Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Renesanso literatūra

Autorius: Ieva

Renesanso epocha- atgimimas ir naujų idėjų gimimas moksle bei mene, atgimsta, ir naujai pateikiamos antikos laikų idėjos. Mokslas ryškiai žengia į priekį, prasideda Didieji Geografiniai Atradimai, išrandami prietaisai kosmosui stebėti, milžiniškas žingsnis žengiamas medicinoje, žmogaus organizmo pažinimo link. Šiuo aspektu labiausiai išgarsėjo Leonardas da Vinči, daręs tuomet uždraustus skrodimus ir aprašęs daugiausia anatomijos žinių. Nauji išradimai ir vis naujoviškesnės idėjos verčia stūmėtis į priekį ir tarsi iškelia renesanso laikmečio žmones iš viduramžių tamsybių, parodo šviesią ateiti, ir, kad tai, kas atrodė kelio galas tėra tik jo pradžia. Dailėje atrandama perspektyvos, šešėlių technika, išrandami aliejiniai dažai, imtos tapyti freskos, išgarsėja tokie menininkai, kaip L. da Vinči, Rafaelis. Skulptūroje žmonių ir visko, kas vaizduojama figūros įgauna realų vaizdą, nebėra sąstingyje, bet vaizduojamas judesys. Architektūroje taip pat atgimimas- pasinaudojus senovės Romos ir Graikijos meno idėjomis, sukuriamas naujas stilius, statomos bažnyčios su be galo daug puošmenų ir padailinimų. Iš esmės Renesanso epochos mene pasitvirtina posakis “Nauja tėra užmiršta sena”. Šiuo laikotarpiu ypatingai “sužydėjo” ir literatūra. Išradus spausdinimo mašiną, knygų perrašinėjimas ranka palaipsniui išnyko, knygos atpigo, taigi, skaityti ir šviestis galėjo ir nelabai pasiturintys žmonės. Naujųjų humanistinių idėjų apraiškos literatūroje ėmė keisti religinę tematiką, imta rašyti apie paprastą žmogų, jo gyvenimą ir jausmus, suklesti lyrika. Geriausi renesanso humanistų literatūriniai kūriniai šiomis dienomis žinomi, kaip pasaulinė klasika. Renesanso epocha davė mums garsųjį “Don Kichotą”, “Romeo ir Džuljetą”, “Gargantiua ir Pantagriuelį”, “Otelą”, ir gausybę kitų kūrinių, kurių autorius dabar žino kone kiekvienas žmogus.

Vienas žinomiausių renesanso rašytojų ir poetų, romantikų- Viljamas Šekspyras, gyvenęs 1564- 1616m. Savo gyvenimą praleidęs teatre, kaip sufleris, režisieriaus padėjėjas, savotiškas aktorių “treneris”, vėliau ėmė perdirbinėti kitų rašytojų pjeses, kol galiausiai pats ėmė kurti dramos veikalus. Šekspyras su kompanionais subūrė savo trupę “Lordo Šambeliono žmonės”. “Kurti Šekspyras pradėjo nuo to, kuo baigė ‘universiteto protai’. Naujų žanrų jis nekuria, siužetus paprastai renkasi žinomus, kitų naudotus. Tačiau kiekvieną sykį senoms formoms įkvepia naujos gyvybės.” “nors Šekspyras vis labiau linksta į lyriškumą ir romantines spalvas, bet neužmiršta ir farsinių savo komedijos ištakų. per visas komedijas keliauja labai angliški juokdariai- vieni daugiau geraširdiški pokštininkai, kiti graudžiai liūdni išminčiai. Jie grąžina į žemę romantiškai pakylėtus įsimylėjėlius. O antikinė mitologija lengvai supinama su anglų liaudies papročiais bei padavimais. Taip Renesanso idealai darosi bendražmogiški ir liaudiški. Šekspyras rašė savo laikų teatrui ir nesvajojo apie amžinybę. Bet teisus buvo B. Džonsonas sakydamas, kad jis priklausė “ ne vienam amžiui, o visiems laikams”. Mintys ir jausmai, kuriais gyvena Šekspyro herojai, kiekvienoje epochoje tarsi atsinaujina. Retas autorius mokėjo taip įsismelkti į žmogaus vidų, atskleisti jo charakterio dialektiką, kasdienius rūpesčius susieti su pasaulio ir būties problemomis. Šekspyro vaizduojama tikrovė- konkreti ir sodri, kupina XVI- XVII a. Realijų, bet visada poetiškai apibendrinta ir filosofiškai prasminga. Jo laki vaizduotė, metaforiškas mąstymas ir, svarbiausia, sudėtingų ir kintančių charakterių tiesa pasirodo neišsemiami, nes remiasi gyvenimo meile, tauriu žmoniškumu ir didžia atsakomybe už pasaulį.” Jau gerai žinome garsiuosius Viljamo Šekspyro kūrinius “Romeo ir Džuljeta”, “Hamletas”, ”Makbetas”, “Ričardas III”, taip pat jo sonetus, kurių parašyta netoli 200, iš kurių net kilo “Šekspyriškojo soneto” forma ir pavadinimas.

Taip pat plačiai žinomi dramaturgai Kristoferis Marlou, Tomas Kidas. “Anglų dramaturgai, kaip ir antikos laikais, kūrė tragedijas ir komedijas, bet jie mažiau paisė žanro grynumo normų, jų dar nevaržė klasicistiniai dramos reikalavimai. Jie įtvirtino naujųjų laikų dramą, kaip sudėtingą penkių veiksmų kūrinį, įpratino rašyti tragedijas svarbiomis istorinėmis temomis, vaizduoti sudėtingų, kintančių charakterių asmenybes.”

Taip pat plačiai žinomi Renesanso rašytojai: Erazmas Roterdamietis, novelės žanro pradininkas Džovanis Bokačas, visų gerai žinomo originalaus šedevro “Gargantiua ir Pantagriuelio” autorius Fransua Rablė, Migelis de Servantesas, parašęs Don Kichotą iš Lamanšos”.

Taigi Renesanso epocha davė pradžią žmonijos raidai visais aspektai, parodė, kad kelio galo nebus niekad, atsiras vis naujų ir naujų idėjų, atradimų, dar daug kartų žmonės naujai pažvelgs i tai, kas sena, ir tame suras vis naują pradžią kelio, vedančio į vis naują pažinimą.

Rašykite komentarą

-->