Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Rolando giesmė

Autorius: Lina

Rolando giesmėje” pasakojama apie septynerius metus trukusį Karolio Didžiojo žygį į Ispaniją. Jis “Lig jūros šalį užėmė kalnuotą.

Neatsilaikė miestai nei tvirtovės,

Neliko mūrų jo kely nei kuorų.”

Rolandas epe vaizduojamas kaip narsus, drąsus, ryžtingas riteris, kuris nebijo mirti už Karolį Didįjį. Persigandęs saracėnų karalius Marsilis nusprendė siūlyti prancūzams taiką, pasiųsti jiems begalę turtų, prisiekti Karoliui draugystę ligi mirties. Tačiau prancūzams pasiuntus Ganeloną, jis išdavė savo posūnį Rolandą bei visą Prancūziją. Jis patarė maurams vykdyti savo pažadus ir kuomet prancūzai trauksis tėvynėn pražudyti Rolandą, visų karų kaltininką. Pasak Ganelono, mirus jam, bebaimiam jo draugui, Olivjė bei kitiems Karolio kariams, “stos Senolių žemėje ramybė”.

Saracėnai jo paklausė ir Rolandui stojus vadovauti saugai, užpuolė jį bei jo kariauną. Olivjė kelis kartus siūlė draugui pūsti Olifantą, tačiau šis, narsus būdamas, nusprendė verčiau mirti, negu užtraukti sau ir savo giminei gėdą. Narsiai kovėsi prancūzai prieš daug didesnę maurų kariuomenę, tačiau laimėti mūšio jiems nepavyko. Didvyriškai žuvo visi karaliaus vasalai.

Prieš mirtį Rolandas dar spėjo papūsti Olifantą, kad išgirstų jį karalius ir atvyktų atkeršyti maurams. Karolis išgirdęs gaudžiant ragą, suprato, kad jo mylimi vasalai pateko į bėdą ir nedelsdamas pasuko atgal. Sugrįžęs į Ronsevalį jis pamatė, kad jau per vėlu saviškiams padėti. Tuomet nusprendė bent atkeršyt niekšams pagonims. Prancūzai sparčiai pasivijo priešus ir kapojo pagonis kiek leido jėgos. Ir pagaliau visi niekšai gavo ko nusipelnė.

“Valdovas mato: nebeliko maurų —

Kas žuvo vandeny, o kas nuo kardo.”

Tačiau Marsilis davė pagalbos meldžiančią žinią Baliganui, viešpataujančiam Babilono mieste. Šis sutiko suteikti pagalbą ispanams. Surinko begalinę kariuomenę ir atvyko į Ispaniją. Prancūzai, gavę žinią apie būsimas kautynes, ėmė sparčiai ginkluotis. Karolis surikiavo kautynėms dešimt pulkų daugiatūkstantinių, o saracėnai – trisdešimt. Arši kova buvo, tačiau dievas nulėmė prancūzų pergalę. Jie nusivijo saracėnus iki Saragosos. Nebuvo kas jos vartus gintų, taigi Karolis Didysis užėmė Saragosą ir nepaliko ten nė vieno pagonio. Visus pakrikštijo, o kas priešinosi – nudėjo vietoj.

Galiausiai, įvykdę kerštą, sugrįžo prancūzai į Eksą. Ten buvo teisiamas Ganelonas. Visi teisėjai nusprendė atleisti jam už piktadarystę, vienintelis Tjeri ėmė jiems prieštarauti. Jis siūlė Ganeloną pakarti, o kūną sukapoti, šunims išmesti. Jis pasiryžo stot į kovą su išdaviko giminaičiu, kuris jam prieštarautų. Toks buvo Pinabelis, už kurį laidavo trisdešimt saviškių. Pinabeliui pralaimėjus kovą, visi jie buvo pakarti.

Žiauriausiai buvo nubaustas išdavikas Ganelonas. Poemoje pavaizduojama, kaip viduramžiais buvo susidorojama su tokiais niekšais kaip jis. Tai puikiai iliustruoja šios eilutės:

“Mirtis ištinka Ganeloną vietoj:

Ištįsta sausgyslės, sutrūkinėja,

Arkliai nutempia sąnarius atplėštus,

Į žalią žolę kraujas pasilieja.

Kaip tik tokia mirtis pritinka niekšui.

Piktadarys nenubaustas nelieka.”
Šioje poemoje labai aiškiai atsiskleidžia pagrindinės riterių savybės. Čia labai išaukštinama drąsa, pasiaukojimas, garbė. Rolandas, “narsiausias šiam pasaulyje vasalas”, galėjo pūsti ragą ir pasikviesti pagalbon karaliaus kariauną, tačiau, bijodamas užtraukti sau ir savo giminei gėdą, to nedarė, o narsiai stojo į kovą prieš saracėnus. Jam ir kitiems kariams nebaisu buvo garbingai mirti ginant tėvynę ir karalių, savo Senjorą.

Rašykite komentarą

-->