Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Romenu teises konspektas Nr. 2

Autorius: Virginija

Patriarchalinė pater familias valdžia Romoje.

Privatinio gyvenimo požiūriu romėnai turėjo patriarchalinę santvarką. Kiekvienų namų vyriausias vyriausias galva buvo patariarchas pater familias, kurio autoritetas buvo absoliutus. Jį ribojo tik paprotys ir nuomonė.Nuo jo priklausė visų namų tvarka, žmonės ir daktai. Pater familias atstovavo šeimai, kai kuris nors eimos narys paliesdavo 3-iąjį arba atvirkščiai – trečiasis asmuo šeimos narį; pater familias buvo vienintelis atstovas prieš išorę. Jis savo šeimoj kartu buvo ir kunigas ir teisėjas, ir visa ko savininkas (net žmonos ir vaikų, nes juos galėjo parduoti taip pat kaip vergus ar daiktus). Kaip teisėjas galėjo bet kam iš savo šeimos narių skirti net mirties bausmę. Bausdamas šeimos narius, pagal susidariusį paprotį pater familias turėdavo prašyti artimųjų tarybos pritarimo, bet jos nuomonė jam nebuvo privaloma.Civilinės bylos šeimoje nekildavo, nes visi kiti šeimos nariai jokių civilinių ir kitų teisių neturėjo.Pater familias autoritetas dengė ne tik žmoną ir vaikus, bet ir svečius, kurie patekę į Romą privalėjo ieškoti vietinio piliečio globos. Pabėgėliai iš įvairių kraštų ir išsivadavusieji vergai taip pat buvo pater familais globojami.

Vėlesniais laikais atsirado vaikų ir vergų teisių skirtumas: pater familias daiktams turėjo deminii , vergui – deminicae teises ; valdžia vaikams buvo išreiškiama žodžiais natria potestas , o žmonos atžvilgiu valdžia vadinama – manus.

Pater familias valdžia buvo amžina (t.y.iki jo mirties). Tai buvo gryna patriarcho forma. Jam mirštant įvykdavo žymios permainos: žmona ir vaikai tapdavo asmenimis. Nepasikeisdavo tik vergo padėtis, jis tik gaudavo kitą šeimininką. Pater familias mirtis nenutraukdavo visų tų ryšių,kurie šeimą rišo į vieną vienetą esant gyvam pater familias.Suaugę vyrai buvo jaunesnių, o taip pat ir seserų,motinos globėjai.

Egzistavo visą Romos istorijos laikotarpį.

Karaliaus Servijaus Tulijaus reforma ir jo reikšmė.

Šeštasis Romos karalius įvykdė labai svarbią reformą, dėl kurios plebėjai buvi suvienodinti su patricijais į vieną Romanus populus. Manoma, kad tai įvyko Va.pr.m.e.pab. To priežastys buvo tos, kad plebėjų skaičius didėjo, jų ekonominė padėtis stiprėjo, juos taip pat reikėjo imti į karo tarnybą. Tuo tikslu, visi pajėgūs patricijai ir plebėjai buvo padalinti į 5 klases, priklausomai nuo turto cenzo. Kiekviena klasė duodavo tam tikrą kiekį karinių vienetų – centurijų. Kiekvienai klasei buvo skirtas tam tikras apsiginklavimas. Iš pirmos klasės buvo reikalaujama šalmo ,apvalaus skydo, kojų ir kūno šarvų, kardo, ieties. Iš kitų klasių reikalaujama mažiau. Iš asmenų turinčių tą patį cenzą kaip ir 1-os klasės piliečiai buvo sudaroma 18 raitelių centurijų – tai raiteliai. 1-oji klasė (100000asų) duoda 80 centurijų. 2-oji klasė (75000asų) duda 22 centurijus. 3-ioji (50000asų) duoda 20centurijus. 4-oji (25000asų) duoda 22 cent. 5-oji (11000asų) duoda 30 cent. Neturėjusieji cenzo buvo neturtingieji. Amatininkai ir muzikantai duodavo 4 cent.

Centurijos buvo ne tik kariniai, bet ir politiniai vienetai. Rinkdamiesi į susirinkimus, piliečiai pasidalindavo centurijomis, ir kiekviena klasė gaudavo tiek balsų, kiek duodavo centurijų. Tokiu būdu plebėjai įgijo teisę balsuoti. Tačiau šiaip ar taip, viršų ėmė turtingieji. Be to, S.Tulijui priskiriamas padalijimas į teritorines tribas, iš jų 4 buvo miesto ir keliolika kaimo tribų.

Svarbiausias reformos rezultatas buvo tai, kad patricijai ir plebėjai susiliejo į vieną populus. Romos sustiprėjimas po S.T. reformos užtikrino jai vadovaujantį vaidmenį lotynų miestų sąjungoje.

Sakralinė santvarka.

Sakralinis (lot.sacralis-šventas)

– susijęs su religiniu kultu. Religiniai kultai turi nemažą reikšmę. Jų įtaka l.svarbi jau ankstyvosiose visuomenėse – ypač Egipte, kur aukščiausią valdžią turėjo dvasininkai. Romoje religiniai tarnai, žyniai tokios valdžios neturėjo. Tačiau čia religijos įtaka buvo didelė. Žymų vaidmenį čia vaidino giminių kultai. Istorinio vystymosi procese šeima tapo Romoje pirminiu socialiniu junginiu. Tas procesas atsispindėjo ir religijoje. Šeimos turėjo net savo šventoves, savo dievus -globėjus, savo kultą.To kulto centras buvo židinys. Kaip tikėjo romėnai, po mirties mirusiojo dvasia gyvendavo tame kape. Jiems aukodavo aukas.

Greta pasaulietiškos baudžiamosios teisės egzistavo labai sudėtinga sakralinė baudžiamoji teisė, kartais numatanti l.dideles bausmes. Religiniais nusikaltimais buvo laikomi priesaikos pažeidimai, o priesaikos Romoje buvo sutinkamos dažnai. Be religijos neapsiėjo šeimos ir paveldėjimo santykiai.

Labai svarbią reikšmę turėjo dies fasti ir dies ne fasti. Dies fasti – tai draudžiamosios dienos, kai buvo draudžiama daryti teismo posėdžius. Tas dienas nustatyti ir sudaryti kalendorių buvo žynių kompetencija. Iš visų žynių kolegijų svarbiausią vaidmenį atliko pontificium kolegija.šioje kolegijoje per ilgą laiką susikoncentravo sakralinės teisės (ius pontificium) žinios ir nuostatos. Ši kolegija rengė taisykles ir aiškinimo būdus, užrašinėjo precedentus – comentarii pontificium. Tik pontifikai galėjo suteikti teisingus teisinius patarimus.Todėl pontifikai buvo pirmieji Romos teisininkai, pradėję romėnų civilinės teisės vystymąsi. IVa.pr.m.e.pb. jie palaipsniui neteko savo monopolinės padėties teisės srityje.

Viešoji teisė taip pat nebuvo laisva nuo įvairių sakralinių įtakų. Didžiausią reikšmę turėjo religinių būrimų institutas. Prieš kiekvieną atskiro piliečio ar v-bės teisinį aktą buvo stengiamasi sužinoti dievų valią. Tų klausimų aiškinimas reikalavo specialių žinių. Tas žinias aiškino ir saugojo kita žinių kolegija – augurai.Jie turėjo didelę įtaką viešosios teisės ir politikos srityje. Jie galėjo sustabdyti bet kokią valstybinę priemonę.

Tarptautiniai santykiai taip pat priklausė nuo sakralinės teisės. Šiuos klausimus tvarkė 3-ioji žynių kolegija – pecialai. Prieš paskelbiant karą, pecialai kaip pasiuntiniai vykdavo tartis su priešais. Nesėkmingų derybų atveju, grįždami namo iš paribio ruožo, atliekant tam tikras apeigas, jie įmesdavo ietį į priešo teritoriją.

Buvo ir kitų žynių kolegijų.Taigi, seniausiais laikais sakralinės teisės įtaka tiek atskiriems asmenims, tiek v-bei buvo gana reikšminga. Tačiau įkūrus Romos Respubliką ta įtaka ypač sumažėjo ir nusilpo.

Baudžiamoji teisė ir baudžiamasis teismas Karalystės laikotarpiu.

Baudžiamoji teisė – tai sistema numatanti, kokios veiklos formos draudžiamos ir kokios taikomos bausmės už tų draudžiamų veiksmų padarymą. Tuos klausimus sprendžia tam tikri v-bės organai. Teisės normų sistema, kuri reguliuja minėtus veiksmus yra vadinama baudžiamojo proceso teise.

Tačiau tokia prasme pirmykštėje Romoje baudž teisė ir baudž procesas nebuvo suprantami.. Už nusikaltimus privatiems asmenims v-bė nesiimdavo jokių priemonių. Su nusikaltėliais kovodavo nukentėjusieji. V-bės požiūriu tai buvo privatūs deliktai. Prie tokių deliktų priklausė kūno sužalojimai, nužudymai, vagystės. Dėl lengvų nusikaltimų ginčai kartais baigdavosi išpirka tarp skriaudėjo ir nukentėjusiojo arba tarp jų artimųjų.

Tačiau buvo ir nusikaltimų, pažeidžiančių visos visuomenės interesus (delicta publica). Jie buvo baudžiami valstybinio teismo,t.y. karaliaus, nes neorganizuotas susidorojimas nebuvo laikomas teisėtu reiškiniu. Pgal padavimą, viena iš seniausių romėnų magistrarūrų buvo caro padėjėjai, kurie tyrė įvairius nusikaltimus v-bei. Nežinia ar iš tikro buvo tokia magistratūra. Tačiau karalius turėjo neribotas teises skirti bausmes.

Baudž teisės tikrąja jos prasme dar neegzistuoja, dar tiksliai nenustatyta kokios veiklos draudžiamos, kokios – ne, kokios bausmės už jas skiriamos. Karalius teisdavo kaip pirmoji ir galutinė institucija. Jokia apeliacija jo sprendimui neleidžiama. Tačiau nusikaltimai privačiam asmeniui ir toliau liko privačiu reikalu. Tik manoma, kad už nužudymą teisė v-bė. Už nužudymą buvo nustatyta mirties bausmė.

Bendroji magistratūrų sistema.

Nustačius respublikinę santvarką, visuma karaliaus valdžios nebuvo panaikinta. Ji perėjo dviem konsulams (karinė, aukščiausia adminitracinė valdžia) ir žemesniesiems magistratams (vykdomoji valdžia: pretoriai -teisingumas, kvestoriai – iždasmokesčių rinkimas, edilai – tvarka, saugumas)). Magistraro pareigybė buvo ne tarnyba, o garbė – honor (vyko arši kova dėl šių pareigų). Todėl magistratai buvo renkami ir atlyginimo negaudavo. Respublikos laikotarpiu Romoje buvo tokia santvarka, kuri darė negalimą absoliutizmo valdžią. To prielaidos buvo šios:

1.Tarnybos trumpalaikiškumas.Visi magistratai renkami daugiausiai 1-iems metams, o cenzorius – 5-iems.

2.Magistratūrų kolegialumas. Visos magistratūros buvo kolegialios: 2 konsulai, 2, o paskui ir daugiau, pretorių ir t.t. Kiekvienas magistratas veikaia atskirai ir savarankiškai, lyg jis būtų vienas. Kiekvienam iš jų priklauso valdžios pilnuma. Kitam irgi priklauso valdžios pilnuma. Todėl vienas savo valdžios veto gali paralyžuoti kito potvarkį. Tokia teisė buvo galinga savitarpio kontrolės forma, kuri trukdė absoliutinėms nuotaikoms.

Ypatingai pavojingu metu buvo įvedama diktatūra. Senatas skirdavo extraordinarinį magistratą – diktatorių).Diktatorius savyje sukoncentruodavo visą valdžią,magistratūros apmirdavo. Jis nuo karaliaus skirdavosi tik savo įgalinimų trumpalaikškumu ( 6 mėn.) 3.Magistratų atsakomubė prieš tautą. Visi magistratai galėjo būti už savo veiksmus patraukti tautos susirinkimo teismui. Į teismą atsakomybėn traukiami už savanaudišką naudojimąsi teisėta valdžia.

Esminėmis Romos magistraro teisėmis (ne kiekvienas jas turėjo) buvo:

1.Romėnų tautos vardu bendravimas su dievais;

2.Santykiai su senatu ir tauta, – pateikdavo įstatymų projektus tautos susirinkimui ir teikimus senatui;

3.Leisti privalomus potvarkius. Iš pradžių jie buvo skelbiami žodžiu in contione (iš čia kilo žodis “edictum”).Vėliau jie skelbiami rašytine forma.

4.Aukščiausias karinis vadovavimas .

5.Priklausė aukščiausia administracinė ir policinė valdžia. Vykdydami šias f-jas, magistratai turėjo teisę nepaklusnų asmenį sulaikyti, perduoti jį į teismą, nubausti bauda ir pan.

Kiekvienas magistratas turėjo asmeninę tarybą consilium,t.y.žemesniuosius tarnautojus, kurie vadinosi apparetores.Tai raštvedžiai, raštininkai ir kt., kurie gaudavo atlyginimą ir buvo etatiniai bei nesiskaitė magistratais.

Principatas (savotiškas perėjimas iš Respublikos į principatą). Pirmasis princepsas.

Respublikos

laikotarpiu vyko ilgamečiai karai, atnešę daug vargo ir nuostolių žmonėms. Jie troško taikos. “Pax Romana” (romėniška taika) buvo šūkis, jungęs įvairias vergovinės visuomenės grupes. Aktyviausi Oktaviano priešininkai žuvo pilietiniuose karuose. Likę gyvi politiškai buvo nusilpę. Kad išlaikyti savo padėtį, jie buvo pasiryžę palaikyti Oktavianą. Oktavianas, sugrįžęs į Italiją, pirmiausia stengėsi pabrėžti, kad atėjo taikūs laikai ir grįžtama prie gerų senosios Romos papročių.

Pradedant 31 m. pr. m. e. Oktavianas kiekvienais metais buvo renkamas konsulu, 29 m. pr. m. e. jis gavo cenzoriaus (iki gyvos galvos) įgaliojimus, kuriais remdamasis sudarė senato narių sąrašą ir atliko Romos piliečių cenzą, kuris buvo neatliekamas jau 42 metus. Senato skaičius tuo metu pasiekė 1000 žmonių. Oktavianas pašalino tuos iš senato, kurie negalėjo priklausyti aukštajam luomui. Tai leido pašalinti nepageidaujamus asmenis. Naujajame sąraše Oktaviano vardas buvo įrašytas pirmuoju (princeps) . Respublikos laikotarpiu tai buvo tik garbės reikalas, jokių ypatingų įgaliojimų be teisės pirmajam pareikšti savo nuomonę princepsas neturėjo. 27 m. pr. m. e. sausio13 d. Oktavianas atsisakė nepaprastų savo įgaliojimų ir paskelbė senosios Respublikos atstatymą. Tačiau tas valdžios atsisakymas buvo tariamas kaip ir senatorių prašymai pasilikti valstybinę valdžią. Tą pačią dieną Oktavianas perėmė eilę įgaliojimų, jam įtvirtinusių aukščiausiąją valdžią. Sausio 16 d. jis gavo garbingą Augusto vardą. Anksčiau šis epitetas priklausė tik sakraliniams objektams; dabar jis prijungtas prie princepso, pirmojo žmogaus v-bėje vardo. Nuo tol Oktavianas vadinosi “Cezaris Augustas, dieviškojo sūnus”. Augustas nepasisavino nei karaliaus, nei diktatoriaus titulo, atsisakė magistratūrų papročių. Bet jis buvo vienvaldis v-bės vadovas.

