiais metai rašytoja persikėlė gyventi į Panevėžį: nuo 1934 rugsėjo 15 d. švietimo ministro įsakymu ji buvo paskirta Valstybės mergaičių gimnazijos mokytoja. Mokytojaudama Panevėžio gimnazijoje, Salomėja Nėris vadovavo meno kuopai, padėdavo ruošti literatūrinius vakarus, apie 1935 ar 1936 metus laisvai išvertė saviveiklos reikalams lenkų rašytojo J. Kraševskio ” Vitolio raudos “ ištraukas. Panevėžy rašytoja artimiau bendradarbiavo su rašytojos L. Didžiulienės dukterimi Vanda Didžiulyte-Albrechtiene, susipažino su savo būsimu vyru skulptoriumi Bernardu Buču

„PĖDOS SMĖLY” (1931)
Rinkinyje vyrauja meilės išgyvenimai (ilgesys, erotiniai potyriai, laiško laukimas, neviltis). Išskleidžiami įvairiausi meilės pavidalai: meilė, nepaisanti taisyklių; maištaujanti; pražūtinga; našlaitiškoji; ištikimoji; likimiškoji. Meilė – pagrindinė emocija. Į ją sutelkta visa būties esmė. Tokiu jausmu pagrįsti eilėraščiai „Pabučiavimas”, „Sudeginkit mane”, „Gyvenimo giesmė”.

Rinkinio eilėraščių poetinė emocija labai stipri, labai atvira. Tuo visiškai atviru jausmu Nėris išsiskiria iš kitų neoromantikų. Jausmai išsakomi tiesiai, karštai; išrašomi lyg manifestas ar testamentas. Nėries eilėraščių lyrinis subjektas neturi ir ironiško santykio su savo išpažintimi, nemeluoja savo jausmų, neapsimeta („Aš nieko neėmiau – už viską sumokėjau / Širdies krauju – nemirštama daina.”). Eilėraštį skaitome visiškai pasitikėdami jame išsakomu jausmu, pozicija.

Nėries poezijoje jausmai ne slopinami, o, atvirkščiai, sustiprinami, hiperbolizuojami. Tokiu emocijų sutirštinimu kai kurie eilėraščiai primena nepriklausomoje Lietuvoje dainuotus jausmingus romansus apie nelaimingą meilę, apviltą džiaugsmą. Nėries eilėse veikia romanso personažai (elgeta, demonas, čigonė), išplėtojamos romanso situacijos (išsiskyrimai, išdavystės, pažadas mylėti amžinai, kerštas, nežinomas likimas), vartojamas romanso stilius (hiperbolės, jausmingos intonacijos). Romansas Nėries poezijoje veikia kaip ryški literatūrinė forma, intertekstas, kurį poetė panaudoja estetiškai, subtiliai. Romanso poetiką ji taiko romantinės asmenybės ir aplinkos konfliktui išreikšti, stipriai išjausto gyvenimo tėkmei išsakyti. Romanso poetika pagrįsti eilėraščiai „Pabučiavimas”, „Raudona rožė”, „Per greit prarasta”.

Antrojo rinkinio eilėse vyrauja rudeniška nuotaika (pirmojo rinkinio – pavasariška). Jaunystė čia trumpa kaip vasara. Rudeniškieji eilėraščiai kalba apie praradimą, liūdesį. Pajuntama ne tik laiko tėkmės galia, bet ir meilės patirties svarba. Meilė sustiprina pojūtį, kad kiekviena išgyventa akimirka labai svarbi ir vertinga („Kada manęs nebus”). Sielos gyvybingumu vertingas visas gyvenimas. Jautrumas, mokėjimas reaguoti, liūdėti, tikėtis, ryžtis Nėriai yra svarbiausios žmogaus savybės.

Eilėraštyje nepasakojama jausmų istorija, nesipainiojama prieštaringuose jausmuose. Lyrinio subjekto jausmai vientisi ir skaidrūs. Eilėraščiu išskleidžiama viena vienintelė mintis, kilusi iš staigaus sprendimo, supratimo. Nėris kalba taupiai ir taikliai. Jos eilėraštis – vienos minties, vienos nuotaikos, vieno jausmo išsakymas. Jis grindžiamas dažnai vienu, fragmentišku, bet ryškiu vaizdu. Lakoniškumas – Nėries lyrinio eilėraščio savybė.

1929-1933 m. poetė patiria keletą skaudžių dvasinių lūžių. Jos pasitikėjimas pasauliu, jausmo visagalybe sudūžta į šipulius. Nusivylusi tais, kuriuos mylėjo ir kuriuos idealizavo, atstumta katalikiškosios visuomenės, Nėris, mėgstanti kraštutinumus, atsižada tos visuomenės, pereina į kairiosios ideologijos rašytojų grupę. 1931 metais „Trečio fronto” bendradarbiai parašo jos vardu manifestą, po kuriuo Nėris pasirašo. Ji deklaruoja naujas ideologines pažiūras ir pareiškia ieškosianti naujos meninės kalbos

Rašykite komentarą

-->