Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Realizmo poetika

Autorius: Antanas

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje prieita prie išvados, kad maištingų formos ieškojimų laikotarpis Lietuvoje pasibaigė. Dabar reikalinga autentiška krašto socialinių, politinių ir kultūrinių pokyčių išraiška. Kuo daugiau sugers literatūra šio istorinio momento realybės, tuo reikalingesnė ji taps visuomenei, kuriai knygų spinta vis dar tebėra nežinomas baldas, pasak Vaižganto.
Skirtingų idėjinių pakraipų žurnaluose kritika ėmėsi restauruoti klasikinio realizmo estetiką, grįsdama ją G.Flauberto ir G.de Maupassanto, arba V.Belinskio ir N.Černyševskio argumentais. Rašytojas privalo parodyti gyvenimą tokį, koks yra, nieko negražindamas. Nereikia nieko išgalvoti, o tik aprašyti tai, ką matai. Sukurti ryškius psichologinius tipus, natūralų dialogą, įtikinamai išplėtoti fabulą yra „daug sunkesnis uždavinys, negu prigalvoti įmantriausių palyginimų ir metaforų” (K.Korsakas). Stiliaus tobulumo rodiklis – paprastumas ir natūralumas (A.Vaičiulaitis).
Palinkusi į lyrinę saviraišką, lietuvių literatūra nebuvo išsiugdžiusi „epinio grožio pajautimo”, pasak V.Mykolaičio-Putino. Pasakojimo formose sutelkta tikrovę imituojanti, atspindinti, atkurianti galia priklausė nuo epinės struktūros tvirtumo: kiek vaizdas sugeria aplinkos detalių ir spalvų, ar tipiški veikiantys personažai, kaip plėtojasi veiksmas savo paties logika. Neutralaus stebėtojo pozicija, aiški distancija tarp autoriaus ir jo personažo, priežasties ir pasekmės logika motyvuotas veiksmas, objektyvaus pasakojimo tonas turėjo išplėtoti epines formas, būtinas kiekvienai nacionalinei literatūrai.
Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, proza anksčiau ar vėliau turėjo užgožti visus kitus žanrus masiniais tiražais ir atsistoti literatūros priešakyje, nes nė viena kita literatūros forma negalėjo lygintis su romanu panoraminio vaizdavimo apimtimi, personažų gausumu, nuosekliu psichinio judesio motyvavimu, veiksmo dinamika.
Ketvirtojo dešimtmečio lietuvių literatūroje romanas taip pat baudėsi tapti dominuojančiu žanru (1935-1936 m. išleista 45 romanai). Lietuviškų romanų srautas, pratrūkęs po „Altorių šešėly” sėkmės, rėmėsi daugiau ar mažiau europietiška epinio objektyvumo konvencija, garantuojančia pasakojimo žanrams savarankišką egzistavimą. Istorija turi pasakoti pati save. Tai uždara priežasčių ir pasekmių grandinė, judanti savaime nuo užuomazgos iki atomazgos. Čia viskas motyvuota, įvesta į loginę eigą, ir autorius jos negali pakeisti. Žmogus gyvena tarp daiktų, ir jie turi būti aiškiai matomi, nes tai jo egzistencijos dalis, o neretai ir tikslas. Detalių gausa, įvairovė, konkretumas – esminė epinio objektyvumo sąlyga. Žmogus gyvena laike, ir epika turi išreikšti jo trukmę kaip matomą ir apčiuopiamą dydį. Epinis romanas balzamuoja istorinį laiką su visomis kontrastiškomis smulkmenomis, absurdiškais akligatviais ir raidos dėsniais, atverdamas moralinę visuomenės sandarą nuo viršaus iki apačios.
Epinio pasakojimo formos, įsisavintos kaip būtinas stambiųjų žanrų standartas (K.Plačenio „Pulkim ant kelių”, 1936; V.Žilionio „Būdviečių mokykla”, 1938), disciplinavo lietuvių prozą. Įvykių ir charakterių saviraida sutelkė visus epizodus, vaizdus, detales į vientisą grandinę. Fabula nutiesė kontaktų tinklą tarp tolimiausių tikrovės sričių ir sujungė dešimtis likimų į vieną slinktį. Visažinio pasakotojo regėjimo taškas nustatė kūrinyje vieną stebėjimo, žinojimo ir vertinimo centrą. Pasakojimas įgavo tokio daiktiško reljefingumo, pulsuojančios pojūčių energijos, daugiaplanės perspektyvos (L.Tolstojaus mokykla), kad skaitytojui susidarydavo iliuzija – jis žvelgia pro atvirą langą į pačią tikrovę. Realizmas grįžo į literatūros avansceną kaip patikimiausias meninis instrumentas pažinti tikrovei, narplioti jos prieštaravimams, diagnozuoti visuomenės padėčiai.
Intensyvi Kauno valstybės dramos teatro kūrybinė veikla (6-14 premjerų per sezoną) taip pat reikalavo realistinių pjesių repertuaro, kuris domintų publiką tikroviškomis jos gyvenimo būdo reprodukcijomis. Tad simbolistinė misterija užleido sceną socialinių ir moralinių konfliktų dramai bei papročių komedijai, portretuojančiai nepriklausomos Lietuvos veikėjus.
Realizmo poetika brandina jaunos literatūros vaizdavimo galią ir garantuoja jai masinį skaitytoją bei žiūrovą, trokštantį atpažinti kūrinyje savo gyvenamąjį laiką ir patį save. Bet tokios poetikos standartai, susidarę jau XIX a. pasaulinėje literatūroje, neišvengiamai stumia besiformuojančios literatūros prozą ir dramaturgiją į jau žinomas pozicijas ar net gena epigoniškumo ratu. Romanai plečiasi – apima vis daugiau daiktų, įvykių, istorinių procesų, vis smulkiau aprašinėja ir komentuoja buvusį laiką, nes nėra vidinės šviesos, kuri suglaustų savo spindulyje begalinę empiriką, trykštelėtų virš fabulos ir personažų kaip gilioji prasmė. Iliustravimo funkcija nuolat tampa svarbiausia realistinės epikos užduotimi (pavaizduoti tai, kas buvo), ir tada personažo savijauta tik prisegama prie įvykių, kurie tumulais grūdasi pro šalį, ir tų įvykių stebėjimas tampa svarbiausiu charakterio vidiniu turiniu. Deterministinė veiksmo schema darosi bejėgė išreikšti vidinio pasaulio alogiškus procesus. Realizmo kriterijai, įsigalėję ketvirtojo dešimtmečio literatūroje, pristabdė lietuviško meninio savitumo paieškas.
Užspaudus Sovietų Sąjungoje literatūrinių srovių pliuralizmą, realizmas buvo dekretuotas kaip vienintelis teisingas kūrybos metodas, kritikuojantis buržuazinę santvarką ir teigiantis „socializmo statybą”. Priėmę šitą estetinę platformą (ją skelbė Maskvoje leidžiamas ortodoksinio marksizmo žurnalas „Priekalas”, 1931-1937), „Trečio fronto” avangardistai laikė svarbiausiu realizmo uždaviniu neigti viešpataujančią sistemą iš esmės ir vaizduoti ją žlugimo stadijoje. „Vienos klasės sutemų, o kitos apyaušrio laikotarpiais paprastai sąžiningiausieji rašytojai sukuria žlungančios klasės mene kritinį realizmą, kuris dažniausiai savo siekimus sieja su kylančios klasės ideologija ir savo idėjomis yra artimesnis jai negu žlungančiai klasei”, – rašė A.Venclova, almanacho „Prošvaistė” (1937-1940) redaktorius.
Marksistinės ideologijos kreipiamas į kategoriško neigimo ir demaskavimo uždavinius, realizmas anaiptol nebuvo vienalytis lietuvių literatūroje. Išliko gyva spalvingų buities aprašymų tradicija, besiremianti regioniniais tipažais, papročiais, kalbos intonacijomis (S.Čiurlionienė-Kymantaitė, I.Simonaitytė). Neišnyko didaktikos kryptimi tikroviškus vaizdus rikiuojanti moralizacijos tendencija, pagrįsta viltimi, kad esamą visuomenę dar galima pagerinti {P.Vaičiūno pjesės). Apsakymėliai ir apsakymai vaikams kone ištisai buvo kuriami realistinio aprašinėjimo maniera, stengiantis supažindinti jauną skaitytoją su kasdieninės aplinkos daiktais, lietuviško kaimo papročiais ir moralinėmis vertybėmis (P.Mašioto, S.Zobarsko knygos). Buvo kūrinių, kur tipiškuose charakteriuose ieškota tik psichologijos mįslių ar universalių būties problemų sprendimo (J.Grušo novelės). Iš kritiško stebėjimo ir smerkimo aistros atsirado satyrinis romanas, kurio pagrindiniai veikėjai – nusigyvenę dvarininkai, valdininkai veltėdžiai, politiniai aferistai (J.Marcinkevičiaus, T.Tilvyčio romanai). Kai kuriuose kūriniuose principinis kapitalistinės santvarkos neigimas užbaigiamas revoliucinių gyvenimo pertvarkymų plakatiškais šūkiais (P.Cvirkos, A.Venclovos romanai, K.Jakubėno, A.Rūko eilėraščiai). Lietuvių realizme ryškėjo orientacija į socializmo pozicijas, kuri netrukus taps privaloma visai literatūrai, įvedus Lietuvoje sovietinį režimą.