Taigi, Romoje prasidėjo ankstyvosios imperijos laikotarpis principate forma. Tai tęsėsi nuo 27 m. pr. m. e. iki Diokleciano laikų, t. y. iki 284 m. m. e.

P.S. respublikos žlugimo priežastys: miestas vasltybė nepajėgė valdyti didž. teritoriją, išlaikyti gyventijų vienybę, susidoroti su užkariautų tautų bei vergų sukilimais. Oktavianas – respublikos duobkasys, principato kūrėjas, lyg ir paliko buvusias respublikos institucijas, bet iš tikrųjų kūrė monachiją.

Tautos susirinkimas. Senatas.

Augusto laikais vis dar rinkdavosi tautos susirikimai – komicijos. Jose buvo priimami įstatymai paties Augusto arba kitų magistratų pasiūlymu. Jose buvo renkami magistratai, tačiau šie rinkimai nebuvo laisvi, nes balsuodavo už tuos, kuriuos nurodydavo Augustas, remdamasis ius commendantiones rekomendacijos teise. Komicijų galia paskutiniais respublikos metais beveik išnyko, o nuo Augusto laikų ji visai panaikinta. Taip komicijos tapo paklusniu įrankiu princepso rankose. Jos neteko savo politinės reikšmės, o po Augusto mirties, nuo 14 m. m. e. rinkiminės komicijos visai nustojo rinktis. Įstatymų leidžiamosios komicijos buvo šaukiamos kartais ir vėliau, bet ir jos beveik neturėjo jokios reikšmės.

Senatas Augusto laikais buvo laikomas aukščiausiu v-bės organu. Jam atitenka kai kurios tautos susirinkimo f-jos, įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžia. Augustas įvykdė eilę reformų, kurios sutvarkė senato posėdžius. Senato narių skaičius – 600. O senato nutarimas įgauna įstatymo galią. 27m. pr. m. e. sausio 13d. buvo padalytos provincijos. Imperatoriškomis pripažintos pasienio provincijos o senosios buvo laikomos senatinėmis ir buvo valdomos senato skiriamų prokonsulų ar pretorių. Buvo suskirstyti imperijos finansai. šalia v-bės iždo, tvarkomo senato, atsiranda

imperatoriaus iždo – fisko – pagrindai. Po tam tikro laiko buvo atliktas griežtas šių iždų atskyrimas. Senato iždas kaldino varinius, o imperatoriaus – auksinius ir sidabrinius pinigus. Teisiškai visavaldė įstaiga – senatas – klusniai priimdavo Augusto pasiūlymus, kuriuos paprastai paruošdavo jo, princepso, taryba, burtų keliu renkama iš senatorių. Princepsui atiteko vadovavimas visiems užsienio politikos reikalams, taip pat jis turėjo aukščiausią karinę ir civilinę valdžią.

Respublikos laikotarpiu leido įstatymus, tvarkė užsienio ir vidaus reikalaus.

Romėnų teisės skirstymas į ius publicum ir ius privatum.

Pagal teisinio reguliavimo objektą romėnų teisė buvo skirstoma į ius publicum(vie??j? teisć) ir ius privatum(privatinć teisę) . Geriausiai skirtumą tarp jų nustatė Romos teisininkas Ulpianas: Viešoji teisė liečia romėnų v-bės reikalus, o privatine teise naudojasi atskiri asmenys. Viešosios teisės normos reguliavo Romos gyventojų santykius su v-be ir jos institucijomis. Tai normos, reguliavusios v-bės tarnybą(magistratus) , šventyklų, kulto tarnų reikalus ir t. t. Privatinės teisės normos gynė atskiro asmens interesus jo santykiuose su atskirais subjektais. Tai normos, reguliavusios turtinius ir šeimos santykius, t. y. normos, kurios priskiriamos civilinei, ?eimos,, civilinio proceso teisei.

Skyrėsi ne tik privatinės ir viešosios teisės teisinio reguliavimo dalykai, bet ir teisinio reguliavimo metodai.

Viešosios teisės normos paprastai buvo imperatyvinės(ius cogens) . šių normų teisės subjektai privalėjo laikytis besąlygiškai. Jokie nukrypimai nuo teisės normų neleidžiami. šių teisės normų pasitaikydavo ir privatinėje teisėje(normos, reguliavusios sutarčių formą) , bet čia tos normos nevyravo.

Privatinės teisės normos daugiausia dispozityvinės (ius dispositum) . Tai tokios normos, kurių reikalavimus teisės subjektai konkrečiu atveju gali pakeisti. Taigi šios normos buvo subsidiarinio pobūdžio:jų nuostatos imdavo veikti tada, kai teisės subjektai nesusitardavo kitokiu būdu. Pvz., paveldėjimas pagal įstatymą galiodavo tada, kai mirusysis nepalikdavo testamento.

Senoji romėnų teisė prioritetą teikė viešiesiems interesams(Cicerono posakis:”salus populi suprema lex est” – tautos valia-viešieji reikalai-yra aukščiausiais įstatymas) . Bet tai nereiškia, kad romėnai ignoravo asmeninius interesus. Privatinė teisė teisės subjektams suteikė autonomiją – jie patys galėjo spręsti, kokius sandorius ir kokiomis sąlygomis sudaryti arba nesudaryti, pateikti ieškinį teisme ar neginti savo teisių ir t. t.

Romėnų viešoji teisė nunyko žlugus Romos imperijai. Tuo tarpu privatinė teisė darė įtaką daugelio daugelio Europos pasaulio v-bių teisei. taip tikriausiai atsitiko todėl, kad romėnų privatinė teisė gerai suderino privačius ir viešuosius interesus. Todėl viduramžiais, kai Romos imperijos jau nebuvo, romėnų teisė atgijo ir kai kuriose šalyse tapo beveik galiojančia teise, o kitose šalyse buvo jų teisinės sistemos pagrindas.

Įgaliojančios, dispozityvinės ir įpareigojančios arba imperatyvinės teisės normos.

Viešosios teisės normos paprastai buvo imperatyvinės (ius cogens). Tai tokios teisės normos, kurių subjektai privalo besąlygiškai laikytis. Jokie nukrypimai nuo tų teisės normų reikalavimų, nepaisant teisės subjektų valios, nebuvo leidžiami. Imperatyvinių normų pasitaikė ir privatinėje teisėje, bet joje nevyravo. Privatinės teisės normos daugiausia buvo dispozityvinės. Dispozityvinės – tai tokios teisės normos, kurių reikalavimus teisės subjektai konkrečiu atveju gali pakeisti. Taigi dispozityvinės normos buvo subsidiarinio pobūdžio: jų nuostatos imdavo veikti tada, kai teisės subjektai nesusitardavo kitu būdu.

Romėnų privatinės teisės istorinės sistemos: ius civile , ius gentium , ius pretorium arba ius honorarium , ius peregrinorium.

Senovės Romoje asmens teisinį statusą lėmė jo priklausomybė tam tikrai bendruomenei (civitas). Nebuvo tokios teisės, kuri būtų privaloma visiems tam tikros teritorijos gyventojams, nesvarbu kokiai bendruomenei ji priklausytų.

Romėnų teisė siaurąja prasme buvo tik romos piliečių teisė. Todėl ši romėnų teisės sistemos dalis buvo vadinama ius civile. Ius civile nelietė tų Romos gyventojų, kurie neturėjo piliečio statuso. Tai buvo visa apimanti Romos piliečių teisė, reguliuojanti visas jų teises ir pareigas, taip pat numatanti atsakomybę už nusikaltimus. Tai pati seniausia romėnų privatinės teisės sistema.

Romoje gyveno labai daug svetimšalių – peregrinų. Jiems buvo taikoma atskira romėnų reisės sistemos dalis – ius peregrinorum (peregrinų teisė). Peregrinams ius peregrinorum buvo jų ius civile , bet romėnams tai buvo tik svetimšalių teisė.

Kai Roma pradėjo plėstis, virsti imperija – padėtis pasikeitė. Ius civile buvo buvo labai formali, nebepajėgė reguliuoti išsivysčiusių romos santykių su kitais kraštais , trukdė jų vystymuisi. Vystantis gamybai ir mainams, buvo būtina pripažinti pagrindines privatines teises: nuosavybės teises sudaryti sutartis tarp svetimšalių ir t.t. Todėl pradėjo formuotis nauja romėnų teisės šaka – ius gentium (tautų teisė), kurią dažniausiai tvarkė specialus magistratas peregrinų reikalams – praetor peregrinus (peregrinų pretorius). Tai buvo mažiau formali nei ius civile. Ji buvo grindžiama šalių pasitikėjimo ir teisingumo principais. Formaliai taikydamas ius civile normas, pretorius dažnai jas modifikuodavo, atsižvelgdamas į kitų teisės sistemų normas, jeigu jos labiau atitikdavo teisingumo principą. Taigi jau senovės Romoje buvo prigimtinės teisės (ius naturale) koncepcijos pradmenų. 212 m. Karakalos konstitucija Romos pilietybę suteikė beveik visiems imperijos gyventojams. Nuo tada romėnų teisės skirstymas į ius civile, ius peregrinorum ir ius gentium palaipsniui neteko reikšmės.

Buvo ir 4-ta romėnų privatinės teisės istorinė sistema. Tai ius pretorium. Ši teisės sistema palaipsniui susiformavo pretoriams vykdant savo f-jas. Jos atsiradimą sąlygojo ekonomikos, prekybos augimas ir vystymasis. Naujoms sąlygoms ius civile neatitiko, pretoriams teko atitaisyti spragas; tai darydami, pretoriai parengė tam tikras taisykles , kurių pagalba sprendė ginčus. Taip atsirado pretorinė teisė.

Romėnų teisės šaltinio sąvoka.

Teisės šaltiniai gali būti suprantami dvejopai: kaip teisės normų atsiradimo, jų išraiškos formos arba būdai, ir kaip mūsų žinių apie romėnų teisę šaltiniai, t.y. romėnų teisės paminklai. Pirmąja prasme teisės šaltiniai – tai kompetentingų v-bės organų leidžiami norminiai aktai, teisiniai papročiai, teisminiai precedentai ir t.t. Antrąja prasme – tai rašytiniai ir kitokie istorijos paminklai, iš kurių mes sužinome apie kažkada galiojusią teisę (metraščiai, kronikos, mokslo veikalai ir t.t.). Pagr. mūsų žinių apie romėnų teisę šaltinis yra Justiniano

atlikta 6 a. Labai reikšmingos yra Gajaus Institucijos (2a.vidurys) , surastos praėjusio šimtmečio pradžioje. Svarbių žinių apie archainę romėnų teisę randame vadinamosiose epigrafijose – teisiniuose užrašuose, iškaltuose akmenyje arba metalo lentelėse. Žinių galima aptikti ir neteisiniuose istorikų, poetų veikaluose.

Pagr teisės šaltiniai buvo:

1)paprotinė teisė;

2)įstatymai;

3)senato nutarimai;

4)imperatorių konstitucijos;

5)pretorių ediktai;

6)jurisprudencija.

Romėnų teisės šaltinių rūšys. Privatinių teisės šaltinių rūšys (dabar)

Teisės šaltiniai gali būti suprantami dvejopai: kaip teisės normų atsiradimo, jų išraiškos būdai arba kaip romėnų teisės paminklai, žinių apie romėnų teisę šaltiniai. Pirmąją prasme šaltiniai – tai kompetentingų v-bės organų leidžiami aktai, antrąja – rašytiniai ir kitokie istorijos paminklai (metraščiai, kronikos ir kt.). Pagrindinis žinių apie romėnų teisę šaltinis – Justiniano kodifikacija (6a.), taip pat svarbios Gajaus Institucijos (2a. vid.) bei įvairių istorikų, oratorių veikalai, epigrafai (teisiniai užrašai iškalti akmenyje ar ant metalo plokštelių). Pirmąja prasme žiūrint, pagrindiniai romėnų teisės šaltiniai buvo:

1.paprotinė teisė;

2.įstatymai;

3.senato nutarimai;

4.imperatorių konstitucijos;

5.pretorių ediktai;

6.jurisprudencija;

Paprotinė teisė. Seniausias teisės šaltinis, iki 12 a. nebuvo jokių rašytinių įstatymų. Vyravo per visą seniausiąjį ir respublikos laikotarpį, vadinta usus, ius maiorum, consuetudo. Pagal romėnų koncepciją, paprot. teisė yra tyli tautos valios išraiška, o įstatymuose ta valia išreikšta aiškiai. XII lentelių įstatymai ir buvo prigimt. teisės kodifikacija (450 m.pr.Kr.), įtraukusi privatinės ir viešosios teisės normas. Ir toliau papročiai turėjo tokią pat teisinę galią kaip ir įstymai. (nerašyti, sąlyga piktnaudžiauti).

Įstatymai. Respublikos laikotarpiu įstatymas (lex) reiškė tautos susirinkimo (comitia) priimtą aktą, o visi iki tol pasirodę įstatymai – tai užrašyti papročiai. Įstatymai priimami pretoriui arba konsului pasiūlius. 3 dalys: a) įžanga (praescriptio) – nurodomas iniciatoriaus vardas, laikas, balsavimo vieta ir kt. b) teisiniai reikalavimai (rogatio) -pats įstat, tekstas; c)sankcija (sanctio) – baudos ir t.t. Plebėjų susirink. aktai – plebis scitum galiojo tik jiems, o nuo 286 m. – visiems.

Senato nutarimai – Senato nutarimai privalomos teisės galią įgijo tik Augusto laikais. Sprendžiamą išvadą dėl projekto pateikdavo princepsas.

Imperatorių konstitucijos.

a)Ediktai (edicta) – bendrojo pobūdžio imperatoriaus norminiai aktai;

b)Mandatai (mandata) – instrukcijos provincijų vietininkams ir kt. valdininkams;

c)Dekretai (decretum)- imperat., kaip aukšč. teisėjo sprendimai;

d)Reskriptai (rescriptum) – atsakymai į teisėjų, valdininkų, eilinių piliečių teisinio pobūdžio klausimus.

Pretorių ediktai. Tai tam tikro rango magistratų pradedančių eiti pareigas manifestai apie būsimo valdymo programą. Dažniausiai jų tikslas buvo užpildyti teisės spragas.

Teisės mokslas (jurisprudencija). Žymiausiems Romos teisininkams leidžiama oficialiai aiškinti teisę – ius publice respondend. Teisės mokslo autoritetams suteikta privilegija atsakyti į probleminius teisės klausimus, ir tie atsakymai buvo privalomi magistratams. Buvo dvi mokyklos: Sabino (pradininkas Labeonas) ir Prokulo (prad. Kapitas).

Magistratų ediktai.Edictum perpetuum.

Tam tikro rango romėnų magistratai, pvz.:pretoriai, konsulai, provincijų valdytojai, – pagal paprotį, pradėdami eiti pareigas, skelbdavo tam tikrą manifestą, kur išdėstydavo valdiniams savo būsimą valdymo planą. (Žodis “ediktas” kilo nuo žodžio dicoere).

Pradžioje ediktai buvo tik bendro pobūdžio proklamacijos, dažniausiai jų tikslas buvo užpildyti teisės spragas.

