Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Renesanso plitimas ir ypatybės

Autorius: Aidas

Renesanso menas Lietuvą, kaip ir kai kurias kitas vidurio Europos šalis, pasiekė XVI a. pr. Jį skatino Lietuvos ekonominis stiprėjimas ir naujos humanistinės idėjos, einančios iš tų Europos šalių, su kuriomis buvo palaikomi intensyvūs ekonominiai bei politiniai ryšiai, kurių augantys miestai reikalavo žemės ūkio produktų ir miško gėrybių. Ekonominiam stiprėjimui ir feodalų pajamoms turėjo reikšmės padidėjęs valstiečių baudžiavinis išnaudojimas, įteisintas 1557 m. Žygimanto Augusto Valakų reforma. Nemažai pajamų teikė ir miestai, todėl didikai feodalai rūpinosi jų augimu: plėtė amatus, skatino didesnę jų specializaciją, taip pat produkcijos kokybę bei dailės amatų estetinį brendimą. Prekiaudami vietoje ir su užsieniu žemdirbių ir amatininkų gaminiais, turtėjo miestų pirkliai. Neapsieita ir be sunkumų. Valstiečių priešinimasis, bajorijos nepasitenkinimas ir ypač karai su Maskva ir totoriais alino feodalinę valstybę, stabdė jos kultūros nuoseklią plėtotę ir privedė prie Lietuvos ir Lenkijos unijos (1569), sukėlusios ekonominį ir politinį smukimą.

Kultūrinius ryšius plėtė feodalinės diduomenės kelionės po Europos feodalų dvarus, gilesnis susipažinimas su užsienio tautų buitimi ir papročiais. Didikai, turtingi pirkliai ir amatininkai savo vaikus siuntė mokytis į Prahos, Bolonijos, Sienos, Leipcigo, Vitenbergo universitetus, kur jie susipažindavo su humanizmo ir renesanso kultūra, o vėliau ir su reformacija. Tai matydama, smulkioji bajorija ir miestiečiai reikalavo mokyklų savame krašte. Renesanso kultūros įtakai turėjo Žygimanto Augusto 1568 m. liepos 10 d. leidimu įsteigta Vilniaus kolegija, kuri tų pačių metų rudenį Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus rūpesčiu pradėjo veikti.

Lietuvoje renesanso kultūra plito ne tik sostinėje Vilniuje, bet ir feodalų pilyse. Kai kurie didikai (Goštautai, Radvilos, Sapiegos), vyskupai (Povilas Alšėniškis, Vaclovas Virbickas), net vienas kitas miestietis (S.Lebedys) kolekcionavo vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinius, meniškus ginklus, rankraščius, miniatiūras, komplektavo bibliotekas.

Lietuvoje XV a. pab. – XVI a. pr. drauge su klasinių prieštaravimų stiprėjimu, su valdančiųjų sluoksnių globojamo meno dideliu sueuropėjimu, reikalavusiu naujos meninės orientacijos, kuri neatitiko liaudies estetinio suvokimo, kilo reikalas kurti savajai liaudies sferai skirtą meną. To meto liaudies meno kūrinių neišliko, tačiau jis, matyt, buvo profesionaliojo meno veikiamas, o savo ruožtu veikė ir profesionalųjį meną. Liaudies menas, lėčiau perimdamas naujoves, stabdė vietinių tradicijų kitimą ir spartesnę renesanso išraiškos priemonių plėtotę, bet jis teikė joms nacionalinio atspalvio. Abi šios meno kultūros formos jungė skirtingai suprantamą tautinę savimonę.

Glaudūs ekonominiai, valstybiniai ir asmeniniai ryšiai tebesiejo Lietuvą su vakarinėmis baltarusių žemėmis. Architektūra ir dailė turėjo daug bendrų ypatybių, nes tų pačių feodalų valdos buvo ir lietuvių, ir baltarusių žemėse (pvz., Radvilos turėjo Biržų, Kėdainių, Dubingių dvarus Lietuvoje ir Nesvyžiaus, Slucko – Baltarusijoje). Vienuose ir kituose dvaruose dirbo tie patys architektai ir dailininkai, dažnai kviesti iš Vilniaus arba parengti Vilniuje; net gabesnieji darbininkai statyboms ir taikomosios dailės dirbtuvėms buvo parenkami iš lietuviškų ir baltarusiškų dvarų.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15

Rašykite komentarą

-->