Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Renesanso plitimas ir ypatybės

Autorius: Aidas

Renesanso menas Lietuvą, kaip ir kai kurias kitas vidurio Europos šalis, pasiekė XVI a. pr. Jį skatino Lietuvos ekonominis stiprėjimas ir naujos humanistinės idėjos, einančios iš tų Europos šalių, su kuriomis buvo palaikomi intensyvūs ekonominiai bei politiniai ryšiai, kurių augantys miestai reikalavo žemės ūkio produktų ir miško gėrybių. Ekonominiam stiprėjimui ir feodalų pajamoms turėjo reikšmės padidėjęs valstiečių baudžiavinis išnaudojimas, įteisintas 1557 m. Žygimanto Augusto Valakų reforma. Nemažai pajamų teikė ir miestai, todėl didikai feodalai rūpinosi jų augimu: plėtė amatus, skatino didesnę jų specializaciją, taip pat produkcijos kokybę bei dailės amatų estetinį brendimą. Prekiaudami vietoje ir su užsieniu žemdirbių ir amatininkų gaminiais, turtėjo miestų pirkliai. Neapsieita ir be sunkumų. Valstiečių priešinimasis, bajorijos nepasitenkinimas ir ypač karai su Maskva ir totoriais alino feodalinę valstybę, stabdė jos kultūros nuoseklią plėtotę ir privedė prie Lietuvos ir Lenkijos unijos (1569), sukėlusios ekonominį ir politinį smukimą.

Kultūrinius ryšius plėtė feodalinės diduomenės kelionės po Europos feodalų dvarus, gilesnis susipažinimas su užsienio tautų buitimi ir papročiais. Didikai, turtingi pirkliai ir amatininkai savo vaikus siuntė mokytis į Prahos, Bolonijos, Sienos, Leipcigo, Vitenbergo universitetus, kur jie susipažindavo su humanizmo ir renesanso kultūra, o vėliau ir su reformacija. Tai matydama, smulkioji bajorija ir miestiečiai reikalavo mokyklų savame krašte. Renesanso kultūros įtakai turėjo Žygimanto Augusto 1568 m. liepos 10 d. leidimu įsteigta Vilniaus kolegija, kuri tų pačių metų rudenį Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus rūpesčiu pradėjo veikti.

Lietuvoje renesanso kultūra plito ne tik sostinėje Vilniuje, bet ir feodalų pilyse. Kai kurie didikai (Goštautai, Radvilos, Sapiegos), vyskupai (Povilas Alšėniškis, Vaclovas Virbickas), net vienas kitas miestietis (S.Lebedys) kolekcionavo vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinius, meniškus ginklus, rankraščius, miniatiūras, komplektavo bibliotekas.

Lietuvoje XV a. pab. – XVI a. pr. drauge su klasinių prieštaravimų stiprėjimu, su valdančiųjų sluoksnių globojamo meno dideliu sueuropėjimu, reikalavusiu naujos meninės orientacijos, kuri neatitiko liaudies estetinio suvokimo, kilo reikalas kurti savajai liaudies sferai skirtą meną. To meto liaudies meno kūrinių neišliko, tačiau jis, matyt, buvo profesionaliojo meno veikiamas, o savo ruožtu veikė ir profesionalųjį meną. Liaudies menas, lėčiau perimdamas naujoves, stabdė vietinių tradicijų kitimą ir spartesnę renesanso išraiškos priemonių plėtotę, bet jis teikė joms nacionalinio atspalvio. Abi šios meno kultūros formos jungė skirtingai suprantamą tautinę savimonę.

Glaudūs ekonominiai, valstybiniai ir asmeniniai ryšiai tebesiejo Lietuvą su vakarinėmis baltarusių žemėmis. Architektūra ir dailė turėjo daug bendrų ypatybių, nes tų pačių feodalų valdos buvo ir lietuvių, ir baltarusių žemėse (pvz., Radvilos turėjo Biržų, Kėdainių, Dubingių dvarus Lietuvoje ir Nesvyžiaus, Slucko – Baltarusijoje). Vienuose ir kituose dvaruose dirbo tie patys architektai ir dailininkai, dažnai kviesti iš Vilniaus arba parengti Vilniuje; net gabesnieji darbininkai statyboms ir taikomosios dailės dirbtuvėms buvo parenkami iš lietuviškų ir baltarusiškų dvarų.

Šios sąlygos ir veiksniai Lietuvos Renesansui teikė savitumo. Kaip ir kitose Europos šalyse, Lietuvoje šio stiliaus pamatas buvo italų renesansas, įgijęs manierizmo tendencijų. Nauja socialinė Lietuvos aplinka, senojo gotikinio meno vietinių tradicijų gajumas, XVI a. pab. – XVIIa. pirmaisiais dešimtmečiais pagausėję iš Vakarų Europos ateinantys kai kurie manieristinio meno bruožai įgalino laisvai interpretuoti renesansines formas; tai ardė renesanso meno vienovę, bet manierizmo bruožai nevirto sistema.

Visi šie, kai kada ir prieštaringi, reiškiniai padėjo įsigalėti ir paplisti Lietuvoje renesanso menui. Karai, valstiečių sąjūdžiai ir gaivalinės nelaimės ne tik stabdė nuoseklią meno plėtotę, bet ir sunaikino didžiąją dalį renesanso kūrinių bei rinkinių.
Renesanso meno mecenatai ir kūrėjai. Lietuvos renesanso meno mecenatai buvo didikai, aukštieji bažnyčios pareigūnai, religinės bendruomenės, vienas kitas turtingas miestietis ir didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, kuris gyveno daugiau Vilniuje negu Krokuvoje. Jie užsakinėjo dailininkams paveikslus, vaizduojančius turnyrų, medžioklių scenas, portretus: užsakymų ypač pagausėjo ėmus organizuoti portretų galerijas. Norėdami parodyti savo turtingumą ir gerą skonį, didikai statydinosi rūmus, juos puošė skulptūromis, molbertinėmis bei sienų tapybos ir taikomosios dailės kūriniais. Dirbo vietos ir užsienio meistrai. Užsienio dailininkų kvietimasis buvo didikų pasididžiavimas, pabrėžiantis ryšius su Vakarų Europa. Užsieniečių kūryba didino Lietuvos meno internacionalinį pradą. Tačiau išprusę užsakovai, pažindami Vakarų renesansą, atvykusiems architektams ir dailininkams kėlė savus reikalavimus, susijusius su gamtos sąlygomis, papročiais ir visuomenės estetiniu suvokimu. Be to, jie kvietėsi meistrus, artimesnius savoms tradicijoms. Lietuvos Renesansui šalia krašto tikrovės matymas, perteikiamas, savitas grožio supratimas. Net pirkdami užsienyje arba ten užsakydami taikomosios dailės ar kitus kūrinius, užsakovai pasirinkdavo atitinkančius savo krašto estetinį skonį.

Vietiniai architektai ir dailininkai vieni priklausė didikų dvarams (tėvoniniai) arba vienuolynams, kiti – jungėsi į laisvų amatininkų artimų specialybių gamybinius susivienijimus, vadinamus cechais. Pastarieji rūpinosi savo narių gamybos ir jos kokybės reikalais; savo teisėms ginti turėjo didžiojo kunigaikščio patvirtintą statutą. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, architektai ir dailininkai buvo skiriami prie amatininkų.

Visas šis kūrybinis gyvenimas: užsieniečių kvietimas, dailės kūrinių pirkimas užsienyje, vietinių tradicijų atstovų cechų pameistrių kelionės, vietinių meistrų stebėjimas užsienio kūrėjų darbų, išprususios Lietuvos visuomenės poreikiai, papročiai skatino Lietuvos meną gyviau plėtotis, lygiuotis į novatoriškiausius Europos architektūros ir dailės reiškinius.

