Studijoms.lt

Šio darbo tyrinėjimo objektas Rytų ir Pietryčių Azijos valstybių ekonominė raida, nuo XX amžiaus septintojo dešimtmečio iki dabar. Šis regionas buvo pasirinktas dėl tos priežasties, kad paskutinius XX amžiaus dešimtmečius, jis pasižymėjo sparčiausiais ekonominio augimo tempais pasaulyje.

Darbe detaliai nagrinėjama devynių valstybių ekonominė raida: Japonijos, Kinijos, Honkongo, Pietų Korėjos, Singapūro, Taivano, Indonezijos, Malaizijos ir Tailando. Jų indėlis į regiono ekonominį augimą buvo didžiausias. Aptariamos ekonominio augimo priežastys, tarpusavio ekonominiai santykiai, bei eksporto ir importo partneriai. Tiriant Rytų ir Pietryčių Azijos regioną yra įdomus dar vienas aspektas: neseniai patirta gili finansų krizė, kuri daugelyje šalių sukėlė recesiją.

Siekiant nustatyti ekonominės raidos dėsningumus, bei priežastis, darbe buvo apibendrinami faktiniai duomenys, bei daromos išvados naudojant loginį metodą, taip pat pasitelkiant lyginamąjį metodą atskleisti pasirinktų valstybių ekonominės raidos panašumai ir skirtumai.

Literatūros lietuvių kalba šia tema yra nedaug, todėl pagrindinis informacijos šaltinis buvo internetas, kurio duomenų bazėse galima rasti šių šalių ekonominės raidos rodiklius ir ekonomistų komentarus.

Nagrinėjant ir lyginant valstybės ekonomikos būklę, vienas iš svarbiausių makroekonominių rodiklių yra bendrasis vidaus produktas (BVP). Todėl darbe pateikiama BVP sąvoka, apskaičiavimo būdai, bei jo privalumai ir trūkumai.

Bendrojo vidaus produkto sąvoka
Žmonių ūkinė veikla yra nenutrūkstama. Produktų ir paslaugų gamybą lydi jų vartojimas, kuris yra naujų gamybos procesų priežastis ir sąlyga. Kada išsivysčiusioje rinkos ekonomikoje iškyla būtinumas reguliuoti ją pagal visuomenės interesus, pirmiausia susiduriama su gamybos apimties matavimo problema.

Bendrasis vidaus produktas yra baigtinių prekių ir paslaugų sukurtų tam tikroje šalyje per laiko vienetą srautas, išreikštas pinigine forma. BVP gali būti apskaičiuojamas trimis būdais: kaip pridėtosios vertės suma, kaip visuminių išlaidų suma ir sumuojant visuminių pajamų elementus. Skaičiuojant realųjį BVP imamos bazinių metų kainos, taip eliminuojamas infliacijos lygis.

BVP mastai ir jo kitimas puikiai charakterizuoja šalies bendrą ekonominį potencialą. BVP dydis vienam gyventojui vienas svarbiausių rodiklių nustatant šalies ekonominį išsivystymo lygį, ir gyventojų materialinės gerovės sąlygas.

Tačiau BVP kaip ir bet kuris kitas rodiklis nėra tobulas. BVP neapima tų ūkinių veiksmų, kuriems netarpininkauja rinka, neįtraukiama šešėlinės ekonomikos apyvarta. Tai pat BVP visiškai ignoruoja laisvalaikio dydį. Bet nepaisant to BVP yra vienas pagrindinių makroekonominių rodiklių, kuriuo remiasi valstybės ekonominės būklės analizė.