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė
(1886-1958)
Lietuvių modernizmo teoretikė (kn. „Lietuvoje”, 1910), kūrusi simbolistinio turinio poemas („Jūra”), Pirmojo pasaulinio karo metu pasuko į dramaturgiją, grindžiamą išorinių aplinkybių ir žmogaus elgesio priežastiniu sąryšingumu.
Įsitikinusi, kad lietuvių profesinio meno šaltinis yra tautosaka, Čiurlionienė-Kymantaitė kūrė pjeses vaikams iš liaudies pasakų, gausiai cituodama dainas, šokius ir žaidimus, personifikuodama gėrio ir blogio jėgas tradiciniuose trečiojo brolio kvailelio ir raganos įvaizdžiuose (Kuprotas oželis, 1918; Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių, 1932). Idealizuodama šviesų ir taurų valstietį, kaip lietuvių tautinio atgimimo atramą, dramoje Aušros sūnūs (1926) pakėlė jį į nacionalinio pasipriešinimo didvyrius. Pasiaukojimas tautiniams idealams rašytojai buvo gražiausia dvasingumo apraiška, išaukštinta viduramžių moralite primenančioje dramoje „Riteris Budėtojas” (1934).
Kasdieninė praturtėjusių buržua ir valdininkų buitis, suvokiami Čiurlionienės-Kymantaitės kaip antipodinė jėga aukštiems idealams netikėtai tapo brandžiausių jos kūrinių šaltiniu. Komedijoje Pinigėliai (1919) godūs giminaičiai šokinėja apie paralyžiuotą didelių turtų savininkę, nekantriai laukdami jos mirties, kaip ir B.Johnsono komedijoje „Volponė”. Pikta senė, tepripažįstanti kapitalizmo dėsnį „Pinigas yra gyvenimo esmė”, kiaurai permato jų užmačias ir stačiokiškai tyčiojasi. Tai nekeičia giminaičių elgesio, kurį diktuoja beviltiška padėtis (žydams vertelgoms praskolintas ūkis). Ligonio akivaizdoje jie meilūs ir geručiai, o tarp savęs riejasi kaip šunys dėl būsimo palikimo, nes kur tik pakvimpa pinigu, ten žmoguje išbunda grobuonis, anot autorės. Tuo dvigubo žmogaus veido demonstravimu ir laikėsi kūrinio komizmas. Dramaturgė įvaldė ironiškos charakteristikos karikatūrinį brėžinį, prisodrintą Lietuvos krašto socialinių ir psichologinių realijų, – pataikūniškas nusigyvenusių dvarponių saldžialiežuvavimas, atviraširdis tarnaitės – kaimo mergos stačiokiškumas, praturtėjusios gobšuolės – buvusios ūkininkės šiurpiai ramus net ciniškas žvelgimas į mirtį. Išėjusi aristokratizuotos lenkų stilistikos mokyklą (studijos Krokuvoje; pirmieji rašiniai lenkų kalba), dramaturgė stipriai tebejautė gruboko liaudiško frazeologizmo jėgą personažų replikose („juk paskendęs skolose kaip šuo purvuose – tik uodega ir liežuvis lauke”).
Čiurlionienė-Kymantaitė mėgo judrias mizanscenas, susietas į vientisą grandinę energingai judančio veiksmo, kuriam neįkyriai prisegta tam tikros moralinės tezės užduotis. Komedijoje Vilos puošmena (1932), panaudodama tradicinę nesusipratimų komedijos fabulą ir poetiką, išjuokė cinišką vakarietiško tipo intelektualų požiūrį į žmogaus prigimtį ir išaukštino moralines vertybes, kurių pergalė lemia pamokantį hepiendą. Komedijoje „Didžioji mugė” (1939), šaržuodama poniučių salono etiketą ir kalbos būdą (pati 1927 m. buvo įsteigusi savo namuose pirmąjį Lietuvoje literatūrinį saloną), dramaturge piršo patvarios šeimos idealą kaip išeitį iš parazitinės egzistencijos ir moralinės krizės, kurioje atsidūrė Kauno aukštoji valdininkija. 1941 m. parašė pirmąją lietuvišką dramą apie sovietines deportacijas Tie metai, kuri buvo paskelbta 1992 m.
Prityrusi Moliere’o komedijų vertėja į lietuvių kalbą Čiurlionienė-Kymantaitė mokėjo sutelkti dialoge svarbiausius veiksmo ir charakteristikos momentus. Ypač išraiškingas savo leksika ir intonacijomis jos tarminis dialogas, suteikęs nepakartojamo kolorito apysakai Šventmarė (1937), autentiškam vaikystės atsiminimų pasakojimui. XIX a. pabaigos Žemaitijos bažnytkaimis, jo charakteringi tipažai (ramus ir geraširdis klebonas, ambicinga klebonijos šeimininkė, jaunutis vikaras, Dievo motinos balsą girdinti sukta davatka), lietuvių nacionalinio judėjimo atgarsiai (žandarų kratos klebonijoje, uždraustos spaudos redaktoriai ir platintojai) atsiveria kaip margaspalvė panorama, sukurta objektyvaus aprašymo stilistika, kuri tik retkarčiais užkabina vidinę žmogaus savijautą. Autorinio stebėjimo taškai čia paskirstyti personažams, ir per jų dialogus, išmargintus pereito amžiaus leksika, tarminėmis lytimis, lenkiškais posakiais ir žydiška tarsena, lūžta visi fabulos įvykiai. Kiekvieną atsitikimą gyvai komentuoja vienas kitą pertraukiantys balsai, o kiekvieną ilgesnį pasakojimą lydi aštrios replikos, gyvas klausytojų reagavimas, tarsi viskas vyktų teatro scenoje. Apysaka skamba daugiabalsiu kaimo moterėlių klegesiu, netilstančiu net autorinėje kalboje, o sakytinio liaudies pasakojimo formulės turi nepakartojamo senoviškumo ir vaizdinės ekspresijos („būtų maniusi, būtų dangų su pakaušiu prakrušusi, žemę su užpakaliu išgrūdusi”). „Šventmarė” – vienas ryškiausių regioninės dvasios ir stilistikos kūrinių – parodė, kokia stipri tebebuvo pirmykščio, liaudiško substrato trauka net intelektuališkai išlavintoje rašytojo sąmonėje.
Sovietinės valdžios metais Čiurlionienė-Kymantaitė rašė poemas liaudies pasakų ir legendų motyvais („Giria žalioji”, „Vaiva”), teigdama šviesiuosius žmogaus pradus, kaip ir ankstyvesnėje kūryboje, kūrė romaną „Bundanti žemė” apie lietuvių tautinės inteligentijos formavimąsi. Išleido Rinktinių raštą tritomį (1956). Po mirties pradėti leisti „Raštai” keturiais tomais (1-3, 1986).
Petras Vaičiūnas
(1890-1959)
Gimstančio lietuvių profesionaliojo teatro veikėjas, pradžioj rašė simbolistinio turinio eilėraščius (Rasoti spinduliai, 1923; Tekanti saulė, 1925) ir alegorines dramas (trilogija Žodžiai ir atbalsiai, 1920-1924), skelbdamas patetiniu deklamaciniu stiliumi laisvės, tyros sąžinės, prometėjiško meno ir kūrėjo-antžmogio idėjas, sutvirtintas epigrafais iš F.Nietzschės ir J.Baltrušaičio kūrybos. Teatrinės sėkmės susilaukė tik realistinio plano komedija Tuščios pastangos (1926), kuri ir užangažavo autorių tapti pagrindiniu Kauno valstybės dramos teatro dramaturgu. Jis sukūrė arti 20 komedijų ir pjesių, laikydamas dramaturgiją tautos gyvenimo metraščiu ir moraline mokykla, diegiančia visuomenei taurius idealus.