Senosios romėnų teisės ius civile konservatizmas vis labiau stabdė ir varžė ekonominių santykių vystymąsi. Reikėjo rasti būdą pritaikyti teisę prie gyvenimo keliamų naujų reikalavimų. Todėl apie 2a.pr.m.e. išleistas lex Aebutio suteikė pretoriui teisę nepatenkinti net tokių pretenzijų, kurios pagrįstos įstatymu, bet jų patenkinimas naujomis sąlygomis būtų neteisingas, ir tenkinti tokias pretenzijas, kurios nors ir nepagrįstos įstatymais, buvo kilusios iš gyvenimo. Tai jis galėjo padaryti atsisakydamas duoti tam tikrą formulę ieškovui.

Savo edikte pretorius ėmė skelbti formules, kurios suteikė galimybę tenkinti ieškinius, ir nurodė sąlygas, kurioms esant jis prašymus tenkins ar atmes. Šie įvairių pretorių nustatyti dėsniai sudarė pretorių teisę. Pasak Papiniano, ji buvo sukurta siekiant paaiškinti, papildyti ir pataisyti civilinę teisę. Pretorių ediktų teisinį pagrindą 2a. (125-138m.) sukūrė imperatoriaus Andriano kvestorius Salvijus Julianas, kuris atliko pretorinės teisės kodifikaciją. Jis paruošė vieningą edictum perpetuum formulę, kurią patvirtino senatas, ir uždraudė ją keisti.

Pretorinė teisė aktyviai veikė ius civile.Susidarė net atskiri pretorių teisės institutai. Pretorinė teisė turėjo progresyvumo požymių, nes skatino prekinių-piniginių santykių vystymąsi. Po Juliano kodifikacijos prasidėjo šių sistemų susiliejimo procesas, pasibaigęs Justiniano kodifikacija.

Pretoriai viešai skleb. ediktuose nurodydavo teisės formules, kurių pagalba ketino palaikyti tvarką ir rikiuoti tesmo darbą. Naujai išrinkti – keisdavo, atmesdavo tai kas pasenę. Privalomo pobūdžio. Imp. laikotarpiu laido, bet kadangi vengė galimų konfliktų, prieštaravimų su imp. ediktų nekeitė, vėliau jų galiausiai atsisakyta, be to pretorių veikla neteko aktualumo.

Jurisprudencija

Romos jurisprudencija pradėjo vystytis dar Romos respublikos laikotarpiu. Besivystanti ekonomika reikalvano tikslesnių dalyvių santykių fromuluočių. Teisininkai sprendė klausimus dėl savininkų teisių įtvirtinimo, sutarčių, formų parengimo ir kt. Cicerono darbuose rom. teisininkų veikla charakterizuojama kaip respondere, cavere, ugere, scribere. Respondere – konsultacinė veikla (patarimai piliečiams, konsultacijos); Cavere – gynimas piliečių interesų sudarant sandorius, kad nenumatyti juose nenaudingų sąlygų. Agere – vadovavimas procesiniams šalių veiksmams, išskyrus bylos vedimą kaip advokato.

Teisės mokslo autoritetams (jiems buvo leidžiama aiškinti teisę – ius publice respondendi) buvo suteikta privilegija atsakyti į probleminius teisės klausimus ir tie atsakymai buvo privalomi magistratams. I a. išsiskyrė 2 mokyklos: prokuliečių ( pradininkas Labeonas, respublikos šalininkas) ir sabiniečių (prad. Kapitas, monarchijos šalininkas). 426 m. Valentiniano III konstitucija (dar vad. “įstatymu prieš citavimą”) teismams leido “cituoti” tik 5 garsiausių teisininkų darbais: Gajaus, Papiniano, Pauliaus, Ulpiano, Modestino. Žymiausių teisininkų veikalus pavyko susisteminti Justinianui (Digestai).

Imperatorių konstitucijų rūšys.

Principato laikotarpiu išaugo imperatoriaus įstatymleidystės teisės, jo leidžiami norminiai aktai buvo vadinami bendruoju kontitucijų (consituciones) vardu, nors jų forma buvo įvairi. Štai ji:

a)Ediktai (edictum) – bendrojo pobūdžio imperat. norminiai aktai, turiniu ir forma panašūs į įstatymus.

b)Mandatai (mandata) – imperat. instrukcijos provincijų vietininkams ir kt. valdininkams. Jie suteikdavo tam tikrų teisių, įgaliojimų. Mandate išdėstytos nuostatos ir taisyklės buvo privalomos ne tik jo adresatui-valdininkui, bet ir tam valdininkui pavaldiems gyventojams. Taigi, mandatai buvo teisės šaltiniai.

c)Dekretai (decretum) – imperat., kaip aukšč. teisėjo, sprendimai. Juose sprendžiamos ne tik konkrečios bylos, bet ir aiškinama teisė arba išdėstomos naujos teisinės nuostatos. Tie paaiškinimai ir nuotatos privalomos teisėjams.

d)Reskriptai (rescriptum) – imperat., jo kanceliarijos atsakymai į valdininkų, teisėjų, eilinių piliečių teisinio pobūdžio klausimus. Reskriptai laikomi autentiškais galiojančios teisės aiškinimais. Jie formavo teismų praktiką.

Romos teisininkų veiklos formos.

Romos jurisprudencija pradėjo vystytis dar Romos respublikos laikotarpiu. Besivystanti ekonomika bei prekių apyvarta reikalavo iš jų dalyvių santykių tikslių formuluočių. Teisininkai sėkmingai sprendė gyvenimo keliamus uždavinius dėl savininkų teisių įtvirtinimo, sutarčių formų parengimo ir kt. Pirmieji teisės komentatoriai buvo pontifikai (dvasininkų kolegijos), kurie buvo ne tik sakralinės, bet ir pasaulietinės teisės žinovai. Labiausiai teisės mokslas suklestėjo respublikos laikotarpio pabaigoje ir principato laikais. Cicerono darbuose romėnų teisininkų veikla charakterizuojama šiais terminais: respondere, cavere, agere,scribere.

Terminu respondere apibūdinama konsultacinė romėnų teisininkų veikla – davimas piliečiams konsultacijas, paaiškinimus ginčytinais teisės klausimais. Cavere – gynimas pilečių interesų, sudarant sandorius, teikiant piliečiams patarimus-nenumatyti sandoriuose kokių nors nenaudingų sąlygų ir pan. Tuo tikslu teisininkas dažnai parengia sutarties formuliarą, surašo kitus dalykinius dokumentus. Todėl ši veiklos forma buvo apibūdinama ir terminu scribere. Agere – vadovavimas procesiniams šalių veiksmams, išskyrus bylos vedimą kaip advokato. Pagrindinė senųjų Romos respublikos laikų teisininkų veikla buvo teisės aiškinimas. Kūrybiškas Romos įstatymų aiškinimas turėjo teisės šaltinio reikšmę. Taip, aiškinant XII lentelų įstatymą, buvo parengti emancipacijos (išlaisvinimo) vaikų iš tėvų valdžios , paveldėjimo pagal įstatymus ir kiti institutai. Aiškinimo keliu buvo suformuluota didžioji dalis civilinės teisės institutų dalis.

Literatūrinė senųjų respublikos laikų teisininkų veikla reiškėsi komentarų įstatymų rengimu. Komentarą 12 lentelių įstatymų IIa.pr.m.e. parengė Elijus Petas Katas. Tame komentare buvo įstatymų tekstų aiškinimai, teisininkų aiškinimai ir ieškinimės formulės. Vėlesniuose teisininkų darbuose apibendrinama praktika ir eilė teisinių taisyklių – regulae. Pagaliau pasirodė sisteminiai komentarai atskiroms sistemoms civilinės ir pretorinės teisės.

Ypatingai teisininkų veikla suklestėjo principato laikotarpiu (I-IIa.), pavadintu klasikiniu. Klasikiniai teisininkai, nustatydami iš esmės naujus principus neretai apvilkdavo juos senomis sąvokomis. Taip reiškėsi jiems būdingas konservatyvizmas. Tačiau aiškindami įstatymus, jie ėjo progreso keliu. Vietoj pirminio gramatinio žodžio aiškinimo jie panaudojo ex edutante aiškinimą, pagrįstą įstatymo ir šalių valios nustatymu.

Ius respendendis respublikos laikotarpiu oficialių įstatymų

buvo labai reikšmigas. Suinteresuotieji asmenys kreipėsi į tuos teisininkus, kuriais pasitikėjo. Imp.Augustas ir jo palikuonys, siekdami į savo pusę patraukti teisininkus, žymesniesiems suteikė teisę, vadinamą ius publice respandendi,t.y. teisę duoti oficialias konsultacijas imperatoriaus pavedimu ex auctaritate principu. Responda (atsakymai) tokių privilegijuotų teisininkų turėjo tokią juridinę galią, kaip ir paties imperatoriaus aiškinimai, kurie buvo privalomi teisėjams. Dominikato laikotarpiu ius respondere neduodama, teisininkai tapo įv. kanceliarijjų valdininkais. Tačiau leista remtis jų darbais.

Romėnų teisės recepcija rytų ir vakarų kryptimis.

V.Romos imperija žlugo 476m., o Rytų (Bizantijos) – 1453 m. Tad romėnų teisė pasaulio teisės sistemų vystymąsi veikė dviem kryptimis: rytų ir vakarų. Justinianui mirus romėnų teisės vystymasis Europoje apmirė. Apsiribota Justiniano kodifikacijos vertimais į graikų kalbą, nes daugelis Bizantijos gyventojų nemokėjo lotynų kalbos. Išleistas Eklogas (imp.Leono III, 726 m.) – sutrumpinta Justiniano santrauka, pritaikyta pasikeitusioms tuometinei praktikai; 9 a. išleistos Bazilikos – vientisas įstatymų rinkinys, kuriame sujungti Justiniano Kodeksai ir Digestos, bei įtrauktos aktualios Novelų nuostatos. XI a. apmiršta teisės kūrimas Bizantijoje. 1345 m. išleistas Salonikų teisėjo Hermanopulos šešiaknygis, apimantis visą galiojančią Bizantijos teisę, suvaidino svarbų vaidmenį R.Europos teisės istorijoje. Jis galiojo Graikijoje iki 1946m., Besarabijoje iki 1917 m. Bizantiškoji romėnų teisės atmaina darė didelę įtaką visų v-bių, priėmusių krikščionybę pagal rytų tradiciją teisei (Rusijos, Serbijos, o ypač Bulgarijos). V.Romos imperijos teritorijoje atsiradusios v-bės perėmė romėnų teisė ir šis šimtmečius trukęs procesas vadinamas recepcija. Atsirado naujos v-bės (Frankų, Burgundų), kurios vadovavosi sava paprotine teise, tačiau ten gyvenę romėnai laikėsi romėnų teisės. Kai kurie valdovai leido oficialius romėnų teisės rinkinius (Lex Romana Burgundiorum). Viduramžiais pirmiausia romėnų teisę pripažino iškilę Italijos miestai, labai palankios sąlygos recepcijai susidarė P.Prancūzijos dalyje, mažiau I tūkstantmetyje romėnų teisė palietė Vokietiją (bet nuo 14-15 ji ten sparčiai plėtėsi), tačiau romėnų teisės nepriėmė Šveicarija, mažai ji paveikė skandinavų šalis (ansktyvaisiais viduramžiais), Anglija liko ištikima savo bendrajai teisei ir teisingumui. Taigi stipriausia romėnų teisės įtaką kitoms v-bėms buvo į pietus nuo Alpių, silpnesnė į šiaurę nuo jų.

Privatinės teisės subjekto sąvoka. Caput. Status libertatis, civitatis, familiae.

Visuomeniniai santykių, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos, dalyviai ir yra civilinės teisės subjektai. Jais gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, bet ne bet kokie, nes civilinės teisės subjekto samprata visada siejama su jo gebėjimu turėti civilines teises ir pareigas (tai vadinama teisnumu). Gebėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir pareigas vadinamas veiksnumu, tad civil. teisės subjekto samprata siejama su teisnumu ir veiksnumu, tačiau subjekto sampratai esminę reikšmę turi tik teisnumas.

Gebėjimą būti civ.teisės subjektu romėnai vadino caput. Asmuo, turintis teisnumą vad. persona (asmenybe). Kad būti asmenybe, t.y. subjektu, reikėjo turėti caput, kuris priklausė nuo 3 elementų (reikėjo būti): a)laisvu žmogumi /ne vergu/; b)piliečiu /ne peregrinu ar latinu/; c) šeimos galva /o ne paprastu, priklausomu jos nariu/;

Kai asmuo dėl įv. priežasčių netekdavo vieno ar visų šių elementų ištikdavo capitis deminutio – civilinė mirtis.

Status libertatis. Tai pagrindinė ir svarbiausia

prielaida, leidžianti būti civilinės teisės subjektu, t.y. laisvės turėjimas. Status libertatis turėjo visi tie, kurie nebuvo vergai. Vergas yra ne teisės subjektas, o objektas, ne persona, o res (daiktas). Jis, kaip ir vaikai šeimoje, patenka į alieni iuris (svetimos teisės žmonių grupę). Vaiko teisinis statusas prikl. nuo motinos. Jei ji nėštumo pradžioje, vidury ar pabaigoj turėjo laisvės statusą, jos pagimdytas vaikas negalėjo būti vergu. Bet vergu galėjo tapti laisvasis, pavogęs ir sugautas nusikaltimo vietoje. Jeigu teisme kildavo abejonių dėl žmogaus statuso, jis laikytas laisvu (tai vad. favor libertatis).

Status civitatis (pilietybės statusas). Tik Romos pilietis buvo ginamas teisės. Visi laisvi Romos gyventojai St. civitatis požiūriu buvo: piliečiai (laisvieji), latinai, peregrinai, išlaisvintieji ir kolonai. Pagrindiniai piliečių luomai – patricijai, plebėjai, klientai (peregrinas p.f. globoje) – turėjo skirtingą teisinį statusą. Pilietybė Romoje buvo įgijama gimstant arba pagal įstatymą. Jei tėvai būdavo susituokę, vaikai paveldėdavo tėvo teisinį statusą; jei santuokos nebuvo – tai motinos teis. statusą; beveik visais atvejais vaikas įgydavo pilietybę, neprikl. nuo tėvo, jei motina buvo pilietė. Pilietybės įgijimas gimstant ir pagal įstatymą buvo taikomas peregrinams ir latinams.

Status familiae (šeimos statusas). Jei žmogus nepriklausė jokiai šeimai, jis nepriklausė ir jokiai giminei, o kartu seniausiais Romos laikais negalėjo būti ir pilietis. Vieninteliu šeimininku visko, kas priklausė šeimai buvo pater familias, o jo absoliuti valdžia vad. manus. šeimos struktūrą nulėmė narių skirstymas į personae sui iuris (savosios teisės asmenys) ir personae alieni iuris (svetimosios teisės asm). Pirmajai grupei priklausė tik pater familias, t.y. savarankiški asmenys. Tik šeimos atžvilgiu visiškai savarankiški asmenys buvo teisės subjektai. Tik jie galėjo turėti savo turtą ir įgyti teises. Visi kiti nariai buvo svetimosios teisės asmenys ir jų teisių apimtis praktiškai prilygo vergų teisių apimčiai.

Vergų pekulijus ir kitos šeimininko leistos vergo veiklos formos.