Bendri Rytų ir Pietryčių Azijos valstybių ypatumai
Daugumos rytų ir pietryčių Azijos valstybių ekonomikos per paskutinius XXa. dešimtmečius augo vienais iš sparčiausių tempų pasaulyje. Pasaulio banko paskelbtais duomenimis, nuo 1965 iki 1990, dvidešimt trijų Rytų Azijos valstybių ekonomikos augo sparčiau lyginant su bet kuriuo kitu pasaulio regionu. Didžiausia įtaką šiam regionui turėjo tik aštuonios valstybės: Japonija, “Keturi tigrai” – Honkongas, Pietų Korėja, Singapūras ir Taivanas, Kinija; ir naujos industrinės Pietryčių Azijos valstybės – Indonezija, Malaizija ir Tailandas. Tiesa, šių valstybių ekonominį augimą pristabdė 1998 metų finansų krizė kilusi Japonijoje ir persimetusi į kitas to regiono valstybes, bei turėjusi neigiamą įtaką viso pasaulio ekonomikai. Tačiau per paskutinius keletą metų daugumos rytų ir pietryčių Azijos valstybių ekonominė padėtis stabilizavosi ir bendrasis vidaus produktas auga 3-5% per metus.

Šių valstybių spartaus ekonominio augimo priežastys buvo: didelių investicijų palaikymas, didelės investicijos į žmogiškąjį kapitalą ir progresyvi ekonominė politika. Makroekonominės politikos įgyvendinimas buvo neįprastai nuoseklus ir jis sukūrė būtiną schemą privačioms investicijoms. Šių valstybių ekonomikos taip pat atitiko šias charakteristikas:

• spartus žemės ūkio produkcijos ir produktyvumo didėjimas;

• spartus pramonės gaminių eksporto didėjimas;

• sumažėjęs gyventojų prieaugis;

• gretai didėjantis fizinis kapitalas;

• aukšta žmogiškojo kapitalo kvalifikacija, ir spartesni jo augimo tempai;

• Spartus pramonės produktyvumo didėjimas.

Šiandien dauguma Rytų šalių, netgi tos, kurios ilgai puoselėjo uždarumo tradicijas, suprato, kad prekyba su užsieniu yra ekonomikos pagrindas. Kinija, Indija prekiauja su pasauliu, bet jos taip ir neatsikratė nepilnavertiškumo komplekso, nors turi milžinišką potencialą, galimybės neišnaudojamos, ekonominės problemos akivaizdžios. Tuo tarpu jų kaimynė Japonija tapo viena iš naujojo, modernaus pasaulio lyderių.

Japonijos fenomenas
Ekonomiškai stipriausia Azijos valstybė Japonija tai pat yra viena ekonomiškai stipriausių valstybių pasaulyje. Šalies valdžios ir verslininkų bendradarbiavimas, aukšta darbo etika, profesionalus naujausių technologijų įvaldymas bei palyginus nedideli mokesčiai gynybai (1% BVP) leido Japonijai per trumpą laiką tapti antra pagal svarbą pasaulio pramonės šalimi. Japonijai būdingas gamybos įmonių ir distributorių bendradarbiavimas stipriai organizuotose grupėse, vadinamose „keiretsu“, bei darbo iki gyvos galvos užtikrinimas didesniam darbuotojų procentui. Pramonė – svarbiausia šalies ekonomikos sritis – yra daugiausia priklausoma nuo žaliavos ir kuro tiekimo. Turėdamas mažesnę reikšmę, žemės ūkis gauna aukštas subsidijas, o derlius yra vienas didžiausių pasaulyje. Ryžių atsargos iš esmės patenkina šalies poreikius, tačiau apie 50% kitų maisto produktų gaunama iš importo. Japonų žvejybos flota yra viena didžiausių pasaulyje (15% pasaulio połowów ). Ankstesnėmis dekadomis Japonijos ekonomikos vystymo tempas buvo įspūdingas: šeštame dešimtmetyje metinis BVP augimas vidutiniškai sudarė 5%, septintame – 10%, aštuntame – 5%, devintame – 4%. Ekonominis augimas sumažėjo 1992-95 metais dėl šalutinio tuometinės šalies politikos, siekiančios sumažinti spekuliacijas biržose, poveikio. 1996 m. BVP išaugo 3,9%, daugiausia dėl stimuliacinės biudžeto ir iždo politikos bei žemos infliacijos. 1997-98 Japonija išgyveno sunkų laikotarpį, kurį sukėlė bankinio sektoriaus ir nekilnojamojo turto sektoriaus finansinės problemos. 1999 m. pradžioje išlaisvinus valstybės rezervus situacija pagerėjo, stabilizavosi. 2002 m. BVP sumažėjo 0,3% ir sudarė 28000 JAV dolerių vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą.