Vaičiūno dramos kūriniai, nevaržomi griežtos konceptualinės mąstysenos, absorbavo daugybę Lietuvos padėties, viešpataujančio režimo ir naujos buities aktualijų: konfliktas su Lenkija, okupavus jai Vilniaus kraštą, dvarininkų pasipiktinimas dėl draskomų „senų bajorų gūžtų”, agitatorių kalbos nuo statinių turgaus aikštėje, apsivogusio ministro byla, autokratijos grasinimai „užčiaupti burnas” akiplėšoms rašytojams, švietėjo liberalo skundai – iš užsienio gabenami veisliniai eržilai, buliai, jorkšyrai, o „knygai nerandama skatiko…” Į teatro sceną pirmąsyk buvo išvesti nauji tipažai, išdygę jau nepriklausomos Lietuvos sąlygomis, – departamento direktorius, sprunkąs su pasiglemžtais pinigais į užsienį; politikuojantis kunigėlis, nusivelkąs sutaną dėl gražios žydaitės; filosofijos daktaras su cilinderiu ir fraku, neatpažįstąs savo tėvų – valstiečių; valdininko žmona, reikalaujanti dvaro už būsimą kūdikį; doras šeimos tėvas – bažnyčios ramstis, gaunąs pelną iš viešųjų namų. Gyvenamojo momento pulsas ir veikėjų galerija, jau išgarsinta teismo kronikose, teikė dirginančio aktualumo Vaičiūno dramos kūriniams – Patriotai (1927), Nuodėmingas angelas (1927), Stabai ir žmonės (1929), Prisikėlimas (1937), Tėviškės pastogėj (1941). Bet demaskavimas anaiptol nebuvo pagrindinis autoriaus tikslas. Vienoje pjesėje teigiamas personažas dailininkas kuria skulptūrą „Saulėtas prisikėlimas”, aiškindamas, kad ji vaizduos „prislėgtos dvasios, žmogaus svajonės” prisikėlimą. Toks „saulėto prisikėlimo” projektas įstatytas į kiekvieną Vaičiūno komediją ar pjesę. Todėl jos baigiasi doros ir teisingumo pergale ar bent laimės viltimi. Dramaturgas tikėjo, kaip ir S.Čiurlionienė-Kymantaitė ar K.Binkis, kad ir naujoje lietuvių socialinėje formacijoje atsiras pakankamai šviesių ir tvirtų žmonių, kurie nubrauks nuo Lietuvos veido piktžaizdes. Tik teigiamieji jo pjesių veikėjai – seni valstiečiai, prieškarinių laikų patriotai, užsispyrę idealistai menininkai ir advokatai, išsimokslinusios moterys ir iš kaimo atvykusios tarnaitės – ne tiek grumiasi su tais, kurie „per skriaudas, per apgavystes, per melą siekia medžiaginio lobio”, kiek stovi iš šalies, deklaruodami gražias idėjas ar skelbdami rūsčius pasmerkimus („Kaip jie prekiauja ta savo vadinamąja tėvynės meile, kokie jie niekšai”). Jų lūpomis skambėjo paties Vaičiūno moralisto balsas, subarantis ir pagraudenantis, tikintis pozityviaisiais tautos būties pradmenimis, kurie pagal lietuvių literatūros tradiciją dažniausiai nukeliami į kaimą.
Pjesės veiksmas dramaturgo buvo konstruojamas kaip painus intrigos žaismas, kuris turi išaukštinti kilnią idėją ir sutriuškinti jos antipodus. Veikėjai buvo tik tam tikrų socialinių jėgų, moralinių nuostatų, aktualių problemų emblemos, gavę šiokias tokias psichologines charakteristikas, todėl lengvai pasiduodą stumdomi į netikėčiausias atsitiktinumų peripetijas. Naudodamas dažniausiai meilės trikampio intrigą, kaip ir prancūzų dramaturgas E.Scribe’as, Vaičiūnas išgaudavo įtampos, atidengdamas paslaptį žiūrovams ir slėpdamas ją nuo veikėjų, išradingai plėtodamas veiksmą ties galutinio paaiškėjimo riba ir mikliai nukeldamas ją tolyn. Komiškas efektas plaukė ne tiek iš charakterių, kiek iš situacijos prieštaringumo: paaukštinto valdininko žmona puošia butą Lietuvos kunigaikščių portretais, nežinodama jų vardų; ūkininkaitis, molio motiejus, įtikinėja kaimo gražuolę turįs ją vesti dar prieš darbymetį, nes šiais metais nenusisamdęs mergos. Ypač daug humoristinių atspalvių rasta socialiniuose dialektuose: stačiokiška tarnaitės šneka ponų salone, darkyta aplietuvėjusio vokiečių profesoriaus kalba, lotyniškai lietuviškas ekskunigo žargonas. Teatro technika, kurią Vaičiūnas gerai pažino (vertė G.Hauptmanno, K.Hamsuno, F.Schillerio, M.Maeterlincko dramas), padėjo efektingai eksponuoti kad ir nelabai stiprias komizmo apraiškas, išplėtoti tezinę kūrinio struktūrą iki aštrių, neretai melodraminių įtampų.
Pokario metais, jau sunkiai sirgdamas, Vaičiūnas sukūrė aukšto minties polėkio, vidinės rimties ir aforistinio grakštumo eiliuotų miniatiūrų knygą Gyvenimo preliudai, kuri buvo išleista po mirties (1969).
Juozas Paukštelis
(1899-1981)
Studijuodamas 1923-1927 m. Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, priklausė „Šatrijos” meno kuopai, kuri orientavo jaunuosius literatus į romantinį pasaulėvaizdį. Pirmoje apsakymų knygoje Vidurnakčių baladė(1928) bandė jungti romantizuotą kaimo žmogaus jausmingumą su išsilavinusio inteligento leksika ir probleminiu mąstymu, nuslysdamas į egzaltuotą toną. Vėliau šios dvi sferos jo, kaip ir daugelio kitų prozininkų kūryboje, bus griežtai atskirtos.
Romanas Pirmieji metai (1936), pagrįstas inteligento abstrahuojančia mąstysena ir sąvokiniu kalbos būdu, plėtojasi kaip idealisto ir sumaterialėjusios visuomenės konfliktas, būdingas romantinei pasaulėjautai. Baigęs Kaune aukštuosius mokslus ir dar Grenoblio universitete pastudijavęs prancūzų kalbą, jaunas mokytojas, romano herojus, atvyksta į provincijos gimnaziją, pasišovęs, kaip ir P.Vaičiūno pjesių teigiamieji veikėjai, dirbti Lietuvai, auklėti jos jaunąją kartą kultūringais žmonėmis ir pačiam jokiu būdu nesuponėti. Bet gimnazijoje tebeviešpatauja carinių laikų instrukcijos, disciplinos kultas ir materialiniai mokytojų interesai. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo uždaroma mokinių lavinimosi kuopa ir klasėse verbuojami šnipai. Jaunasis mokytojas dar išdrįsta piktintis („kai smurtas iškyląs virš teisingumo, tada prasidedąs chaosas”), o kiti baikščiai taikosi prie naujo režimo. Vienas nuversto demokratinio bloko veikėjas išsimuša net į valdančios tautininkų partijos lyderius. Miklūs laviruotojai ir brutalūs karjeristai autoriaus škicuojami į niekingas ir komiškas figūras, o mokytoją idealistą gaubia taurumo dvasia. Vienose romano scenose Paukštelis išlaiko objektyvų ir kritišką stebėjimą, o kitose portretuoja tarsi pats save, grįžusį iš Grenoblio studijų į Kėdainių gimnaziją. Viena dalis politinių ir moralinių sąvokų ironiškai degraduojama, o kita dalis pakeliama ant pjedestalo. Tačiau inteligentinės kalbos klodas, dar gana siauras Lietuvoje, sunkiai davėsi diferencijuojamas į skirtingus polius, o pasakotojo pozicija, skylanti į idealizavimo ir smerkimo priešpriešas, diktavo romanui schematišką eigą. Todėl teigiamasis personažas, pakilęs virš chameleoniškos smulkmės, neįgavo dramatiškesnės išgyvenimų dialektikos, kuri konkretizuotų vos paženklintą problemą – kaip elgtis doram inteligentui autokratinėje sistemoje.