Labai anksti Romoje įsivyravo paprotys suteikti vergui tam tikrą ūkinį savarankiškumą, kad jis galėtų geriau dirbti, ūkininkauti, daugiau duotų naudos savo šeimininkui. Vergui skirdavo žemės sklypą, būtiniausią inventorių ir leisdavo savarankiškai ūkininkauti, mokant šeimininkui nustatytą prievolę (pyliavą). Vergui, kuris mokėjo amatą, duodavo būtiniausius įrankius ir leido amatininkauti, o jei vergas turėjo prekybinių sugebėjimų, jam leido užsiimti prekyba. Vergui skiriamas turtas, kad galėtų savarankiškai ūkininkauti, buvo vadinamas peculium. Peculium galėjo būti tiek kilnojamas, tiek nekilnojamas turtas ir netgi vergai. Vergų pekulijus atsirado dar iki XII lentelių pasirodymo. I amžiaus pirmoje pusėje pretoriaus ediktas pekulijų apibrėžė kaip turto masę, kurią šeimininkas atskiria nuo savo turto ir atskirai veda vergo sąskaita. Pretorius duodavo ieškinį prieš vergo savininką, jei šis nevykdydavo pekulijaus prievolių. Šis ieškinys vadintas actio de peculio, ir šeimininko atsakomybės ribos negalėjo viršyti pekulijaus ribų. Įvedus ekstraordinarinį procesą vergai gavo galimybę dėl savo teisių pažeidimo skųstis magistratui, kuris pats sprendė jam patikėtus klausimus.

Manumissio ir jo formos

Normalus vergovės nutraukimo būdas Romoje buvo manumissimo, kada vergui laisvę suteikdavo šeimininkas. Žinomos trys manumissimo formos: a) manumissimo testamento b) m. vindicta ir c) m. censu; Manumissimo testamento – vergo išlaisvinimas pagal jo šeimininko paliktą testamentą šiam mirus. Mirus testatoriui, vergas tapdavo laisvas. Testatorius galėjo išlaisvinti vergą įpareigodamas tai padaryti įpėdinį, kuris tam tikra procedūra (aktu) išlaisvindavo vergą. Taip pat testatoriui mirus vergas galėjo būti išlaisvinamas jei įvykdydavo tam tikrą sąlygą. Kol jos neįvykdo, vergas užima tarpinę padėtį – statuliber.

Manumissimo vindicta – tai dirbtinė vergo išlaisvinimo procedūra. Vergas išlaisvinamas tariamo proceso apie išlaisvinimą būdu.

Manumissimo census – po šeimininko pareiškimo vergą cenzorius (spec. magistratas) įrašydavo į piliečių sąrašus, ir šis tapdavo laisvas.

Buvo ir neformalių išlaisvinimo būdų. Manumissimo inter amicus – išlaisvinimas iš vergovės apie tai pareiškiant prieš liudytojus; manumissimo per epistolam – duodant išlaisvinamąjį raštą. Tokiu būdu išlaisvintas vergas netapdavo laisvu, bet jo laisvę gynė pretorius savo imperium galia. Imperat. Konstantino laikais atsirado manumissio in ecclesia – tai bažnytinė vergų išlaisvinimo forma. Respublikos laikotarpiu vergų išlaisvinimas šeimininko valia buvo vienintelis vergovės pasibaigimo būdas. šiuo laikotarpiu numatyti atvejai, kada išlaisvinti iš vergovės galima būvo pagal įstatymą, jei šeimininkas palikdavo segantį vergą, arba šis padėdavo išaiškinti šeimininko žudiką ir t.t.

Neformalūs vergų išlaisvinimo būdai ir jų reikšmė.

Nors Romoje vergovė buvo laikoma natūralia, įgimta būsena, tačiau jau labai anksti pradėtas praktikuoti vergų išlaisvinimas. Normalus vergovės nutraukimo būdas buvo manumissio, kada vergui laisvę suteikdavo jo šeimininkas. Žinomos 3 manumissio formos: manumissio testamento , manumissio vindicta ir manumissio censu. Antruoju respublikos laikotarpiu greta šių formalių išlaisvinimo formų iš vergovės atsirado ir daugybė neformalių:

1.manumissio inter amicus – išlaisvinimas iš vergovės apie tai pareiškiant prieš liudytojus;

2.manumissio per epistolam – duodant išlaisvinamąjį raštą. Tokiu būdu išlaisvintasis vergas pagal senąją ius civile netapdavo laisvas, bet jo laisvę gynė pretorus savo imperium (valdžios) galia. Vergas įgaudavo specialų pretorinės laisvės laisvės statusą, kuris vadinosi in libertate morari. Tokią padėtį užimdavo ir išlaisvintieji pretorinės bei bonitarinės teisių šeimininkų vergai.

Apie 19 m.e.metus buvo priimtas lex Junia Norbana, kuris institutą “in libertate morari” transformavo į latinitą. Išlaisvintieji 2-iem anksčiau minėtais būdais užimdavo latini teisinę padėtį ir vadinosi latini Juniani.šias formas įteisino Justinianas, leisdamas išlaisvintiems suteikti Romos piliečių statusą, jeigu tik išlaisvinimas būdavo paskelbiamas ar duodamas raštas dėl išlaisvinimo dalyvaujant ne mažiau kaip 5 liudytojams.

Imperatoriaus Konstantino laikais atsirado dar viena vergų išlaisvinimo forma – manumissio in ecclesia. Tai bažnytinė vergų išlaisvinimo forma.

Taigi matome, kad respublikos laikotarpiu vergų išlaisvinimas šeimininko valia buvo vienintelis vergovės pasibaigimo būdas. Imperijos laikotarpiu įstatymai numatė atvejus, kai vergas galėjo įgyti laisvę pagal įstatymą ir be šeimininko valios. Vergui neformaliu būdu tapti laisvu pasidarė daug lengviau, tai rodo šie pavyzdžiai: numatyta,

vergas gali tapti laisvu, jei šeimininkas jį sergantį palikdavo savo valiai, jei vergas padėdavo išaiškinti šeimininko žudiką, jei vergas 20 metų sąžiningai gyveno kaip laisvas ir t.t.

Romėnų privatinės teisės klasifikacija ( tolygu 10).

Senovės Romoje asmens teisinį statusą lėmė jo priklausomybė tam tikrai bendruomenei (civitas).Nebuvo tokios teisės, kuri būtų privaloma visiems tam tikros teritorijos gyventojams, nesvarbu kokiai bendruomenei ji priklausytų.

Romėnų teisė siaurąja prasme buvo tik romos piliečių teisė. Todėl ši romėnų teisės sistemos dalis buvo vadinama ius civile.Ius civile nelietė tų Romos gyventojų, kurie neturėjo piliečio statuso. Tai buvo visa apimanti Romos piliečių teisė, reguliuojanti visas jų teises ir pareigas, taip pat numatanti atsakomybę už nusikaltimus. Tai pati seniausia romėnų privatinės teisės sistema.

Romoje gyveno labai daug svetimšalių – peregrinų. Jiems buvo taikoma atskira romėnų reisės sistemos dalis – ius peregrinorum (peregrinų teisė). Peregrinams ius peregrinorum buvo jų ius civile, bet romėnams tai buvo tik svetimšalių teisė.

Kai Roma pradėjo plėstis, virsti imperija – padėtis pasikeitė. Ius civile buvo buvo labai formali, nebepajėgė reguliuoti išsivysčiusių romos santykių su kitais kraštais, trukdė jų vystymuisi. Vystantis gamybai ir mainams, buvo būtina pripažinti pagrindines privatines teises: nuosavybės teises sudaryti sutartis tarp svetimšalių ir t.t. Todėl pradėjo formuotis nauja romėnų teisės šaka – ius gentium (tautų teisė), kurią dažniausiai tvarkė specialus magistratas peregrinų reikalams – praetor peregrinus (peregrinų pretorius). Tai buvo mažiau formali nei ius civile. Ji buvo grindžiama šalių pasitikėjimo ir teisingumo principais. Formaliai taikydamas ius civile normas, pretorius dažnai jas modifikuodavo, atsižvelgdamas į kitų teisės sistemų normas, jeigu jos labiau atitikdavo teisingumo principą. Taigi jau senovės Romoje buvo prigimtinės teisės (ius naturale) koncepcijos pradmenų. 212 m. Karakalos konstitucija Romos pilietybę suteikė beveik visiems imperijos gyventojams. Nuo tada romėnų teisės skirstymas į ius civile, ius peregrinorum ir ius gentium palaipsniui neteko reikšmės.

Buvo ir 4-ta romėnų privatinės teisės istorinė sistema. Tai ius pretorium. Ši teisės sistema palaipsniui susiformavo pretoriams vykdant savo f-jas. Jos atsiradimą sąlygojo ekonomikos, prekybos augimas ir vystymasis. Naujoms sąlygoms ius civile neatitiko, pretoriams teko atitaisyti spragas; tai darydami, pretoriai parengė tam tikras taisykles, kurių pagalba sprendė ginčus. Taip atsirado pretorinė teisė.

Status controversia

Jeigu ginčas dėl statuso tiesiogiai lietė polit. teisių apimtį, jį spręsdavo valdžios organai adm. teisenos tvarka. Jei ginčas lietė civilinius santykius – civiliniai teismai. Ginčai dėl status libertatis kildavo dėl 2 priežasčių: 1) jei kas laisvą žmogų norėjo paversti vergu; 2) jei vergas sužino, kad yra laisvas. Ginčai buvo sprendžiami ‘vindicatio in servitutem’ ir ‘vindicatio in libertatem’ proceso formomis. Pirmuoju atveju, kada ieškovas laisvąjį nori paversti vergu (uždeda vindikatą), laisvasis pats gintis negali, todėl susiranda gynėją-atsakovą (assertor in libertatem), pastarasis pareiškia “contravindicatio” teigdamas, jog žm. yra laisvas. Antruoju atveju procesas vyksta taip: vergas, norėdamas užginčyti savo padėtį, susiranda užtarėją assetor, kuris pradeda ieškinį vindicatio in libertatem pagalba. Nepripažinus ieškinio, tolesnis procesas vykdavo lažybų forma. Ginčus sprendė komisija decemviri slitibus judicandis. Viso proceso metu žm. buvo laikomas laisvu ”status libertatis” galima buvo atnaujinti. Assetoriaus

institutas išsaugotas iki Justiniano. Ginčas dėl “status civitatis” buvo sprendžiamas magistratų adm. teisenos tvarka, nes statusas buvo viešosios teisės srityje. Ginčas dėl “status familiae” galimas tada, jei kas iš šeimos pretenduoja į “pater familias” vietą, o kt. šeimos narys tai ginčija. Procese taip pat turėjo būti asetorius. Nuo ginčo dėl “pater familias” skyrėsi ginčai tarp 2 asmenų dėl “patria potestas” vienam ir tam pačiam žmogui. Ginčas spręstas t.p. vindikacijos forma. Pretoriaus ediktas nustatė kitokį ginčų sprendimo būdą.

Lotynų teisinė padėtis.

Romėnų grupė, neturinti pilietybės, bet turinti beveik visas turtines teises – vad. lotynai. Šis statusas buvo suteikiamas Italijos miestų ir bendruomenių nariams. Jį suteikdavo imperatorius. Laciaus gyventojai buvo vadinami latini veteres. Taip vadinti Romos ir kolonijų, priklausiusių Lotynų sąjungai iki 486 m., nariai. Tiems, kuriems nuo 486 m. buvo taikomas lotyno statusas buvo vadinami latini coloniarii. Lotynų teisinė padėtis viešosios ir privatinės teisės srityse buvo skurdesnė nei piliečių. Latini veteres turėjo teisę tuoktis su romėnais. Lotynai neturėjo paveldėjimo teisės po romėno mirties. Jų šeimos santykius reguliavo ius gentium. Latini coloniarii turėjo ius comercii. Jų teisiniai santykiai buvo reguliuojami romėnams žinomais būdais: manicipatio, in iure cessio, nescum. Jie galėjo būti testatoriais, liudininkai, įpėdiniai, turėjo teisę ginti savo interesus romėnų teismuose ir magsitratūrose. Lotynai tapdavo piliečiais natūralizacijos būdu arba pagal įstatymą. Latini veteres galėjo tapti piliečiais jei atvykdavo gyventi į Romą, vėliau ši teisė suvaržyta. Tačiau tokie lotynai mirties atveju neturėjo teisės priimti sprendimų dėl turto, kurį pasiimdavo buvęs išlaisvintojo šeimininkas. Išlaisvintais lotynais vadinti lotynų išlaisvinti vergai; jie įgaudavo šeimininko teisinį statusą. Tačiau buvo ir kita išvaduotųjų grupė – latini juniani. šį statusą įgydavo pagal lex Junia išvaduoti neformaliais būdais vergai. Taip įgyta faktinė nepriklausomybė, kuri priklausė nuo šeimininko valios. Moteris, turėdama tokį statusą ir toliau gimdė vergus. Lex Junia buvo nuostatos ginančios vergų padėtį – tokiu būdu išlaisvinti vergai buvo laisvi, bet jų laisvė – savita. šį statusą įgydavo ir tas vergas, kurio išlaisvintojas turėjo tik pretorinę teisę, arba tas vergas, kuris pranešdavo apie apiplėšimą.Latini juniani galėjo būti liudininkais sudarant testamentą; jiems galima užrašyti turtą. Jei lotynas susituokdavo su romėnu, galėdavo tapti piliečiu. Pilietybė suteikiama taip pat už patarnavimus R. administracijai, policijai ir kt. Justiniano Konstitucija panaikino latini juniani.

Pilietinės negarbės atvejai.

Buvo reikalaujama, kad teisės subjektas būtų garbigas,t.y. turėtų pilietinę garbę. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių ją praradę užsitraukdavo pilietinę negarbę, ir kai kurios jų teisės buvo apribijamos. Seniausias pilietinės negarbės atvejis – intestabilitas. Toks asmuo negalėjo būti liudytojas, taip pat negalėjo kitų asmenų kviestis būti jo liudytojais. Jau XII lentelių įstatyme apie tai kalbama. Kadangi seniausioje epochoje beveik visi sandoriai buvo sudaromi prie liudytojų, tokios teisės praradimas reiškė teisinį neveiksnumą. Bet išnykus seniems formaliems sandoriams, ši pilietinės negarbės rūšis prarado praktinę reikšmę.

Antrasis atvejis, turėjęs reikšmės teisės subjekto caput, buvo infamia. Šios negarbės paliestas asmuo negalėjo būti teisme ieškovas ir atsakovas, jo negalėjo rinkti į magistratus, jis prarasdavo rinkimų teises. Dar žinoma infamia censoria, kylanti iš cenzoriaus sąvokos; infamia praetoria, kai pretorius neleisdavo asmeniui ginti teisme kito asmens, uždrausdavo jam dalyvauti teisme per savo atstovą (cognitor, procurator), arba pačiam būti kito asmens atstovu. Justinianas išleido specialųjį sąrašą (infamiarum), į kurį įtraukti asmenys negalėjo dalyvauti teisminiuse procesuose ir atlikinėti administracinių f-jų. Šios negarbės atsiradimo riežastys: pasitraukimas iš tarnybos legione, dvigubas susižiedavimas, asmens nuteisimas už tam tikrus viešosios teisės baudžiamus veiksmus (actio furti ir bonarum raptorum doli) ir pan.