ARCHITEKTŪRA
Renesanso architektūra Lietuvoje pradėjo plisti XVI a. pr. Jai priešinosi katalikų bažnyčia, todėl iki XVI a. vid. Renesansas reiškėsi greta gotikos. Ankstyvuosiuose pastatuose gotikos konstrukcijos derinamos su renesanso dekoru; vėliau pereinama prie renesanso stiliaus konstrukcijų ir architektūros formų, proporcijų, masių pusiausvyros. Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau – ir sienos. Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai su liunetėmis ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Kulto pastatų stogai išliko aukšti, o rūmų ir namų – žemesni, kartais paslėpti atikų.

Miestai
XVI a. vieni Lietuvos miestai buvo valstybės, kiti feodalų žinioje. Per Valakų reformą visi miestai, neturintys Magdeburgo savivaldos teisių, buvo perplanuoti ir rekonstruoti. Jau XVI a. vid. Pradėta pereiti nuo savaime susidariusios radialinės miestų planavimo struktūros prie stačiakampio aikščių ir gatvių plano, perimto iš Vakarų Europos. Iš anksto sudaryta miestų plano schema tapo būdinga Renesansui. Kuriamų ir plečiamų miestų kompozicijos centre tapo ištęsta stačiakampė (Šiauliai) arba beveik kvadratinė (Kretinga) turgaus aikštė. Į kvadratinės turgaus aikštės kampus suėjo po dvi statmenas lygiareikšmes gatves, sudarančias pagrindinių gatvių tinklą. Nė viena jų nepabrėžė miesto ryšio su dvaru, esančiu į šiaurės rytus nuo miesto. Vienaaukščiai mediniai namai, statyti galais arba šonais prie pat gatvių ir aikštės pakraščių, sudarė Lietuvos miesteliams būdingą gatvių bei aikščių išklotinę. Aikštėje ir prie aikštės renesanso laikotarpiu ir vėliau rikiavosi svarbieji miestelio pastatai – dominikonų vienuolynas, katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčios, rotušė. Jie formavo miesto centro erdvę.
Kartais dėl reljefo ar kitų priežasčių būdavo atsisakoma taisyklingo stačiakampio plano; atsirado įvairių tokio plano variantų arba stačiakampio ir radialinio plano derinių.

Gynybinės rezidencinės pilys
Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui – rezidavimui ir gynybai. Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrenginiai tiko naujai priešartilerinei gynybai. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilių aplinką.

Nuo XVI a. vid. Kuriami sodai-parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinę dalį. Lietuvoje plito daugiausia itališko tipo simetrinės ašies kompozicijos parkai su alėjomis, terasomis, dekoratyviniais tilteliais ir vandens efektais. Vėlyvojo renesanso laikotarpiu įėjo į madą olandiški parkai, kurių svarbiausias elementas-dekoratyviniai tvenkiniai. Biržų Radvilų pilies parkas, iš pradžių juosęs ją iš pietų ir rytų, palaipsniui išaugo iki 25 ha.

Gynybines rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; kitos – atviro tipo, tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Pastarosios jau darėsi panašios į rūmus.

Viena anksčiausių ir žymiausių pirmosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis – Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinių sienų buvo įvairios paskirties ir tūrių ne vieno meto pastatų kompleksas, kuriame dominavo rūmai. Kintant socialinėms sąlygoms, XV a. pab. Didysis kunigaikštis Aleksandras pradėjo tvarkyti apleistą pilį ir rūmus pagal vėlyvosios gotikos stilių, o Žygimantas Senasis baigė ją perstatyti jau pagal renesanso stilių (dar prieš 1530 m. gaisrą). Labai nukentėjusi per XVII a. vid. Karys, pilis nebebuvo atstatyta, o po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo – nugriauta (1799-1802). Jos vaizdą galima kiek atkurti iš Vilniaus miesto planų, archeologinių tyrimų ir ikonografinės medžiagos (Rosio, Smuglevičiaus ir kt. Piešinių).

Iš Fiurstenhofo plano (1740) ir atkastų pamatų matyti, kad rūmai buvo kelių ne vienu metu statytų korpusų su netaisyklingomis formos uždaru vidaus kiemu. Pagal Rosio akvarelę (XVIII a. pab.), pietinis fasadas buvo trijų aukštų. Apatinis aukštas dengtas rustika, kiti tinkuoti. Kiekviename aukšte buvo skirtingo dydžio kampuoti su vis kitokiais apvadais renesansiniai langai, pabrėžiantys sienų lygumą. Rūmai turėjo atiką, suskaidytą gotikinio skliautimo arkučių ir šaudymo angų. Prie pietinio, rytinio ir vakarinio korpuso stovėjo liekni keturkampiai bokštai su šaudymo angomis ir skaidė priekinius rūmų fasadus į nelygias dalis; jie buvo skirti vartų angų ir sienų flaktinei gynybai. Vartų ir durų angos išdėstytos nesimetriškai, gausiai papuoštos orderiniais elementais. Šiaurinis rūmų korpusas, pagal Smuglevičiaus akvarelę, buvo tik dviejų aukštų, taip pat su atiku.

Apie rūmų interjerą tikrų žinių nėra. Manoma, kad trečiajame aukšte buvo kunigaikščio ir jo šeimos kambariai, iškilmių ir oficialių priėmimų salės, Žygimanto Augusto paveikslų ir kitų dailės kūrinių galerija, garsioji biblioteka, menės su minėtomis kolekcijomis. Pirmame ir antrajame aukšte – kanceliarijos, archyvo, dvariškių bei kitos patalpos.

Kunigaikščių rezidenciniai rūmai Vilniuje buvo vieni iš pirmųjų ir svarbiausių renesanso civilinės architektūros statinių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Nuo 1552 m. buvo statoma turtingų renesanso stiliaus formų šv. Onos-šv. Barboros bažnyčia pilies kalno šiaurės vakarų pašlaitėje. Ji buvo vienanavė, apvalia apsida ir apvalia įėjimo dalimi. Iš jos galerija buvo galima patekti į kunigaikščio rūmus.

Po 1530 m. gaisro italas Bernardas Zanobis da Džonatis pagal renesanso stilių atnaujino Vilniaus katedrą. Vienas Žemutinės pilies bokštas, stovintis priešais katedros pagrindinį fasadą, pritaikytas varpinei ir 1613 m. Vilhelmo Polio paaukštintas, įgavo renesansines formas.

Jaukumo ir grožio piliai teikė į pietryčius nuo rūmų nusitęsiantis pilies sodas su trimis tvenkiniais, apie 1536 m. užveistas italų architekto-sodininko J.Hartulano.

1610 m. didelis gaisras sunaikino pilį. Rūmus ir kitus pastatus atstatė Nyderlandų architektas Petras Nonhartas, atrodo, be didesnių pakeitimų.

Katedros aikštė XVIII a. pabaigoje. Rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo nugriauti 1799 m. pagal architekto P. Rosio piešinį K. Račinskio atlikta kopija su nauju stafažu. M. Pšibilskio litografija.

Taip pat šiai gynybinės rezidencinės pilies grupei priklauso ir: Geranainių pilis(pastatyta XV a. pab. – XVI a. pr.), Biržų pilis (1586-1589), Nesvyžiaus pilis (XVI a. antroji pusė), Klaipėdos pilis (1529-1559).

Antrosios grupės rezidencinės pilys pradėtos statyti XVI a. pab. – XVII a. pr. Jose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdingu landšaftu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus.Prie tokių pilių skirtina buvusi Žygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviniais žuvų tvenkiniais, Sapiegų pilis Rokantiškėse (Vilniaus raj.), Katkevičių (Chodkevičių) pilis Vilniuje; rašoma, kad jos kiemas buvo apjuostas aukštais pastatų mūrais su bokštais. Iš šio tipo pilių išliko Alšėnų ir Panemunės pilių griuvėsiai bei restauruota Raudonės pilis.

