S. Daukantas
Autorius: Gabrielė
Simonas Daukantas (1793 10 28 Klaviuose, Skuodo r. – 1864 12 06 Papilėje, Akmenės r.) – istorikas, folkloristas, vertėjas; pirmasis rašęs lietuviškai Lietuvos istoriją.
Mokėsi Kretingos, Žemaičių Kalvarijos mokyklose, 1814–1816 Vilniaus gimnazijoje. 1816–1822 studijavo Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų, Moralinių ir politinių mokslų fakultetuose, gavo teisių magistro laipsnį. Nuo 1826 m. dirbo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje, 1835–1850 Peterburge, Rusijos senate, prie Lietuvos Metrikos (jam buvo prieinami dar nepanaudoti Lietuvos istorijos šaltiniai, daugelį jų nurašė ir nemaža suteikė Teodorui Narbutui, su kuriuo susirašinėjo). Grįžęs į Lietuvą, iki 1855 m. gyveno Varniuose pas vysk. Motiejų Valančių, vėliau Svirlaukyje prie Jelgavos, nuo 1861 m. Papilėje, globojamas kun. Igno Vaišvilos.
Literatūrinius darbus pradėjo studijų metais. 1822 m. parašė pirmą istorijos veikalą lietuvių kalba Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių. Jį kurdamas, rėmėsi švietėjų istoriografijos idėjomis. Vaizdavo idealią stabmeldiškąją Lietuvą, laikus nuo kalavijuočių ir kryžiuočių antpuolių pradžios iki Liublino unijos laikė jos gyvenimo nuosmukio amžiais, kuriais buvo prarandamas valstybingumas, kultūros savitumas, įsigalėjo lenkų kultūros įtaka. Darbuose ypatingas dėmesys tenka kalbai: įsivedama nauja rašyba, kuria siekiama nutolti nuo religinių raštų tradicijos, vartojama daug gyvosios kalbos žodžių, vengiama skolinių. Stiliui būdingas retoriškas, ilgais sakiniais kalbėjimas, primenantis senąsias antikines istorijas arba daugiažodišką šnekamąją kalbą. Mėgstami vaizdingi gamtos ir žmonių aprašymai. Darbus paliko rankraščiu, jie paskelbti 1929 m. Studijuodamas proza išvertė Fedro pasakėčias, jas ilgai taisinėjęs išspausdino 1846 m. (Pasakos Fedro). Vertė nesilaikydamas pažodiškumo, rėmėsi šnekamąja kalba. Vertimo pratarmėje pabandė nusakyti pasakėčios žanro ir poetikos bruožus. Gyvendamas Rygoje ir Peterburge, toliau gilinosi į istoriją, kalbą, užmezgė ryšius su J. Pabrėža, T. Narbutu ir kt. Lietuvos šviesuoliais. Apie 1834 m. baigė stambiausią savo darbą Istorija žemaitiška (išl. 1995), sukurtą Darbų pagrindu, papildant juos naujai surinkta medžiaga. 1850–1854 m. parašė trumpesnį jos variantą Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje (pask. 1975). Išleido Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (1845) – savotišką senųjų lietuvių kultūros istoriją, turinčią utopinio žanro ypatumų. Joje sukuriamas praeityje gyvenusios idealios visuomenės ir valstybės modelis, lyg himnas laisvam žmogui ir laisvai tautai. Žmonės vaizduojami gražūs, išdidūs, taurios sielos, nežinantys, kas yra nelygybė. Valstybė laikoma aukščiausiu istorijos pasiekimu. Idealumo vaizdavimas lėmė patetišką veikalo stilių.
Išvertė Antikos istorikų darbų: K. Nepoto Gyvatą didžiųjų karvaidų senovės (1846), Istoriją Justinaus (2000). Laisvai išvertė J.H. Kampės Robinzoną jaunesnįjį (Rubinaičio Peliūzės gyvenimas, 1984). Pastarojo vertimo kalba gyva, dialogizuota, sakiniai šnekamų intonacijų, vaizduojamas pasaulis artimas realybei, tekste daug pamokymų, liaudiškos išminties nuotrupų.
Sukaupė daug dainuojamosios ir pasakojamosios lietuvių tautosakos, parengė liaudies poezijos rinkinį Dainės žemaičių (1846), jo pratarmėje pabandė nusakyti lietuvių liaudies dainų charakterį. Išleido vadovėlių (Prasma lotynų kalbos, 1837 – tai pirmas lietuvių kalbos gramatikos vadovėlis, suprantamas mokiniui lietuviui; Epitome Historiae sacre, 1838; Abėcėlė lietuvių-kalnėnų ir žemaičių kalbos, 1842. Vertė šviečiamąsias knygas Parodymas kaip apynius auginti, 1847; Pamokymas kaip rinkti medines sėklas, 1849; Pamokslas apie sodnus arba daigynus vaisingų medžių, 1849; Ugnies knygelė, 1849). Šiais praktinio pobūdžio leidiniais siekiama suteikti naudingų patarimų iš įvairių gyvenimo sričių. Jų pratarmėse vaizdingai kalbama apie senolių papročius, senovės girių didybę ir t.t. S. Daukanto vertimų kalba graži, turtinga, išsiskyrė meniškumu, vaizdingu veiksmažodžiu, skambiu daiktavardžiu. Sudarė lenkų-lietuvių kalbų žodyną (1–3. 1993–1996, parengė G. Subačius), istorinių šaltinių nuorašų rinkinių, paliko kalbinių straipsnių, užrašų knygų, daug laiškų.
Slapyvardžiai: Dagys Antonas; Daugkientys K.; Dewinakis J.; Ejnoras Jonas; Girdenis Jonas; Laukys Jokybs, Laukys Jokūbas; Myle K.W.; Palągos Petris; Purwys Jonas; Ragaunis Jonas; S.D.; Szauklys Motiejus; Tiewelis S.; Wajneikis Antonas; Wangys Jonas; Warnas Jonas; Žeymys M.; Žejmys Antons.
Simono Daukanto gimtinė Kalvių kaime, Skuodo raj.