Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Rudens patalai

Autorius: Nojus

Nuošaliame Dzūkijos kaime , kur molingą žemę ištrypė tik keletas žmonių , stipruolis klevas aplinkinį kraštovaizdį gerai pažįsta . Kiekvieną dieną paūgėdamas po milimetrą ar po du , jis mato vaizdą ir iš apačios , ir iš viršaus .

Šiame paveiksle stambus ir laibas klevo liemuo stūkso pirmame plane prie pat vandens . Šiek tiek kairiau , po karštos vasaros , spalvos dar nepraradęs ir žiemos kerams nepasidavęs styro ryškus žolių kuokštas , tačiau visur taip nyku , šalta , tylu.
… Žemė kieta lyg akmuo , medžiai basi – gamta pasiruošusi žiemai . Baigiąs supūti tiltelis , nors ir jauno ąžuolo gaminys buvo , jau seniai jautė sunkų kojų trepsėjimą . Tikriausiai netoliese yra naujas , gražesnis , tvirtesnis tiltas , o šis taip ir liks supūti . Lengvai virstančias bangeles upelis vis lėčiau neša , atrodo , jis ims ir sustos , virs lygiu veidrodžio paviršiumi . Kiek toliau šaknis į žemę įleidę keli vieniši beržai . Jie paskutinius lapus žemei atiduoda ir tarsi miršta , rodos , matai , kaip paskutinį atodūsį išleidžia ir nutyla … Tyli , kol saldus saulės spindulys juos vėl pažadina .

Ir taip metai iš metų , gamta tai atsigauna , tai miršta . Tik gal kada nors , bet tik gal , niūrus dangus jau nebeduos saulei rakto ir ji neatrakins didžiulių vartų , vedančių į žemę , o švelnūs spinduliai taip ir nebučiuos plonų šakų , žolių ir krūmų , taip ir liks gamta be batų – visada basa ir niūri .

Rašykite komentarą

-->