Du planai – socialinė panorama ir teigiamojo prado idealizacija – figūruoja ir brandžiausiame Paukštelio romane Kaimynai (1939). Tik jie neatšoka vienas nuo kito, o susilieja lyriškai nuspalvinto pasakojimo tėkmėje. Čia kategoriškai atsisakyta intelektualinės leksikos ir pamokančios autorinės pozicijos. Pasakotojas, apsuptas kaimo žmonių, jaučia, mato ir kalba taip pat, kaip šitie žmonės. Kaimo aplinkoje jam žinoma kiekvieno daikto vieta ir paskirtis. Klėtis kvepia grūdais ir šventintomis žolelėmis. Dirva ką tik suarta, papurusi, ir sėjėjas, peržegnojęs sėklą, pradeda berti grūdus „į šventą, juodą žemę”. Nakčia žemdirbys išeina į lauką ir klausosi, „kaip žvaigždės plevena…” Į šitą amžiną žemės darbų ir gamtos vyksmą, apgaubtą sakralinės pagarbos, įvedamas aukštas ir stambus, tvirtų rankų ir mėlynų akių vyras – liaudies dainose supoetintas laukų artojas. Jis plėšia kemsynus, verčia iš dirvos akmenis ir žino, kad „žemė gera žmogui”. Jam smagu sėdėti sekmadienio rytą savo troboje su baltais marškiniais, šventvakariais virkdyti armoniką, žvalgytis nuo savo laukų kalnelio – iš vienos pusės pušynas „viršūnėmis linkčioja”, iš kitos pusės upė nusitiesia „sidabrine juosta”. Tai poetinė kaimo žmogaus apoteozė, būdinga lietuvių literatūrai, papildyta šiame kūrinyje Paukšteliui itin būdingu optimistiniu gyvenimo pilnatvės jausmu („taip čia laisva, skaistu, kad norėtųsi skristi, sparnus pakėlus”).
Sukaupęs romane daugelį tradicinių kaimo buities poetizmų (folklorizuota kaimo moterėlių šneka, daina kaip psichinio vyksmo kulminacija), taip pat intymią ir dainingą pasakojimo intonaciją, artimą A.Vienuolio „Paskenduolei”, Paukštelis romantizuotą artojo personažą įstatė į realistiškai nubrėžtą naujo Lietuvos kaimo situaciją, jau netekusią patriarchalinio uždarumo. Bankai duoda paskolas besikeliantiems į vienkiemius, plėsdami dideles palūkanas. Valsčiaus agronomas patarinėja, kaip suskirstyti sėjomainos laukus ir pasistatyti trobesius. Tarp kaimiečių maišosi pienininkė ir felčeris. Atvažiuoja į tėviškę savo automobiliu departamento direktorius. Viena kita kaimo mergina jau šoka fokstrotą, pasidažo antakius, užsideda skrybėlaitę. Miestas vis labiau skverbiasi į kaimą, keisdamas jo papročius, moralę, net kalbos būdą. Jonas Lukna, darbštus ir savarankiškas ūkio šeimininkas, atstovauja naujajai Lietuvos ūkininkų kartai, kuri statosi namus skardiniais stogais, bet tebėra pririštas prie senųjų kaimo tradicijų ir etikos. Jis vengia banko kaip pražūties. Niekina poniškus apdarus ir poniškas manieras. Myli skaisčią mergelę tyrai ir dorai. Klauso motinos, kuri išardo jo vienintelę meilę neturtingai grytelninko dukrai, skardžiabalsei dainininkei. Veda nemylimą, supenėjusią merginą su didele pasoga, nes seserims reikia išmokėti dalis, o kaimynams grąžinti skolas. Tačiau neatsigula šalia jos klėtelėje, sužinojęs, kad ji yra pasidariusi abortą („Kas gali gyventi su ištvirkėle, kuri savo vaiką nužudė”). Romanas baigiamas elegišku pražudytos meilės ir pražudyto gyvenimo akordu, tarytum melancholiškas romansas. „Kaimo žmogaus jautrumas gėriui ir grožiui” – poetinė autoriaus idėja – negalėjo atsilaikyti prieš miestiškos civilizacijos ardantį poveikį, nusakytą priežastinės sekos realistiniais vaizdais.
„Kaimynai” atidengė tipišką lietuvių kaimiškojo romano struktūrą – lėta fabulos slinktis, uždaryta šeimos gyvenimo sferoje; žemės darbo ir etnografinės buities poetizacija; sodrus peizažizmas, išvedantis į gamtos beribiškumą, kuris darosi svarbiu psichinių išgyvenimų fonu ar net jų priežastimi.
Sovietiniais metais Paukštelis parašė romanų trilogiją: Jaunystė (1959), Netekėk, saulele! (1963), Čia mūsų namai (1969), taikstydamasis prie socialistinio realizmo reikalavimų. Epopėjinis kūrinio užmojis – pavaizduoti tautos kelią iš kapitalizmo į „socializmo pergalę” kaip istorinę būtinybę – nustūmė į šalutinius epizodus jausmingai poetišką pasakojimo toną. įsigalėjo socialinių tipų tapyba, grindžiama suabsoliutintų klasinių konfliktų logika, moralinių vertinimų priešpriešomis, teigiamo herojaus neklaidingumu (buvęs kaimo samdinys tampa stambaus kolūkio pirmininku), pasiekianti kartkartėmis klasikiniam realizmui būdingo vaizdų ryškumo, o neretai perdėm iliustratyvi ir schematiška.
Ieva Simonaitytė
(1897-1978)
Ryškiausia regioninio tipo realistė, pavaizdavusi Mažosios Lietuvos gyvenimo būdą, plėtojusi lietuvių pasakojimo meną dviejų nacionalinių kultūrų sankryžoje. Buvusiai kaimo siuvėjai ir Klaipėdos seimelio mašininkei, nebaigusiai jokios mokyklos, Klaipėdos krašto gyvenimas buvo vienintelė kūrybos medžiaga, šio krašto etniniai tipažai – vieninteliai jos herojai, šio krašto istorinis likimas – vienintelis kūrinių horizontas. Taip sako Vanaguose ar Pėžaičiuose – svarbiausias atskiro žodžio ar frazės kriterijus. „Mažvydas, Bretkūnas, Donelaitis ir t.t. Ką aš žinau! Gal aš jų tolima giminaitė”, – svarstė Simonaitytė, prisimindama savo motiną, kuri didžiavosi „esanti dar senųjų prūsų palikuonė”. Klaipėdos krašto sujungimas su Lietuva, išvijus okupacinę vokiečių kariuomenę, jai buvo lemtingas argumentas priimti sovietinę santvarką be svyravimų.
Rašydama pirmąjį romaną Aukštujų Šimonių likimas (1935), Simonaitytė jautėsi pašaukta suimti į meninį žodį Mažosios Lietuvos koloritą, istorinę atmintį, dvasinę substanciją. Jai rūpėjo užfiksuoti tai, kas matoma, – kaip lietuvininkai rengiasi šiokiadieniais ir šventadieniais, ką valgo ūkininkų ir liuosininkų šeimos, kokiomis žolelėmis gydosi, kaip švenčia krikštynas ir vestuves, – ir įžvelgti tai, kas nematoma: senųjų tikėjimų liekanas, rūstų moralumą, išdidžią laikyseną ateivių vokiečių akivaizdoje. Ji ieškojo lietuvininkų buities realijose nepakartojamo vaizdinio pigmento. „Aukštujų Šimonių likime” jurginais padabintas jaunosios žirgas ar laukų gėlėmis kvepianti bažnyčia reiškia dar kažką kita labai svarbaus ir lemtinga. Tai lietuvininkų genties buvimas, amžina jų teisė čia gyventi iš kartos į kartą. Buities realijos nemačiomis virto etninių vertybių poetiniais ženklais, o tų vertybių išsaugojimas darėsi psichinio vyksmo centru. Vaizdinio kolorito potekstėje glūdėjo nacionalinio imanentiškumo gynyba, kuri Simonaitytei, kaip ir Vydūnui ar Vaižgantui, atrodė svarbiausia literatūros pareiga. Ji instinktyviai suvokė, kad mažos tautos literatūra netektų savo pagrindo, nesvarstydama nacionalinės būties klausimų.
