Studijoms.lt

XVIIa. pabaigoje ir pirmaisiais XIXa. dešimtmečiais Vakarų Europoje susiformavo romantizmas. Ši kryptis atsispindėjo muzikos, dailės bei literatūros kūryboje.

Romantizmas seka po klasicizmo literatūros, kurioje vyravo taisyklingumas, aiškumas, simetriškumas bei nuosaikumas. O štai romantinė kryptis iškėlė vaizduotės, jausmo, kūrybinės laisvės, autoriaus individualumo vaidmenį meninėje kūryboje. Šie meno krypčiai pradžią davė sentimentalizmas bei „Audros ir veržimosi“ literatūra.

Romantizmas – sudėtingos epochos reiškinys. Jis plėtojosi Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, Napoleono karų, nacionalinio išsivadavimo kovų ir socialinių laikotarpiu. Į praeitį nuėjo senoji feodalinė santvarka, ją pakeitė kapitalistinė visuomenė, leidusi reikštis kiekvieno žmogaus individualybei ir veiklai. Bet tai greitai sužlugo, nes naujoji sistema, panaikinusi luomines privilegijas, sukūrė pinigų valdžią. Visuomenėje įsigalėjo komerciniai santykiai. Materializmas buvo menkai vertinamas romantikų, kurie teikė pirmenybę dvasiniam žmogaus ir visuomenės gyvenimui.

Keitėsi požiūris ir į istoriją: ji suprantama ne kaip panašių epochų kartojimasis, o kaip nuolatinė kaita. Atsiranda naujos filosofinės kryptys, kitaip aiškinančios žmogaus ir visatos santykį, pasaulio pažinimo procesą. Skirtingai nuo racionalistų, kai kurie romantizmo epochos filosofai pabrėžia intuicijos svarbą aiškinant pasaulio reiškinius; intuicija ir jausmas vertinami labiau negu nuoseklus logiškas išvedžiojimas. Literatūroje tai, kas fantastiška, neįprasta, reta, egzotiška, pripažįstama labiau už tai, kas paprasta ir kasdieniška.

Romantizmo charakteristika
Kaip klasikai suprato antikos laikus, jie aiškiai išdėstė. Romantikai savo sistemos nesukūrė. Jie net priešinosi bet kuriai sistemai, nes sistema jiems reiškė sustingimą, o žmonės ėmė siekti amžinos pažangos. Ir iš tikrųjų šis sąjūdis nuo pat pradžios iki pat pabaigos kito. Dėl to niekas nėra nustatęs tikslaus romantizmo apibrėžimo.

Romantizmo vardas (pirmiausia pavartotas Fr. Šlegerio) irgi nieko nepasako. Jis galėjo kilti arba iš romano, kuris šitos srovės labiausiai mėgstamas, arba iš romaniškų tautų, kuriose daugiausiai klestėjo viduramžių kultūrą.

Tačiau, nors ir kaip romantikai skyrėsi vienas nuo kito, iš jų raštų ir gyvenimo vis dėlto galima išvesti bendruosius bruožus.

FILISOFIJA
Romantizmo atstovai daugiausiai, kaip bet kurios kitos srovės, mėgo filosofiją. Tikruoju gyvenimu ir tikruoju pasauliu laiko dvasinį, idealinį pasaulį – amžiną, begalinį, neribotą, su dievybe, kurią dažniausiai vadina absoliutu. Tos amžinybės-begalybės, tos tikrosios tėvynės, romantikas ilgisi. Ją romantikas nujaučia ir ribotame pasaulyje; žmoguje, gamtoje, gyvenime, mene. Šiuose ribotuose reiškiniuose atsispindi begalybė, o laikinuose – amžinybė. Visada išnyksta ribos, kontūrai tarp daiktų ir amžinybės, tarp sapnų, svajonės ir tikrovės, tarp šio ir būsimo gyvenimo. Taip romantikai sukuria pasaulį, kuris yra vientisas ir kylantis į begalybę.

Todėl romantikai mėgsta ir vaizduoja tuos žmones, tą gamtą, tą gyvenimą, tą meną, kur atsispindi daugiau amžinybės-begalybės, ilgesiu, vieningumo.

ŽMOGUS
Romantikas yra fantazijos ir jausmo žmogus, bet jo jausmai ne to jie kaip sentimentalisto, nes romantikai nuolatos savo jausmus analizuoja. Jie visada siekia viską išsiaiškinti iki galo.

Romantikai mėgo blaškymąsi tarp įvairių jausmų. Tačiau dažniausiai romantiko širdį užpildydavo ilgesys.

