Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Romualdas Granauskas

Autorius: Lina

Gimiau aš, kaip tas gaidys, du kartus: iš tikrųjų — Mažeikiuose 1939 kovo 18, o užrašė klebonas (gal po kelių kleboniškų?), kad balandžio aštuonioliktą. Tai buvo pirmasis nesusipratimas mano gyvenime. O toliau, suprantama, pylėsi- jie kaip iš gausybės rago. Ir juo toliau — juo gausiau.

Štai koks buvo antrasis. Skuodo rajono Šauklių kaime, kur užaugau, gyvena Vaškys. Vaškių buvo trys broliai, suaugę, stiprūs vyrai, bet aš kalbu apie tą, kuris grojo armonika ir vienu metu koja būgną mušė. Baigiančioj krūmokšniais užželti pievelėj, šalia vieškelio, kartais sekmadienį būdavo šokiai. Vaškys grodavo, jaunimas šokdavo, o aš stovėdavau šalia Vaškio, visas pavirtęs dėmesiu ir klausa, bijodamas ir sualsuoti, kad tik nepraleisčiau ko nepastebėjęs, neįsiminęs, neišmokęs. Nebuvo man gražesnės muzikos už tą, kokią tada girdėjau, ir gal niekada jau nebebus. Nuo krūmokšnių pusės prieidavo koks bernas, kažką šnibžtelėdavo grojančiam Vaškiui į ausį, tas linkteldavo. galva, striukai užraukdavo šokį ir, atsikėlęs nuo atnešto suoliuko, lįsdavo į tuos krūmus. Kurį laiką armonika vieniša gulėdavo ant suolo, aš stovėdavau nuo jos tik per žingsnį… Ir po šiai dienai negaliu suprasti, kaip man širdis neišlėkdavo per gerklę ir kaip, tartum sužeista kurapka, nenukrisdavo po kojų j žolę?

Kol bernai šnarėdavo ten tamsoj krūmokšniuose, merginos susispiesdavo į būrį ir dainuodavo… Aš drebančiom rankom paimdavau armoniką, priglausdavau ausį prie jos dumplių ir grodavau taip tyliai, jog už dviejų žingsnių nė katė nebūtų išgirdus.

— Lėksi!.. Lėksi!..— šaukdavo merginos į krūmokšnius, pritrūkusios kantrybės.

Tada skubiai guldydavau armoniką atgal ant suolo, ateidavo Leksis, jau išraudęs, užsikabindavo diržą, o aš vėl stodavausi šalia jo į savo vietą, kurioje nė žolė nebeaugo.

Rausti pradėdavo jis nuo sprando. Ir kaskart pareidavo vis raudonesnis; jau ir smakras raudonas, jau ir abu žandai… Žinojau: kai užraus ir kakta,— arba visai nebegrįš iš krūmokšnių, arba nešte parneštas ims groti tokius dalykus, ko nei sapne susapnuosi, nei žmogui apsakysi. Apsakyt gal ir apsakysi, bet pašokt — tai jau ne. Mergos keikia bernus, kam kvietinėjo Leksį, bernai keikia muzikantą, kam jis taip greit nusigeria…

– Čia ano mašinėlė?

– Ano, ano! Antrasis irgi greitai jau nusipirks. Bent senatvėj prisivažinėsiu.

– Ar to ir tebuvai atvažiavusi?

– Ko daugiau? Išėjau į pensiją, laiko turiu, apsidariusi esu -nereikia žmonių gėdytis, galiu visiems pasirodyti!

– Tik prie mano vaiko kapelio negali pasirodyti…

– Nueisiu, nueisiu. Va dabar, grįžtant.

– Ar pas sūnų jau buvai?

Moteris kiek sumišo. Nuo parduotuvės, plėšdamas cigarečių pakelį, jau ėjo tas posūnis.

– Buvom, buvom… Tik nieko neradom. Durys užrakintos, darbe abudu, kur tu ką rasi… -ji greitai pabėrė žodžius, sėdosi į mašinėlę, tik durelių dar neuždarė, tebebuvo iškišusi laukan galvą. Posūnis praeidamas ir dabar nepažvelgė į senąją, sėdo į mašinėlę iš kitos pusės, trinktelėjo durelėmis. Gal jam buvo gėda savo pamotės, gal apskritai jis nežinojo, kaip čia elgtis?

– Nu, tad su dievu, – pasakė senajai, stovinčiai pačiam kelio pakrašty. – Gal tikrai niekuomet daugiau nesusitiksim… Laimingo tau smerčio.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25

Rašykite komentarą

-->