Poetizuodama patriarchalinę lietuvininkų buitį, kaip tautos patvarumo ir išlikimo būtinybę, Simonaitytė nujautė, kokia iliuzoriška yra ši lyrinė projekcija XX a. unifikuojančios civilizacijos ir didžiųjų imperijų vykdomos nutautinimo politikos verpetuose. Septynias garbingų lietuvininkų Šimonių kartas išnovija žiaurus likimas, atėjęs į Rytprūsius po 1709 m. siautusio maro kolonistų pavidalu. Jie užima geriausias lietuvininkų žemes, atvykę gyventi ne „kaip bernai, bet kaip ponai”. Lietuvininkai išstumiami iš gimtojo lizdo – taip prasideda nelaimingos „išvietintos” genties likimas. Šiapus ir anapus Nemuno užgęsta viena po kitos lietuviškos giminės, ir jų buvusias gyvenvietes teprimena seni kaimų pavadinimai, kurie taip pat bus pakeisti. Kiekvienas romano herojus yra paženklintas pralaimėjimo elegijos. Simonaitytė jautė besibaigiantį lietuvininkų genties laiką. Tai jos didysis išgyvenimas ir pagrindinis kūrybos motyvas, plėtojamas nuo pirmojo iki paskutiniojo romano (Paskutinė Kūnelio kelionė, 1971).
Simonaitytė rašė „Aukštujų Šimonių likimą”, turėdama prieš akis romano-šeimos kronikos su prologu ir epilogu modelį, populiarų vokiečių Heimatdichtung literatūroje, kurią ji gausiai skaitė. Tik šeimos kroniką ji išplėtė į visos genties istorinio kelio romaną, įvedusi į griūvantį Šimonių pasaulį likimą, didžiųjų epų veikiančią jėgą.
Įjungusi į savo kūrinių vyksmą (romanas Pavasarių audroj, 1938) nacionalinę savimonę, kaip dominuojantį pradą, Simonaitytė kartu buvo blaivi gyvenimo dialektikos stebėtoja ir socialinės santvarkos kritikė. Romane Pikčiurnienė (1953) ji su įniršiu ir sarkastišku pasityčiojimu laidojo išnaudotojiškų santykių sistemą. Pagal klasikinio realizmo tradiciją visos socialinės santvarkos blogis buvo sutelktas viename tipaže, kuris tapo kūrinio centru. Ji kūrė šaržišką „buožės” socialinės veiklos ir psichologijos hiperbolę, kaip A.Vienuolis romane „Puodžiūnkiemis”.
Pajungta romano redaktorių ideologiniams sovietinės valdžioj uždaviniams (pateisinti „buožijos” kaip klasės likvidavimo politiką), socialinė kritika Simonaitytės romane turėjo vis dėlto regioninį, psichologinį, istorinį atspalvį. Bušėje Pikčiurnienėje, prasimušusioje į „grossbauerius”, įkūnytas agresyvumo psichikos kompleksas, valdžios troškimas, bekompromisinis savo valios teigimas, nesiskaitant su kitų padėtimi ir interesais. Nuskurusio ūkininko duktė, atitekėjusi į apšepusį ūkį, įveda vokišką tvarką, nusižiūrėtą iš dvarų: „Kas valdo pasaulį? Tvarka valdo pasaulį, o lazda žmones. Visur reikia stovėti su lazda užpakalyje!” Atvirai ir žiauriai ji vykdo kapitalo ekspansiją – išvaržo kaimyną, nuvelka paskutinį švarką nuo badaujančio invalido, nusuka skolą savo seseriai.
Lietuvių literatūroje dar nebuvo tokios vientisos negatyviųjų žmogaus savybių – agresyvumo, neapykantos, godumo – psichologinė: projekcijos. Bušė Pikčiurnienė pirmasis personažas, kuriame realizuotas absoliutus žmoniškumo vertybių susinaikinimas – masinių žudynių ir deportacijų laikotarpio psichologinė pasekmė. Autorei pavyko sukurti išnykstančios socialinės sanklodos ir neišnykstančio žmogaus agresyvumo simbolį.
Dviejų tomų romane Vilius Karalius (1939, 1956) šeimos santykiai buvo svarbiausias konfliktų, emocinių įtampų, refleksijų branduolys, o šeimos istorija – chronologinė pasakojimo seka, kaip ir kituose kūriniuose. Šeimos patvarumas atstovavo senajam lietuvininkų gyvenimo būdui, o šeimos irimas sutapo su nacionalinės sąmonės žlugimu (romano finalas). Tik „Vilius Karalius” buvo vienos kartos romanas, tos kartos, kuri gimė paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje, buvo išvaryta į Pirmojo pasaulinio karo apkasus ir grįžo į namus žiauriai sužalota, be tikėjimo ir vilties. Dvidešimtmečiai lietuvininkai, romano herojai, persiėmę „prarastos kartos” pasaulėjauta: gyvenimas sudužęs, vertybės išnykę, žmogus bereikšmis, kosmosas tuščias. Jų elgesyje ir kalboje įspaustas panašus nervingos įtampos, išdidaus vienišumo, ašaringo jautrumo kodas, kaip ir E.Remarque’o ar E.Hemingwayaus romanuose, kuriuose pirmą kartą iškilo „prarastos kartos” tipažas.
Pradžioje lietuvininkams, tolimo Vokietijos pakraščio gyventojams, Europa dunksojo kaip tolimas fonas, sekmadieninių pasiskaitymų įdomybės, nieko nekeičiančios jų ramioje buityje. Bet visuotinė mobilizacija išveda kaimo vyrus iš uždarų sodybų ir meta į bendrą Europos įvykių verpetą.
Martynas Karalius skuba į frontą, bijodamas, kad tik be jo nesibaigtų karas. Pabuvusiam ties Verdenu, jau „viskas griūva, viskas, kas žmonių rankų padaryta, kas gamtos sutverta, sunaikinama”. „Ak, kada išauš ta diena, kada tie bus kariami, kurie dar norės karo”, – šūkteli senoji Karalienė, žvelgdama į sužalotą sūnų.
Karas išardo ne tik lietuvininkų gyvenimo uždarumą, bet ir jo moralinius nuostatus. Šeima darosi nestabili – Karalių Marė meta vyrą, karo invalidą, ir susideda su mūrininku. Dievobaiminguose Karalių namuose vyrai, grįžę iš fronto, jau nebegieda giesmių, o keikiasi. Čia nebesilaikoma ir švento giminės įstatymo – nevok. Jaunoji Grėtė Karalienė važinėja į kaimyninį žemaičių miestelį, likusį kone be žmonių, ir gabenasi iš ten plytas, čerpes, nejausdama jokio sąžinės graužimo. O Vilius Karalius tiesiog iš tvartų ar ganyklų išsivaro žemaitėlių gyvulius, kurie paskui gabenami į badaujančius imperijos miestus. Garbingi Karalių namai jau ne lietuvybės tvirtovė, o vokiškos agresijos („Drang nach Osten”) forpostas. Viliui Karaliui nė į galvą neateina, kad jis apiplėšia tokius pat lietuvius, kaip jis pats, o iš trimečio sūnaus reikalauja, kad kalbėtų tik vokiškai. Tai jau ne žmogiškų santykių šventovė, kaip buvo senųjų Karalių laikais, toli prieš karą, o namų gyvybės gesimas ir genties merdėjimas.
„Svarbiausia: aš atradau save ir kažkaip nejučiom stebėjausi savimi”, – rašė Simonaitytė vienoje iš savo autobiografijos knygų. Tą pačią savybę – suvokti save – ji suteikė ir pagrindiniams romano „Vilius Karalius” herojams. Ne aprioriškai nustatyta, kieta, nesikeičianti žmogaus pozicija, įtvirtinta „Pikčiurnienėje” kaip pokario dogmatiškos mąstysenos komiškasis atspindys, o žmogaus vidinis prieštaringumas ir mįslingumas, žmogaus egzistencija kaip „neužbaigtas projektas” buvo romano gyvybinė arterija. „Viliaus Karaliaus” autorei jausmo nežinomybė tapo pačiu svarbiausiu dalyku. Ji ne tiek analizuojama, kiek nujaučiama ir sugestionuojama kaip neapčiuopiamas, kintantis objektas. Romano herojai ne tiek aktyviai veikia, kiek stebi save ir kitus, mąsto, jaučia. Bet jie negali vienas kitam atverti savo būsenų – to neleidžia šio krašto papročiai ir išdidus charakterių uždarumas. Viską reikia slėpti savyje ir pačiam vienam išgyventi tyloje. Menamoji kalba, moderni literatūros psichologizacijos priemonė, šiame romane atsirėmė į žymiai gilesnį žmogaus psichikos supratimą. Čia jau minima pasąmonė ir valios kontrolei nepasiduodantis vidinis balsas, figūruoja nujautimas kaip reikšminga žmogaus dvasinio gyvenimo jėga: motina žino, kad jos sūnus jau nebegrįš iš karo. Čia iškyla praeitis kaip nepakartojama kiekvieno žmogaus vidinė teritorija, į kurią jis nuolat pasitraukia, bėgdamas iš dabarties konfliktų, ieškodamas gerumo kriterijaus ar vilties. Čia savarankišku procesu tampa minties eiga, pilna vingių ir pauzių, įnešanti į romano būriškų herojų psichiką inteligentiško refleksyvumo.