Kad ir labiausiai susidurtų su gyvenimu, romantiškas žmogus galvos nenulenks. Jis patį save laiko autoritetu, dėl to jis niekina visus dėsnius ir įstatymus, kurie eina ne iš jo paties širdies. visa, kas ne jo, jis atmeta, minią niekina, net ir žūdamas. Jis individualistas.

GAMTA
Žvelgdami į gamtą, kaip į amžinybės simbolį, romantikai žavisi visais kitais jos savumas kaip vokiečių klasikai ir natūralistai. Jie gilinąsis gamtos paslaptis ir detales. Augalams ir gyvūnijai jaučia meilę.

SANTYKIS TARP VIDURAMŽIŲ IR ROMANTIZMO
Viduramžiai ypač viliojo romantikus, nes čia atsispindėjo vienybė ir sintetiškumas. Romantizmo kultūra motyvų atžvilgiu yra viduramžių renesansas, kaip klasika yra graikų renesansas. Joje kalbama apie riterystės idėją, ginklo broliškumą, tarnavimą moteriai, nuotykius, idealistinę meilę, keliones.

Laikydami katalikybę visą vienijančia Bažnyčia, kai kurie romantikai nuo estetinio grožėjimosi Bažnyčios organizmu perėjo į pačią Bažnyčią, priėmė katalikybę.

Romantikus žavėjo viduramžių menas: gotika, religinė tapyba, liaudies kūryba. Imta vertinti liaudies pasakas. Jos renkamos, užrašomos. Kiti rašytojai patys rašo pasakas. Dėl to romantikų kūryboje ypač daug dėmesio skiriama dvasioms bei demonams. Liaudies pasakų motyvai atsispindi ir romantizmo epochos tapyboje.

ROMANTINĖS LITERATŪROS FORMA
Ypač daug dėmesio skista lyrikai. Poezija romantikai pasiekė begalybę. Tuo pačiu stengėsi gyvenimą ir visuomenę padaryti poetiška, o pačią poeziją priartinti prie gyvenimo. Kaip gyvenime yra viskas susipynę drauge, liūdesys ir džiaugsmas, taip ir poezija turi sujungti visas suskaldytas poezijos rūšis. Dėl to romantikai nepaiso žanrų. Mėgsta romano formą, kuriame visi žanrai susijungę, mėgsta pasakas, kuriose susijungęs realus ir fantastinis pasaulius.

Begalybės negalima matyti, bet tik nujausti pro matomas formas. Dėl to romantikas mažiausiai mėgsta tą meną, kuris materialus ir ypač aiškus. Tai vėl gi atsispindi poezijoje. Čia dar vyrauja muzikiniai elementai. Muzika dažniausias įkvėpimo šaltinis.

Prozoje taip pat atsispindi tie patys bruožai kaip ir lyrikoje.

Vokiečių romantizmas
Vokiečiai davė romantizmui filosofinius pagrindus. Filosofuoti linkę ir jų poetai. Bet literatūros kūrinių jie davė nedaug, palyginti su tuo, ką norėjo duoti. Iš daugybės rašytojų prasimušė pirmieji romantinės dvasios skelbėjai Vakenroderis, pasižymėjęs ypatingu švelnumu, ir Tykas, nuovargio ir regiznacijos poetas; reikšmingiausias kritikas, mokslininkas ir vertėjas A. V. Švegeris. Jo brolis fridrichas, gilus meno teoretikas ir astetas. Hofmanas, pasakų ir humoristinių pasakojimų rašytojas. Vienas žymiausių vokiečių romantizmo dramaturgas buvo Kleistas, o tautosakininkas – Brentano.

Tačiau tik vienas vokietis tebuvo stipri ir charakteringa asmenybė – Novelis.

Novalis
Novalis yra iš tų romantikų, kurie savo asmenybės jėga, žmones žavėjo savo raštais. Tikrasis šio romantiko vardas Frigdrikas Hardenbergas. Gimė 1772m. pietietiškoje šeimoje. Augo vienišas, atitolęs nuo žaislų bei draugų. Studijavo teisę, nors iš tikrųjų žavėjosi filosofija. Ypač domėjosi Kantu, Šileriu, susibičiuliavo su Šlegeriu. Vėliau dirbo apskrities viršininko raštinėje. Čia ypač atsispindėjo jo kruopštumas. Jame Novalis įžvelgė visapusišką meną. Dėl to manė, kad paprasčiausius dalykus galima atlikti meniškai.