Nemuno žemupyje tebestovinčias (kiek perdirbtas) pilis statėsi feodalai, pralobę iš miško prekybos. Iškilusios ant gražių Nemuno krantų, jos raiškiai įsijungia į kraštovaizdį, ypač kampinių bokštų tūriai. Vienas iš pirmųjų tokių statinių panemunėje yra Raudonės pilis (Jurbarko raj.), priklausanti turtingam feodalui Krišpinui Kiršenšteinui. Pilis pastatyta XVI a. paskutiniaisiais dešimtmečiais. Iš pradžių ji tebuvo dviejų korpusų: pietinio –dviaukščio gyvenamojo ir šiaurinio –triaukščio ūkinio. Iš rytų ir vakarų juos jungė gynybinės mūro sienos su šaudymo angomis. Uždaro kiemo sienas skaidė durų, langų bei nišų smailiaarkių ir segmentinių sąramų angos. Kiemas jungė visas patalpas, iš jo buvo įėjimai į abu korpusus. Jis kėlė ramybės bei intymumo jausmą. Į kiemą buvo patenkama pro dviaukščius vartus vakarinėje sienoje. Virš korpusų kilo trys išsikišę cilindriniai kūginiais stogais bokštai: pietinio korpuso viduryje stovėjo 4 ar 5 aukštų bokštas, o šiaurinio korpuso kampuose – du mažesni. Raudonų plytų pilies sienos ir čerpių stogai sudarė kontrastą su aplinkine gamta.

Po pertvarkymų XVII a. pirmoje ir antroje pusėje pakito pilies siluetas ir planas. Prie rytinės kiemo sienos buvo pristatytas siauras gyvenamasis korpusas su išsikišusiu cilindriniu bokštu fasado viduryje, o pietinio korpuso kampus papuošė labiau dekoratyviniai negu gynybiniai bokštai. Rytinio ir pietinio korpuso langų ir durų angos buvo priderintos prie seniausio, šiaurinio, korpuso angų su segmentinėmis arkomis. Įvairumo teikė kiekvienas vis kitoks fasadas.

Anfiladiškai išdėstytų vidaus patalpų interjerai buvo prabangūs: kai kur sienos išmuštos spalvotais ir ornamentuotais odiniais apmušalais, dekoruotos špaleriais, paveikslais. Be to, kambarius puošė marmuriniai stalai, dekoratyvių formų spintos, koklinės krosnys ir židiniai.

Nuo XVIII a. pilis dalimis buvo perstatinėjama; XIX a. antroje pusėje dar kartą iš esmės rekonstruota: jos renesansinės formos įgavo neogotikinių ir eklektinių bruožų – atsirado masyvių konsolinių karnizų, dantytų bokštų brustverų, buvo paaukštintas pietinio korpuso vidurinis bokštas (iki 37,5 m).

Raudonės pilis
RŪMAI IR GYVENAMIEJI NAMAI
Rūmai. Nuo XVI a. vid. Didikai, be rezidencinių pilių, miestuose ir savo dvaruose ėmė statydintis renesansinius mūrinius gyvenamuosius rūmus. Jie daug mažesni už pilis, dažniausiai be vidaus kiemo, vieno stačiakampio korpuso. Jeigu ir būdavo tradicinių gynybinių bokštų, tai jie pritaikyti gyventi. Rūmai tapo centru dvaro sodybos, kurioje vyravo mediniai ūkiniai pastatai. Neramiais laikais sodybos buvo apjuosiamos plačiais gynybiniais grioviais arba aptveriamos stačiakuolių tvoromis.

Nemažai dar buvo statoma ir perstatoma dvarų medinių rūmų, kuriuose atsispindėjo senos, liaudiškos tradicijos. Šitoks medinės sodybos pavyzdys yra 1610 m. inventoriuje aprašytas Ukmergės maršalkos kunigaikščio A.Žilinsko Raguvos dvaro kompleksas. Tačiau dažniau buvo statomi mūriniai dvaro rūmai. Šiam dvarų tipui būdingi Siesikų (Ukmergės raj.) dvaro rūmai, pastatyti stambių feodalų Siesickių prieš 1537 m. (pertvarkyti XIX a.).

Lietuvos rūmų su kampiniais bokštais statybos tradicijai priklauso ir minėto architekto Nonharto 1611-1612 m. statyti rūmai savo sodyboje Gaidžiūniškėse. Jie kompaktiški, vieno korpuso, dviejų aukštų su cilindriniais dviaukščiais bokštais kampuose ir keturkampiu triaukščiu rizalitu fasado viduryje (prieangis pristatytas vėliau). Kaip ir Siesikų, Gaidžiūniškių rūmus juosė gynybiniai grioviai su vandeniu.

Kitokio plano, silueto ir architektūrinės išraiškos yra prieš 1615 m. Jono Dzevaltausko statyti Raudondvario rūmai (Kauno raj.), kartais vadinami pilimi. Jie stovi ant dešiniojo Nevėžio kranto, nuo sausumos atskirti gynybiniu grioviu. Rūmai stačiakampio plano, dviaukščiai, su frontanais galuose, aukštu dvišlaičiu čerpių stogu; vienintelis jų cilindrinis bokštas šiaurrytiniame kampe buvo dengtas šiaudais. Į šiaurę prie upelio ir raguvų, užveista peizažinis parkas, atnaujintas 1831-1835 metais.
Miesto rūmų daugiausia buvo Vilniuje. Tai didikų Radvilų, Sapiegų, Kiškų, Pacų, Astikų, Konstantino Ostrogiškio ir kitų rūmai. Iš kelerių Radvilų rūmų teliko dvejų fragmentai. XVI a. pab. Ir XVII a. pirmoje pusėje renesanso stiliaus rezidencinių rūmų bei namų buvo statoma ir kituose miestuose. Iš jų minėtini Zabielų namai Kaune, iškilę XVII a. pirmoje pusėje rekonstruojant gotikinį namą ir pritaikant naujus korpusus; Masalskių rūmai Kaune (XVII a. pr.).

Renesansiniams rūmams Lietuvoje būdingas formų įvairumas, darni jungtis su aplinka. Miestiečių pastatai, palyginti su didikų ir kitų feodalų rūmais, atrodė kukliai.
Miestiečių namai. Beveik iki XVI a. vid. Gotikiniai namai tik pertvarkomi pagal naujus reikalavimus. Tačiau, plečiantis miestams, jų gyventojai ir įvairios bendruomenės ėmė statydintis ir renesanso stiliaus namus. Jų planai ir forma priklausė nuo savininko turtingumo, užsiėmimo, namo paskirties ir vietos.

Namų išvaizdą lėmė stogo ir sienų aukščio proporcijos, frontonai, langų ir durų santykiai. Vartai, durys, langai būdavo su pusapskritėmis, segmentinėmis arkomis arba stačiakampėmis sąramomis. Renesansinė apdaila gana saikinga. Puošniausi fasadai išeidavo į gatvę; XVI a. įvairios namų detalės – karnizų braukos, angų apvadai, archivoltai –darytos iš tinko ar profilinių plytų. Horizontaliai skaidyta iškištomis ar kampu pasuktomis plytomis, kurios sudarydavo reljefines juostas. Vartų angos skliaučiamos pusapskritėmis arkomis, dekoruojamos piliastrais su antablementais, stogeliais, vartų skliautai dekoruojami renesansinio rašto ir profilių tinko braukomis.

Tiek Vilniaus, tiek Kauno uždaruose kiemuose pasitaiko medinių galerijų. Vilniuje yra ir nedidelių mūrinių galerijų su lėkštomis arkomis; galerijų ir arkinių sujungimų virš vartų. Kiemai su galerijomis ir sujungimais – intymūs, tapybiški.

Pagal planą miestiečių namus galima suskirstyti į stačiakampio plano, kampainio (L raidės) plano ir su pusiau arba visai uždarais kiemais namus. Kompleksiniai kelių korpusų pastatai dažnai būna baigti ne vienu metu.

