Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Renesanso ideologijos bruožai

Autorius: Skaistė

Renesansas (prancūziškai renaissance) reiškia atgimimą arba atgijimą. Šį terminą jau 1500 metais pavartojo Džordžas Vazaris (Giorgio Vasari) – taip jis italų menininkų gyvenimo aprašymuose vadino savąją epochą. Jis turėjo omenyje pagoniškąją antikos kultūrą, iš naujo atrastą po ilgo viduramžių miego. Tas renesansas ypač pasireiškė architektūroje, skulptūroje ir tapyboje; jis sukūrė nuostabiuosius Italijos miestus, kuriais žavimės ir šiandieną.

Po ilgos viduramžių religinės estetikos vyravimo epochos įvairiose Rytų ir Vakarų šalyse plėtojantis miestų kultūrai, ryškėja renesansiniai sąjūdžiai. Jie liudija laipsniškai besiskleidžiančius naujus pasaulietinius, humanistinius estetinius idealus kuriuos reiškia naujo tipo universalios kūrybingos asmenybės. Aiškinant XV – XVI a. italų kultūros ir meno pakilimą kaip antikinių idealų atgaivinimo epochą, itin pabrėžiamas jos idealų priešingumas viduramžiais. Iš čia kyla daugelis vėliau plačiai paplitusių vienpusių stereotipinių požiūrių, prietarų, supaprastintų schemų, aiškinančių renesansą kaip ²prabudimą² po ilgos ir tamsios viduramžių nakties arba kaip išimtinai vakarietiškos kultūros, estetikos, meno fenomeną.

Vėlesni kritikai pateikdami daug naujų faktų, subtilių pastebėjimų iš kitų Vakarų Europos ir Rytų renesansinių sąjūdžių istorijos, parodė, kad renesansas yra daug sudėtingesnis, įvairiapusiškesnis ir labiau kontraversiškas reiškinys, nei manė pirmieji jo tyrinėtojai. Išryškėjus esminiams poslinkiams antrosios XX a. pusės medievistikoje ir orientalistikoje, šiuolaikinis mokslas jau atsisako tradicinės renesansinių sąjūdžių priešpriešos viduramžiams. Įsivyrauja naujas požiūris į renesansinę kultūrą, estetiką, meną kaip svarbų ²pereinamąjį² laikmetį nuo viduramžiais vyravusių religinių prie pasaulietinių kultūros formų.
Skiriami trys renesanso laikotarpiai:

• Ankstyvasis (XIV – XV a.)

• Brandusis (XV a. pab. – XVI a. I ketvirtis)

• Vėlyvasis (XVI a.)
Siekiant teisingai suvokti renesensinės estetikos pobūdį, tikslinga apibrėžti pagrindinius specifinius jos bruožus. Pirmiausia renesanso epochos estetika ir menas visose Rytų ir Vakarų šalyse buvo išimtinai miestų kultūros padarinys, glaudžiai susijęs su ekonominio, socialinio gyvenimo intensyvėjimu, naujo humanitarinės inteligentijos sluoksnio, skelbusio humanistines idėjas, iškilimu.

Esminis renesansinių sąjūdžių bruožas, ženklinęs perėjimą nuo viduramžiškų prie naujų estetinių idealų Rytų ir Vakarų šalyse, susijęs su ²atsigręžimu į praeitį², ankstesnės kultūros, estetikos, meno tradicijų atgaivinimu, siekimu apmąstyti aukščiausius klasikinio periodo kultūros laimėjimus ir juos įtraukti į epochos aktualijų kontekstą. Atgimstanti antikos kultūra, estetika, menas neabejotinai buvo viena svarbiausių kiniškojo, indiškojo, iranietiškojo, itališkojo renesanso ištaka. R.Kleinas pabrėžia, kad renesansas savo gilumine esme nėra vien tik antikos atgimimas, tačiau daug gilesnis ir platesnis žmonių sąmonės ir gyvenimo atsinaujinimas.

Renesansinės pasaulėžiūros ir estetikos vidinį prieštaringumą savo genialioje knygoje ²Renesanso estetika² giliai atskleidė A. Losevas. ²Renesanso epochos svyravimai,- rašo jis,- istorikui nėra kažkas netikėta ar keista. Visos istorinės epochos yra pereinamosios (tarpinės) ir amžinai banguojančios; joks išorinis principinis jų stabilumas negali sutrukdyti istorikui surasti jose nuolatinį kintamumą. Antra, artistiškojo žmogiškojo individualizmo principas menkiau stabilus nei kitų kultūrų ir epochų pamatiniai principai. Juk visiškai aišku, kad izoliuotas

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->