Pagrindiniai Japonijos eksporto partneriai yra JAV 28,5% eksporto, Kinija 9,6%, Pietų Korėja 6,9%, Taivanas 6,3% ir Honkongas 6,1%. Pagrindinės eksporto prekės yra automobiliai, puslaidininkiai, buitinė technika, chemijos pramonės gaminiai. Japonai daugiausia importuoja iš JAV 18,3%, Kinijos 17,1%, Pietų Korėjos 4,6%. Tačiau pagrindinės importo prekės yra kuras, maisto gaminiai, tekstilė ir žaliavos. Kadangi šiuo metu JAV ekonomika išgyvena ne pačias geriausias dienas, o JAV yra pagrindinis Japonijos užsienio prekybos partneris, tai kelia nerimą japonams. Pagrindinėmis problemomis lieka gyventojų senėjimas bei didelis gyventojų tankumas urbanizuotuose plotuose.

Kinija tampa lydere

Kinija yra unikali valstybė — ne vien įspūdingais ekonominio augimo tempais. Tai vienintelė tokį ekonominį augimą pasiekusi valstybė tarp „komunistinę“ ideologiją vienomis ar kitomis formomis postuluojančių šalių — arba vienintelė iš dideliais tempais augančių valstybių, išlaikiusi „komunistinę“ ideologiją. Kabutės pastarajame teiginyje nurodo ne tik ideologinės formos negrynumą, bet ir ideologijos vaidmens šiuolaikinės Kinijos ekonominiame gyvenime ribotumą. Ribota ideologijos įtaka ekonomikai, ar, tiksliau, ideologinis negrynumas, kita vertus, leidžia laikyti Kiniją viena iš autoritarinių valstybių, kurių režimo legitimumas pagrįstas ekonominiu rezultatyvumu. Galima daryti prielaidą, kad rezultatyvi ekonominė politika turi ar gali turėti reikšmingų padarinių socialinei struktūrai ir politiniam gyvenimui. Iš esmės tai yra suderinamumo klausimas: kiek įmanoma išlaikyti unikalų „komunistinio“ autoritarizmo ir aukštų ekonomikos augimo tempų derinį.

Ekonomikos struktūriniai pertvarkymai, įgalino pasiekti ilgalaikį augimą, orientuojantis į konkurenciją pasaulio rinkoje. 1978 m. Kinijos lyderiai pradėjo keisti ekonomiką iš sovietinio stiliaus planinės ekonomikos į rinkos ekonomikos sistemą. Nepaisant, griežtos ekomunistų kontrolės, nevalstybinių organizacijų ir individualių piliečių ekonominė įtaka stabiliai didėjo. Valdžia sukūrė šeimų ūkių sistemą vietoj kolektyvizacijos, tai pat padidino vietinių valdžios organų, tai pat valstybinių įmonių valdybų savarankiškumą, leido kurtis smulkioms verslo įmonėms paslaugų ir lengvosios pramonės sferose ir atvėrė ekonomiką padidinti užsienio prekybos apimtims ir investicijoms. Šių ekonominių pertvarkymų dėka Kinijos BVP nuo 1978 m. padidėjo keturis kartus iki 2002 m., tačiau 1,3 milijardo žmonių tenka tik po 4400 dolerių.