Interjerai. Rūmų ir gyvenamųjų namų interjerai turėjo daug ką bendra. Iš inventorių, testamentų ir kitų šaltinių matyti, kad anais neramiais laikais interjerai buvo paprasti. Tik XVI a. pab. Daugiau dėmesio imama kreipti į jų tvarkymą. Kiekvienos patalpos forma, aukštis ir architektūrinių elementų išdėstymas atitiko paskirtį ir estetines reikmes. Rūsys ir aukštai buvo sujungti sraigtiniais laiptais stačiakampėje laiptinėje. Durys pusiau apskritos, segmentinės sąramos ir stačiakampės. Kartais visos lubos būdavo dažomos, o sijos drožinėjamos. Sienos būdavo tinkuojamos ir baltinamos. Iškilmingesnes patalpos būdavo dekoruojamos herbais, groteskine, kai kada siužetine tapyba, lipdyba (Biržų, Alšėnų, Raudonės pilys).
sienas labiau linkta dengti kilimais, kailiais, spalvota ornamentuota oda rėmuose (kardibanais), kurie palaikydavo šilumą. Grindis grįsdavo pušinėmis ar eglinėmis plytelėmis. Langai būdavo stačiakampiai ąžuoliniais ar uosiniais rėmais; tik XVI a. vid. Imta vartoti vietinį stiklą. Langų išdėstymas formavo vidaus kompoziciją. Interjero išraiškai daug reikšmės turėjo spalvingi, dekoratyvūs židiniai ir koklinės krosnys. Baldai dažniausiai būdavo primityvūs, uždengti dekoratyviniais audiniais, kailiais, spalvota oda.

VISUOMENINIAI PASTATAI
Renesanso laikotarpiu reikšmingi visuomeniniai pastatai buvo mokyklos, nes humanistinis sąjūdis didelę reikšmę teikė švietimui. Pradėta plačiau steigti mokyklas, statyti joms pastatus ir pastatų kompleksus. Didžiausias jų – Vilniaus universiteto kompleksas, kurio statybos ir perstatymai truko iki XIX a. Vėlyvojo renesanso laikotarpiu jį sudarė Didžiojo ir Observatorijos kiemų mokomieji ir gyvenamieji pastatai. Rūmų auditorijos ir bendrabučiai buvo koridorinės sistemos. Neturtingieji moksleiviai gyveno bursose (bendrabučiuose), kurie buvo savitų architektūrinių formų. Išliko bursoms būdingi Vilniaus alumnato rūmai (statyti 1585-1622 m.), skirti studentams unitams.

1978 m. Vilniuje restauruoti Jėzuitų noviciato dideli triaukščiai rūmai, kurių galerijos su piliastrais primena alumnato rūmus.

Vilniaus jėzuitų, ypač universiteto, architektūra turėjo įtakos kolegijų pastatams(Kražių kolegija).

Bendrabučio tipo pastatams artimi vienuolynų rūmai (Bernardinų vienuolynas Vilniuje, Kretingos vienuolynas, Tytuvėnų vienuolynas).

XVI a. antroje pusėje ir XVII a. pirmojoje pusėje daug Lietuvos miestų ir miestelių, gavusių savivaldos teises, stengėsi statytis renesansinio stiliaus rotušes. Kaip ir gotikinės, jos statytos turgaus aikštėse, o jei aikštė nedidelė, ir pakraštyje.

KULTO ARCHITEKTŪRA
Renesansinė kulto architektūra labiau negu pasaulietinė atspindėjo socialinius prieštaravimus, nes bažnyčios buvo kovojančių katalikų ir reformatų įsitvirtinimo postai. Per šias kovas dalis ankstyvojo renesanso pastatų buvo sunaikinta.

Katalikai XVI a. pirmoje pusėje dar kurį laiką propagavo gotiką. Tačiau XVI a. vid. Labiau įsigalėję protestantai statė daugiausia renesansines bažnyčias. Katalikų bažnyčių renesansinį stilių skatino fundatoriai, kurie kulto pastatuose statėsi renesansines tribūnas, koplyčias, ložes. Renesansinės bažnyčios kartais buvo statomos ir kaip didžiojo kunigaikščio ar feodalų šeimų mauzoliejai (šv.Onos-šv.Barboros bažnyčia Vilniuje – Žygimanto Augusto mauzoliejus, šv.Mykolo – Sapiegų, evangelikų reformatų Kėdainiuose – Radvilų).

Įvairių konfesijų renesanso stiliaus bažnyčios mažai kuo skyrėsi. Jos buvo nesudėtingų tūrių, dažniausiai pailgo stačiakampio plano, su bokštais, o jų konstrukcija, fasadų struktūra ir kompozicija renesanso pradžioje panaši į gotikos. Vyravo aukšti, statūs stogai, smailios angų arkos. Pamažu pradėjo keistis konstrukcijos ir architektūriniai elementai: pereinama prie paprastesnės, lankstesnės sistemos, kontraforsai keičiami storomis, plačiomis mentėmis arba piliastrais, skydai –frontonais; langų, durų angų ir nišų sąramos virsta pusapskritėmis arkomis, vėliau pasitaiko ir stačiakampių angų; plinta renesansiški karnizai, sandrikai, angų apvadai. Labiau akcentuojamos sienų plokštumos, jos tinkuojamos, iš tinko pradėta daryti visus profilius, tinkas teikė sienoms savito dekoratyvumo. Pakito ir pastatų
planas. Siekiant erdvumo, trinavėse bažnyčiose pradėjo vyrauti vidurinė nava; halinė erdvė renesansinėse bažnyčiose neteko vertikalumo, atskirų elementų formos ir ritmas perėjo prie horizontalumo. Altoriaus dalis nuo visos erdvės nebeatskiriama arka. Navos perdengiamos cilindriniais su liunetėmis arba kryžminiais skliautais, papuoštais Renesansui būdingomis dekoratyvinėmis geometrinio rašto tinko braukomis. Interjeras puošiamas buvo katalikų bažnyčiose ir unitų cerkvėse. Protestantų bažnyčių interjerai buvo kuklūs.

Žymiai savitesnių architektūrinių formų yra vėlyvojo renesanso bažnyčios, statytos XVI a. pab. – XVII a. pr. Jose kitaip interpretuojamos renesansinės formos. Jų fasaduose ir interjeruose atsirado laisvai traktuotų klasikinio orderio elementų, kuriuose nebesilaikoma nusistovėjusios tvarkos. Didėjo dekoratyvinių elementų vaidmuo – įsigalėjo aukšti frontanai su voliutų kontūrais ir dekoratyviniais obeliskais arba kitais Šiaurės Europos renesanso motyvais. Įvairūs puošnūs apvadai ir orderių elementai būdingi portalams, akcentuojantiems didžiųjų durų angą. Interjeruose pilioriai buvo skaidomi piliastrų.

Lietuvos renesansinėje kulto architektūroje vienu metu plito kelios planinės tūrinės formos. Jos sudaro tris grupes: 1. įvairaus plano bažnyčios su gynybinio tipo bokštais kampuose; 2. vienanavės ir trinavės bažnyčios su stačiakampiu bokštu pagrindiniame fasade; 3. vienanavės ir trinavės bebokštės bažnyčios.

Bažnyčios sudaro didžiausią renesansinių pastatų grupę, išlikusią iki šiol. Labai nedaug renesansinių bruožų turi pasaulietiniai pastatai – mokyklos, rūmai, miestiečių namai. Paskirtimi ir meninėmis formomis daug įvairesnė yra renesansinė vaizduojamoji ir taikomoji dailė.

VAIZDUOJAMOJI DAILĖ
Lietuvoje renesansinė vaizduojamoji dailė pradėjo plisti XVI a. pirmaisiais dešimtmečiais, bet plito lėtai. Grynos renesanso formos būdingos dažniausiai tik atkeliavusių italų dailininkų kūriniams, o vietinių meistrų kūryboje jos dar ilgai pynėsi su ankstesnės epochos dailės bruožais. Tačiau vis labiau ryškėjo dailininko pastangos tikroviškai perteikti žmogaus atvaizdą, epochos įvykius. Tapyboje ir grafikoje vis tiksliau realios figūros vaizduojamos erdvėje, nors piešinys dar tebėra kietokas, spalva dažnai (kaip ir gotikoje) traktuojama simboliškai, dekoratyviai.