Turpitudo – atvejis, kuris apribodavo asmenų teisnumą, bet nepriklausė infamia sąvokai. Tai vadinama infania facti (faktinė negarbė). Tai privataus asmens poelgis, kuris , nors ir nebuvo įtrauktas į infamiarų sąrašą, visuomenės viešosios nuomonės buvo tokiu laikomas. Tai dažniausiai lietė asmenis, užsiimančius tam tikru verslu, profesija. Pvz.:aktoriaus profesija, prostitucija ir pan. buvo laikomi negarbingais dalykais ir neigiamai atsiliepdavo tų asmenų teisinei padėčiai.

Kolonų teisinė padėtis.

Ypatingą teisinę padėtį status civitatis požiūriu Romoje užėmė kolonai. Justiniano kodekse šiam institutui skiriama daug vietos, o galutinai įtvirtintas absoliutinės monarchijos laikotarpiu. Kolonas (colonus) atitinka šiuolaikinę ūkininko sampratą. Iš pradžių kolonai buvo smulkūs žemės nuomininkai. Žemvaldžiai, kuriems trūko darbo jėgos, už mokestį jiems išnuomodavo savo žemes. Kadangi kolonų darbas, palyginti su vergų, buvo kur kas našesnis, žemvaldžiai gaudavo dideles pajamas. Kolonai stengėsi dirbti, kad išmaitintų šeimą ir sumokėtų žemės nuomos mokestį. Kolonatas greitai vystėsi, jo teisinio režimo klausimams daug dėmesio skyrė jurisprudencija. Buvo nustatytas nuomos mokestis pinigais arba natūra. Kolonas, būdamas teisiškai laisvas, pasidarydavo ekonomiškai priklausomas nuo žemvaldžio. Kolonai būdavo neturtingiausi gyventojai. Žemvaldžiai suteikdavo kreditus, išnuomodavo žemę labai sunkiomis sąlygomis. Kolonas negalėjo palikti žemės sklypo neatsiskaitęs su žemvaldžiu, bet ir atsiskaityti jis taip pat neturėjo lėšų. Palaipsniui ši ekonominė priklausomybė nuo žemvaldžio transformavosi į teisinę priklausomybę. 332m.priimtas įstatymas, draudžiantis kolonui savavališkai palikti nuomojamą žemės skypą. 357m. kitas įstatymas uždraudė žemvaldžiui perleisti kitų asmenų nuosavybėn žemės sklypus, jeigu prie jų neprirašyti kolonai. Taigi privatinės teisės buvo gerokai apribotos. Teisinė kolono padėtis mažai kuo skyrėsi nuo vergo. Iš esmės tai buvo baudžiauninkų prototipas, o kolonatas – feodalizmo pradžia. Kartu su ekonominiu ir teisiniu kolono priklausomumu nuo žemės savininko didėjo ir jo asmeninė priklausomybė nuo pastarojo. Žemvaldžiai beveik nebaudžiami savivaliavo, teisė kolonus. Jis buvo žemės vergas. Tiesa, to meto tesė numatė kai kurias priemones ir kolonams gintis: šeimininkas negalėjo padidinti sutartimi nustatyto duoklės dydžio, kolonas galėjo tuoktis, būti savininkas ir kreditorius.

Kolonu buvo galima tapti:1)gimstant , jei bent 1-as iš tėvų buvo kolonas;2)kai laisvas žmogus sutikdavo tapti kolonu to

asmens, kuris išnuomojo jam žemę;3)denunciatio būdu,t.y. kada būdavo nustatoma, kad elgeta apsišaukęs žmogus yra sveikas ir darbingas. Nuo Justiniano kolono teisinį statusą galima buvo panaikinti tik įgijus nuosavybės teisę į žemę arba patekus į episkopato globą.

Status familiae. Personae sui iuris ir alieni iuris.

Šeima (familia) – visos sen.Romos santvarkos pagrindas. Jei žmogus nepriklausė jokiai šeimai, jis nepriklausė ir jokiai giminei (gens) , o kartu negalėjo būti ir pilietis. Todėl familia – natūrali civilinio teisnumo (caput) prielaida. Senovės Romėnų šeima buvo patriarchalinė, kurios vienintelis šeimininkas ir atstovas santykiuose su išoriniu pasauliu buvo pater familias. Jo valdžia buvo absoliuti ir teisiniu požiūriu vienoda tiek šeimos nariams, tiek ir šeimos turtui. Ši valdžia senovėje buvo vadinama manus. Laikui bėgant pater familia valdžia vaikams tapo vadinama patria potestas, valdžia vergams – dominica potestas. Pater familias absoliučiai apribojo kitų laisvų šeimos narių bet kokius santykiu su išoriniu pasauliu ir tokia padėtis evoliucinavosi labai lėtai. Teisnumo požiūriu šeimos nariai skirstomi į 2 stambias grupes: 1. personae sui iuris (savosios teisės asmenys) ir 2.personae alieni iuris (svetimosios teisės asmenys). Nuo to priklausė ir asmens caput. Pirmai grupei priklausė asmenys šeimoje niekam nepavaldūs, t.y.turintys pater familais statusą. Tik jie buvo teisės subjektai ir galėjo turėti savo turtą ir įgyti sau teises. Antrai grupei priklausė visi kiti šeimos nariai:vaikai (filly ir filiaes familias), jų palikuonys bei žmona, kuri santuokoje cum manu (su vyro valdžia) šeimoje užėmė dukros padėtį (filiae loco). Jie visi, nors ir pesonae, tačiau ne savo naudai ir ne savo sąskaita, o pater familias. Pirma jie turi tik teisnumą įgyti turtą tiek civilinės teisės, tiek ir ius gentium būdais savo pačių veiksmais ex sua persona, bet ne persona domini, kaip vergai. Antra, visa tai , ką jie įgyja savo veiksmais eo ipso, tampa jų pater familias nuosavybe. Jeigu jiems pater familias ką nors iš įgyto ir palieka naudotis, tai jau yra peculium, kuris teisiškai, kaip ir vergų pekulius, yra pater familais nuosavybė. Personae alieni iuris praktiškai tolygūs vargams. Visos prievolės, kylančios iš jų sudarytų sandorių, seniausiais laikais buvo laikomos niekinėmis, už jų pasekmes pater familias neatsamė (atsakė tik už jo šeimos nario padarytą žalą). Vėlesniuoju Romos v-bės vystymosi laikotarpiu personae alieni iuris turėjo teisę įgyti kaikurį turtą sau ne tik faktiškai, bet ir juridiškai. Jie labai priartėjo prie personae sui iuris.

Visiškai teisiniais asmenimis buvo laikomi tik tie Romos gyventojai, kurie turėjo visus 3 statusus: status libertis, status civitatis ir status familiae.

Veiksnumas, globėjai, rūpintojai.

Teisnumas reiškia galimybę turėti subjektinę teisę, o kad ja galima būtų pasinaudoti reikalingas veiksnumas. Romėnų teisėje ši sąvoka nebuvo tiksliai apibrėžta. Veiksnumas atsiranda ne nuo gimimo, o sukakus t.t. skaičiui metų, kada žmogus gali vertinti savo veiksmus, atsakyti už pasėkmes. Veiksnumas siejasi ne tik su amžiumi, bet ir su kitais faktoriais: liga, psichine būkle.

Pagal amžių galima skirti 3 žm. grupes:

a)vaikai iki 7m. – visiškai neveiksnūs “in fantes”.

b)mergaitės 7-12m., berniukai 7-14 m. – riboto veiksnumo “impuberes”. Galėjo sudaryti smulkius sandorius, priimti smulkias dovanas, pirkti, mainyti smulkius daiktus. Dėl teisės perleidimo ar pareigų įgijimo turėjo gauti globėjo leidimą, kurį gaudavo sandorio metu. Sandoris be globėjo sutikimo įpareigodavo nepilnametį tik jo gautos naudos ribose.

c)mergaitės 12-25, berniukai 14-25 – jau veiksnūs. Galėjo sudarinėti

visokius sandorius; jei jie pasirodydavo nenaudingi, galėjo prašyti pretorių juos panaikinti.

Žmonėms iki 25 metų dalyvaujant civil-je apyvartoje, turto saugojimui buvo paskiriami labiau patyrę kuratoriai. Jie apribodavo veiksnumą, nes be jų nebuvo galima atlikti sandorių. Jų nereikėjo sudarant testamentą ir santuokas. Sulaukus 25 asmenys tapdavo visiškai veiksnūs. Fiziniai trukūmai veiksnumą nelabai lėmė. Tai daugiausia priklausė nuo teisės nustatytų vienų ar kitų sandorių sudarymo formos. Kur kas didesnį poveikį veiksnumui turėjo psichinė būklė – silpnapročiai ir psich. ligoniai laikyti visiškai neveiksniais ir negalėjo sudaryti sandorių. Eikvotojams nebuvo leidžiama be saiko eikvoti (apribotas veiksnumas). Apsaugai buvo skiriamas rūpintojas. Be jo, eikv. negalėjo sudarinėti sandorių dėl turto perleidimo, bet įgyti turtą galėjo. Veiksnumui įtakos turėjo ir pilietinė negarbė.

Šalių dalyvavimas procese.

Būtina legisactionio proceso sąlyga – šalių dalyvavimas. Teisminė valdžia pati nekvietė atsakovo, o jam atsisakius dalyvauti procese, netaikė jokių poveikio priemonių. Atsakovo dalyvavimas procese- ieškovo reikalas, kuris, norėdamas priversti atvykti atsakovą pas magistratą, galėjo pasinaudoti specialia procesine priemone – in ius vocatio, kurios esmę sudarė tai, kad naudodamasis šia teise ieškovas galėjo pareikalauti atsakovą atvykti į teismą. Tačiau buvo draudžiama ieškovui įsiveržti į atsakovo namus. Jei atsakovas nepaklusdavo, ieškovas privalėjo užprotestuoti liudininkų akivaizdoje tokį atsakovo atsisakymą ir prievarta jį sulaikyti. Jei atsakovas bandydavo bėgti – tapdavo priklausomas nuo ieškovo (manus iniectio). Jeigu dėl kokių nors priežasčių atsakovas negalėdavo tuo metu atvykti su ieškovu į teismą, jis turėjo teisę pažadėti ieškovui atvykti į teismą kitą dieną, už tą pažadą turėjo laiduoti kitas asmuo, kuris buvo vadinamas – vas, o pats laidavimas – vadimonium. Vadimonium buvo naudojamas ir tada, kai reikėdavo atidėti bylos nagrinėjimą.

Formuliariniui procesui , kair legisactioniniui, būtina sąlyga buvo abiejų šalių dalyvavimas procese, kitaip byla nenagrinėjama. Abiejų šalių ieškojimas – iškovo rūpestis. Ir šiuo atveju ieškovas galėjo pasinaudoti in ius vocatio ir vadimonium, kad priverstų atsakovą dalyvauti teisme. Tačiau formuliarinio proceso laikotarpiu panaikintas ieškovo galėjimas jėga atvesdinti į teismą atsakovą., taip pat panaikintas ir manus iniectio, pakeitęs šias poveikio priemones bauda in duplum. Ekstraordinariniame procese šalių iškvietimas į teismą buvo vykdomas oficialiai, dalyvaujant valstybinės valdžios atstovui.

Ieškinio sąvoka ir rūšys.

Ieškinys (actio) romėnų teisėje – pagrindinė subjektyvinės teisės egzistavimo prielaida. Digestuose jis apibrėžiamas kaip asmens teisė įgyvendinti jam priklausantį reikalavimą teismine tvarka. Asmens kreipimasis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista teisė.Formuliarinio proceso laikotarpiu pretorius turėjo teisę suteikti ieškininę gynybą reikalavimams, kurie atsirasdavo iš naujai susiformavusių santykių, remdamasis gera valia ir teisingumu, bet ne civiline teise. Ieškiniai, kurie buvo kuriami siekiant apsaugoti nuo pažeidimų subjektyvines teises, buvo sujungti į tam tikrą sistemą. Juos pagal ginčo dalyką galima skirstyti į:

1)daiktinius (actio in rem).Ginčo dalykas buvo teisė į daiktą.Ieškiniai gynė nuosavybės, įkaito ir kt.teises. Ieškinys pateikiamas bet kuriam daiktinės teisės pažeidėjui, nes jis galėjo būti bet kas pretendavęs į ginčijamą daiktą; kas bus atsakovas taip pat nežinoma.

2)asmeninius (actio in personam). Ginčo objektas – konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo. Ieškiniai pateikiami reikalavimams,liečiantiems asmeninius teisinius santykius, ginti.Iš anksto žinomas atsakovas. Ieškinys pateikiamas tik ginčijamo teisinio santykio subjektui (santykinė gynyba).

Kadangi griežtosios teisės ieškinius nagrinėdamas teisėjas privalėjo remtis sutartimi ar įstatymu, nuo pretorinės teisės laikų ieškiniai skirstomi į:

1)civilinius (stricti iuris),t.y. griežtosios teisės (ankstesnės epochos, kuriai bųdingas formalizmas, liekana);

2)pretorinius (honorarium);

3)geros valios (bonae fidei). Juose ieškovo teisė grindžiama ne sutarties ar įstatymo raide,bet faktinėmis bylos aplinkybėmis (todėl vadinami actiones in factum conceptae). Įsigilinama į sutarties esmę, tikrąją šalių valią. Byla sprendžiama vadovaujantis bonum et equm.

Priklausomai nuo tikslo, kurio siekiama pateikiant daiktinį ieškinį,ieškiniai yra:

1)actiones rei persecutoriae (dėl pažeistų turtinių teisių atstatymo; reikalavo tik grąžinti);

2)actiones poenales (baudiniai ieškiniai; reikalavo nubausti atsakovą);

3)actiones mixtae (mišrūs ieškiniai; jų tikslas – atlyginti nuostolius ir nubausti atsakovą).

Actiones utilis – išvestiniai ieškiniai (kai teisėjui pavesdavo nagrinėti bylą pagal jau seną ir praktikoje pripažintą ieškinį; tartum taikoma analogija).

Actio ficticiae – ieškinys su fikcija. Atsiradimą nulėmė civilinės apyvartos vystymasis (nauji turtiniai santykiai). Ginčas išsprendžiamas pasinaudojus fikcija.

Kodifikacijos (condictione) – atskira grupė. Tai abstraktaus pobūdžio reikalavimai, grindžiami civile normomis. Kuo skyrėsi nuo ieškinių nežinoma. Priskiriamos prie asmeninių ieškinių.