Menamoji kalba, iš tolo imituojanti herojaus vidinę kalbą, protarpiais pereina į vidinio monologo fragmentus, kurie neišsivysto į vientisą pasakojimo konstrukciją, būdingą XX a. moderniajai prozai. Martynui Karaliui, grįžtančiam iš Verdeno tėviškės laukais, viskas maišosi traškančioje galvoje: užgriuvę apkasai, ligoninė, brolis Vilius su piemenuko botagu rankoje, būgnų ir patrankų dundėjimas. Haliucinacijos ir sapnai nepripažįsta pastovių erdvės ir laiko kontūrų. Virš Maso upės dega tiltas, juo bėga brolis Anskis, nešdamas didelį vežimo ratą, ir griūna bedugnėn kartu su tiltu. Pats Martynas kažkur rieda žemyn „kaip naujai išrastas šovinys”, tuoj atsitrenks ir subyrės. Sutrešusiame ąžuole stovi pulko dirigentas ir kairėj rankoj – trumputėje, išaugusioje tarsi iš ausies – laiko dirigento lazdelę, o Verdeno šarvuočiai kaip šernai knisa ir verčia ąžuolą. Atsipeikėjęs iš košmariškų vizijų, Martynas pats klausinėja ir pats atsakinėja, ginčijasi su savimi. Sąmonės maišatis, pilna siurrealistinės netvarkos ir konvulsiško ritmo, vis dėlto netampa vieninteliu regėjimo tašku ir pagrindiniu vyksmu, kaip vidinio monologo romanuose, o atsiduria realių aplinkybių tinkle, kur greta stovi, kalba ir veikia kiti personažai pagal savo santykių bei natūralaus suvokimo logiką. Menamoji kalba tai persiima subjektyvių jutimų vibracijomis, tai pereina į greta stovinčio pasakotojo užuojautą ir emocingus komentarus, tai pasuka į objektyvios informacijos toną. Ji įeina į bendrą realistinio vaizdavimo – tiesioginių aprašymų, dialogų, apibendrintų charakterių – sistemą.
Simonaitytės pasakojime nėra užbaigtų likimų, charakterių, situacijų, o tik begaliniai perėjimai iš vienų būsenų į kitas, grįžimai atgal, svyravimai. Tai kintamoji srovė, efektingai įvesta į lietuvių realizmą. Ji sugriauna charakterių statiškumą: neleidžia jiems ilgiau pasilikti tose pačiose pozose, o greitai gena vis į naujus išgyvenimus. Būties kintamumas, sudarantis potekstinį kūrinių centrą, nulėmė ir pasakojimo judrumą, nebūdingą panoraminėms kompozicijoms. Banguoja personažo savimonė, tuo pačiu banguoja ir joje atsispindintis aplinkos vaizdas. Kibirkščiuoja dialogai – priešingų jėgų susidūrimas. Meistriškai plėtojamas dviejų kalbų – lietuvių ir vokiečių – kontrapunktas, vienintelis toks lietuvių literatūroje. Plačiu mastu įteisinamas stilistinis daugiabalsiškumas (liaudiški pasakojimai apie aitvarus ir vokiečių klasikų citatos, lietuvininkų spaudos ištraukos ir bažnytinės giesmės), atliepiantis įvairiasluoksnę romano sandarą. Rašydama savo romanus ir autobiografinės trilogijos knygas (…O buvo taip, Ne ta pastogė, Nebaigta knyga, 1960-1965) dviejų nacionalinių kultūrų sankryžoje, ji sujungė į nepakartojamus pavidalus skirtingo mentaliteto, jausenos ir meninės saviraiškos tipus. Realistinio buitinio pasakojimo tradicija, maitinama Klaipėdos krašto senoviškų sakytinių žanrų, Simonaitytės kūryboje transformavosi į dinamišką psichologinį vyksmą, artimą XX a. prozos menui, neprarasdama panoramiškumo, smulkių aprašinėjimų ir ansamblinių dialogų, ramios chronologinės įvykių eigos – šitų epinės tradicijos teigiamybių ir minusų.
Fabijonas Neveravičius
(1900-1981)
Lietuvos kariuomenės karininkas, kilęs iš Žemaitijos bajorų, talentingas S.Žeromskio, W.S.Reymonto, J.Kureko, L.Tolstojaus, G.Orwello romanų vertėjas, ėmėsi kurti, jo žodžiais, „psichologiškai pateisinamą literatūros personažą” ir „iš veikalo idėjos išplaukiantį siužetą” anapus kaimo buities ir tautosakos šaltinių, įprastų lietuvių realizmui.
Pirmajame romane Dienos ir naktys (1935) Neveravičius vaizdavo naują lietuvių literatūroje moters tipažą: išdidžią ir savarankišką studentę, kuri pati apsisprendžia atsiduoti mylimam vyrui, o tekės tik tada, kai pati galės save išlaikyti. Ji jaučiasi esanti laisva asmenybė, viena pati sudarinėja savo gyvenimo planus ir valingai juos realizuoja. Intelektualinė leksika, įvesta į herojės savistabą, atspindi komplikuotos sąmonės procesą, nepriklausomą nuo išorinių aplinkybių („nusikratyti mistiško nebūties jausmo likučių”), bet neįgauna individualizuotų intonacijų, o nusvyra į patetišką retoriką („jausmo vandenynas apsiautė jos būtybę”). Romano stilistika blaškosi nuo saloninių pokalbių apie gyvenimo prasmę iki iliustratyvinių Kauno ponijos balių ir liumpenproletariato skurdo aprašymų, nerasdama vientiso tono.
Neveravičiaus frazė, linkusi į abstrahuotą refleksiją, įgavo plastinio konkretumo ir emocinio bangavimo, atgręžta į žemaičių bajorų gyvenseną romanų cikle Blaškomos liepsnos (1936), Erškėčiai (1938). Vaizdas žiedžiamas iš intymiai jaučiamų dvaro buities ir kultūros realijų – ant sienos tamsūs protėvių portretai, personažų kalba išadyta lotyniškais posakiais, laukais lekia smagi rogių vilkstinė „kadig” su orkestru iš dvaro į dvarą, šaudo pridengtos vėduokle spinduliuojančios gražuolių akys, rafinuota kurtuazija, dvikova senoviškais kardais, medžioklė su skalikais, panterų kailiais pridengti karietų žirgai, prasikaltęs sūnus plakamas ant persiško kilimo, šėlstantis bajoras tempia žydelį, pririštą prie arklio uodegos…
Per tą gyvą statulų alėją kilo laiptais išsigaišinę svečiai. Kur senesnieji bajorai – su kontušais, karbatinėmis apykaklėmis, plačias kelnes susikišę į geltonus batus, nors netrūko ir frakuotų puošeivų, it įvairiaspalviai drugiai besisukiojančių, prancūziškai gargaliuojančių. O konfederatų jaunimas daugiausia buvo apsivilkęs mėlynais, auksu išsiuvinėtais žiuponais, susijuosęs diržais su skambančiomis rinkelėmis, su fantazija užsidėjęs ant galvų karmazinines kepures su povų plunksnomis.
Vaizdinis sluoksnis, neįprastas lietuvių kultūrinei tradicijai, išsaugotas Žemaitijos didžiūnų memuaruose ir lenkų grožinėje literatūroje {H.Sienkiewicziaus ir W.S.Reymonto romanai), skleidžiasi lengvais potėpiais, žarstomas šuoliuojančio veiksmo, kuris nepalieka personažų stebėjimo nuošalėje, o meta įvykių verpetan. Neveravičius kūrė epopėjinę panoramą, būdingą klasikinio realizmo poetikai, – didžiulė laiko apimtis (nuo Baro konfederacijos iki 1831 m. sukilimo pralaimėjimo), socialinis visuomenės skerspjūvis (karalius ir senatoriai, magnatai ir baudžiauninkai, miestelėnai ir studentai), svarbiausių epochos idėjų inventorizacija (žemės ūkio progresas, baudžiavos panaikinimas, išdraskytos valstybės atkūrimas). Slenkanti nuo vienos istorinio įvykio viršūnės iki kitos, bet paliekanti centre tris Žemaitijos bajorų Skirgailų generacijas, toji panorama nėra statiška. Lenkiškas epopėjinio romano modelis, Neveravičiui itin artimas, reikalavo nuotykio. Autorius mokėjo jį regzti ir grakščiai įpinti į didžiųjų istorijos įvykių audinį, sukurdamas nuolatinį įtampos siūbavimą. Karo mokslo žinovas, išstudijavęs ano meto ginklus ir taktiką, ypač išraiškingai piešė batalines scenas, įsijausdamas į lekiančio į atkištus durtuvus raitelio šiurpą ir įniršį.
