Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Romėnų pasaulis

Autorius: Tomas

Religija

Romėnai buvo politeistai, savo religiją jie perėmė iš graikų. Užkariaudami kaimynines ir tolesnes šalis, jie išsiugdė religinę toleranciją, kuri išplaukė iš poreikio užsitikrinti nukariautų kraštų gyventojų lojalumą; čia buvo itin svarbu nepažeisti jų švenčiausių įsitikinimų- religinių pažiūrų. Be to siekdami Romą paversti sukurtos imperijos centru- metropolija, jie stengėsi Romą paversti ne tik politiniu valstybės centru, bet ir religinės traukos vieta: nukariautų kraštų vyriausiojo dievo šventykla buvo perkeliama į Romą. Patys romėnai neturėjo tvirtų religinių įsitikinimų, todėl jų tarpe, ypač tarp kareivių plito svetimi kultai, labai populiarus buvo iš persų perimtas Mitros kultas. Romėnai nebuvo fanatikai, jų religinės apeigos buvo greičiau bendraliaudinės šventės, festivaliai. Prietarai buvo gajūs, bet jie neužgožė sveiko romėnų prakticizmo ir jų pasitikėjimo savimi. Iš nukariautų kraštų jie siekė tik naudos ir nevykdė religinės ir kultūrinės asimiliacijos, o pavergtos tautos juto religinę laisvę, kaip tam tikrą laisvės sritį, nors romėnai ir reikalavo garbinti imperatorių kaip dievą, bet tai buvo suvokiama kaip politinė būtinybė. Kiek kitokia situacija buvo nukariautoje Palestinoje, kur romėnai susidūrė su itin religinga, fanatiška bendruomene, kuri atsisakė garbinti imperatorių; romėnams buvo nesuprantamas jų monoteizmas,papročiai, ypač žydų samprata apie save, kaip dievo išrinktąją tautą. Žydų tarpe buvo gyvos mesianizmo idėjos, misticizmas. Lyginant su helehistiniais dievais Jehova atrodė piktas, kerštingas. Žydai, nors ir nukariauti, į romėnus žiūrėjo iš aukšto. Apie Ia. vidurį evangelijos ėmė plisti rytinėse imperijos provincijose, ten kūrėsi ankstyvosios bažnyčios ir krikščionybė greitai pasiekė Romą. krikščionybės idėjos plitusios vergų ir varguomenės tarpe, bet jos šalininkų ėmė rastis ir patricijų tarpe. Krikščionys propagavo žmonių lygybę prieš dievą, nepaisant kilmės, padėties, lyties, meilę savo artimui laikė pagrindine moraline vertybe. Tokios pažiūros nebuvo priimtinos didesnei romėnų visuomenės daliai, krikščionys iš jų išsiskyrė savo moraliniu tyrumu, šalinosi pagoniško gyvenimo būdo, keista buvo jų nuodėmės samprata, apeigų paslaptingumas, Kristaus prisikėlimo idėja atrodė kvaila, ypač pasididžiavimas Kristaus mirtimi ant kryžiaus, kuri romėnų nuomone buvo tinkama tik vergui ar maištininkui, bet ne dievo sūnui. Ankstyvoji krikščionybė dar nebuvo išsivadavusi iš daugelio judaizmo tradicijų: kai kurių maisto rūšių nevartojimas, juos atpažindavo iš perkamos mėsos. Romėnams krikščionys atrodė kaip viena žydų sektų; krikščionių kreipimasis vieno į kitą broliu ar seserimi vertė juos kaltinti kraujomaiša, o eucharistijos apeigos, kur duona vadinta dievo kūnu, o vynas- dievo krauju, paskatino romėnus kaltinti krikščionis kanibalizmu.

Krikščionybėje romėnai įžvelgė ir politinę opoziciją, juos kaltino nelaimėmis, pvz., imperatorius Neronas, pats padegęs Romą, tuo apkaltino krikščionis, kas leido juos cirko arenoje pjudyti laukiniais žvėrimis, nukryžiuoti, kas pritraukdavo kruvinų reginių trokštančius plebėjus, tuo patenkinant jų reikalavimus ( “duonos ir reginių”- reikalaudavo liaudis iš imperatoriaus ir patricijų ). Visa tai skatino romėnus priešiškai žiūrėti krikščionis ir net jų tikėjimą anot K. Tacito laikyti “bjauriu ir gėdingu”.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->