Dailės populiarinimui, jos stilistinei krypčiai bei meniškumui nemažą reikšmę turėjo kūrinių kolekcijos. Kaip minėta, jas sudarinėti pradėjo didikai ir turtingos bažnyčios.

SKULPTŪRA

Renesansinė skulptūra, palyginti su gotikine, buvo daug gausesnė ir įvairesnė, atsirado pasaulietinės skulptūros kūrinių, naujų žanrų. Keitėsi skulptūros meninis pobūdis. Ji įgavo masyvesnę statišką formą, išnyko gotikos kūriniams būdingas sąlyginis judesys, dirbtinis plaukų garbanojimas, dekoratyvinės sudėtingo piešinio drabužių klostės. Apdarai neslėpė kūno, padėjo jį ryškinti.

Skulptūra, kaip ir kitos vaizduojamosios dailės šakos, gerai išreiškė renesanso dailininkų požiūrį į žmogaus idealą: tai fiziškai ir protiškai stipri, valinga asmenybė, sugebanti kovoti už savo teises, tobulinti gyvenimą. Buvo kuriami portretiniai biustai, statulos, reljefai, medaliai. Išliko skulptūrų, susijusių su antkapiniais paminklais, plitusiais nuo XVI a. pr. Įvairėjo skulptūros medžiagos, lemiančios meninę kūrinio išraišką. Kaip ir anksčiau, tebekuriamos medžio skulptūros; tokios skulptūros plito Šiaurės bei Vakarų Europoje. Tačiau vis daugiau imta naudoti patvaresnes medžiagas, ypač įvairias akmens rūšis. Nuo XVI a. vid. Plito smulkioji skulptūra iš spalvotųjų metalų ir vaško.

Renesanso žmonių pastangos palikti savo atminimą paskatino kurti antkapinius paminklus. Paminklai būdavo statomi ne kapo vietoje, bet bažnyčiose ir šeimų koplyčiose. Jie buvo aiškaus pasaulietinio pobūdžio, portretiniai. Galima skirti kelis antkapinių paminklų tipus. Ankstyviausias ir paprasčiausias iš jų yra plokštė su reljefine figūra; vienos plokštės su rėmu buvo įmūrijamos į sieną ar piliorių, kitos pagal Europoje paplitusį būdą dedamos ant postamento. Trečiojo tipo paminklai apvaliąją skulptūrą jungė su dekoratyvinėmis antkapinių formomis.

Nemaža renesanso epochos skulptūrinių paminklų sunaikino karai ir gaisrai. Galbūt pirmasis architektūrinis paminklas su skulptūra buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto altoriaus pavidalo antkapinis paminklas, sukurtas Padovano (pagamintas 1535 m., pastatytas Vilniaus katedroje XVI a. antroje pusėje).

Dekoratyvinė skulptūra. Ja būdavo puošiama pilių, rūmų ir kulto pastarų struktūrinių dalių tušti plotai. Dekoratyvinė (figūrinė, heraldinė ir ornamentinė) skulptūra atliko tektoninę funkciją ir buvo ritmiškai susieta su architektūra. Ja buvo puošiama pastatų vartai, apvadai, frontonai, atikai, frizai, langų apvadai, interjeras, ypač kai kurie kulto pastatų elementai.

Medaliai. Portreto populiarumas renesanse paskatino portretinių medalių kūrimą. Jie buvo skirti dovanojimui. Lietuvoje medaliams plisti sudarė sąlygas Vilniaus pinigų kalykla, kurioje taip pat buvo liejami ir kalami medaliai. Vilniaus medaliai buvo trejopi: ovalūs, būdingi tik Vilniui, apvalūs ir stačiakampės ar rombinės vienpusės ar dvipusės plaketės (iki 41 mm pločio ir iki 70 mm aukščio), taip pat nedideli plokščio reljefo žetonai. Plaketės ir žetonai buvo vartojami drabužių, baldų puošybai, jie buvo kabinami ant sienų. Buvo liejama iš alavo su cinko priemaišomis, žalvario, kalama iš sidabro ir aukso.

Medalių kūryba – svarbi renesanso kultūros dalis – XVII a. ėmė eiti iš mados. XVII a. uždarius Vilniaus (1627) ir kitas monetų kalyklas, ji netrukus užgeso.

TAPYBA
Pirmajame XVI a. ketvirtyje Lietuvoje ėmė plisti renesansinė tapyba. Siekdami plokštumoje išgauti trimatės erdvės įspūdį, stengėsi vartoti šešėlius. Spalvą suprato natūralistiškai, kaip ir visi renesanso meistrai, tačiau matyti pastangos, kad spalva džiugintų akį. Įsigalėjo molbertinė tapyba. Maždaug nuo XVI a. vid. Pereinama prie aliejinės tapybos ant drobės. Kartais vietoj drobės imama skarda, pradedama tapyti emaliais, tebetapoma ant stiklo.

Sienų figūrinė bei dekoratyvinė tapyba puošė didikų ir kitų feodalų rūmų, pilių, bažnyčių ir vienuolynų vidų bei išorę. Jos daugiau išliko bažnyčiose ir vienuolynuose.

Dekoratyvinė tapyba taip pat renesansinė, stilizuotų augalinių motyvų. Vyrauja kontūrinė linija apjuostos mėlynų, geltonų, rudų tonų plokštumos.

Be freskų, maždaug nuo XVI a. vid. Plito ir grafitas, vartotas pastatams iš lauko dekoruoti. Juo puošti Vilniaus alumnato langų apvadai. Jam būdingi renesanso rolverkiniai vingiuoti žalčiukų ir nesudėtingi kampainių motyvai.

Matyt, renesanso laikotarpiu plito ir vitražas. Net nuošaliuose Liškiavos valdytojo rūmų griuvėsiuose rasta vitražo švino siūlių. Renesanso plitimo metu minimi Vilniaus Bernardinų bažnyčios, Alšėnų pilies vitražai.

Molbertinė tapyba. Portretas. Vienas svarbiausių renesanso tapybos žanrų buvo portretas. Jis praplėtė pasaulietinės tapybos ribas, išaukštino žmogų. Portretai buvo kuriami memorialiniais, o tik vėliau estetiniais tikslais. Stengiamasi atskleisti individualius ir socialinius etinius žmogaus bruožus. Išlikusių portretų meniškumas labai nevienodas, jų tapytojai dažniausiai nežinomi. Vyravo du portretų tipai. Pirmuose siekiama žmogaus išvaizdos tikslumo. Juose daugiau paprastumo ir demokratiškumo. Antrose vyrauja feodalinių viršūnių, dažniausiai karių, portretai. Šio tipo portretai teatrališki, dažnai turi vietos ypatybių.

Moterų portretų buvo tapoma retai. Tai rodo moterų socialinę padėtį feodalinėje visuomenėje. Išliko keli Barboros Radvilaitės portretai.

Be portreto, XVI a. atsirado ir istorinių-batalinių kompozicijų. Dauguma jų skirta kovoms su turkais, švedais ir kt.

XVII a. pr. Radvilų inventoriuose įrašyta buitinės bei animalistinės tapybos kūrinių.

Religinė tapyba. Iš inventorių matyti, kad renesanso laikais religinių paveikslų buvo gana daug. Jie dažniausiai būdavo tapomi ant lentų. Jų fonas, paįvairintas iš plokštumos iškylančiais augaliniais motyvais, dažnai būdavo auksuotas; kompozicijai jie teikė šventiškumo ir pabrėžė plokštumą. Paveikslai jau turi tikroviškų detalių, kuriuos darė juos suprantamesnius žiūrovui; net tradiciniai šventieji būdavo panašūs į vietinius žmones.

Miniatiūrų tapyba – tai ne tik tradicinis knygų iliustravimas, bet ir miniatiūrinis portretas. Neretai miniatiūriniais portretais puošiami juvelyriški medalionai (nešiojami ant kaklo).

Renesanso laikais jau plito spauda su spausdintomis iliustracijomis, tačiau neišnyko ir brangios rankraštinės iliuminuotos knygos, didžiai vertinamos ir kolekcionuojamos.