Pasaulio reiškiniai Noveliui buvo tik šešėlis. jis vertina švelnią meilę ir fantaziją. Ir dėl to Novalis įkvėptas parašo romaną „Heinrich von Oferdingen“, kuriame sapnas susilieja su tikrove. Romano herojus susapnuoja mėlyną gėlelę, kuri jam, kaip ir jo tėvui kitados, žada laimę; pabudės keliauja jos ieškoti. Tai ne kas kita, kaip ilgėjimasis amžinybės, į kurią veda tikėjimas, nes pasak Novalio: „viskas susijungia vienoje didžioje ramybės mintyje, vienam tyliam, amžinam tikėjime“. Novalis taip pat nukrypsta į viduramžių katalikybę, nes jo nuomone, ji viska jungia. Taipogi parašė „Himnus nakčiai“.

Anglų romantizmas
Čia romantizmas pasireiškė ganėtinai anksčiau, nei Vokietijoje ar Prancūzijoje. Romantiškumo bruožai juo atsispindėjo Šekspyro tragedijose. Romantizmą ištobulino Bermas, nepaprastai jautrus poetas. Jis dievino gamtą, mylėjo visą, jo nuomone, sukurtą Dievo pasaulį – ir Žmones, ir gyvūnus, ir augalus.

Romantizmas anglų tarpe reiškėsi laisviau, be jokios kovos su klasicizmu kaip Vokietijoje, o juo labiau Prancūzijoje. Tačiau romantizmas čia ne ypač įsigalėjo. Nors visuomenė mėgo paviršutinišką sentimentalizmą – iš esmės buvo skeptška. Žmonės rūpinosi prekyba, pramone, gyvenimo praktika. Dėl to Anglijoje romantizmas pilnai pavergė tik atskirus žmones.

Pradžią romantinei poezijai davė Wordsworth bei Coleridge, išleisdami „Lyrines balades“. Tarp romantistų yra ir garsių poetų: Baironas, Šelis, Kytas. Iš pradžių anglų romantistai yra konservatyvūs, vėliau jie tampa šiek teik maištingesni. Jie beveik nepripažįsta tradicijų, smarkiai kritikuoja „melų pilną“ dabartį. Jie skelbia laisvę, ieško nepriklausomybės, teisybės, garbina meną ir nepaprasta aukština save. Jie negalėjo sugyventi su Anglija ir iš jos bėga.

Tarp anglų romantikų garsiausias buvo Baironas. Jo sekėjams net teko „baironistų“ vardas. Šelis ir Kytsas buvo nustelbti, nors dabar jie taip pat vertinami kaip puikūs poetai.

Baironas
Jurgis Baironas gimė Londone. Nors ir buvo ypatingai gražaus veido vyras, jo gyvenimą temdė raišumas. Bairono tėvai buvo aristokratai. 10m. Baironas gavo lordo vardą. 1807m. Baironas išleido savo eilėraščių rinkinį „Poilsio valandėlė“. Po ši įvykio jį išjuokė škotų „Edinburgo Apžvalga“. Tai ypač įžeidė ambicingąjį poetą ir jis ėmė nekęst pasaulio, ėmė bėgti. 1816m. nukeliavęs į Šveicariją pradeda rašyti „Čaild Hordo“ antrąsias dvigiesmes bei „Manfredą“.

Baironas buvo nuolatos sekamas ir apie jį sklido įvairūs gandai. Dėl to baironas pabėga į Italiją. Tuo laikotarpiu jis pabaigia kurti „Manfredą“, parašo „Kainą“. Taip pat čia jis sukuria ir „Don Žuaną“. Nors Baironas mirė tik 36 metų, bet buvo galima įžiūrėti, kad jis jautėsi išsekęs. Jo sveikata buvo pakrikusi, tačiau, poeto elgesy atsispindėjo išdidumas ir panika pasauliui.

Šelis
Jau mažas jis atrodė keista asmenybė. Buvo pernelyg švelnus, moteriškos išvaizdos, seserims mėgo pasakot paslaptingas ir siaubingas istorijas arba žaisdavo pragaru. Baigė mokyklą ir įstojo į universitetą, bet iš ten buvo išmestas už brošiūrą „Ateizmo reikalingumas“. Jis jautėsi idealistas, entuziastas, revoliucionierius. Dar visai jaunas vedė. Šeimyninis gyvenimas nesisekė, nes po kiek laiko Šelis pamilo kitą merginą, dėl to, pirmoji žmona nusižudė. Jis susituokė su savo mylimąja ir norėjo atsiimti pirmosios žmonos vaikus. Jų jam neatidavė, nes jo vardas tada gąsdino anglų visuomenę.

Jo sveikata blogėja. 1818m. iškeliavo į Italiją ir daugiau į Angliją nebegrįžo. 1822m. jis išplaukė savo nauja valtimi į jūrą ir nuskendo. Po trijų dienų jūra išmetė jo kūną į krantą, kurį sudegino, pagal senovės paprotį ant laužo. Tik jo širdis liko nesudegus, buvo nuvežta į Romą ir palaidota su parašu: „cor cordium“ – širdžių širdis.