Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Reformacija mažojoje Lietuvoje

Autorius: Domas

Pagrindinis darbo tikslas trumpai apžvelgti pagrindinius reformacijos bruožus, pradžią, jos raidą ir poveikį LDK ir mažajai Lietuvai, daugiausia remiantis I. Lukšaitės darbais. Kaip reformaciją vystėsi Lietuvoje žvelgiant bendrame Europos kontekste.

Darbe naudota I.Lukšaitės Radikalioji kryptis Lietuvoje ir Reformacija LDK ir Mažojoje Lietuvoje XVI a. trečiajame dešimtmetyje – XVII a. pirmajame dešimtmetyje. Taip pat remtasi I. Kregždės Reformacija Lietuvoje.

REFORMACIJOS UŽUOMAZGOS LIETUVOJE

Lietuvą Renesanso ir humanizmo idėjos pasiekė beveik dviem šimtmečiais vėliau dėka Lenkijos karalienės Bonos Sforcos. Bona Sforca buvusi Milano hercogo Giovani Sforzos, humanistų globėjo duktė, globojusi humanistus. Reformacija (pertvarkymas) tai gilus XVI a. religinis sąjūdis, sukeltas tikinčiųjų sąžinės ir laisvos minties. Bendrai imant, pasak Kregždės, reformacija laikoma liaudies sąjūdžiu ir priskiriama prie pačių didžiausių pasaulio įvykių. Autoriaus nuomone, reformaciją sukėlė katalikų bažnyčios išsigimimas, paniekinęs ankstyvosios krikščionybės idealus, jos atitolinimas nuo liaudies. Reformacija siekė atnaujinti viduramžiais nugyventą Bažnyčią ir religiją, apvalyti ją nuo įsivyravusių blogų papročių. Reformacija atmetė Skolastikų sukurtas dogmas, mistiką ir religinį kultą, visą Romos Katalikų bažnyčios mokslą ir pačią sistemą. Krikščionybės pažinimo ir išpažinimo pagrindan padėjo Evangelijos tiesa.

Reformacija Lietuvoje , pasak autorės Ingės Lukšaitės prasidėjusi kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje jau buvo pradėjęs plisti Renesansas. Traktuojant jį kaip visuomeninį judėjimą, tai ji truko Lietuvoje apie šimtmetį nuo ( nuo XVI a. vidurio iki XVII a. vidurio). Autorės teigimu reformacija buvo apėmusi visus visuomenės sluoksnius, tačiau ne vienodu mastu.

Pasak Jokūbo Kregždės, renesanso ir humanizmo idėjos visose šalyse pasiekė tik visuomenės viršūnes, esą skelbiamos naujos idėjos plito privilegijuotųjų sluoksniuose ir jomis pasinaudojusi aukštoji katalikų hierarchija, karaliai, didikai, o nužemintųjų ir pavergtųjų luomų šios idėjos nepasiekusios.

Renesanso ir humanizmo ideologų skelbtus laisvės ir lygybės siekius, reformacija suvedė į tam tikrą politinę ir socialinę programą. Reformacija pasisakė už pilnutinį žmogų, kuris turi vadovautis savo proto galia ir Kristaus apreikštomis tiesomis. Reformacija, iškeldama naują sąžinės ir tikėjimo laisvės principą, atidarė duris žmonijai į laisvės, tolerancijos ir laimės šalį, gražindama žmonėms galvojimo ir tikėjimo laisvę. Reformacija atnešė galvojimo ir tikėjimo laisvę, dvasinę šlovę, švietimą ir kultūrinę pažangą. Tačiau, pasak, autoriaus Jokūbo Kregždės reformacija nebuvo tik religinis sąjūdis, tai buvęs valstybinis bei tautinis judėjimas, kuris esą buvęs nukreiptas prieš katalikybės universalumą, kuri nepripažinusi tautų skirtumo ir neigė nepriklausomybės idėją. Esą ji žadinusi liaudies tautinę savimonę ir esą reformacija atmetusi romėnišką kosmopolitizmą, pasisakiusi už tautines valstybes su savomis kultūromis, vietoje autokratijos ir despotizmo. – už demokratinę santvarką.

REFORMACIJOS PRADŽIA LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE

Lietuvos visuomenė reagavo greitai į Vokietijoje prasidėjimą reformaciją. Į reformaciją reagavo ir visa katalikų hierarchijos viršūnė. Bažnyčios vadovai ėmėsi stiprinti bažnyčios vidaus drausmę ir tvarką, buvo pradėti šaukti sinodai.. Reformacijos plitimą savomis priemonėmis taip pat bandė stabdyti Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis. Jis Lenkijoje išleido 1520, 1522, 1523, 1534 m. Ediktus, draudžiančius studijuoti Vitenberge ir kituose protestantiškuose universitetuose, vežtis iš ten knygas. Pasak Ingės Lukšaitės, tokie ir panašūs draudimai, bei bažnyčios provincinių bei vyskupijų sinodų nutarimai leidžia spręsti, kokiais keliais buvo laukiam reformacijos plitimo ir kaip buvo manoma į tai reaguoti, tačiau, pasak autorės šie duomenys esą netiesioginiai.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->