Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Rugiapjūtė

Autorius: Rokas

Arimo įrankiai. Arimas.

Žemdirbystės įrankiai buvo labai įvairūs. Jie skirstomi į žemės dirbimo, sėjos, derliaus nuėmimo ir kūlimo bei vėtymo įrankius.

Seniausi žemės dirbimo įrankiai naudoti pirmykštės žemdirbystės laikais buvo raginiai, kauliniai, akmeniniai ir mediniai kapliai. Daugiausia yra išlikę akmeninių kaplių. Šie pagal formą skirstomi į apvalainius, kurpalinius, plokštiniu ir gyvatgalius. Ankstyviausi yra apvalainiai kapliai: jų rankeną sudarė lenkto medžio šaka, vėliau atsirado šios rūšies kaplių su skyle kotui. Plečiantis žemdirbystei plito akmeniniai plokštiniai kapliai, jie priminė gyvatės galvą. Akmeniniai gyvatgaliai kapliai yra vėlyviausia akmeninių kaplių rūšis, jie buvo naudojami senajame žalvario amžiuje.

Ariamoji žemdirbystė Lietuvoje atsirado III tūkst.pr. Kr., o pirminė kaplinė žemdirbystė turėjo atsirasti daug anksčiau.

Lietuvių arimo įrankiai skirstomi į dvi grupes: žemę purenantys simetrinės konstrukcijos vienadančiai arklai, antrą – verčiantys vagą asimetrinės konstrukcijos vienadančiai žuobriai, dvidantės žagrės, mediniai ir geležiniai plūgai.

Seniausi arimo įrankiai – arklai. Pagal formą jų yra keturi pagrindiniai tipai: kreivagražuliai su horizontalia pavaža, lenktapavažiai, rėžtuviniai ir pavažiniai. Lenktapavažiai arklai buvo plačiai paplitę neolito, žalvario ir geležies amžiuje didelėje pietinės, centrinės ir šiaurinės Europos ir baltų, teritorijoje. Jie manoma, išsivystė iš lazdos, ant kurios rausančiame žemę gale buvo užmaunamas ragas.

Rėžtuviniai arklai greičiausiai atsirado iš medinių kaplių, jie buvo žinomi Europoje, Azijoje, Afrikoje. Rėžtuviniai arklai buvo labai įvairių tipų, pritaikytų skirtingiems dirvožemiams. Rėžtuviniai arklai skirstomi į tris grupes: arklai su ragočiumi ir žema išara, arklai su trumpu grąžulu ar ienomis ir aukšta išara, įleistu į išarą, ir arklai su grąžulu ar ienomis ir aukšta išara.

Iš arklo išsivystė vagą verčiantis arimo įrankis žuobris ir žagrė, šių įrankių atsiradimą sąlygojo tolesnė gamybinių jėgų, gyvulininkystės plitimas ir pastovus laukų daugėjimas. Tobulinti žemdirbystės įrankius vertė ir klimato keitimasis – po truputį jis darėsi drėgnesnis (jūrinis). Keičiantis klimatui, buvo intensyviau sėjamos prie jo prisitaikančios kultūros – rugiai ir avižos.

Seniausias arimo įrankis (vagą verčiantis) buvo žuobris. Šis įrankis turėjo kastuvo pavidalo išarą, platų trikampį noragą, dvi pastovias šonines verstuves ir vieną verstuvę, perkeliamą nuo vieno norago ant kito.

Žagrės Lietuvoje buvo dviejų tipų: žagrės su dviem verstuvėmis, vadinamos lietuviškosios, ir žagrės su viena verstuve. Žagrė įvairiose Lietuvos vietose buvo skirtingai vadinama: žemaičiai ją vadino žambiu, žumbriu, aukštaičiai – arklu, žagre, klaipėdiečiai ir rytprūsių lietuviai – stagute.

Į lietuviškąją žagrę buvo kinkoma pora jaučių, kartais – arklių. Jaučiai buvo jungiami jungu. Kad žagrę būtų lengviau traukti, kartais prie žagrių su ienomis imta pritaisyti ratuką. Į žagres su ienomis valstiečiai kinkė arklius su pavalkais ir viržiais, kartais – ir su lanku. Lietuviškoji žagrė su asimetriška ariamąja dalimi turėjo visas geriausias plūgo ir arklo savybes. Ji buvo meistriškai pritaikyta miškingosios zonos dirvoms, geriausia iš visų plūgo tipo įrankių (vienverstuvių žagrių, žuobrių, medinių plūgų).

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->