Legisakcioninis procesas ir jo formos

Teis. Gajaus Institutiones (II a.pr.Kr.) 4-oje dalyje teigiama, kad seniausia civilinio proceso forma Romoje buvo legis actiones, pavadintas todėl, kad tokią teisių gynimo formą numatė pats įstatymas arba todėl, kad kreipiantis į teismą šalių pretenzijos turėjo būti išreikštos to įstatymo, kuriuo jos remiasi, žodžiais. Daugiau pagrįsta nuomonė, kad l. actiones pavad. susietas su lege agere, kas senovėje reiškė veikti, įgyvendinant savo teisę teisėtu būdu. Gajus mini 5 l.actiones formas: a) legis actio sacramento b) legis actio per manus iniectionem; c)legis actio per pignoris capionem; d)legis actio per judicis postulationem e)legis actio per condictionem;

Legis act. sacramento yra procesas, lažybos. šalys prieš magistratą viena kitai pareiškia pretenzijas ir savo teisingumui patvirtinti paskiria t.t. pinigų sumą – sacramentum. Teismas formaliai sprendžia, kas pralošė ją. Teisi šalis atsiima savo sacramentum, pralošusiosios keliauna į v-ės iždą. šia forma galima buvo spręsti įvairius ieškinius, kuriems nebuvo numatyta spec. forma. Prikl. nuo to, ar ginčas vyko dėl daikto ar dėl prievolės, ši forma įgaudavo įvairias modifikacijas. Sprendžiant daiktinį ieškinį, būtina proceso sąlyga buvo ginčijamo daikto pateikimas teismui. Jei daiktas kilnojamas, jis turėjo būti atvedamas, atvežamas, jei ne – atnešama jo dalis, gabalas. Ginčijantis dėl nekilnojamo turto (žemės), šalys vykdavo į tą žemės sklypą, iš ten paimdavo žemės ir atveždavo į teismą. Ieškovas ir atsakovas

vindiktą (vindicatio) ant daiktą, t.y. tvirtina, kad jis priklauso jam. XII lentelių įstat. sacramentum suma buvo diferencijuota priklausomai nuo ginčijamo daikto kainos, jei ji didesnė nei 1000 asų, sacramentum suma – 500 asų, jei mažesnė už 1000 – 50 asų. magistratas turi spręsti, kam priklausys daiktas visą proceso laikotarpį. Po to seka litiscontestatio – besiginčijančios šalys kreipiasi į pakviestus asmenis, prašydamos juos būti visų šių įvykių liudytojais. Tuo baigiasi pirmoji proceso stadija in iure, vykusi prieš magistratą, procesas perkeliamas į 2-ą stadiją ius iudicium. šalys išsirenka savo teisėją iš privačių asmenų, kurie vėliau nagrinės ginčą iš esmės, nedalyvaujant v-nės valdžios atstovams. šioje stadijoje ginčai, įrodymu pateikimas vyksta be ritualų, laisva forma. Dėl prievolių buvo kitoks ritualas, bet taip pat turėjo praeiti provocatio sacramento, litiscontestatio pakopas ir pasiekti ius iudicium.

Legis actio per manus iniectio forma buvo taikoma tik t.t. prievoliniams ieškiniams spręsti. Ieškovas teisme uždeda ranką ant atsakovo ir jei šis tuoj pat nesumoka skolos, ieškovas gali vestis skolininką namo ir sukaustyti grandinėmis. Laiko jį 60 dienų, per tą laiką 3 kartus vesdamas į turgų, tikėdamasis, jog kas nors apmokės skolas ir išpirks jį. Po 60 dienų su atsakovu gali daryti ką nori: parduoti į vergiją, užmušti(jei keli kreditoriai, galėjo sukapoti ir proporcingai pasidalinti). Atsakovas pats ginčyti skolų, numesti rankos negalėjo. Tai galėjo padaryti kitas asmuo, numetęs ieškovo ranką, tuo išlaisvindamas atsakovą visam laikui, bet pats imasi visos atsakomybės. Įrodžius nepagrįsta įsikišimą į procesą, pastarasis turėdavo sumokėti ieškovui dvigubai.

Legis actio per pinoriscapionem esmė ta, kad turėdamas reikalavimo teisę, ieškovas ištaręs t.t. žodžius pasiima kokį nors atsakovo daiktą. Tai gali padaryti nesant v-nės valdžios atstovo, o galbūt net ir atsakovo. Tuo ši forma skyrėsi nuo kitų legis actiones formų.

Apie legis actio per iudicis postulationem mažai žinoma. Čia buvo prašoma magistrato, kad šis paskirtų šalims teisėją, kuris išnagrinėtų jų ginčą. Nebuvo siūloma lažintis (pretenzijos, condictio, litiskontestatio). Neaišku, kokiems ginčams taikyta. Teisėjo vaidmuo panašus į tarpininko. Apie legis actio per condictionem žinoma mažai t.p. Ieškovas skelbia atsakovui, kad pastarasis po 30 d. turi atvykti “išsirinkti” teisėją. Po to, kai jis tai padaro, byla perkeliama į ius iudicium stadiją. Kam ši forma reikalinga, nesupranta net pats Gajus, bet matomai ji priklausė respublikos laikotarpiui. Visos šios formos dar veikė pirmojoje Romos respublikos laikotarpio pusėje.

Formula ficticia.

Jeigu civilinio ieškinio (actio civile) pagrindas visada būdavo ieškovo civilinė teisė, ginama ieškinio pagalba, tai pretoriaus ieškinio materialinis pagrindas buvo ne ieškovo civilinė teisė, bet faktinė padėtis – t.y. visos žinomos faktinės aplinkybės, kurios patvirtina tai, kad atsakovas turi įvykdyti prievolę. Todėl pretoriniai ieškiniai visada pagrįsti tam tikrais faktais, o jų formulės yra formula in factum conceptae.

Čia pretorius nurodydavo faktus, kuriems esant,jo manymu, bus teisinga, jei skolininkas sumokės. Formulės condemnacijoje jis privalėjo nurodyti tuos faktus. Kartais duodamas ieškinį pretorius pasinaudodavo fikcija, ir tada formulė vadinosi formula ficticia. Fikcijos esmė ta, kad pretorius nurodydavo teisėjui nagrinėti bylą neatsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, kurios iš tikrųjų egzistavo. Tačiau ir šiuo atveju bus formula in factum conceptae, nes jos pagrindas yra ne ius civile, bet faktinės aplinkybės.

Litiscontestatio reikšmė legisakcioniniame

ir formuliariniame procese.

Litiscontestatio lagisactioniniame procese buvo viena iš šio procese formos legis sacramento pakopų. Actio in rem atveju, kai išsprendžiamas sacramentum klausimas ir magistratas nusprendžia, kam priklauso ginčijamas daiktas visą tą laikotarpį, kol vyks procesas, artėja iškilmingas momentas, vadinamas litiscontestatio. Dabar besiginčijančios šalys kreipiasi į iš anksto pakviestus asmenis, iškilmingai prašydamos juos būti visų šių įvykių liudytojais. Litiscontestatio procedūra užbaigiama pirmoji proceso stadija – in iure, vykusi prieš magistratą. In iure ginčas nebuvo sprendžiamas iš esmės, sprendimas nebuvo priimtas. Tada procesas perkeliamas į 2-ą stadiją – in iudicium. Tam tikslui šalys tuoj pat po litiscontestatio, dalyvaijant magistratui, išsirenka savo teisėją iš privačių asmenų(iude), kuris vėliau nagrinės ginčą iš esmės ir priims sprendimą. Jeigu buvo ginčijamasi dėl kokios nors prievolės (actio in personam), tai procesas, kaip ir actio in rem atveju, turėjo praeiti ir provocatio sacramento, ir litiscontestatio pakopas, kad vėliau galėtų pasiekti in iudicium stadiją.

Kaip ir legisactioniniame procese, formuliariniame procese įvykdavo litiscontestatio, nors kreipimosi į liudytojus (“testas estate”) jau nebuvo. Formuliarinio proceso litiscontestatio akto reikšmė neaiški. Nežinoma, ar tai pretoriaus paruoštas formulės pardavimo ieškovui, ar ieškovo turimas formulės perdavimo atsakovui momentas, ar paprasčiausiai tos formulės paskelbimas atsakovui, kurį garsiai atlieka ieškovas.

Po litiscontestatio atsiranda tam tikrų teisinių pasekmių: ieškovas praranda ginčijamos teisės gynimo priemonę – ieškinį, t.y.jis jau negali antrą kartą kreiptis į teismą su tuo pačiu reikalavimu. Litiscontestatio momentu teisinis santykis, egzistavęs tarp šalių iki šio momento, nustoja galiojęs. Atsiranda naujas procesinis santykis, kuris paprastai apibrėžiamas kaip šalių įsipareigojimas (prievolė) paklusti teismo sprendimui. Litiscontestatio momentas turi labai didelę reikšmę bylos nagrinėjimui in iudicium stadijoje. Sprendžiant klausimą dėl atsakomybės, teisėjas turi nustatyti, ar tos aplinkybės, kuriomis remiasi reikalavimai, buvo litiscontestatio momentu. Sprendimas turi būti priimtas ieškovo naudai. Tokis pat taisyklės buvo taikomos ir prievoliniuose ieškiniuse. Nes ir tuo atveju, kai atsakovas iki in iudicium stadijos atsiskaitė su ieškovu (grąžino skolą), teisėjas privalėjo apkaltinti atsakovą ir priteisti iš jo ieškovui, nes litiscontestatio momentu jis dar buvo skolingas. Tik vėliau buvo pripažinta, kad bet kokie ieškininiai atsiskaitymai po litiscontestatio suteikia pagrindą atleisti atsakovą nuo atsakomybės. Po litiscontestatio labai sugriežtėdavo atsakovo atsakomybė ieškovui. Nuo to momento jis visais atvejais atsakė už daikto žuvimą ar sužalojimą; be skolos grąžinimo, jis privalėjo sumokėti ir procentus nuo litscontestatio momento iki sprendimo įvykdymo, jeigu buvo pripažintas kaltu. Taigi litiscontestatio baigdavosi teisena stadijoje in iure.

Formulės struktūra.

Formulę sudarė keletas pagrindinių ir papildomų dalių. Iš pradžių visada būdavo nurodomas teisėjas, kuriam siunčiama nagrinėti byla. Ši formulės dalis vadinama iudicis nominatio. Jeigu paskirdavo kelis teisėjus, jie buvo vadinami recuperatores. Po to buvo išdėstoma ieškovo pretenzija (reikalavimas) – intentio – ir pavedama teisėjui (comdennatio) išteisinti atsakovą arba iš jo priteisti ieškovo naudai, priklausomai nuo to, ar intentio patvirtins ar ne. formulė yra sąlyginis įsakymas teisėjui. Nagrinėjant sudėtingesnes bylas reikėdavo pačioje formulėje trumpai išdėstyti faktus ir aplinkybes, kuriais remiasi ieškovas peteikdamas reikalavimą. Tada formulės pradžioje atsirasdavo demonstratio arba prescriptio, ir formulė tapdavo išsamesnė. Kartais formulėje galėdavo atsirasti dar viena dalis – adiudicatio. Ši dalis suteikdavo teisėjui teisę įpareigoti kurią nors šalį sakykim sumokėti kompensaciją už perduodamą žemę. Svarbiausios formulės dalys buvo intentio ir condemnatio. Intencijoje visada buvo išdėstoma ginčo esmė ir ieškovo reikalavimas. Intentio galėjo būti in rem (ginčuose dėl nuosavybės ir t.t.) arba in personam (ginčai dėl skolos grąžinimo ir pan.). Jeigu intentio remiasi senąją ius civile, ji vadinama intentio stricti iuris. Kartais teisėjui formulėje buvo nurodoma nagrinėti bylą remiantis civilinėje apyvartoje nusistovėjusiais papročiais bei padorumu (bona fidei). Tokiu atveju formulė būdavo papildoma “et fide bona”, ir pati intentio vadinama intentio bonae fidei. Dar intentio būdavo certa (kai reikalaujamo konkrečios sumos ar daikto) ir incerta ( kai konkrečią sumą galima nustatyti tik proceso pabaigoje,t.y. išnagrinėjus bylą). Comdemnatio taip pat gali būti certa ( jei teisėjui formulėje nurodoma priteisti iš atsakovo konkrečią sumą) ir incerta (kai konkreti suma nenurodoma ir ji nustatoma išnagrinėjus bylą). Jei komdemnacijoje nurodomas maksimumas, kurį teisėjas gali priteisti ieškovui, tai comdemnatio bus incerta cum taxatione. Paprastai comdemnatio formuliariniame procese visada turi piniginę išraišką ir vadinama comdemnatio pecuniara.

Būtinos formulės dalys visada buvo iudicis nominatio ir intentio , nes be 1-osios nebūtų proceso, o be 2-osios – ieškinio. Jeigu ieškovas tik prašo pripažinti jo teisę, tai comdemnatio nebūtina. Vietoj to formulėje būna nurodymas teisėjui paskelbti, ar pripažinta ieškovo teisė, ar ne. šis nurodymas teisėjui vadinamas pronuntiatio. Kitose formulėse dar galėjo būti ir demonstratio, nors daugelyje tik intentio ir condemnatio dalys. Visos 4 dalys būdavo tik ieškinių dėl turto padalijimo formulėse.

Taip pat kartais dar būdavo įrašomi papildymai, kurie išdėstomi exceptio arba prescriptio. Ekscepcijoje, remiantis atsakovo atsikirtimais, pretorius išdėsto condemnatio neigiamą sąlygą, kad išvengtų atsakovo nuteisimo. Prescriptio – tai prierašas formulės pradžioje, daromas įvairiais tikslais. Dažnai šiame papildyme būdavo išdėstomos bylos aplinkybės, ir tada ji niekuo nesiskyrė nuo demonstratio. Bet kartais prescriptio būdavo surašoma ginant atsakovo interesus ir tutėjo tokią pat reikšmę kaip exceptio. Kartais ji buvo surašoma ir ginant ieškovo interesus.

Jei ginčas vykdavo dėl daikto, tai prieš condemnatio nurodymas apkaltinti atsakovą teisėjui (arbitratus iudicis) galėjo būti duodamas tik tada, jei pastarasis negrąžins daikto ieškovui geruoju. Jei daiktas grąžinamas – atsakovas išteisinamas, jei ne – iš jo ieškovui priteisiama daikto kaina, kurią gali nustatyti ieškovas davęs priesaiką.

Ius ir iudicium – dvi ordinarinių procesų stadijos

Legisakcioninis ir formuliarinis procesai, turėję abi stadijas ius ir iudicium, buvo laikomi įprastinėmis civilinės teisės gynimo formomis – ordo iudiciorum privatorum. Abu procesai dėl to vadinami ordinariniais.

Legisakcioninio proceso in iure stadijoje ginčas nebuvo sprendžiamas iš esmės, sprendimas nepriimamas. Antrojoje stadijoje in iudicium šalys išsirenka savo teisėją iš privačių asmenų, kuris vėliau nagrinės ginčą iš esmės ir priims sprendimą. Daugelis tyrinėtojų mano, kad abi stadijos egzistavo jau karališkoje epochoje. Pagal kitą nuomonę – tai jau respublikos laikotarpio teisės kūrinys. Karališkoje epochoje karalius pats sprendė visus ginčus ir priimdavo sprendimą, todėl nebuvo reikalvo skaldyti procesą į 2 stadijas. Pati proceso padalijimo idėja tyrinėtojų grindžiama konstituciškai. Bylos perdavimas spręsti spec. prisiekusiajam teisėjui turėjo apsaugoti besiginčijančias šalis nuo neobjektyvumo. Tad padalijimas į stadijas – resp. laikotarpio rezultatas. Jei legisakcioninio proceso epochoje magistratui in iure stadijoje priklausė tik pasyvus vaidmuo ir jis negalėjo daryti įtakos tolesnei proceso eigai ir užkirsti kelią neteisingai pretenzijai pasiekti in iudicium ,tai atsiradus formuliariniam procesui, padėtis pasikeitė. Pretorius, atsisakydamas duoti ieškovui formulę, vetuoja jo požiūriu neteisingą ieškovo reikalavimą, kuris formaliai turėtų būti ginamas pagal ius civile. Teisena stadijoje in iure baigdavosi litiscontestatio. Abi šalys ne vėliau kaip po 18 mėn. turėjo atvykti pas paskirtą teisėją, tada prasidedavo in iudicium. Teisėjų f-jas atliko privatūs asmenys – iudicies privati. Teisenos šioje stadijoje nesaistė jokie formalumai. Ji prasidedavo šalių pareiškimais, vėliau buvo tiriami įrodymai. Teisėjas, nesugebėjęs išspręsti ginčo, galėjo atsisakyti priimti sprendimą, prieš tai prisiekęs, kad jis to padaryti negali. Byla buvo perduodama nagrinėti kitam teisėjui, negražinant jos į stadiją in iure.