Neveravičiaus romanuose nuotykis turi istorinę ir psichologinę motyvaciją. Ne itin sudėtingose Skirgailų charakteristikose pagautas pramuštgalviškas laisvo bajoro šaunumas, ambicingas užsispyrimas, šeimos garbės jausmas, graužiantis nesusitaikymo nerimas ir „maišto pradai”. Pareiga tėvynei – svarbiausias žemaičio bajoro elgsenos principas, viską nustelbiantis („Pajuto, jog jame vėl atsirado kažkas , kuždąs jam, kad pareigos valanda atėjo”). Karta po kartos eina į sukilimus prieš Rusijos imperiją, vedama „atstatytos tėvynės regėjimo”, prarasdama dvarus ir vienintelius palikuonis. Senas tėvas, tik ką paleistas iš kalėjimo, prisako sūnui: „Stok į keršytojų eiles ir neužmiršk, kad tavo gyslose teka didvyrių kraujas…” Motina drąsina išeinantį į sukilimą sūnų: „Būk tvirtas!”, o sužadėtinė didžiuojasi, kad jos mylimasis krito mūšio lauke kaip didvyris.
Lietuvos bajorija, atskelta nuo tautos kamieno jau „Aušroje”, iškeikta ir sušaržuota, Neveravičiaus romanuose iškilo kaip vienintelis sluoksnis, kuris nesusitaikė su prasidėjusia rusų okupacija ir nesijautė Varšuvoje kaip savo tėvynėje, kuris prisiėmė atsakomybę už išdraskytos valstybės likimą, buvo kupinas pasiaukojamo idealizmo ir ryžto „vaduoti Tėvynę iš pančių”, o kartu pasmerktas kruviniems pralaimėjimams ir bejėgiškumo savijautai („Kam begyventi, jei didis tikslas, kuriam buvau save paskyręs – žlugo?”), patiriantis kančią, meilę ir mirtį, – visas žmogaus likimo šioje žemėje peripetijas. „Blaškomų liepsnų” ir „Erškėčių” autorius įvedė į lietuvių prozą naują tautos būties klodą, kaip ir I.Simonaitytė, remdamasis daugiau literatūriniais šaltiniais, o ne pirmaprade, nežinoma patirtimi, kurdamas išdidaus nesusitaikymo ir nerimastingo bruzdėjimo emocinę nuotaiką, o ne ryškiai individualizuotus tvirtus charakterius.
Pokario metais vienas iš lietuvių rezistencinės santaros kūrėjų (Anglijoje leidžiamo žurnalo „Santarvė” redaktorius) ir pavergtų tautų kongresų dalyvis Neveravičius išleido tik vieną apysakų rinkinį Dienovidžio sutemos (1949), tęsdamas savo pirmojo romano sunkoką intelektualinę stilistiką, analizuojančią kuriančios asmenybės psichologinius ir moralinius konfliktus.
Petronėlė Orintaitė
(1905-1999)
Baigusi 1929 m. Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakultetą, mokytojavusi įvairiose Lietuvos vietovėse iki 1944 m., jautėsi savo kilme ir blaivia analitine mąstysena priklausanti „zanavykams realistams”, kuriems „grožinė kūryba yra ne tik meninė autoriaus saviraiška, bet ir prievolė išreikšti gyvenimo tiesos gabalėlį”.
Malonybinų žodelių, jaukių kaimo peizažų ir logiškos sekos eilėraščiuose pritildžiusi savo aštriai mąstantį intelektą („Vingių vingiai”, 1930; „Dirvonų dukterims”, 1939; „Legendų liepsnos”, 1986), Orintaitė tik prozoje realizavo probleminio mąstymo potencialą, pagrįstą „šatrijiečiams” būdingomis idealizmo ir moralumo nuostatomis. Ji pirmoji ėmė svarstyti moters padėties ir pašaukimo klausimus jau nepriklausomos Lietuvos sąlygomis, reikalaudama, kad moteris rinktųsi dvasinio tobulėjimo, o ne turtėjimo kelią, kad liktų savarankiška, nepriklausoma „nuo vyro algos”, kad taptų „mąstančiu ir veikiančiu visuomenės nariu “, aktyviai dalyvaujančiu visose politinio ir kultūrinio gyvenimo srityse (paskutiniajame Seime – nė vienos moters).
Pirmajame apsakymų rinkinyje „Iš sostinės” (1932) šalta ir paslaptinga moteris, atstūmusi visus miesto „donžuanėlius”, deklaruoja: „Man ir yra didžiausias užgavimas, kai į mane žiūri vien kaip į pataitę…” Ji – „subrendęs žmogus, lygus su kitais”, trokštąs „apimti savy visą pasaulį”, todėl „gašlus pažvelgimas ar gestas” žeidžia jos žmogiškąjį orumą.
Tezinis deklaratyvumas romane Paslėpta žaizda (1934) pasitraukė į moralinių kriterijų potekstę, kur tik retkarčiais prasimuša griežta teologinė argumentacija (vyro ir moters kūnų susijungimas – dieviškoji komunija, artėjimas per prigimties paslaptį į Dievą). Romane paprastu ir ramiu tonu dėstoma šiokiadieniška vienos moters gyvenimo istorija, nusileidžianti (pirmą kartą lietuviškame kūrinyje) į šeimos intymių santykių sritį ir kaupianti vis didėjančią moters nelemtį. Naivi ir gležna mergaitė, laukianti meilėje dviejų sielų susijungimo palaimos, ištekėjusi atsimuša į kietą vyro charakterio uždarumą, egoizmą ir vienvaldiškumą. Ji norėtų „atgaivinti Dievo kibirkštį savo vyro širdy”, bet ji seniai užgesusi. Ji trokšta tapti motina, bet vyras nepakenčia „bliovimo naktimis” ir priverčia pasidaryti abortą. „Domicėlės galva nulinko žemyn lyg perdeginta smilga…” Po to žmonos pareigos jai pasidarė „grasios ir įkyrios”, ji nebegalėjo atsiliepti į jo geismą, ir intymūs santykiai su vyru purtė ją bjaurastimi. Santuoka iširo, neatsiradus tarp dviejų žmonių dvasinės jungties, bet romano herojė iš gležnos plaštakės virto skausmo nudeginta, subrendusia pasipriešinimui moterimi.
Vaizduodama moters savivokos procesą, Orintaitė gana gausiai naudojo psichologines ir moralines sąvokas, plėtodama pasakojimą kaip intelektualinį emocinį savęs pažinimo aktą. Lyčių poliariškumas, atsiveriantis mažiausiose smulkmenose (vyras ir moteris – uždaros planetos, tolstančios viena nuo kitos), vienijo ir teikė dramatinę įtampą šitam analitiniam pasakojimui.
Romane Daubiškės inteligentai (1937) lakoniškas Orintaitės pasakojimas išsišakojo į egzaltuotą gimnazisčių kalbėseną („Maldingai šnabždančioms lūpoms sekdavo savo širdies pasakas”), satyrinę provincijos miesto panoramą (vietinis laikas – „Tada, kai inžinierienė sidabrinę lapę buvo pirkusi”), fatališkos meilės – neapykantos melodramatiškas scenas (mylinti moteris nesutinka būti vienu iš daugelio sekso objektų, ir vyras nusižudo), nusigyvenusių donžuanų ir nuobodžiaujančių poniučių pašnekalus, virstančius įterptinėmis novelėmis. Bet probleminis kūrinio branduolys liko tas pats: mergina pamilsta „ligi paskutinio širdies lašo”, bet nenori „aklai nustoti savęs” ir tapti „vyro vergu”; ji stiepiasi į svajonių, siekimų, idealų horizontą, o vyrui pakanka „paviršiaus, daiktinio pasaulio”; ji reikalauja iš vyro atsiverti ligi dugno, bet tas nebeturi ką atverti – „dvasinis gaivališkumas” užakęs „dulkėtame laike” („Slinko dienos, šėmos ir niūrios, viena kitą vienodu pilkumu sugerdamos, jokio ryškesnio brūkšnio vidun neįbrėždamos”). Tačiau romano finalas – reformistinis: sumiesčionėjęs herojus ateina klausytis paskaitos apie žmogaus renesansą ir užsirašo studijuoti universitete…
Orintaitė aiškiai girdi skirtingus žmonių balsus, mato smulkius aplinkos daiktus ir gana plačią erdvę, kur juda daug figūrų. Ji moka subalansuoti personažo savijautos raišką su objektyviu aprašymu ir kritiška analize. Jos sakiniai – trumpi, zanavykiškai tikslūs, be puošmenų, siūbuojantys nuo idealistinio polėkio iki ironiško kirčio (akėtbernis, veiklūnas).