Miniatiūrose renesansinės formos gyvavo ilgiau negu kitose dailės šakose. Jų, pavyzdžiui, yra dar 1668 m. Vilniaus siuvėjų cecho statuto (MAB RS) ornamentinėje atsklandoje bei iniciale su valstybės herbu.

GRAFIKA
Grafika Lietuvoje atsirado kartu su spaudos plitimu, su šviečiamosiomis reformacijos judėjimo tendencijomis. Už kitas dailės šakas ji buvo prieinamesnė daug platesniems feodalinės visuomenės sluoksniams.

Kaip ir kitų kraštų, Lietuvos grafikos šakos glūdėjo medžio raižiniuose, kurie knygų puošybai turėjo labai didelę reikšmę. Juos buvo lengva suderinti su spaudmenimis ir spausdinti kartu su tekstu. Raižyta išilginėje medžio lentoje.

Nuo XVII a. pr., ieškant subtilesnių ir tikslesnių formų, ėmė plisti vario raižiniai. Be medžio raižinių, knygos buvo puošiamos ir lietu iš metalo spaustuviniu ornamentu.

Meniškai apipavidalintos knygos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėtos spausdinti XVI a. trečiojo dešimtmečio pradžioje.

Savita knygų apdaila priklausė ne tiek nuo puošybinių elementų kiek nuo vaizdinių ir poligrafinių priemonių stilistinio bei ritminio įvairavimo ir vientisumo.
Dažniausiai buvo naudojamos lietinio metalinio ornamento surenkamosios juostelės.

XVI a. paskutiniaisiais dešimtmečiais ir XVII a. pr. puošnesnių leidinių tituliniai lapai buvo puošiami triumfo arkos motyvu.

Svarbus knygos apipavidalinimo elementas yra dekoratyviniai inicialai, dedami teksto ar skyriaus pradžioje. Jų santykis su lapo tekstu labai įvairus. Knygos atsklandų buvo sudėtingų ir paprastų, spaustuvės surenkamų. Dar gausiau naudota užsklandų. Jos buvo dvejopos paskirties: vienos užbaigdavo visą tekstą, kitos vieną skyrių skirdavo nuo kito. Lietuvos knygose vyravo pintinės užsklandos. Atsklandos ir užsklandos buvo derinamos su šriftais. Stengtasi nustatyti estetines rinkinio šriftų proporcijas.

Iliustracijos, kaip ir visa dailė, buvo realistinės: siekta tiksliai pavaizduoti konkrečius žmones ir daiktus. Jų meniškumas nevienodas, dažniausiai nedidelis. Iliustruotų knygų Vilniuje padaugėjo XVI a. aštuntame dešimtmetyje pagyvėjus spaustuvių veiklai. Religiniais raižiniais buvo iliustruojami ir elementoriai. Nuo XVII a. pr. imama iliustruoti ir kai ą iš mokslo veikalų. Atkaklių religinių kovų laikotarpiu XVI a. pab. Ir XVII a. pr. pasirodo satyrinių iliustracijų. Kai kuriuose XVI a. pab. Bei XVII a. pr. Vilniaus leidiniuose buvo ir valstybės veikėjų portretų.

Lakštinė grafika. XVI a. pab. Ir XVII a. pirmojoje pusėje, didėjant grafikos pareikalavimui ir plintant vario raižybai, atsirado ir lakštinė grafika. Techniškai nesuderinti su knygų spauda vario raižiniai buvo dedami į jas kaip įklijos. Didėjant tokių kūrinių formatui, vis dažniau pradėta atskirai leisti portretų, mažų ir didesnių religinių paveikslų, miestų bei pilių architektūrinių vaizdų, heraldinių bei satyrinių kompozicijų, kortų.

Grafika atspindi religinių kovų priedanga pasireiškusius feodalinės visuomenės prieštaravimus, humanistines idėjas. Ji daug prisidėjo prie platesnių visuomenės estetinio skonio ugdymo.

TAIKOMOJI DEKORATYVINĖ DAILĖ
Šios srities dirbiniams būdingos racionalios, paprastos formos, kai kurie renesansinės architektūros elementai, tačiau dirbinių forma, proporcijos ir kompozicijos turi savito emocingumo. Puošyba glaudžiai siejama su dirbinio forma, matmenimis ir praktine paskirtimi. Dirbinių kompozicijose vyrauja ramumas, simetrija, aiškumas. XVI a. jau buvo papuošalų ir kitų taikomosios dailės dirbtuvių ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Kėdainiuose, Ukmergėje, Raseiniuose, Palangoje. Taikomosios dailės dirbiniai dažnai minimi inventoriuose.

METALO DIRBINIAI
Verti dėmesio XVI a. ir XVII a. pirmosios pusės juodojo metalo, brangūs spalvotųjų metalų kaliniai, kalstyti ir lieti dirbiniai.

Renesanso laikotarpiu buvo liejamos puošnios patrankos ir varpai; puošiamos tik reprezentacijai skirtos patrankos, kurios buvo statomos ant pilių pylimų prie vartų. Tokias patrankas liejo ir kalė Žygimanto Senojo (po 1524 m.) įsteigta patrankų liejykla Vilniaus Žemutinėje pilyje. Liejo iš vietinės geležies ir įvežtinio vario, plieno bei alavo. Patrankas liejo kolonų pavidalo, o jų paviršių puošė reljefinėmis gyvių figūromis, augaliniais ornamentais, įrašais. Varpai, kabinami rotušių, bažnyčių ir cerkvių bokštuose, taip pat buvo puošiami.

Kai kurie dekoratyvūs daiktai buvo liejami iš alavo. Būdingiausi alaviniai pasidabruoti karstai, puošti skulptūrinėmis detalėmis, kuriuos teikė dramatinės įtampos.

Dekoratyviniai kalvystės ir šaltkalvystės dirbiniai (grotelės, užraktai, vėjarodės, žvakidės) atspindi pirmiausia rūpinimąsi daikto konstrukcija; ji lėmė ir saikingą, logišką dekoravimą.

Didėjant darbo pasidalijimui, ginklų ir kario aprangos dirbinių gamyba perėjo iš kalvių į ginklininkų, dažniausiai vietinių meistrų, rankas. Vienuose dirbiniuose dar tebebuvo laikomasi gotikos tradicijų, kitiems jau būdingos renesansinės formos, antikos įtaka. Karo ginkluotės meninį pavyzdį rodė didysis kunigaikštis.

XVI a. raiteliai turnyruose nešiojo puošnius šarvus su uždaru šalmu. Lengvais šarvais šarvuoti buvo ir žirgai. Pėstininkų šarvai buvo daug lengvesni negu raitelių. Paradiniai šarvai buvo kalami iš patinuotos geležies, puošiami reljefiška stilizuotų augalinių motyvų apdaila, spalvotaisiais metalais. Daug dėmesio skirta ir ginklų bei valdžios ženklų meniškumui.

Auksakalystė. Papuošalai. Archeologų teigimu, XVI a. vid. vyko lūžis ir kaimo kultūroje; dauguma metalinių papuošalų tapo nebemadingi. Smulkieji bajorai ir valstiečiai rečiau tenešiojo bronzines ir sidabrines pasagines, apskritas plokštelines seges, įvairius žiedus, pintinius papuošalus. Atsirado naujų jų variantų. Tai masyvios kiauraraštės segės, primenančios ratelį, gėlės žiedą arba iš stačiakampės plokštelės iškirptas į priešingas puses žiūrinčių gyvūnų galvutes. Turtingieji tebesipuošė pintais temptos sidabro ir aukso vielos dirbiniais.

Renesanso papuošalai rodo polinkį į masyvumą ir plastinius bei spalvinius efektus. Jų siluetas derinamas su plokštuma, ornamentais ir brangakmeniais vienur harmonijos, kitur kontrasto principu.