Confessio in iure ir in iudicium. Dabar: confessio in iure

Formuliariniame procese`(kuris turėjo 2 stadijas: in iure ir in iudicium) šalims atvykus pas pretorių, teisena prasideda ieškovui išdėstant pretenzijas. šie reikalavimai adresuojami ir pretoriui , ir atsakovui. Jų išdėstymo tikslas – gauti pretoriaus formulę ir išsiaiškinti, kokią poziciją užims atsakovas. Atsakovas, išklausęs ieškovo pretenzijas, gali iš karto jas arba pripažinti, arba paneigti. Jeigu atsakovas pripažįsta ieškovo pareikštas pretenzijas, įvyksta confessio in iure (ieškinio pripažinimas). Toliau tęsti procesą nebereikia, ir ieškovas ieškovas iš karto gauna vykdomąjį ieškinį (actio iudicati), taip kaip ir išnagrinėjus bylą iš esmės stadijoje in iudicium. Pripažindamas ieškovo reikalavimus, atsakovas pats sau paskelbia nuosprendį. Tačiau jei atsakovo reikalavimas buvo in certa (konkrečiai), buvo būtina paskirti specialųjį teisėją, kuris turėjo nustatyti privalomųjų išmokų ieškovui dydį. Paprastai confessio in iure atvejai pasitaikydavo retai. Jeigu jau atsakovas pats atvykdavo pas pretorių, tai, aišku, jis įsitraukdavo į ginčą ir akceptuodavo procesą – accipit iudicium. Tokiu atveju teisenos in iure stadijoje tikslas – aiškiai suformuluoti priešpriešinius šalių reikalavimus, surašyti formulę. Litiscontestatio (t.y.momentas, kai teisinis santykis egzistavęs tarp šalių iki šio momento , nustoja galiojęs) baigdavosi teisena stadijoje in iure. Abi šalys susitarę nustatytą dieną, bet ne vėliau kaip po 18 mėnesių po formulės gavomo,, turėdavo atvykti pas paskirtą teisėją, tada prasidėdavo 2-oji stadija – in iudicium. Čia teisėjų f-jas atliko privatūs asmenys – iudices privati. Kai kurių kategorijų byloms buvo sudarytos specialios teisminės kolegijos – decemviri ir centumviri. Daugiausiai bylas sprendė privatūs asmenys – iudicies privati (recuperatores). Teisenos šioje stadijoje nesaistė jokie jokie formalumai. Jei į procesą

neatvykdavo ieškovas, atsakovas galėjo reikalauti atleisti jį nuo atsakomybės. Manoma, kad neatvykus atsakovui, ieškovas galėjo reikalauti patenkinti ieškinį ar jį įrodyti. Dalyvaujant abiem šalim, teisena prasidėdavo šalių pareiškimais, po to buvo tiriami įrodymai. Teisėjas, nesugebėjęs išspręsti ginčo, galėjo atsisakyti priimti sprendimą, prieš tai prisiekęs, kad jis to padaryti negali. Byla buvo perduodama nagrinėti kitam teisėjui, negrąžinant jos į stadiją in iure. Jei teisėjas išspręsdavo bylą iš esmės, savo sprendimą (sententia) jis abiems šalims paskelbdavo žodžiu, nenurodydamas motyvų. Paskelbus sprendimą, teisėjo vaidmuo procese baigdavosi.

Ypatingos pretoriaus gynimo priemonės.

Ypatingosioms civilinių teisių gynimo priemonėms būdinga tai, kad jų taikymas rėmėsi magistrato imperium (valdžios pradais). Tai buvo administracinės privačių asmenų teisių gynimo priemonės. Pretoriaus teisės gynybos priemonių arsenale ypatinga vieta (iki formuliar.proceso įvedimo) teko interdiktams. Dar legisactioninio proceso epochoje asmuo, negalėdamas apginti jam priklausančios teisės, remdamasis ius civile normomis, galėjo kreiptis į konsulą, o vėliau į pretorių, prašydamas apginti jo teises pareigūno imperium pagrindu. Pretorius pats tirdavo aplinkybes ir nustatęs, kad prašymas pagrįstas, įsakydavo priešingai šaliai nenaudoti prievartos, atiduoti daiktą ir t.t. Šis įsakymas vadinamas decretum. Jei šis ką nors draudė – interdectum. Vėliau buvo supaprastinta interdicto davimo procedūra. Pretorius duodavo bendro pobūdžio įsakymą, pats netirdamas aplinkybių. Kai ieškovas kreipdavosi 2-ą kartą į pretorių,,jis priverčia abi šalis sudaryti per sponsiones būdu lažybas, kurių pagrindu vėliau įvyksta tarp šalių įprastinis procesas; čia pretorius pasilikdavo kontroliuti tik ginčo įvertinimą, o bylos aplikybes perkėlė į in iudicium stadiją. Tokia interdiktinė teisena visada buvo susijusi su pralošusios šalies lažybų sumos praradimu ir vadinosi – cum periculo. Katais šalys kreipdavosi į pretorių,kad šis paskirtų teisėją (arbiter), taip buvo išvengiama proceso lažybų ir teisena vadinosi – sine periculo. Interdiktai buvo tokie: interdicta restitutoria (reikalavimas atstatyti padėtį), interdicta exhibitoria (ginčijamo daikto pateikimas) ir interdicta prohibitiora (draudimas atlikti kokį nors veiksmą). Šie interdictai taikomi tarp romėnų. Pretoriaus interdictai taip pat gynė ir privatinę teisę. Plačiausiai sutinkami ginant valdymą – interdicta possessora, kuris dar buvo skirstomas. Tokie interdictai, kai teisę reikalauti pretoriaus interdicto turėjo bet kuris pilietis, vadinosi interdicta populiaria. Vėliau, kai interdiktus pakeitė actiones in factum, kai duodamas formulę pretorius galėjo teisėjui nurodyti, kad pasitvirtinus ieškovo nurodytiems faktams, atsakovas turės būti apkaltintas. Tolesnė pretorių kūrimo procedūra jau vystėsi kuriant naujus pretorinius ieškinius.

Antroji pretorinės teisės gynimo priemonė taikoma ne tik tarp romėnų – stipulationes praetoriae. Stipulatio, kaip ir sponsio, tai iškilmingas pasižadėjimas pretoriaus akivaizdoje sumokėti skolą ar atlikti kitą veiksmą. Tai buvo daroma savanoriškai. Kartais pretorius galėjo priversti šalį duoti iškilmingą pasižadėjimą, neretai tas pasižadėjimas dar buvo patvirtinamas laiduojant 3-iam asmeniui.

Trečia pretorinės gynybos priemonė – missio in prossessionem. Pretorius perduodavo prašytojui valdyti ginčijamą dauktą ar visą jo turtą. ši rūšis dar skirstoma į missio in bona ir missio in rem specialem.

Kartais galėjo atsitikti taip ,kad teisinės pasekmės, kurios atsirado dėl kokių nors teisinių faktų,yra neteisingos,dėl jų nekentėjo ieškovas. Tada teisinga buvo grąžinti šalį į pradinę padėtį. Intervencijos tikslą pretorius galėjo pasiekti pasinaudodamas restitutio in integrumes. Kad taip būtų, turėjo būti padaryta didelė žala, turėjo būti svarbios priežastys, pvz.:nepilnametystė, apgaulė sudarant sandorį ir pan.. restitutio in integrum nebuvo savarankiška pretorinės gynybos priemonė ir materialiniu-teisiniu požiūriu buvo tam tikras tikslas, pasiekiamas pretoriaus intervencijos dėka.

Valdymo skirtumas nuo detentio

Remdamiesi subjektyviuoju valdymo elementu animus (noras pasilikti daiktą sau, atmetant bet kuriuos trečiuosius asmenis), skiriame valdymą (possesio) nuo laikymo (detentio). Laikymas – tai faktinis daikto turėjimas, kai asmuo neturi tikslo pasilikti daikto sau, bet valdo jį trečiojo asmens vardu. Skirtingai nuo possesio, detentio turi tik vieną iš pirmajam būtinų elementų – tai corpus (faktinis daikto turėjimas; daiktą turintis asmuo gali su juo daryti ką nori).

Ekstraordinarinio proceso esmė. (rėmėsi valdžios pradais)

Kaip priešingybė ordinariniams procesams imperijos laikais atsirado administracinė-teisinė bylų nagrinėjimo tvarka, neturinti 2 stadijų ( ius ir iudicium) ir dėl to vadinama extra ordinem. Imperijos laikais extraordinaria cognitio(admin nagr tvarka) taikymo sfera labai išsiplėtė. šia teise vis dažniau ėmė naudotis imperatorius. Ypač plačiai ši forma pradėta taikyti provincijose. Provincijų valdytojai vi dažniau imdavo patys asmeniškai vesti bylas. Kartais jie perduodavo jas kitiems asmenims – iudex datus (skiriami magistrato). Tačiau jų paskirto iudex datus vaismuo skyrėsi nuo iudex privatus (prisiekęs teisėjas).

294m.Dioklecianas paskelbė aktą, kuriuo įpareigojo provincijų valdytojus nagrinėti bylas ir tik išimtinais atvejais leido perduoti bylą iudices pedanei (paskirtam teisėjui). Nuo šio akto priėmimo extraordinaria cognitio tapo vienintele bendra civilinio proceso forma.

Ekstraordinarinis procesas išsaugojo daug administracinės bylų nagrinėjimo tvarkos bruožų, tačiau tapęs pagrindine civilinių bylų nagrinėjimo forma, šis procesas negalėjo ignuoruoti ir daugelio normalaus civilinio proceso principų. Esminis naujojo proceso bruožas – valdžios pareigūno įsakymas paklusti jo valiai, nulėmė ir visos teisenos eigą. šiame procese šalių atvykimu rūpinosi valstybinės valdžios atstovai. Šiame procese turėjo būti laikomasi šalių rungimosi principo, kurio esmė ta, kad teismas pradeda bylą tik esant ieškovo pareiškimui; pats teismas nerinko įrodymų,negalėjo priteisti daugiau nei prašė ieškovas ir pan. Proceso pradžia laikoma ieškovo pretanzijos atsakovui išdėstymas teisme ir atsakovo patvirtinimas, kad jis šią pretenziją ginčys. Tik po to teisėjas pradėdavo nagrinėti bylą iš esmės. Ją išnagrinėjęs priimdavo sprendimą (decretum), kuris turėjo būti vykdomas. Sprendimą buvo galima apskųsti aukštesniajam pagal rangą magistratui (apeliacija). Teismo sprendimo vykdymas – paskutinė proceso stadija. Tačiau ekstraordinarinis procesas apribojo viešumo principą. Procesas vykdavo uždaroje patalpojesecretarium, secretum). Daug didesnę reikšmę įgijo raštvedyba. Beveik visi procesiniai veiksmai buvo

teismo protokole. Pati teisena tapo mokama. Ginčo šalys privalėjo įmokėti žyminį mokestį (sportulae). Ilgainiui ekstraordinarinis procesas išstūmė procesą per formulas, ir absoliutinės monarchijos laikotarpio pradžioje tapo vienintele civilinių bylų gynimo forma.

Ekstraordinarinių teismų sistema.

Ekstraordinarinis procesas neturėjo 2-jų stadijų:ius ir iudicium , kurias turėjo ordinariniai procesai. Senovės epochoje asmuo,negalėję apginti savo teisės pagal ius civile įprastinės teisenos tvarka, galėjo kreiptis į magistratą, kad pastarasis suteiktų gynybą administr. valdžios priemonėmis. Magistratas pats tirdavo bylos aplinkybes, priimdavo vienokį ar kitokį sprendimą ir pats tą sprendimą įvykdydavo. Tokia administracinė nagrinėjimo tvarka buvo vadinama cognitio arba natio. šią tvarką taikydavo įvairaus rango romėnų magistratai (konsulai, cenzoriai), nagrinėdami jiems žinybingas bylas. Pretoriai palyginti labai retai taikė tokį grynai administracinį teisinį gynimo būdą. Todėl respublikos laikotarpiu extraordinaria cognitio sutinkama retai. Tačiau imperijos laikais šio proceso taikymo sfera labai išsiplėtė. Imperatorius, būdamas pirmuoju v-bės magistratu, remdamasis šia administracine tvarka, turėjo teisę spręsti bet kokią bylą. šia savo teise jis pradėjo naudotis vis dažniau. Plečiantis imperatoriaus valdininkų kompetencijai, plėtėsi ir jų jurisdikcinė veikla. Jie sprendė civilinius ginčus, jei tik tie ginčai buvo bent kiek susiję su jų politinėmis f-jomis. Sulėtėjus pretorių teisės kuriamajai veiklai, naujai atsirandantys santykiai galėjo būti ginami tik ekstraordinarine tvarka.. ypač plačiai extraordinaria cognitio forma pradėta taikyti imperijos provincijose. Jų valdytojai vis dažniau pradėdavo patys asmeniškai vesti bylas nuo pradžios iki pabaigos. Karatis jie perduodavo bylas kitiems asmenims – iudex datus (magistrato skiriami), kurie skyrėsi nuo iudex privatus (prisiekusių teisėjų). Dioklecianas 294m. paskelbė aktą, kuriuo įpareigojo provincijų valdytojus nagrinėti bylas ir tik išimtiniais atvejais leido perduoti bylą iudices pedanei (paskirtam teisėjui). Nuo šio akto priėmimo extraordinaria cognitio tapo vienintele bendra civilinio proceso forma..

Naujoji teisena rėmėsi valdžios pradais, sprendimas jau yra ne šalių išrinkto teisėjo nuomonė (sententia), bet turinčio valdžią pareigūno įsakymas (decretum). Tai pagrindinis naujojo proceso bruožas. Taip pat čia šalių atvykimu rūpinosi valstybinės valdžios atstovai. Ieškovo skundas buvo įrašomas į teismo įstaigos protokolą ir po to oficialiai įteikiamas atsakovui. Toks atsakovo iškvietimas į teismą vadinosi litis denuntiatio. Teisenos jau nedalino į 2 dalis. Proceso pradžia – ieškovo pretenzijos atsakovui išdėstymas teisme ir atsakovo patvirtinimas, kad jis šią pretenziją ginčys. Tik po to teisėjas pradėdavo nagrinėti bylą iš esmės. Po to priimdavo sprendimą (decretum), kuris turėjo būti vykdomas. Sprendimą galima buvo ir apskųsti. Teismo sprendimo vykdymas – paskutinė, baigiamoji stadija. Norint pradėti vykdyti sprendimą jau nebereikėjo specialaus ieškinio (actio iudicati). Sprendimas vykdomas valdžios administracinėmis priemonėmis, paimant iš atsakovo ginčijamą daiktą manu militari, pignus in causa iudicati captum, distractio bonorum būdu. Šis procesas išsaugojo daug administracinės bylų nagrinėjimo tvarkos bruožų, bet šis procesas negalėjo ignoruoti ir daugelio normalaus civilinio proceso principų. Pirma, ir šame procese turėjo būti laikomasi šalių rungimosi principo, bet gerokai apribojo viešumo principą. Daug didesnę reikšmę įgijo raštvedyba. Pati teisena tapo mokama. Justiniano laikais pareiškiant ieškinį buvo būtinas

rašytinis pareiškimas – libellus conventionis. Teimas patikrinęs, ar pareiškimas atitinka formalius reikalavimus, persiųsdavo jį per savo kurjerį (apporitor) atsakovui, kviesdamas jį nustatytą dieną atvykti į teismą. Apporitor privalėjo gauti kokias nors garantijas, kad atsakovas tikrai atvyks į teismą;jį buvo galima net areštuoti. Atsakovo prieštaravimai buvo įforminami raštiškai – libellus contradictionis. Bylos nagrinėjimas vykdavo tokia pat tvarka kaip ir seniau, sprendimas buvo surašomas ir vadinamas,kaip ir ordinariniame procese, sententia.

