Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Restauracija

Autorius: Jomantas

Didžiuliai kultūros paveldo turtai, eksponuojami parodų salėse ir rūpestingai saugomi muziejų fonduose, kalba mums apie praėjusių epochų talentingų meistrų kūrybą. Paveiksle ar dekoratyvinėje vazoje, medžio ar metalo dirbinyje, spausdintose graviūrose ar kaligrafo ranka išmargintuose senuose pergamento lakštuose – visur regime nepakartojamą meninės išraiškos įvairovę. Muziejinės vertybės ne tik kelia pasigėrėjimo jausmą, bet kartu žadina smalsumą ir norą geriau jas pažinti, palyginti, įvertinti. Kūriniai vienaip ar kitaip atspindi skirtingus papročius, savitus epochos bruožus, meninėje kūryboje lieka užfiksuoti etniniai, estetiniai ir kt. kultūrinių tradicijų aspektai. Beveik kiekvienas kultūros reliktas yra paženklintas ne vien konkretaus meistro kūrybinių pastangų žyme, bet taip pat „užkoduotas“ įvairia papildoma informacija, kuri menotyrinėje terminologijoje vadinama kūrinio atribucija.

Šiandien būtų sunku įsivaizduoti, kad galima restauruoti muziejines vertybes neatlikus technologinių bei atribucinių tyrimų. Technologinių tyrimų rezultatai padeda pažinti medžiaginę daikto pusę – visą tai, kas yra susiję su jo struktūra ir laikui bėgant įvykusiais struktūriniais pokyčiais, atskleidžia restauruojamo kūrinio ankstesnio nykimo priežastis, leidžia tiksliau nustatyti jo esamą būklę bei pasirinkti tinkamiausią konservavimo ir restauravimo darbų metodiką. Tuo tarpu atribuciniai tyrimai yra daugiau orientuoti į eksponato, kaip kultūros objekto, istorinę bei menotyrinę analizę. Ankstesnėje praktikoje atribucinių tyrimų reikšmė buvo nepakankamai vertinama. Užsakovas, pateikdamas restauruoti per ilgą laiką pakitusią ar sužalotą meno vertybę, pirmiausia būdavo suinteresuotas atkurti jos estetinę ekspozicinę išvaizdą ir tik paskui, ir tai ne visuomet, susirūpindavo kūrinio atributavimu. Pasitaikydavo, kai ištisus dešimtmečius muziejaus fonduose išgulėjęs eksponatas patekdavo ant restauratoriaus stalo be būtiniausios metrikos – nežinomas kūrinio autorius, nenustatytas laikotarpis, neaiškus nei vaizduojamas siužetas, nei simbolika ir dar daug kitų klausimų, į kuriuos atsakymo tekdavo ieškoti pačiam restauratoriui. Identifikuoti praeityje sukurtas meno vertybes – ne toks paprastas ir greitai padaromas dalykas. Tai tiesa. Tačiau visais atvejais prieš pradedant kūrinį restauruoti yra būtina jį gerai pažinti. Restauratorius, žinodamas restauruojamo kūrinio „biografiją“ bei tikrąją jo vertę, jaučia ne tik didesnę atsakomybę, bet ir didesnę pareigą kiekvieną savo veiksmą ar sprendimą kuo tiksliau argumentuoti, pateisinti. Manau, kad restauratoriaus požiūris į kūrinį keičiasi, jeigu jis laiku išsiaiškina, prie kokios vertybės jam teks prisiliesti, – prie eilinio nežinomo autoriaus kūrinio ar prie unikalaus, didelės meninės ar istorinės vertės eksponato. Taigi labai svarbu kūrinį įvertinti prieš restauruojant, nes nuo to nemažai priklauso, kam bus patikėta eksponatą restauruoti – pradedančiam mokiniui, asistentui ar didelę darbo patirtį turinčiam specialistui.

Identifikuojant kūrinį yra būtina kuo tiksliau įvertinti pirminę atributiką. Kartais iš pirmo žvilgsnio nereikšminga detalė, pastebėta eksponato nugarinėje ar vidinėje pusėje, gali pasitarnauti kaip nepaneigiamas įrodymas, liudijantis kūrinio amžių, jo priklausomybę, ankstesnius restauravimus bei kitokius ne mažiau įdomius dalykus. Nuo restauratoriaus patyrimo ir sugebėjimo analizuoti turimą istorinę atribucinę medžiagą tiesiogiai priklauso tolimesnis eksponato likimas. Kaip pavyzdį galima paminėti pastaruoju metu tekstilės restauravimo skyriuje restauruojamą XIX amžiaus pabaigos-XX amžiaus pradžios dvarininkų drabužių kolekciją iš Rokiškio kraštotyros muziejaus.1 Pačios restauratorės atlieka istorinius-atribucinius tyrimus, be kurių tokią retą kolekciją būtų labai sunku sutvarkyti. Pačioje darbų pradžioje daugiau rūpesčių kėlė, kaip atnaujinti nuo senumo suirusius, susidėvėjusius bei išblukusius audinius. Tačiau vėliau, aptariant tolimesnę restauravimo programą, iškilo nemažai problemų dėl drabužių stiliaus, jų silueto formavimo ir galutinio paruošimo eksponavimui. Tam, kad galėtų atkurti visą kolekciją iki patrauklaus ekspozicinio lygio, restauratorės turėjo gerai susipažinti su ano meto dvarų kultūra, įsigilinti į praėjusios epochos madų padiktuotas drabužių nešiojimo tradicijas, dvarų aplinkos etiketo subtilybes. Joms teko ne tik pastudijuoti mados istoriją, bet ir pasidomėti, kaip kitose šalyse restauruojamos ir eksponuojamos analogiškos kolekcijos. Reikia tikėtis, kad, užbaigus šios drabužių kolekcijos restauravimo darbus, Rokiškio muziejus ne tik praturtės puikiais eksponatais, bet ir turės sukaupęs įdomios istorinės atribucinės medžiagos apie mūsų dar taip mažai tyrinėtą kultūros paveldo sritį.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8

Rašykite komentarą

-->