Indai. Smulkūs feodalai, valstiečiai valgė iš molinių indų, o miestiečiai – iš molinių ir alavinių. Alavinius indus liejo serijiniu būdu, bet kai kuriuos puošė kalstymu arba graviravimu. Kai kurie didikai ir turtingieji miestiečiai vartojo sidabrinius ir paauksuotus dubenis, pusdubenius, ąsočius, lėkštes, paauksuotus ir auksinius šaukštus, sidabrinius indelius medui, taures, taureles, kaušus, kurių formos priminė kitų tautų renesansinių indų formas. Vieniems indams būdinga taurus paprastumas, kiti vertingi dėl gražaus silueto arba gausaus ir įvairaus dekoro. Pirmųjų indų lygus brangiųjų metalų paviršius rodė metalo vertę, jame atsispindėjo aplinkiniai daiktai, natūraliai žaidė šviesa. Antrieji buvo ornamentuoti graviravimu, kalstymu, inkrustavimu įvairiais kitais metalais, emaliais.

Šaukštus, vėliau peilius ir šakutes kiekvienas svečias į vaišes atsinešdavo pats; tik labai garbingam svečiui padėdavo juos šeimininkas.

Kulto reikmenys. Mėgstamas buvo kryžių dekoravimas emaliais. Monstrancijos savo pavidalu tebebuvo panašios į gotikines, tik jos kresnesnės, šiek tiek kitoks jų dekoras. Taurės nuo gotikinių skiriasi siluetu ir dekoru. Tokia yra aptakios formos, ornamentuota renesanso meistrų taurė su mėgstamomis angeliukų galvutėmis. Kitos atviros ir dengtos taurės buvo puošiamos daugiausia reljefais.

XVI a., siekiant dekoratyvinių efektų, šventųjų galvas paveiksluose pradėta vainikuoti, juosti spalvotųjų metalų ir brangakmenių žvaigždėmis. Puošniems dirbiniams iš metalo ir iš metalo su brangakmeniais, veidrodžiams auksakaliai ir kūrė ir meniškus futliarus.

Renesansiniai metalo dirbiniai rodo polinkį į nesudėtingas formas, tačiau įvairų dekoravimą, pritaikytą formai, pastangas išnaudoti medžiagų dekoratyvines savybes, puošybą praturtinti vaizduojamosios dailės elementais.

MEDŽIO DIRBINIAI
XVI a. dailidės ir staliai buvo gerai techniškai pasirengę, jautė dirbinių formą ir konstrukciją. Renesanso laikotarpio baldams būdinga tiksli forma, aiški konstrukcija, plačiai naudojami architektūriniai elementai. Renesanso įsigalėjimo metu universalus baldas buvo skrynia. Ant jų sėdėta, miegota, kartais ir valgyta; jose buvo laikomi drabužiai, audiniai, sidabras, papuošalai, ginklai, šarvai, jos naudotos daiktų pervežimui; skryniose būdavo nuotakų kraitis. Skrynios dažniausiai būdavo dažomos žalia ar įvairaus atspalvio raudona spalva. Antrasis universalus baldas, ant kurio sėdėta ir gulėta buvo suolas. Dvarų inventoriuose minimi suolai su apkalomis. Stalų yra kelių formų, daugiausia kryžmai sunertomis ar profiliuotomis kojomis, su pailgu viršumi. Stalai būdavo dengiami staltiesėmis, todėl puošiamos tik jų kojos. Plito stalai su keturiomis tekintomis kojomis ir stalčiais.

XVI a. feodalų ir miestiečių ekipažas – išeiginiai vežimai – buvo kabelkos, kočai, karokos, dviračiai (ridvanai). Nevienoda buvo jų paskirtis, nevienodi ir siluetai, puošyba. Tik feodalinės viršūnės turėjo teisę važinėti nuo seno populiaria kabelka.

Lietuvoje plito įvairių formų balnai. Medinis balno karkasas buvo aptraukiamas aksomu arba šilku.

Nemaža medžio dirbinių išliko bažnyčiose. Jų altorius, duris, sakyklas, vargonus, krikštyklas puošė drožiniai.

Smulkūs dailieji medžio dirbiniai buvo drožinėti, pjaustyti, tekinti. Minėtinos krivulės ir lazdos.

DAILIOJI KERAMIKA
Renesanso laikotarpiu buvo mėgstama keramika. Plito ne tik keramikiniai indai, bet ir krosnių bei židinių kokliai. Keramika buvo dekoruojami net pastatų išorės portalai, durų, langų apvadai. Keramikos centro nebuvo, jos dirbiniai buvo gaminami įvairiose vietose, kur rasta tinkamo molio. Nuo molio priklausė neglazūruotų dirbinių atspalviai. Dirbiniai buvo ornamentuojami savo meto motyvais, dažniausiai paimtais iš grafikos, kartais iš tapybos. Daugiausia buvo gaminama dekoratyvinių krosnims skirtų koklių.

Daug dėmesio kreipta į stalo indus, jų dekorą. Atsirado naujų ornamento ir dekoravimo būdų: tai štampavimu įspausti eglučių, tinkliukų, žvynelių, rombų, langelių ir jų derinių ornamentai, nuosekliai išdėstyti apie kaklelį ir petelius.

Renesanso laikotarpiui skirtinas Kauno pilyje iškastas neglazūruotas molinis apibendrintų formų ožiukas (švilpynėlė), dekoruotas stačiakampiu spaudu.

STIKLO DIRBINIAI
XVI a. Lietuvoje buvo įvežtinių ir vietinių stiklo dirbinių. Stiklo amatai minimi 1539 m. Lietuvos Statute. Vietinių ir užsieninių įvairaus dydžio butelių, stiklinių, taurių šukių rasta Medininkų, Kauno, Vilniaus ir Trakų pilyse; pasitaiko šukių su sveikomis dailiai lenktomis rankenėlėmis, pūstomis vaikų galvutėmis. Rasta gelsvai žalsvo ir bespalvio arba tamsaus, beveik juodo stiklo, nesudėtingo silueto visokio didumo ir formos butelių.

DAILIOJI TEKSTILĖ
XVI a. – XVII a. pirmoje pusėje tekstilė buvo labiausiai paplitusi taikomosios dekoratyvinės dailės šaka. Minkštais ir kietais, puriais ir lygiais, spalvotasi ir ornamentuotais dekoratyviniais audiniais buvo puošiami rūmai ir namai, bažnyčios. Iš audinių buvo siuvami drabužiai.

Dvarų ir dvarelių inventoriuose priskaičiuojama daugiau kaip 50 įvairių Rytų ir Vakarų audinių pavadinimų, kurių dalį gamino vietos audėjai. Be jų, plito taip pat namų darbo audiniai iš vilnos ir linų. Sekant įvežtiniais, vietiniai audiniai turėjo būti spalvingi, puošti dideliais augaliniais motyvais, ypač granatų žiedais ir povo plunksnomis.

1578 m. buvo patvirtintas Vilniaus, o vėliau – Kauno audėjų cechas. Cechų meistrai audė minkštus, pūkuotus, panašius į aksomą audinius, faliušą, raštuotas drobes, iš kurių XVI a. siuvo viršutinius drabužius, rankšluosčius, lovatieses, kilimus, gūnias, vilnones medžiagas drabužiams, juostas.

Sieniniai kilimai buvo dekoratyviausi ir spalvingiausi iš interjero puošmenų. Feodalų jie, matyt, buvo labiau vertinami negu paveikslai, nes saugojo nuo mūrinių sienų šalčio. Labiau buvo paplitę dekoratyviniai ornamentiniai kilimai. Jie austi dvarų dirbtuvėse. Kilimai buvo kabinami ne tik ant sienų, bet jais buvo dengiami stalai, suolai, skrynios; dėdami valgius ant tokių kilimų, tiesdavo raštuotus rankšluosčius. Minima, kad kilimų dugnas būdavo vienspalvis arba ornamentuotas.

