Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Romantizmo literatūra

Autorius: Marijonas


Romantizmo pavadinimas galėjęs kilti iš romano, kuris šios srovės labiausiai buvo mėgstamas arba iš romaniškų tautų, kuriose daugiausia klestėjo viduramžių kultūra.

Romantikų filosofija. – Romantizmo atstovai daugiau kaip bet kurios kitos srovės mėgo filosofuoti. Jų filosofija ypač iškelia ir pagilina savyje jausmą, intuiciją ir fantaziją. Tikruoju gyvenimu ir tikruoju pasauliu laiko dvasinį, idealų pasaulį – amžiną, begalinį, neribotą, su dievybe, kurį dažniausiai vadina absoliutu.


Todėl romantikai mėgsta ir vaizduoja tuos žmones, tą gamtą, tą gyvenimą, tą meną, kur atsispindi daugiausia amžinybės, ilgesio.

Žmogus. – Romantikas yra fantazijos ir jausmų žmogus, bet jo jausmai ne tokie, kaip sentimentalistų. Romantikai savo jausmus nuolatos analizuoja. Jų tarpe buvo daug puikių psichologų.

Visokius jausmus romantikas gali sujungti savo sieloje. Jis tariasi greičiau tapsiąs visapusiškas žmogus, jei kreipsis pirma į vieną kraštutinumą, paskui į kitą. Šitoks blaškymasis tarp įvairių jausmų ir įvairių gyvenimo sričių vadinamas proteizmu. Jis ypač skiria romantiką nuo klasiko.

Dažniausiai romantiko širdį pripildo ilgesys; jis nesijaučia patenkintas dabartimi. Tada jis gali pradėti kalbėti vizijomis. Bet didžių norų akivaizdoje ir negalėjimo jų patenkinti sukyla jam nusivylimas, melancholija arba ironija savimi ir gyvenimu.

Romantikas pats sau jaučiasi didžiausias autoritetas, dėl to jis niekina visus dėsnius ir įstatymus, kurie eina ne iš jo paties širdies. Visa, kas ne jo, jis atmeta, minią niekina, net ir žūdamas. Jis individualistas.

Gamta. – Žvelgdami į gamtą, kaip į amžinybės simbolį, romantiškai žavisi visai kitais jos savitumais negu vokiečių klasikai, natūralistai. Jie įsigilina į paslaptingą gamtą. Romantikų įtakoje labiau imta domėtis gamta, išaugo gamtos filosofija.

Romantiški Rytai. – Dabartinis gyvenimas romantiko nevilioja. Jis veržiasi į erdvės ir laiko tolius – į Tolimuosius Rytus ir viduramžius.

Rytuose dar glūdi pasaka ir tikrovė drauge. Poetai keliauja į Rytus. Poezijai ima Rytų gyvenimo motyvus. Mokslas tyrinėja Rytų pasakas, indų kalbą, sukuria lyginamąją kalbotyrą.

Viduramžiai. – Romantizmo kūryba motyvų atžvilgiu yra viduramžių renesansas, kaip klasika yra graikų renesansas. Joje kalbama apie riterystės idėją, ginklo brolius, tarnavimą moteriai, nuotykius, idealią meilę, keliones. Čia ir Dievo meilė, atsiskyrėlis tylioje celėje, besimeldžiąs vienuolis.

Romantikus žavėjo viduramžių menas, religinė tapyba, liaudies kūryba, kuriai „audringieji genijai” buvo „pralaužę ledus”. Ypač pasaka darosi brangi, nes ji sujungia realų su fantazijos pasauliu. Dėl to romantikų kūryboje dažnai pinasi dvasios ir demonai.

Su liaudies kūryba romantikai pamilo ir tai, kas sava, tautiška. Kyla tautybės (iki šiol tik valstybės!) sąmonė. Pradeda busti tautos ir kovoti dėl laisvės. Laisvė darosi ne tik individo, bet ir tautos brangenybe.

Romantinės literatūros forma. – Per poeziją romantikai artėja į begalybę. Per poeziją nori padaryti gyvenimą ir visuomenę poetišką, o pačią poeziją priartinti prie gyvenimo.

Kaip gyvenime yra viskas susipynę kartu, liūdesys ir džiaugsmas, taip ir poezija turi sujungti visas poezijos rūšis. Dėl to romantikai nepaiso žanrų. Mėgsta romano formą, kuriame visi žanrai susijungia.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Rašykite komentarą

-->