Kinijos ekonomika yra antra didžiausia ekonomika pasaulyje po JAV (pagal perkamosios galios paritetą). Iš žemės ūkio ir pramonės yra gaunama didžioji dalis pajamų, ypatingai pakrančių zonose netoli Honkongo ir prieš Taivano salą, kadangi šie regionai pritraukia daug užsienio investicijų. Kinija periodiškai tarsi žengia žingsnį atgal, laikas nuo laiko sustiprindama centrinę valdžią, tačiau bendrai išlieka ekonomikos liberalizavimo tendencija. Svarbiausi vyriausybės tikslai šiuo metu yra surinkti visus mokesčius iš provincijų, verslo įmonių; sumažinti korupcijos lygį ir kitų ekonominių nusikaltimų skaičių; ir apsaugoti didžiules valstybines įmones nuo bankroto, nes šiuo metu daug jų dirba nuostolingai. Vidutiniškai nuo 80 iki 120 milijonų kaimo darbininkų nuolatos dreifuoja tarp kaimo ir miesto ieškodami darbo, nemaža dalis dirba labai prastai apmokamą ar nepilnos dienos darbą. Visuotinė rezistencija ir pasikeitimai centrinės valdžios politikoje susilpnino Kinijos gimstamumo kontrolės programos vykdymą, kuri yra esminis žingsnis siekiant ilgainiu pagerinti gyvenimo standartus. Kita Kinijos problema yra didėjantis aplinkos teršimas: oro tarša, dirvožemių erozija ir nuolatinis gruntinio vandens lygio kritimas ypatingai šiauriniuose rajonuose. Taigi Kinijai vis dar lieka nemažai problemų kurias reikia nedelsiant spręsti. Kinijos narystė
Pasaulio prekybos organizacijoje leido jai išlaikyti sparčius ekonomikos augimo tempus tačiau tuo pačiu metu didina spaudimą griežtai valdžios kontrolei ir didina rinkos įtaką.

2000 2001 2002 2003 prognozė

Kinija 8.0% 7.5% 8% 7-8%

Japonija 1.5% -0.5% -0,3% 1%

Singapūras 10% -2% 2,2% 4-6%

Malaizija 8% 0.5% 4,2% 4-5%

Tailandas 5% 2% 5,2% 4%

Indonezija 5% 3% 3,5% 3-4%

Šaltinis: Consensus Economics, Economic Analysis Estimates
Iš lentelės matyti, kad per keletą paskutinių metų Kinijos BVP augo 7%-8% per metus, taip pat 2003 metų prognozė yra 7%-8%. Šie skaičiai, palyginus su keletu kitų šio regiono valstybių duomenimis rodo, kad Kinija šiuo metu yra aiškus regiono ekonominio augimo lyderis. Kinijos BVP struktūra smarkiai skiriasi nuo labiausiai pažengusių šalių (Japonijos, JAV, Vakarų Europos šalių). Daugiau nei pusė BVP (51,2% ) sukuriama pramonėje, 33,6% aptarnavimo sferoje ir 15,2% žemės ūkyje, tuo tarpu labiau pažengusiu šalių didžiausia BVP dalis sukuriama aptarnavimo sferoje. Šiuo požiūriu Kinija yra laikoma industrine šalimi. Kinijos žemės ūkis yra labai neproduktyvus, kadangi jame dirba lygiai 50% darbo jėgos, o sukuriama tik 15,2% BVP. Nepaisant minėtų problemų Kinijos ekonominio augimo perspektyvos atrodo labai geros ir turint omenyje, kad Kinijoje gyvena šeštadalis pasaulio gyventojų, jos įtaka pasaulyje turėtų didėti.

Keturi “Azijos tigrai”
Kita labai svarbi Azijos valstybių grupė, kuri vadinama keturiais Azijos tigrais – tai Honkongas, Pietų Korėja, Singapūras ir Taivanas. Jos buvo pradėtos taip vadinti pirmiausia dėl savo ypatingai sparčių ekonomikos augimo tempų paskutiniais XX a. dešimtmečiais.

Honkongas yra laisvos rinkos ekonomikos šalis, kuri labai priklauso nuo tarptautinės prekybos. Dėl to, kad šalies ištekliai yra labai riboti, maistas ir žaliavos privalo būti importuojamos. Honkongo eksportas ir importas viršija BVP. Honkongas siekia dar labiau integruoti savo ekonomiką su Kinijos ekonomika, kadangi augantis Kinijos atvirumas pasaulio ekonomikai didina konkurentų spaudimą Honkongo paslaugų industrijai, o Honkongo reeksportas iš Kinijos yra vienas iš pagrindinių ekonomikos augimo šaltinių. Pagal BVP dydį vienam gyventojui (26000 dolerių), Honkongą galima lyginti su stipriausiomis Vakarų Europos ekonomikomis. BVP augimas nuo1989 iki 1997 vidutiniškai siekė 5%, tačiau Honkongas patyrė dvi recesijas per paskutinius penkerius metus Jos buvo įtakotos Azijos finansinės krizės 1998 ir pasaulinio ekonomikos nuosmukio 2001-2002m. Honkongas ypač jautrus kitų šalių ekonomikos būklei dėl to, kad didžioji dalis BVP sukuriama tarptautinėje prekyboje 2002 metais Honkongo BVP sumažėjo 3%. Ekonomikos atsigavimą ir augimą taip pat šiek tiek pristabdė ir SARS protrūkis. Honkongo eksporto vertė per metus sudaro 200,3 milijardo dolerių, importo – 208,1 mlrd. dolerių, o BVP yra lygus 186 mlrd. Pagrindinis Honkongo užsienio prekybos partneris Kinija 39,3% eksporto ir 44,3% importo vertės.

