Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Romualdas Granauskas: jo gyvenimas ir kūryba

Autorius: Mantas

Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose; prozininkas, dramaturgas. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo laikraščio “Mūsų žodis” ir žurnalo “Nemunas” redakcijose, statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje. Apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m. Rinkiniuose “Medžių viršūnės” (1969), “Duonos valgytojai” (1975) kalba apie išeinančios senosios žemdirbių kartą, jos papročius, buitį, moralinį kodeksą. Bene svarbiausias Granausko kūrinys buvo apysaka “Gyvenimas po klevu” (1988), kuri atkreipė visos visuomenės dėmesį. Vienišos išdidžios senutės, gyvenančios kaimo pakraštyje, papasakota šeimos žlugimo istorija žymi lietuvių kaimo smukimo kelią. Magiškas klevo ir senutės ryšys yra augalo ir žmogaus paralelė, kuri yra būdinga lietuvių literatūrai. Gamta, istorija ir mitologija – visu tuo pasižymi brandžiausia apysaka “Jaučio pasakojimas” (1975). Ypatinga formos naujovė – trijų labai ilgų sakinių struktūra, atitinkanti tris apysakos skyrius – iki šiol nepakartotas atradimas lietuvių prozoje. Granausko proza universali tuo, kad jis tiesiai žiūrėjo į istoriją, į laiko gilumą ir praeities kultūrą. Rašytojo kūrybos epicentre atsiduria kaimas, nes pastoviosios vertybės geriausiai likusios būtent valstiečio sąmonėje. 1998 m. Granauskas išleido apsakymų knygą “Gyvulėlių dainavimas”, kurioje septyni kūriniai iš dešimties parašyti prieš trisdešimt metų. Apsakymų tekstą paįvairina padavimo, sakmės pasakos elementai, drąsiai kryžminami su kasdieniškomis aplinkybėmis. Tekste svarbios visos detalės, žodžiai, gestai ir net tyla – taip kuriamas Granausko prozos išskirtinumas, rašytojas parodo žmogaus turtingą organišką būtį. Savita Granausko kūrybos sfera – esė (apie Biliūną, Gurauskį, Daukantą ir kt.). Esė knygoje “Žodžio agonija” (1999) rašytojas kalba apie dabarties dvasinę krizę ir apie kūniško gyvenimo pergalę.

Granauskas – puikus stilistas, jam nesvetimas kalbos poetiškumas. Tekstas prisotintas tropų, pasakotojo raiškai būdingas oratoriaus tonas, o personažų kalbėsena natūrali. Granauskas pamėgo taip vadinamą triadą: 3 vienarūšės sakinio dalys, 3 vienarūšiai sakiniai, trinaris laipsniavimas ir kt. Tai suteikia tekstui tam tikrą emocinę nuotaiką.

Dar ir dabar Romualdas Granauskas gyvena ir kuria. Manau, kad jo kūryba ne vieną žmogų privers susimąstyti apie tas temas, kurios yra minimos rašytojo kūryboje. Apie vieną iš svarbiausių jo kūrybos vaisių dabar ir pašnekėsime.

“Gyvenimas po klevu”
Žymiausias R. Granausko kūrinys – apysaka
“Gyvenimas po klevu”. Rašytojas pasakoja apie seną, vienišą, visų apleistą moterį, likusią vienintelę numelioruotame kaime, visiems išsikėlus į naują gyvenvietę. Iš kiekvienos šio kūrinio eilutės sklinda gailestis, supratimas ir atjauta. Tačiau “Gyvenimas po klevu” nėra moralizuojantis kūrinys, kuriame autorius tik norėtų pabarti beširdžius vaikus ir anūkus, kad šie neužmirštų senų tėvų. Tuo metu niekur taip atvirai ir tiesiai nebuvo sakoma apie tuos svarbiausius dalykus, kuriuos mūsų žemėje ir mūsų žmoguje sunaikino sovietų valdžia ir kolchozai. Fiziškai ir dvasiškai labiausiai nualintas ir suluošintas kaimo žmogus.

Senosios Kairienės ėjimas į gyvenvietę yra simbolinis. Tai viso gyvenimo kelionė iš namų į naujuosius laikus, kuriuos simbolizuoja kiaulių ferma ir bevardė gyvenvietė molyne prie kelio, be medžio ir paukščio. Jau pačioje kelio pradžioje krinta vyras, vėliau sūnus. Tame pačiame kelyje blaškosi ir žūsta anūkas, o jo vaikas jau iš anksto pasmerktas kaip beprotiško pasaulio auka.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->