Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Renesanso žmogus

Autorius: Saulius

XIV – XVIa. Vakarų Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesansas, iš esmės pakeitęs estetinį ir intelektualinį Europos klimatą, susiformavo, vystėsi ir plėtojosi Italijoje. Italija laikoma šio kultūrinio reiškinio tėvyne. Renesansas – tai didelių visuomeninio gyvenimo pasikeitimų laikotarpis, mokslo pakilimo, meno, ir literatūros suklestėjimo epocha. Šią epochą žymi didžios šios srities asmenybės – Leonardo da Vinci, Mihelangelo, Rafaelis, Erazmas Roterdamiestis, Giorgio Vasari.

Dauguma tos kartos menininkų žavėjosi Itališkojo Renesanso vertybėmis, kadangi šis judėjimas buvo nukreiptas prieš viduramžių tamsumą, žmogaus asmenybės ir jo įsitikinimų varžymą.

Renesansas labiau reiškėsi ne kaip apibrėžtas stilius, o kaip gyvenimo būdas. Atsižadėjus griežtų viduramžių nuostatų ir saitų, Renesansas atrado žmogų. Savo kūriniuose menininkai realistiškai pavaizdavo žmogų, jo didingumą, vidinio pasaulio turtingumą, išorinį grožį. Šekspyras savo herojaus Hamleto lūpomis taip apibūdino žmogų: “Koksai nepaprastas kūrinys – žmogus! Koks prakilnus savo protu! Koks neaprėpiamas savo gabumais! Savo judesiais ir išvaizda – koks įspūdingas ir nuostabus!”.

Visuose menuose žmogus pirmą kartą atsiskleidė kaip asmenybė, naujos kūrybinės galios ir humanizmo dvasia formavo laisvą pilietį. Viena svarbiausių Renesanso epochos idėjų yra ta, kad žmogus priklauso ne nuo aukštesnės galios, o pats yra savo likimo šeimininkas. Renesanso epochos menininkų idealas buvo protinga, veikli, tvirta asmenybė, priešinga viduramžių asketiškajam idealui.

Renesanso epochos menininkai žavėjosi žmogaus sugebėjimų įvairumu, jo išsilavinimo, žinių ir veiklos visapusiškumu. Žmogus turįs pasireikšti įvairiose gyvenimo srityse: moksle, mene, politinėje veikloje. Jis turi būti herojus gilių jausmų ir stiprios dvasios asmenybė, išsiskirianti iš aplinkos. Todėl menininkai skyrė tiek pat dėmesio žmogui, kiek ir jo aplinkai bei buičiai. Tai buvo harmonijos ir pusiausvyros laikotarpis visose meno srityse.

Renesanso epochoje buvo labai domimasi antikine kultūra, bei antikinėmis tradicijomis. Vis daugiau to laiko menininkų žavėjosi antikine praeitimi ir šios tradicijos nebuvo pamirštos. Savo kūryboje jie stengėsi atgaivinti antikines formas, tarsi norėdami tą praeitį susigrąžinti. Antikos tapybos pavyzdžių neišliko, todėl menininkai buvo priversti kurti, panaudojant antikinės mitologijos ir istorijos medžiagą. Renesanso epochos menininkams buvo artimas antikiniame mene pavaizduotas tobulas žmogaus grožis, laisvės ir gyvenimo meilės idėjos. Bet žmogaus paveikslas šios epochos mene buvo kur kas sudėtingesnis ir psichologiškai įvairesnis, negu antikiniame mene.

Ir skulptūroje, ir tapyboje buvo nepaprastai vertinamas apnuoginto kūno grožis, be baimės buvo žiūrima į viešai išstatytą nuogybę. Daugelio menininkų dėmesio centre buvo žmogaus figūra. Išdidintas, herojizuotas, žmogaus kūnas reiškė galią ir tvirtumą, o personažai parenkami iš Biblijos, istorijos ar legendų – tai šaunūs ir narsūs žmonės. Tačiau Peter Burke knygoje “Renesansas” analizuodamas šią epochą teigia, kad “Renesanso menininkai bei rašytojai tegalėjo imituoti Antikos kūrėjus tik iš dalies”, kadangi jie gyveno visiškai skirtingame pasaulyje nei Antikos žmonės.

Peter Burke knygoje “Renesansas” nagrinėdamas šios epochos atsiradimo, klestėjimo ir išnykimo priežastis teigia, kad laikui bėgant susižavėjimas antika ir renesansine Italija keitė savo prasmę, atsirado naujas požiūris į pasaulį, bei praeitį.

Autoriaus nuomone sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tačiau “visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi” , kaip jis išnyko ir ar tai nebuvo “kaip purpuro ir aukso amžiaus” mitas.

Rašykite komentarą

-->