Viena iš keturių Rytų Azijos tigrų, Pietų Korėja pasiekė neįtikėtinų augimo ir integracijos į modernią pasaulio ekonomiką rekordų. Prieš tris dešimtmečius BVP vienam gyventojui galėjo būti lyginamas su vienomis iš vargingesnių šalių Afrikoje ir Azijoje. Šiandien BVP vienam gyventojui yra maždaug 20 kartų didesnis už Šiaurės Korėjos ir lygus silpnesnėms Europos Sąjungos valstybėms. Toks BVP augimo tempas buvo pasiektas dėl labai artimo ir geranoriško valdžios ir verslininkų bendradarbiavimo per devintąjį dešimtmetį, įskaitant ir tiesiogines paskolas, importo apribojimus, specifinių pramonės sričių rėmimą. Vyriausybė skatino žaliavų ir naujų technologijų importą. 1997-1999 metų Azijos finansinė krizė parodė, kad Pietų Korėjos vystymosi modelis yra gana pažeidžiamas įskaitant aukštą skolų ir maržos koeficientą, masinį skolinimąsi iš užsienio ir nedisciplinuotą finansinį sektorių. BVP augimas krito 6,6% 1998 metais, tačiau stipriai atsinaujino iki 10,8% – 1999, ir 9,6% – 2000 metais. 2001 m. Ekonominis augimas sumažėjo iki 3,3%, dėl pasaulio ekonomikos raidos sulėtėjimo ir kritusių eksporto apimčių. Tačiau 6,2% BVP augimas 2002 metais, turint omenyje, vangų pasaulio ekonomikos augimą, buvo įspūdingas.

Singapūre išvystyta laisvos rinkos ekonomika, labai aukštas ekonomikos atvirumo ir žemas korupcijos lygis, pastovios kainos. Singapūre vienam gyventojui tenka 24000 dolerių BVP vertės, o tai vienas aukščiausių rodiklių pasaulyje. Tačiau ekonomika labai priklauso nuo eksporto, ypač elektronikos. Stiprus smūgis Singapūro ekonomikai buvo suduotas 2001 – 2002 pasaulinės ekonomikos recesijos ir nuosmukio technologiniame sektoriuje. Šiuo metu vyriausybė įgyvendina sprendimus, kuriais tikimasi sumažinti ekonomikos priklausomumą nuo išorės veiksnių.

Taivane šiuo metu vyrauja dinamiška kapitalistinė ekonomika ir vyriausybės įtaka užsienio prekybai ir investicijoms pamažu mažėja. Keletas didelių valstybinių bankų ir pramonės įmonių buvo privatizuota. Eksportas buvo numatytas kaip pagrindinis akstinas industrializacijai. Užsienio prekybos saldo yra ryškiai teigiamas. Žemės ūkis šiuo metu sukuria tik 2% BVP, o 1952 m. žemės ūkio sukuriama BVP dalis buvo 32%. Tai rodo aukštą industrializacijos lygį. Šiuo metu Taivanas yra didžiausias investuotojas Pietryčių Azijoje, ir didžiausią dalį savo investicijų Taivanas skiria Kinijai, kuri yra antra pagal svarbą Taivano eksporto partnerė (22%, JAV – 22,5%). Per Azijos finansų krizę Taivanas nukentėjo šiek tiek mažiau negu dauguma jo kaimynų, dėl savo konservatyvios finansų politikos. Globalinis pasaulio ekonomikos nuosmukis, kartu su administracijos koordinavimo problemomis ir bankų sistemos skolos, sukėlė Taivano ekonomikos recesiją 2001m.. Tais metais buvo pirmą kartą užfiksuotas neigiamas BVP augimas. Nedarbas tai pat pasiekė aukščiausią lygį. Tačiau gamybos apimtys buvo sėkmingai atstatytos ir 2002 metais BVP augimas siekė 3,3% ir nedarbas sumažėjo iki 5,2%. Stiprėjantys ekonominiai ryšiai su Kinija yra labai svarbus ir ilgalaikis Taivano ekonomikos faktorius. Būtent eksportas į Kinija leido stabilizuoti ir atgaivinti Taivano ekonomiką.

