Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Romantizmas A. Mickevičiaus kūryboje

Autorius: Asta

Romantizmo idėjų įsikūnijimas- laisvės, atskirumo, nepaklusnumo, vienatvės, pasaulio netobulumo ir nykumo demonas. A.Mickevičiaus kūryboje demonizuojamo personažo nėra. Personažai kuriami lyrine maniera, su svajingu ilgesiu. Tačiau paties demoniškumo A.Mickevičiaus kūryboje vis dėl to yra. Žemė yra ne tik rojaus personifikacija, bet taip pat ir baugaus chaoso, iš kurio gimsta monstrai, vieta. A.Mickevičiaus žemė yra šiurkšti laukinė pelkė, kartais pražystanti gėlėmis, bet dažniau- drumzlina, garuojanti. Jis nėra peizažų ar tyliosios būties, palaimingo buvimo pasaulyje , greičiau- dangiškumo poetas, visur įžvelgiantis dvasinę prasmę. A.Mickevičiaus kūryba daugelio skaitytojų ir tyrinėtojų laikoma realistine. Žemė A.Mickevičiui- šiurkščioji, šešėlinė, nepažinioji dvasios pusė. Ji, kaip kūrybinė materija, iš kurios atsiranda paslaptingos, grėslios būtybės. Žemėje stūkso išmintis, kaip uola, į kurią Dvasia įrėžė savo įstatymus. Žemėje įrašomas žmogaus praeities liudijimas ir likimas. A.Mickevičiui žemė ir visa, kas su ja susiję,- paslėptas palyginimas. Žemė- materialybė, bet ir dvasia. Visa, kas pastovu, tikra, stipru, sujungia priešingybes, neapsieinama be palyginimo su ja. Dvasios apgyvendinimas žemėje, pripažinimas, jog dvasia, kaip Dievas, gyvena visur.

Giminystė, A.Mickevičiaus kūryboje, labai žymi: kraujo giminystė, priklausymas vienai bajorų giminei, kitu atveju- sielų giminystė, brolystė, seserystė. Prieš šimtmetį buvo keliami kilmės, kraujo, karalystės, luomo kriterijai. Na, o šiandien vienas pagrindinių skiriamųjų kriterijų- kalba.

Tebe aktuali ir romantizmo problema: nuolatinės įtampos tarp bendrumo ir atskirumo, ten ir čia, savo ir svetimo, subjektyvumo ir objektyvumo.

Romantizmo epocha įdomi kaip ir modernizacijos pradžia. Reikšmingumą ir savarankiškumą joje įgyja forma. Tuo metu buvo ieškoma originalių, išskirtinių vietos, laiko, naujų personažų, naujo kalbėjimo būdo, naujų kalbos formų. Jie galėjo būti naivūs, bet turėjo būti nauji, galėjo būti keisti ar provincialūs, bet tik jokiu būdu- ne banalūs. A.Mickevičiaus kūryboje nebeliko mirties ir gyvenimo priešingumo, atsirado gyvenimas mirty.

Stipriausias A.Mickevičius draminėje kūryboje. Dramos kūrėjas prilygsta Dievui, kurdamas ,,tikrą’’ pasaulį. Autorius dramoje- visagalis ir visur esąs.

Lietuva A.Mickevičiaus kūryboje yra kaip ideali amžinos kartos, gėrio ir pasakų šalis. Autoriaus lietuviškumas- iš pasąmonės. Jis yra kaip poeto šešėlis, gerai matomas ne tik pačiam poetui, bet ir jo amžininkams. Vėliau- išblukintas, pavadintas bendru romantizmo vardu ir sąmoningai ar nesąmoningai pamirštas. Lietuviškumas, kaip žemės žymė A.Mickevičiaus kūryboje.

Rašykite komentarą

-->