Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Reformacija Europoje

Autorius: Lukas

Reformacija (lot. reformatio – pertvarkymas) – didesnėje Europos dalyje XVI a. vykęs visuomeninis, politinis ir ideologinis judėjimas dėl religijos atnaujinimo ir viešpataujančios Katalikų bažnyčios pertvarkymo.

Reformacija davė pradžią protestantizmui – vienai svarbiausių greta stačiatikybės ir katalikybės krikščionybės krypčių, kuri apima daugybę savarankiškų tikėjimų ir Bažnyčių. Protestantizmas įsigalėjo Europos šiaurėje, kai kuriose Vidurio ir Vakarų Europos šalyse (Didžiojoje Britanijoje, Šiaurės Airijoje, Rytų ir Šiaurės Vokietijoje). Kitose Vidurio ir Vakarų Europos valstybėse (Olandijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje) įvairių formų protestantizmą išpažįsta maždaug pusė tikinčiųjų. Dabartinio protestantizmo ideologijos ir organizacijos ypatumus daugiausia lėmė jo atsiradimo ir raidos istorija.

Reformacijos tėvynė buvo XVI a. Vokietija.

Vokietijos ūkis ir visuomenė prieš reformaciją

XV a. ir XVI a. pradžioje Vokietija buvo gana nevienodo ekonominio lygio šalis.

Reino srityje ir Dunojaus aukštupio miestuose plėtojosi metalo apdirbimas (ypač ginklų gamyba), įvairios tekstilės pramonės šakos, Tirolyje, Harce ir Saksonijoje – kalnakasyba. Stambiausi pramonės centrai buvo Kelnas, Vormsas ir Achenas – vakaruose, Augsburgas, Niurnbergas, Ulmas – pietuose. Amatų gamyboje viešpatavo cechai, tik kalnakasyboje ir iš dalies tekstilės pramonėje jau plito manufaktūros.

Tuo metu Vokietija buvo svarbus tarptautinės prekybos centras, jungiantis Europos pietus su šiaure, pietvakarius su šiaurės rytais. XVI a. pradžioje Vokietijoje jau kūrėsi stambiosios bankinės – palūkaninės firmos, kurios iš dalies dalyvavo gamyboje (daugiausia kalnakasyboje), iš dalies buvo imperatoriaus ir stambių kunigaikščių kreditorės. Ypač garsėjo Fugeriai, kurių kapitalą sudarė milijonai talerių. Bet greta pažangių buvo ir atsilikusių sričių, ypač šalies centre, kurios nedalyvavo ne tik užsienio, bet ir vidaus prekyboje. Vokietijos verslininkystės centrai kūrėsi šalies pakraščiuose. Ekonominiu atžvilgiu jie buvo labiau susiję ne su vidaus, bet užsienio rinka. Todėl nė vienas Vokietijos miestas negalėjo pasidaryti šalies pramonės ir prekybos centru.

XVI a. pradžioje socialiniai santykiai Vokietijoje buvo labai sudėtingi. Beveik visi visuomenės sluoksniai buvo nepatenkinti valdančiosiomis feodalų viršūnėmis – kunigaikščiais ir aukštaisiais dvarininkais. Smulkieji bajorai – riteriai, – išradus šaunamuosius ginklus, prarado profesionalios raitininkų kariuomenės reikšmę ir pamažu nusigyveno. Riteriai su pavydu žiūrėjo į kunigaikščius ir dvarininkus, kurie valdė daug didelių dvarų.

Besiformuojančių buržuaziją – biurgerius (pasiturinčius amatininkus ir pirklius) – erzino kunigaikščių viešpatavimas ir aukštųjų dvasininkų turtai, didžiulės bažnytinės rinkliavos ir pinigų siuntimas į Italiją. Paprasti miestų gyventojai nekentė ir miesto aristokratijos, ir biurgerių bei feodalų. Gausiausią gyventojų sluoksnį – valstiečius – slėgė mokesčiai feodalams, vietiniams kunigaikščiams ir dešimtinė Bažnyčiai. XV a. pabaigoje valstiečiai pradėjo bruzdėti.
Pasaulietinė valdžia ir bažnyčia Vokietijoje

Vokietija buvo politiniu atžvilgiu susiskaldžiusi šalis – feodalinių valstybių ir savarankiškų miestų konfederacija. Silpstančią jos imperatoriaus valdžią mėgino sustiprinti Maksimilianas I Habsburgas (1493 – 1519). Jis bandė kurti centrines įstaigas, kuriom būtų pavaldūs visi luomai, taip pat ir stambieji feodalai, bet nesėkmingai. Naujasis imperatorius Karolis V (1519 – 1555) buvo kartu ir Ispanijos karalius. Jis svajojo apie pasaulinę valstybę ir ilgai

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8

Rašykite komentarą

-->