Greitas šių šalių ekonomikų atsigavimas po krizės parodė, kad šių šalių ekonominio vystymosi modelis buvo labai sėkmingas, nors ir pažeidžiamas. Ir nepaisant, kad šios valstybės prarado pigesnės darbo jėgos pranašumą, vis vien išlieka stabiliai augančios ekonomikos šalimis.

Naujos industrinės valstybės
Neseniai Pasaulio bankas, naujas industrines pietryčių Azijos šalis – Indoneziją, Malaiziją ir Taivaną – priskyrė Azijos tigrų kategorijai. Pagrindiniai faktoriai leidę tai padaryti yra:

• aukšti eksporto mokesčiai nebrangiam ir efektyviam darbui;

• panaikinti barjerai tarptautinei prekybai;

• didelės užsienio investicijos;

• stabili politinė sistema.

Malaizija, vidutinių pajamų valstybė, reformavo savo ekonomiką iš žaliavų tiekėjos į kylančią daugiasektorinę ekonomiką nuo 1971 metų iki dešimtojo dešimtmečio antros pusės. Nuo 1988 iki 1998 metų Malaizijos BVP augimas vidutiniškai siekė 8%. 1998 metais Malaizijos ekonomika patyrė gilią recesiją: BVP smuko 4,8%, o infliacijos ir nedarbo lygis padidėjo atitinkamai nuo 3,5% iki 5,2%, ir nuo 2,2% iki 5,5%. Tačiau ekonomika trumpam atsigavo 1999, kai BVP augo 4,1%. Ekonominis Malaizijos augimas daugiausia buvo įtakotas elektronikos prekių eksporto, ir dėl to Malaizijos ekonomika patyrė smūgį pasaulio ekonomikos ir informacinių technologijų nuosmukio metu 2001 metais. Tais metais BVP augo tik 0,5% daugiausia dėl net 11% sumažėjusio eksporto, tačiau stimuliacinė fiskalinė politika sušvelnino neigiamą recesijos įtaką, ir leido ekonomikai atsigauti. Jau kitais metais BVP augimas siekė 4,2%. Tačiau Malaizijos ekonomika išliko labai priklausoma nuo JAV ir Japonijos ekonomikos būklės. Kadangi jos yra pagrindinės eksporto partnerės (JAV – 22,5%, Japonija 10,7%) ir pagrindiniai investicijų šaltiniai.

Indonezijos ekonominės problemos šiuo metu daugiausiai susijusios su separatistų judėjimais ir saugumo užtikrinimo problemomis. Tai pat Indonezijos teisinė bazė turi daug trūkumų, gana aukštas korupcijos lygis ir silpna bankų sistema, be to šiuo metu Indonezijos ir Tarptautinio valiutos fondo santykiai yra labai įtempti. Investuotojų pasitikėjimas dar nėra pakankamo lygio, dėl to lėtai daugėja naujų darbo vietų ir nedarbo lygis išlieka gan aukštas (10,6%). 2001 metų lapkričio mėnesį, Indonezija sutiko su TVF siūlomomis ekonomikos reformomis, kurių vykdymą finansuotų TVF. Taigi šios reformos leidžia tikėtis, kad ateityje Indonezijos ekonomika sparčiai augs. 2002 metai Indonezijos BVP augo 3,5%, ir vienam gyventojui sudarė 3100 dolerių.

