Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Romenu privatines teise saltiniai

Autorius: Dalius


Romėnų civilinės teisės šaltiniai


Šiame darbe romėnų teisės šaltiniai nagrinėjami kaip teisės normų atsiradimas, jų išraiškos formos, arba formavimosi būdai. Mano darbo tikslas – supažindinti su romėnų teisės šaltinių rūšimis.

Pagrindinis žinių apie romėnų teisę šaltinis yra Justiniano 6 a. kodifikuota teisė. Labai reikšmingos yra Gajaus Institucijos (2a.vidurys), rastos praėjusio šitmečio pradžioje. Svarbių žinių apie archajinę romėnų teisę randame epigrafuose – teisės užrašuose, iškaltuose akmenyje arba metalinėse plokštelėse. Žinių apie romėnų teisę galima aptikti ir ne teisės – istorikų, poetų, žymiausių oratorių – veikaluose.


Romėnų teisės šaltiniai skirstomi į 6 rūšis : papročių teisė, įstatymai, senato nutarimai, imperatorių konstitucijos, pretorių ediktai, teisės mokslas. Plačiau aptarsiu kiekvieną jų.

Papročių teisė

Romoje, kaip ir kitose senovės valstybėse, pirmasis, seniausias teisės šaltinis buvo paprotys. Per visą seniausią ir respublikos laikotarpį papročių teisė buvo vyraujantis teisės šaltinis. Papročių teisę romėnai vadino įvairiai: usus, mos maiorum, consuetudo. Pagal romėnų koncepciją, papročių teisė, skirtingai negu įstatymai, kur valia išreikšta aiškiai, yra tyli tautos valios išraiška. Kol visuomeniniai santykiai buvo nesudėtingi, papročių teisės visiškai pakako. Nuo 1 a. papročių teisę visur imta kodifikuoti. Tam reikšmės turėjo ir ta aplinkybė, jog papročių teisė sudarė galimybes piktnaudžiavimui. Todėl Romoje 450 m. pr. Kr. sudarytas Dvylikos lentelių įstatymas, kuriame užrašytos ne tik privatinės, bet ir viešosios teisės normos.

Įstatymai(leges)

Pagal Gajų, įstatymas (lex) pasirodė respublikos laikotarpiu. Tada jis reiškė tautos susirinkimo (comitium) priimtą aktą. Visi iki tol išėjusieji, įskaitant ir Dvylikos lentelių įstatymus, buvo ne kas kita, kaip užrašyti papročiai. Įstatymą sudarė trys dalys : įžanga (praescriptio) , teisiniai reikalavimai (rogatio) , sankcija (sanctio) .

Tautos susirinkimas įstatymus priimdavo magistrato (konsulo arba pretoriaus) siūlymu. Plebėjai turėjo savo susirinkimą, vadinamą consilium plebis. Jam vadovavo plebėjų tribūnas. Plebėjų susirinkimo priimti aktai vadinti plebis scita.

Senato nutarimai (senatusconsulta)

Respublikos laikotarpiu senatą sudarė princepsas. Tada senatas dar neturėjo įstatymų leidybos teisės, bet jau įgijo tam tikrą reikšmę leidžiant įstatymus, nes tvirtino priimtuosius tautos susirinkimo. Privalomąją teisinę galią senato nutarimai įgijo tik Augusto laikais.

Imperatorių kostitucijos

Principato laikotarpiu prasiplėtė imperatoriaus įstatymų leidybos teisės. Imperatoriaus leidžiami norminiai aktai vadinti bendru konstitucijų (constitutiones) vardu, nors jų teisinė forma buvo įvairi. Tai ediktai, mandatai, dekretai ir reskriptai.

Ediktai (edicta) – tai bendrojo pobūdžio imperatoriaus norminiai aktai, formos ir turinio atžvilgiu panašiausi į įstatymus.


Mandatai (mandata) – tai imperatoriaus instrukcijos provincijų vietininkams ir kitiems valdininkams. Mandatai suteikė tam tikrų teisių, įgaliojimų.

Dekretai (decreta) – tai imperatoriaus, kaip aukščiausiojo teisėjo, sprendimai.

Reskriptai (reskripta) – tai imperatoriaus (jo kanceliarijos) atsakymai į teisėjų, valdininkų ar paprastų piliečių teisinius klausimus.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->