Studijoms.lt

Referatai, konspektai

R. Granauskas „Duonos valgytojai“

Autorius: Saulius

R. Granauskas – modernus XX a. pabaigos lietuvių rašytojas, savo kūryboje vaizdavęs kaimo žmogų, senojo kaimo irimą, tradicijų, vertybių nykimą pokario metais. Ryškus kontrastas tarp senosios ir naujosios kartų atsiveria ne tik apysakoje „Gyvenimas po klevu“, bet ir smulkesniuose apsakymuose. Novelėje „Duonos valgytojai“ rašytojas vaizduoja ne tik kartų konfliktą, bet labai subtiliai, jautriai atskleidžia gražų senųjų gyvenimą, pagrįstą tradicija, tikėjimu, šventumu.

Ištrauka pradedama tiesioginės kalbos sakiniu. Numanome, kad tai senojo Rimkaus kreipimasis į žmoną. Tai vienintelis ištraukos sakinys, baigiamas šauktuku: išreiškiamas tyras džiaugsmas, kad jau renkasi svečiai, artėja šventė. Kreipinys „motina“ atveria semantinę šio žodžio prasmę: motina – kaip gyvybės davėja, kaip žemė maitintoja. Žodis „motina“ yra šventas. Šventumo motyvas skleisis visoje ištraukoje.

Ištraukoje matome gamtinį laiką – vasarą: „ližė pastatyta į kampą iki kitos vasaros“. Dienos laikas nėra apibrėžtas: „dar yra daug laiko“. Senieji laiko neskaičiuoja laikrodžiais, paprasčiausiai jis yra jaučiamas, niekur neskubama. Ryškus ėjimo motyvas – jaučiama slinktis. Rimkų „sveteliai“ eina palengva, lėtai, neskubėdami, o ir nepajėgdami skubėti, tačiau eina į tikslą – „tiesiai į vartus“. Vartai – riba, skirianti du pasaulius. Ėjimo motyvas čia suprantamas kaip ėjimas į mirtį, gražią, didingą, šventą mirtį – susitikimą su mirusiaisiais.

Ištraukos pasakotojas objektyvus ir visažinis, visaregis, informuojantis apie veikėjų veiksmus. Pasakojama trečiuoju asmeniu, žvelgiant iš šalies, tačiau paskutinis sakinys pasakomas antruoju asmeniu. Taigi pasakotojas kartu susitapatina su pagrindiniais veikėjais, įeina į jų sąmonę, išgyvena ir jaučia tą patį, ką senieji Rimkai.

Erdvė sava, artima: namai, kiemas, vartai, keliukas. Siaura kanalo, keliuko erdvė tampa uždara – svečiai pasiekia Rimkų namus, kuriuose vyrauja ypatinga nuotaika, tvyro šventumo jausmas. Viskas stovi savo vietose, tvarkinga, švaru: duona minkytuvyje, ližė pastatyta į kampą. Ližė naudojama tik vieną kartą metuose ypatinga proga – kepant duoną. Senieji kaimo gyventojai susirenka į Rimkų namus kaip į šventę: „moterys pasipuošusios juodom bažnytinėm sukniom, tačiau vis tiek atrodo, kad sustojo tokie baltai aptaisyti“.

Senųjų Rimkų namai yra lyg šventovė, kurioje bus aukojama duona. Namai „perkvipę jos kvapu“, pripildyti duonos aromato – lyg smilkalų, kylančių į dangų. Ruošiamasi aukai, duonos valgymui – aukojimui. Duona ir pienas, imamas iš šulinio, yra aliuzija į duoną ir vyną, aukojamą ant altoriaus. Nuoroda į altorių taip pat pastebima: „Senoji tiesia ant stalo rankšluostį“.

Senųjų veiksmai harmonizuoti, kiekvienas judesys turi prasmę. Rimkų, Rimgailų pavardės sustiprina ramumo, darnos įspūdį. Duona nešama kaip vaikas: „atneša kepalą kaip vaiką: ant pusiau sulenktos rankos“. Duona kaip motina, kaip žemė yra šventa, verta pagarbos. Kūdikio motyvas – nuoroda į biblinį kontekstą: Dievo sūnus, atėjęs į pasaulį kaip silpnas kūdikis, žmonėms atneša ramybę ir palaimą. Duona seniesiems suteikia tvirtumo, tikrumo: „stovi Rimkai šalia savo duonos“.

Šventinės nuotaikos nenustelbia net mirties nuojauta. Ištraukos pradžioje Rimkus ragino žmoną pažiūrėti pro langą. Žvelgimas pro langą – žvelgimas į kitą erdvę, į kitą pasaulį. Ryškus ir kelio įvaizdis: „vėl žiūriu į keliuką“. Kelias veda į vartus, į išėjimą. Juodos bažnytinės suknelės sustiprina mirties nuojautą. Senųjų tik septyni, o už stalo – aštuonios vietos. Tikriausiai ne neatsitiktinai skaičius septyni, tai septynių didžiųjų dorybių – tvirto gyvenimo pagrindo – atitikmuo. Ir mirtis nebaisi, apie ją mąstoma be baimės, ramiai, vyrauja šviesi, giedra nuotaika, harmonija. Susitinka gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai, juos sujungia duona: „Medučio vietoje jau niekas nesėdi, tik įpiltas jam į stiklinę pienas ir padėta šalia duonos riekė“.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->