Tailandas yra laisvos rinkos ekonomikos šalis ir dėl savo ekonomikos atvirumo pritraukia daug investicijų. Tailando eksportą daugiausiai sudaro kompiuteriai ir elektros prietaisai. Nuo 1985 iki 1995 metų Tailando BVP augo greičiausiai pasaulyje vidutiniškai 9% per metus. Tačiau 1997-1998 metų finansų krizė atskleidė Tailando finansinio sektoriaus silpnumą ir privertė vyriausybę devalvuoti nacionalinę valiutą. Ilgai laikęsis kursas 25 Tailando batai už 1 JAV dolerį, 1998 sausio mėnesį nukrito iki 56 batų už 1 JAV dolerį, ir Tailando BVP tais pačiais metais smuko 10,2%. Tačiau jau sekančiais metais Tailando ekonomika atsigavo ir 1999 metais BVP augo 4,2%, 2000 – 4,4%. Toks ekonominis augimas buvo pasiektas daugiausia dėl spartaus eksporto apimčių didėjimo. Tačiau finansinio sektoriaus silpnumas ir lėtas korporacijų skolų restruktūrizavimas kartu su visuminės paklausos pasaulyje mažėjimu, sulėtino BVP augimą iki 1,4% per metus 2001. Tačiau šis ekonominio augimo sulėtėjimas buvo laikinas, 2002 metais didėjantis vartojimas ir investicijos lėmė net 5,2% BVP augimą, kuris turint galvoje pasaulio ekonomikos augimo nuosmukį yra įspūdingas.

Vien Pasaulio banko įvertinimas rodo, kad šios šalys turi puikias ateities perspektyvas, tačiau dar lieka daug problemų (korupcija, bankų sistemos silpnumas ir t.t.), kurios daro ekonomiką pažeidžiamą ir kurias nedelsiant reikia pašalinti.

Išvados

Išanalizavus šių valstybių ekonominės raidos ypatumus, bei ekonominių rodiklių kitimą ir kitimo priežastis galima padaryti tokias išvadas.

1. Daugumos Rytų ir Pietryčių Azijos valstybių ekonominio pakilimo pagrindas buvo tikslingas dalyvavimas tarptautinėje prekyboje, pasinaudojant šioms valstybėms būdingais privalumais: aukšti kokybės standartai (Japonija, Pietų Korėja), pigi darbo jėga (Kinija, Malaizija, Indonezija, Tailandas), patogi geopolitinė padėtis(Taivanas, Honkongas, Singapūras).

2. Japonija ir toliau išlieka viena ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių, nors jos ekonominis augimas šiuo metu yra sulėtėjęs. Japonija ir toliau skiria didžiules lėšas mokslo plėtrai, kas leidžia japonams būti lyderiais informacinių technologijų, automobilių ir daugelyje kitų pramonės šakų.

3. Kinijos ekonominio augimo tempai yra labai dideli, todėl turint omenyje, kad joje gyvena daugiau nei milijardas žmonių, ir ekonomikos liberalizavimas bus tęsiamas, ateityje jos įtaka pasaulyje tiktai didės.

4. Pietų Korėjos, Singapūro, Honkongo ir Taivano spartus ekonominis vystymasis, leido šioms valstybėms tapti ekonominiu atžvilgiu vidutiniškai stipriomis valstybėmis per labai trumpą laiką. Jų vystymąsi pristabdė Azijos finansų krizė, tačiau greitas ekonomikos atsigavimas po krizės, įrodo, kad šių šalių ekonominio vystymo modelis sėkmingas.

5. Naujos industrinės valstybės (Malaizija, Indonezija, Taivanas), kol kas dar turi pigios darbo jėgos pranašumą, todėl tai išnaudojant, ir pritraukiant naujas investicijas, jų ekonomikos augimas turėtų spartėti. Tačiau šių šalių ekonomika išlieka labai pažeidžiama, dėl problemų finansiniame sektoriuje ir ekonomikos jautrumo kitų šalių ekonomikai.

Literatūros sąrašas
1. CIA, World factbook,