Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Romantizmas

Autorius: Algimantas

Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendenciją laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams.

Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romantizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius.

Anglų literatūroje romantizmo pradininkais laikomi Vordsvortas (Wordsworth) ir Kolridžas (Coleridge), 1798 metais išleidę “Lyrines balades”. Santūrioje Anglijoje šios knygos pasisekimas buvo milžiniškas ir po dvejų metų ji buvo pakartota. Jos pratarmėje Vordsvortas rašė, kad tikįs, jog poezija yra nesąmoningo ir galingo jausmų pertekliaus padarinys ir primygtinai teigė, kad poezijoje turi būti taikoma kasdienio gyvenimo natūrali dikcija. Kolridžas pabrėžė poeto vaizduotės reikšmę ir sakė, kad turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Anglų romantizmo tradicijas kūrė Baironas (Byron), Šelis (Shelly), Bernsas (Burns), Kytsas (Keats). Jie ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino poeto asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Šie bruožai buvo būdingi ir prozos kūriniams (pvz., Tomo De Kinsi (De Quincey) autobiografinis kūrinys “Anglo opiumo vartotojo išpažintis. Dalis britų romantikų ieškojo kūrybinio peno viduramžių mistikoje. Tokio teiginio įrodymų gausiai galima rasti gotikinio ir istorinio romano autorių kūryboje. Ypač savitas romantizmo laikotarpio kūrėjas buvo dailininkas ir poetas Viljamas Bleikas (William Blake). Iš esmės jis jau buvo simbolistas.

Vokietijos romantizmo kelius tiesė “Audros ir veržimosi” judėjimas. Fridrichas Šlėgelis (Friedrich Schlegel) pirmasis pavartojo terminą romantic pavadinti judėjimui, atsiradusiam kaip prieštara klasicizmui. Žymiausi romantizmo kūrėjai ir teoretikai buvo G. E. Lesingas (Lessing), J. G. Herderis, F. Helderlinas (Hölderlin), F. Šileris (Schiller) ir iš dalies J. V Gėtė (Goethe).

Prancūzų romantizmo principus išdėstė Viktoras Hugo savo dramos “Kromvelis” pratarmėje (1828). Jis skelbė menininko laisvę rinktis ir traktuoti kūrinio siužetą: “romantizmas – tai literatūros liberalizmas”. Prancūzų romantizmas darė didelį poveikį ne tik šalies visuomenei, bet ir kitų šalių menininkų kūrybai ir apėmė gana ilgą laikotarpį – nuo XVIII amžiaus iki XIX amžiaus pabaigos.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->