Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Romantizmo tradicija Viktoro Hugo poezijoje

Autorius: Dainius

Prancūzų romantizmas radosi keleriais metais vėliau negu vokiečių ar anglų. Pirmieji reikšmingi kūriniai išspausdinti XIXa. pradžioje. Prancūzų romantizmas formavosi ir rutuliojosi permainingoje politinėje aplinkoje: šalyje vyko politinių jėgų persigrupavimai ir politiniai perversmai, reikšmingi socialiniai ir kultūriniai pokyčiai, todėl jau tada kilo klausimas, ar esama ryšio tarp šių politinių įvykių ir naujų reiškinių literatūroje. Vienas pirmųjų romantizmo teoretikų Augustas Vilhelmas fon Šlėgeris paskaitų cikle “Apie dramos meną ir literatūrą”, minėdamas tris tuometinės literatūros šaltinius, nurodo, kad pirmasis jų buvo Prancūzų revoliucija, padėjusi atsirasti laisvai žmogaus asmenybei.

Greta lygybės ir brolybės svarbiausias paskelbtas tikslas – politinė ir socialinė laisvė. Besiformuojančio romantizmo “svarbiausioji tendencija” taip pat yra kūrėjo nepriklausomumas ir idėjų laisvė; svarbiausias romantinės poezijos įstatymas – nevaržoma poeto valia rinktis formą ir mintis. Romantikai pastebėjo, kad poezijoje reikia kitos kalbos, kitų žodžių ir raiškos formų intymiems išgyvenimams ir vien tik asmeniškiems pojūčiams nustatyti. Visi žodžiai paskelbiami lygūs; į poetinį žodyną įtraukiami vaizdingi, taip pat kasdienėje kalboje vartojami žodžiai, archaizmai, frazeologizmai.

Romantinės nuotaikos nuolat keičiasi, dominavę prozos žanrai išstumiami poezijos, vėliau tampa populiarūs istoriniai romanai ir romantinė drama. 1789 – 1794 m. revoliucija užbaigė Švietimo epochos idėjų raidą ir pakirto klasicizmo literatūros šaknis. Aktyviai ima reikštis žymūs politiniai veikėjai ir publicistai Fr. R. de Chateaubriandas, A. L. G. de Stael, H.B. Constant de Rebecque’as, A. de Lamartinas.

Romantizmo literatūros įsigalėjimą trukdė Napoleono vykdyta kultūros politika: imperatoriaus dvare buvo grįžtama prie antikinės atributikos, statomi ampyro stiliaus pastatai ir paminklai, proteguojami vėlyvojo klasicizmo rašytojai dramaturgai. Romantizmo literatūrą stabdė prancūzų nacionalizmas, sustiprėjęs Napoleono valdymo epochoje, nes romantizmas iš dalies buvo suprantamas kaip užsienio, pirmiausia vokiečių, anglų, kultūros apraiška.

Pirmieji romantizmo kūriniai pasirodo XIXa. pirmą dešimtmetį (A. L.G. de Stael, A. de Lamartinas) , o nuo 1823 m. pradedamas leisti žurnalas almanachas “Prancūzų mūza”, kur savo darbus publikavo rašytojai romantikai, daugiausia pirmojo senaklio nariai.

Romantikai buriasi į ratelius, aptarinėja savo kūrybą; viena mėgiamų susirinkimo vietų – Arsenalo biblioteka.1823 m. rašytojų grupė pasivadina “Senakliu”. Šiam iširus, 1828 m. susikuria Antrasis senaklis, kur aktyviausiai reiškėsi A. De Musset, T. Gautier, A. Dumas, tėvas.

Viena iš prancūzų romantizmo apraiškų – Williamo Shakespeare’o kūrybos propagavimas, nes ortodoksalūs klasicizmo ir reglamentuotos literatūros šalininkai jo atžvilgiu buvo negatyviai nusiteikę.

Viktoras Hugo – ryškiausias romantizmo rašytojas Prancūzijoje, poetas, romanistas, vienas reikšmingiausių XIXa. dramaturgų.

Pirmuosius rimtus eilėraščius Hugo parašė dar neturėdamas dvidešimties, o sulaukęs dvidešimties metų išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį “Odės ir įvairūs eilėraščiai”(1822 m.). Ankstyvoji V. Hugo poezija atspindi konservatyvią dvasią, joje galima rasti temų ir motyvų, kurie nebus plėtojami vėlesnėje (jau romantinėje) jo kūryboje. Konservatyviąją dvasią jo poezijoje nulėmė rojalistinių pažiūrų motina bei rašytojo dievaitis konservatorius Fr. R. de Šatobrianas. Šio rinkinio pratarmėje jaunasis poetas paskelbia į viską žvelgiąs ir viską vertinąs “iš monarchijos idėjų ir religinio mokymo aukštumos”. Tai reiškia, kad jis sveikina visa, kas stiprina į sostą grįžusių Burbonų valdžią, kas stiprina Bažnyčios autoritetą.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->