Siuvinėtojai buvo vadinami akupiktoriais (tapytojais adata), nes jie mokėjo taip perteikti spalvas ir šviesą, tartum dirbinys būtų nutapytas. Siuvinėta siužetines kompozicijas, portretus, bet dažniausiai siuvinėtu ornamentu būdavo puošiami drabužiai, baldų užtiesalai, baldakimai, palapinės, sienų ir vežimų apmušalai, karinės, cechų ir kitokios vėliavos, liturginiai rūbai, uždangalai. Siuvinėjimas buvo plokščias ir reljefiškas. Plokščiai siuvinėta spalvoto šilko, sidabro, aukso gijomis, o reljefiškai – auksu, perlais, brangakmeniais. Vienspalviai audiniai buvo puošiami aplikacijomis; XVI a. antroje pusėje drabužius puošta ir nėriniais. Siuvinėjimu buvo puošiamos brangių medžiagų kapos, arnotai, užtiesalai.

DRABUŽIAI
Feodalų ir miestiečių XVI a. vid – XVII a. pr. išeiginiams drabužiams turėjo įtakos Vakarų Europos mados, ypač Šiaurės Italija, iš kur buvo kilusi Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca. Drauge smarkiai plito ir rusų, totorių, lenkų bei vengrų ilgi spalvingi drabužiai. Meninį kostiumų pobūdį lėmė ne tik siluetas, bet ir spalvų deriniai, storų, plonų audinių bei jų drapiravimo kontrastai, perkirpimai, išpūtimai, apsiuvimai, siuvinėjimas. Mėgstamiausios – žalia, vyšninė ir rausvai ruda spalva.

Pagrindiniai vyriškos aprangos elementai buvo drobinė palaidinė, siaura liemenė su pritvirtintomis rankovėmis, trumpos kelnės ir siauros pėdkelnės. Viršutiniai drabužiai buvo įvairūs. Lietuvoje svarbiausias vyrų didikų drabužis buvo sajanas, atėjęs iš Italijos. Juo vilkėjo civiliai ir kariai.

Nuo XVI a, pab. Lietuvoje ir Lenkijoje turtingieji miestiečiai ir feodalai nešiojo trumpikę, trumpą drabužį, patogų kelionėje, joti, medžioti. Ji juosta diržu. Nuo XVI a. antrosios pusės imta nešioti ispaniškos mados labai puošnius, gausiai siuvinėtas, primenantis šarvus koletas.

Smulkieji feodalai, miestiečiai ir valstiečiai vietoj trumpikės vilkėjo iki kelių iš priekio atvirą, tik per krūtinę užsegamą žiponą (trinyčius) juosiamą diržu. Žiponu, vilkintieji ant viršaus, vietoj apsiausto, nuo XVI a. vid. Dėvėjo turkišką deliją. Tai ilgas, laisvas, plačiomis rankovėmis apsiaustas.

Šiltesniu metu kelionėms ir nuo lietaus XVI a. pab. Vilktasi turkiškos ar vengriškos kilmės nesusegtu apsiaustu be rankovių, vadinamu kopeniaku. Kai kada buvo dėvimas totoriškas apsiaustas su rankovėmis, vadinamas čiuika. Ant galvos buvo nešiojamos apvalios arba į viršų smailėjančios kepurės bei veltinės skrybėlės. Renesansiniai batai buvo atviri ir uždari, plačiais bukais galais, priderintais prie pėdos formos.

Kariai pėstininkai dėvėjo kailinę kepurę, ilgą skeltą žiponą su kitos spalvos apvadais. Ant jo vilkėjo trumpomis rankovėmis beveik iki kelių žiedinius šarvus.

Moters drabužiai buvo susiję su nauju grožio supratimu. Jų formos buvo nesudėtingos, linijos ramios, pabrėžiančios sveikos moters kūno formas. XVI a. pr. svarbiausia moters apranga buvo ploni drobiniai marškiniai su uždara pasiuvinėta apykakle ir ilgomis rankovėmis. Ant marškinių vilkėta liemenė su ilgomis, kaip ir vyrų, nuimamomis rankovėmis. Su liemene derėjo ilgas, storos medžiagos laisvai susiklostęs raudonas, geltonas ar kitokios ryškios spalvos sijonas su skersiniais kontrastingos spalvos dryžiais. Liemenį kartais lengvai juosė iš šonų surišta juosta. Virš sijono buvo dėvima plati balta juosta. XVI a. antroje pusėje liemenė buvo siuvama su pūstomis per pečius raižytomis ir neraižytomis pusrankovėmis. Marškiniai tuo metu buvo keičiami palaidinuke aukštu kaklu su įvairiai gofruota apykakle. Įvairiai buvo gražinama liemenės priekinė dalis.

Labai įvairi galvos danga. Virš susuktų kasų buvo dedamos siuvinėtos beretės, dažnai su stručio plunksna, įvairaus aukštumo ir modeliuotės kūginės kepurėlės, kartais aprištos turbaniškai surišta drobule. Vyresnio amžiaus moterys galvas dengė drobulėmis. Mažiau žinoma apie viršutinius rūbus. Nešiota pusės apskritimo striukė iki šlaunų, kartais pamušta kailiais ir kailiniais siuvinėtais kraštais. Dėvėta į apačią platėjanti delija ar pamuštinė su plačiomis rankovėmis, skirtingų proporcijų negu vyrų.. Moterys avėjo spalvotus smailius minkštus batelius.

Nuo XVI a. antrosios pusės didikų aprangai darė įtakos ispaniškas kostiumas – uždaras, sugeometrintos formos. Drabužiai buvo siuvami iš standžių tamsios spalvos audinių, pagyvintų balta apykakle, rankogaliais ir madingomis vertikaliomis apdailos juostomis.

KNYGŲ ĮRIŠIMAS
Rankraštinės ir pirmosios spausdintos knygos buvo labai puošniai įrištos. Įrišimas rodė savininko turtingumą, knygos vertingumą. Seniausi viršeliai buvo daromi iš ąžuolinių lentų, aptrauktų oda. Renesanso laikotarpiu, sumažėjus knygos formatui, vietoj lentų dažnai buvo imamas kartonas. Italų ir vokiečių knygrišystės įtakoje knygų viršeliai buvo puošiami dviem būdais – įspaudimu arba kaustymu. XVI a. pr. viršelių kraštai dažniausiai buvo puošiami lygiagrečiomis įrėžomis, tartum apvadais, o viršelių vidus dalomas įstrižinėmis linijomis į rombus, kurių tarpus užpildė lapų ar gėlių motyvas. Dažnai knygų viršelių kampai kaustyti kampainiais, o vidurys – gumburais. Lygų odos ar spalvoto aksomo paviršių gyvina apkaustų piešinys. Prie apkaustų derinamos ir knygų sąsagos.

SANTRUMPA
Renesanso menas, palyginti su gotika, ir Lietuvoje buvo daug gyvenimiškesnis. Jis kėlė humanistines idėjas, pasidarė prieinamesnis platesniems visuomenės sluoksniams (miestiečiams, pirkliams, amatininkams).

Renesanso laikotarpiu Lietuvoje buvo sukurtas taisyklingo miestų planavimo modelis. Gynybines pilis pradėta keisti rezidencinėmis pilimis ir rūmais. Buvo statomi renesansiniai kulto pastatai. Realizmo principais buvo grindžiama vaizduojamoji dailė. Joje daugiau dėmesio pradėta teikti žmogui. Religinės tematikos vaizdai pasidarė gyvenimiškesni. Daugėjo tapytų portretų, o skulptūroje – antkapinių portretinių paminklų ir medalių. Taikomojoje dekoratyvinėje dailėje buvo einama prie racionalių, nesudėtingų formų. Daug dirbinių buvo daroma iš tauriųjų medžiagų. Sumaniai buvo derinamas detalių ir dekoro ryšys su daikto visuma.

Vėlyvajame renesanse vyko atkakli politinė ir socialinė kova. Įsigalint kontrreformacijai, architektūroje ir dailėje stiprėjo manieristiniai reiškiniai.

Literatūra:
1.Tadas Adomonis, Klemensas Čerbulėnas “Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija”

2. “Realizmas ir humanizmas”

3. http://www.heritage.lt

4. Tarybų Lietuvos enciklopedija

5. http://muziejai.mch.mii.lt

Rašykite komentarą

-->