Ekstraordinarinio proceso skirtumai nuo folmuliarinio.

Legisakcioninis ir formuliariniai procesai,turėję 2 stadijas – ius ir iudicium, buvo laikomi įprastinėmis civilinės teisės gynimo formomis – orda iudicium privatorum. Abu procesai dėl to buvo vadinami ordinariniais. Kaip priešingybė jiems buvo imperijos laikais atsiradusi administracinė-teisinė bylų nagrinėjimo tvarka, neturinti tų dviejų stadijų ir vadinama extra ordinem, arba ekstraordinariniu procesu. Formuliarinis procesas, pakeiręs legisactioninį, buvo laikomas normalia civiline teisena respublikos laikotarpio pabaigoje ir per visą principato laikotarpį. Tačiau imperijos laikotarpiu kartu su su formuliariniu procesu jau vystėsi extraordinaria cognito, neturinti dviejų stadijų. Palaipsniui ekstraordinarinis procesas išstūmė procęsą per formulas ir absoliutinės monarchijos laikotarpio pradžioje tapo vienintele civilinių teisių gynimo forma. Formuliarinio proceso pakeitimas ekstraordinariniu pekeitė ir daugelį pagrindinių civilinės teisenos principų. Jeigu formuliariniame procese pati teisena ir pats teismo procesas buvo pagrįsti šalių susitarimu paklusti teisėjo valiai, tai naujoji teisena rėmėsi valdžios pradais. Sprendimas ekstraordinarinėje teisenoje jau yra ne šalių išrinkto teisėjo nuomonė (sententia), bet turinčio valdžią pareigūno įsakymas (decretum). šis esminis naujo proceso bruožas (valdžios pareigūno įsakymas paklusti jo valiai) nulėmė ir visos teisenos eigą. Jeigu ordinariniame procese atsakovo atvykimas į teismo procesą ieškovo privatus reikalas, tai ekstraordinariniame procese šalių iškvietimas į teismą buvo vykdomas oficialiai, dalyvaujant v-binės valdžios atstovui. Kadangi teisena jau nebuvo dalijama į 2 stadijas, tai iš esmės nebuvo ir litscontestatio – labai svarbios ordinarinio proceso dalies. Ir taip pat čia, norint pradėti vykdyti sprendimą, jau nebereikėjo specialaus ieškinio (actio iudicatis), kuris buvo būtinas ordinariniame procese (žr.dar50 bilietą,jei yra laiko).

Procesinis atstovavimas: cognitor ir procurator.

Kai dėl įvairių priežasčių šalys ne visada galėdavo dalyvauti bylos teisminiame procese, joms procese atstovaudavo jų procesiniai atstovai, kurie atlikdavo visus procesinius veiksmus. Romėnų teisė legisactioninio proceso laikotarpiu procesinio atstovavimo nepripažino, nors buvo leidžiama bylinėtis kito asmens vardu.

Formuliariniame procese buvo dviejų rūšių procesiniai atstovai – cognitor ir procurator.

Cognitor – tai formalusis atstovas. Jį skirdavo atstovaujamasis dalyvaujant priešingai šaliai, laikantis tam tikrų formalumų ir sakant tam tikrus žodžius. Taip paskirtas atstovas visiškai pakeisdavo atstovaujamąjį, tačiau visos proceso eigoje atsiradusios teisinės pasekmės tekdavo atstovaujamajam. Pastarasis jau negalėjo antrą kartą pareikšti to paties ieškinio, nes visa tai , kas teismo sprendimu priteista, priklausė ne cognitor, bet atstovaujamajam (išieškoma jo naudai ar iš jo paties).

Procurator – skiriamas nesilaikant griežtų formalumų ir kartais nežinant priešingai šaliai. Manoma, kad jis pats savo iniciatyva galėjo įstoti į procesą dėl kito asmens interesų, neturėdamas tam jokių įgalinimų. Tai dažniausiai lietė išvykusius asmenis. Tokio proceso teisinės pasekmės atstovaujamajam buvo kitokios, nei procese dalyvaujant kognitatoriui. Atstovaujamasis (dominus) po tokio proceso turėjo teisę 2-ą kartą pareikšti tą patį ieškinį tam pačiam atsakovui. Kad tai neįvyktų, atstovaujamasis turėjo pripažinti viską, ką padarė procese prokuratorius. Siekiant apsaugoti atsakovo interesus nuo galimo pakartotino proceso, kiekvienas prokuratorius turėjo garantuoti, kad tuo atveju, jeigu jeigu atstovaujamasis nepripažins proceso ir pareikš ieškinį atsakovui pats, jis (prokuratorius) atlygins atsakovui visus nuostolius – cautio de rato habendo. Visa tai, ką priteisdavo dalyvaujant prokuratoriui ir perduodavo pačiam prokuratoriui, o pastarasis turėjo perduoti atstovaujamajam. Tas pat buvo ir pralaimėjus bylą.,t.y. turėjo atsakyti ne atstovaujamasis, o prokuratorius, dėl to reikalaujama, kad prokuratorius garantuotų ieškovui, jog jis pralaimėjimo atveju, sumokės viską, kas priklausys pagal sprendimą – cautio iudicatum solvi.

Ilgainiui šie skirtumai išnyko. Įsigaliojo taisyklė, kad jai prokuratorius veda bylą turėdamas įgalinimus, tai atstovaujamasis negali nepripažinti proceso ir pats pareikšti ieškinį atsakovui. Justiniano laikais liko tik prokuratoriai ir liko taisyklė, kad kiekvienas atsakovo pavedimo vukdytojas (procesinis atstovas) turėjo duoti cautio iudicatum solvi.

Daiktinės teisės ir daikto sąvoka

Romėnų teisininkai nesuformulavo bendrosios daiktų sąvokos. Valstybėse, kuriose romėnų civ. teis. recepcija buvo itin stipri, daiktų sąvoka yra skirtinga. Romėnų teisėje bet koks turtas (gėrybės), priklausantis gyvajai ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdviniu požiūriu izoliuotas arba neatskirtas nuo kitų gamtos dalių. Tai gamtos materialioji dalis, turinti savarankiškč būtį ir kurianti tam tikrą gėrį. Aiškindami matome, jog romėnai daiktus laikė ne tik t.t. materialiąją gamtos dalį, bet ir teisinius santykius bei teises.

Romėnų teisė skyrė daiktinius (actiones in rem) ir asmeninius (actiones in personam) ieškinius. Remiantis šituo, vėliau imta klasifikuoti civilines subjektines teises į daiktines ir asmenines (prievolines). Šis skirstymas sudarė civilinės teisės sistemos pagrindą. Šios klasifikacijos pagrindas yra subjektinės teisės objektas. Jei tai yra daiktas – turėsime daiktinę teisę, jei asmens veiksmai – asmeninę teisę. Tačiau šis bruožas neatskleidžia daiktinės teisės esmės. Kalbant apie daiktines teisės objektus reikėtų paminėti šiuos bruožus: a) tai galėjo būti tik materialūs daiktai (res corporales); b) tai galėjo būti tik neišimti iš komercinės apyvartos daiktai (res in commercio); c) -“”- tik tie daiktai, kurie turėjo individualius požymius (species); Daiktinę teisę nuo prievolinės skiria ir tai, kad pirmoji yra absoliuti, o antroji – sąlyginė teisė. Absoliučios teisės savybė ta, kad ji liečia visus aplinkinius, t.y. vieno ar kelių teisė prieš visus (pvz nuosavybė). Kad teisė būtų pripažinta daiktine, ji turi turėti šiuos požymius, nusakančius jos absoliutų pobūdį, tai: sekimo teisė ir pranašumo teisė. Pirmu atveju teisė seka paskui daiktą,

reiškė, kad jeigu deliktą įvykdė keli asmenys, tai kiekvienas privalo sumokėti paskirtą baudą. (Sutartinėse prievolėse atsakomybė solidari arba dalinė);

3. Pagal romėnų teisę moterys ir nepilnamečiai negalėjo sudarinėti sutarčių be globėjo, tačiau už deliktus šie subjektai atsakydavo savarankiškai;

4. Už deliktus, kuriuos atliko asmenys alieni iuris (pavaldūs vaikai, vergai), atsakė asmuo, turintis jiems valdžią. Ši atsakomybė buvo noxaline (noxa – žala) ir jos nežinojo sutartinė teisė.

Prievolės tartum iš deliktų. Tai prievolės, kilusios iš teisei priešingų veiksmų, nepatekusių į deliktų sąrašą. Pagrindinės jų yra šios:

1. Iudex litem suam fecit (teisėjas padaro procesą savu). Turima omenyje teisėjo atsakomybė už neteisingą savo pareigų atlikimą, kai dėl to buvo padaryta materiali žala vienai iš ginčo šalių.Ieškinys galėjo būti pareškiamas ne tik dėl neteisingo sprendimo ( tokiu jis galėjo būti priimtas tyčia ar dėl nerūpestingumo), bet ir tais atvejais, kai teisėjas neteisingai atlikdavo savo funkcijas (neatvyko į posėdį).

2. Actio de effusis et defectis. Jeigu iš namo būdavo kas nors išpilama ar išmetama ir dėl to trečiajam asmeniui atsirasdavo žala, už ją atsakydavo namo šeimininkas, net ir tais atvejais kai veiksmus atlikdavo ne jisai

3. Actio de positis et suspensis. Bet kuriam asmeniui, turinčiam procesinį veiksnumą, pretorius suteikdavo actio popularis, namo, prie kurio būdavo kas nors blogai pastatyta ar pakabinta, šeimininko atžvilgiu;

4. Atsakomybė nautarum (laivo savininko), cauponum (viešbučio savininko), stablarum (nakvynės namų savininko) už savo tarnų apgaules ir vagystes. Šiuo atveju nukentėjusiems asmenims buvo išieškoma dviguba daikto vertė.

Deliktų rūšys

Romėnai nesuformulavo bendros deliktų sąvokos, o nustatė konkrečias jų rūšis. Pagrindinės jų: vagystė (furtum), iniura, damnum iniura datum ir pretorinės teisės deliktai.

1. Furtum (vagystė). Šis nusižengimas buvo jau minimas 12 lentelių

įstatyme. Iš pradžių furtum buvo veika, kuria, perkeliant svetumą daiktą, norima jį pasisavinti. Vėliau furtum – tai bet koks elgesys, kuriuo siekiama panaikinti savininko galimybę valdytu judamą daiktą. Galutinai furtum sąvoka susiformavo principato pradžioje. Taigi, furtum – tai tyčinis daikto, jo valdymo ar naudojimo paėmimas turint tikslą gauti naudą. Remiantis šia sąvoka, furtum sudarė 3 dalys:

a) Objektyvus elementas – tai daikto užgrobimas arba galimybės atėmimas jį valdyti bei naudoti;

b) Subjektyvus elementas – tyčia (fraus);

c) Priežastis – tai noras pasipelnyti (lucri faciendi gratia).

12 lentelių įstatymai numatė atvirąją (furtum manifestum) ir slaptąją (furtum nec manifestum) vagystę. Atviroji – tai vagystė, kurios metu kaltininkas buvo pagautas, o slaptoji – kurios metu nebuvo pagautas. Už atvirąją vagystę kaltininkas buvo išplakamas ir atiduodamas nukentėjusiajam, o už naktinę ar ginkluotą vagystę jis galėjo būti vietoj užmuštas (kai nebuvo kitos išeities), prieš tai iškvietus liudininkus. Vėliau buvo nuspręsta, kad šios bausmės yra per žiaurios. Pretorius įvedė keturgubą negu daikto vertė baudą. Slaptosios vagystės atveju ši bauda buvo dviguba. Nepriklausomai nuo baudos, vagis taip pat turėjo grąžinti pavogtą daiktą. Jeigu vagis daiktą prarasdavo ar perleisdavo galima buvo išieškoti jo vertę.

2. Iniuria. Plačiąja šio termino prasme iniuria – tai priešinga teisei veika (šiuo atveju – asmeninė skriauda). Vėliau ši sąvoka buvo patikslinta, taigi iniuria – tai tikslingas ir priešingas teisei kito asmens negerbimas, išreikštas veiksmais arba žodžiu. Iniuria yra kildinama iš 12 lentelių įstatymo, kuris numatė tam tikrą šių pažeidimų ratą:

a) membrum ruptum – sužalojimas, sukėlęs dalies kūno netekimą. Jeigu šalys šiais atvejais nesusitardavo dėl žalos atlyginimo, galiojo taliono principas;

b) os factum – vidaus kaulų sužalojimas;

c) veiksmai, kuriais yra pažeidžiama kūno neliečiamybė.

tokio pobūdžio veika galėjo sukelti materialinę arba moralinę žalą. vėliau greta civilinės atsakomybės atsirado ir baudžiamoji.

3. Damnum iniuria datum – tai neteisėtas svetimo daikto sugadinimas. Šis deliktas skyrėsi nuo iniuria ir vagystės, kadangi šiomis veikomis nebuvo kėsinamasi į nukentėjusiojo asmenybę ir nesuteikdavo asmeniui, atlikusiam šį deliktą, asmeninės naudos. Pirmasis aktas, kuriame gana plačiai aptariamas šis deliktas – tai lex Aquilia (287m. pr. m. e.). Tam, kad jis būtų pritaikytas, atlikti veiksmai turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus:

a) žala turėjo atsirasti dėl tiesioginio poveikio daiktui;

b) daiktas turėjo būti realiai sugadintas (vėliau jo buvo atsisakyta);

c) žala turėjo atsirasti dėl veiksmų (neveikimas nebuvo baudžiamas);

d) žala turėjo atsirasti dėl priešingų teisei veiksmų.

4. Pretorinės teisės deliktai.

4.1. Rapina (plėšimas) – tai kvalifikuotos vagystės rūšis (iš pradžių ji nebuvo išskirta iš furtum), kurios metu daiktą dažniausiai paimdavo organizuota grupė, panaudojant prievartą. Sprendime liečiančiame rapiną buvo įskaitoma tiek pavogto daikto vertė (simplum), tiek ir bausmė (triplum);

4.2. Metus (grasinimas). Daikto įgijimas grasinimo pagalba – neteisėtas. Sąlyga ieškiniui paduoti, buvo daikto įgijimas prievartiniu būdu ir sukeliant baimę, jei dėl tokių veiksmų atsirasdavo žala. Tais atvejais, kai atsakovas savanoriškai grąžindavo daiktą, jis buvo atleidžiamas nuo atsakomybės. Kitais atvejais jis turėjo atlyginti faktinę žalą.

4.3. Dolus (apgaulė) tai tyčinė apgaulė, kuria yra padaroma žala trečiajam asmeniui. Toks ieškinys – subsidiarinis (garantuojamas tik tais atvejais, kai teisė nesuteikdavo galimybės pateikti kito ieškinio).

Rašykite komentarą

-->