Egzodinė Orintaitės proza – apsakymų knygos „Marti iš miesto” (1948), „Grožvylės meilė” (1955), istorinis romanas „Erelių kuorai” (1976) – jau neturėjo ankstyvesnio probleminio aktualumo. Gimtojo krašto gamtos, buities, istorijos reminiscencijos pinasi su prarasties, ilgesio, įpareigojančių pamokymų motyvais (kai tik Lietuva taps laisva, tuoj pat grįžk į savo žemę, kur viskas bus išdeginta). Vaizdo faktūra pastebimai išbluko, pasidavusi tėviškės regėjimų idiliškam grožiui. Tik memuarinių apybraižų knygoje Liepalotų medynuose (1971) jos žodis atgavo daugiabalsiškumą, realistinės imitacijos ir įtikinamumo galią, piešdamas žaižaruojantį V.Krėvės portretą. Su meile ir supratimu ji parašė ir knygą apie savo mokslo drauge S.Nėrį Ką laumės lėmė (1965), apeidama, tiesa, poetės tragiškos meilės istoriją, psichologiškai paruošusią ją ideologiniam lūžiui.
Realistinėje lietuvių prozoje Orintaitė sąmoningai brėžė feministinę kryptį.
Liudas Dovydėnas
(1906-2000)
Savamokslis, husarų pulko bibliotekininkas, savo pirmąsias noveles apie Lietuvos kariuomenės savanorius ar emigraciją į Braziliją rašė ekspresionistiniu P.Tarulio stiliumi – metaforizuoti peizažai, netikėti epitetai, kapoto sakinio ritmika („Cenzūros leista”, 1931). Hamsuniško klajūno moterų viliotojo poetiškais monologais apie vienintelę gyvenimo vertę – šią akimirką buvo išmargintas romanas Ieškau gyvenimo draugo (1934-1935). Tačiau bendrą kūrinio sandarą nusvėrė ramus chronologinis pasakojimas, telkiantis empirinę faktūrą iš įvairiausių sričių, kad susidarytų naujo Lietuvos gyvenimo koloritas ir visumos pojūtis, būtinas romano žanrui. Atsišakojusiuose epizoduose matome dvarponį, verčiantį valstietį apeiti keliais ežerą už jo pievon įleistą arklį, mokyklos vedėją, spėjusį pabuvoti visų valdančių partijų aktyvistu, tėvų komiteto susirinkimą, svarstantį pašalinti ar ne iš darbo netekėjusią mokytoją, laukiančią kūdikio. Čia ir maištaujančio studento kalba jaunimo gegužinėje: „Ką veikti mums, driskiams, ką kalbėti tada, kai kunigaikščiai ir vadai už mus mąsto ir sprendžia?” Poetas, entuziastingai rašąs eilėraščius bet kuriai organizacijai, ir principingas kritikas, apsiginklavęs Plechanovo ir Kogano citatomis kaip šarvais. Pokarinio skurdaus kaimo ir buržuazėjančio miesto panoramines nuotraukas suriša jaunos mokytojos gyvenimo istorija: ji leidžia savo pinigais neturtingą vaikiną studijuoti į Vieną, o jo pamesta, keliasi į Kauną valdininkauti. Moteris trokšta gyvenimo draugo, bet kaime nuotaka renkamasi pagal materialinius išskaičiavimus („reikia pinigų, reikia arklio”), o ir mieste „dabar žmogus ne žmogus, o prekė, vekselis”. Tačiau jos ilgesio ir nusivylimo išgyvenimai netapo psichologinės traukos centru, telkiančiu apie save margaspalvę medžiagą, ir ji pasklido į šalis, aprašinėjama bėgliu, vienodu, referatyviniu sakiniu.
Žymiai sodresnis romano Broliai Domeikos (1936) pasakojimas, audžiamas vien iš kaimo buities realijų. Miestelių atlaidai, skambantys elgetų giesmėmis, eržilų žvengimu, bernų pasigyrimais. Šimtamečio senioko pasakojimai apie degančius pinigus. Budynių giedojimai vidurnaktį, primenantys „graudžią, siaubingą raudą”. Ūkininkų ambicingo pasipūtimo ir rungtyniavimo scenas (vienas didžiuojasi skardiniu tvarto stogu, kitas eržilu) sujungia komiška dviejų brolių bylinėjimosi dėl pražudyto gaidžio, jų nusigyvenimo ir susitaikymo fabula. Kapitalistiniam grobikiškumui (skolinantis pinigus teismo išlaidoms, tenka pasirašyti vekselius dvigubai didesnei sumai) čia priešpriešinamas naivus senosios valstiečių kartos tiesumas, pasitikėjimas kaimynu, noras padėti bėdoje. Gamta iškyla kaip visų kaimiečio poelgių ir išgyvenimų paralelė, kaip skaisčiai paprastas grožio jutimas („Paukšteliai sidabru gieda”, – sako seniokas), teikiantis santūraus poetiškumo spalvingam ir lanksčiam sakiniui. Išorinių detalių ir psichinių situacijų tikroviškumas romane nežymiai pastūmėtas į žaismės plotmę, kurią gaubia atlaidaus humoro ir graudesio nuotaika.
1940 m. aktyviai įsijungęs į sovietinės valdžios politinę ir administracinę veiklą (Liaudies seimo
narys, pirmininko pavaduotojas, Švietimo komisariato aukštas pareigūnas), Dovydėnas vos išvengė sušaudymo pirmosiomis hitlerinės okupacijos dienomis. Parašė dokumentinę šaržiškų charakteristikų knygą „Užrašai” (1943), atsisveikindamas su savo simpatijomis socializmui. Vokietijoje, atsidūręs perkeltų asmenų stovykloje, tęsė beletrizuotų dokumentinių apybraižų žanrą („Žmonės ant vieškelio”, 1949), pasakodamas šiurpias lietuvių gyvenimo istorijas dviejų okupacijų sanvartose („Jeigu dangus norėjo sužinoti, ką gali pakelti žmogus, šitai tikriausiai jau sužinota mūsų kančiomis”).
Meniškai našiausia Dovydėnui buvo buitinio realizmo tradicija, į kurią jis grįžo apysakose Per Klausučių ūlytėlę (1952), Naktys Karališkiuose (1955), apsakymų knygoje Pašiurpo mano velnias (1974). Gimtojo krašto ilgesys prikėlė iš atminties gimtojo krašto vietovardžius, tarmines lytis ir leksiką, motinos iškeptos duonos kvapą, kaimynų veidus, vestuvinių šokių trankų smagumą, kai net „kaimyno šulinyje vanduo verda”. Vaikystės regėjimai, pilni naivaus poetiškumo (vasaros naktį berniokas skaičiuoja žvaigždes ir ženklina virvutės mazgeliais), įsilieja į šienapjūtės darbų linksmybę ir kaimo šnekorių pasakas, kurios liejasi, viena kitą pertraukdamos, nepavargstančios fantazijos ir pratrūkusio sodraus žodžio fejerverku. Pati pasakojimo situacija („Palauk tu, Simonai, ar tau dega, aš baigsiu pasakoti…”) tampa dažnai vieninteliu dabarties veiksmu, o liaudiška gražbylystė – stilistikos modeliu, kaip ir A.Miškinio „Žaliaduonių gegužėje”. Jaujoje, tik prisnūsk, ir pasirodo pinčiukas – „barzda tokia rudai deganti, kaip gera venta, padėta ant ardų”. Iš Čedasų ežero išlipa žvejai arklio kojomis ir vienplaukės merginos. Medžių viršūnėmis nulekia miškinis – „jam visi keliai atviri”. Jei susapnuoji pašiurpusį velniuką – lauk nelaimės. Senojo kaimo tikėjimai, prietarai, įsivaizdavimai, būti ir pramanyti atsitikimai – savotiškas kultūrinis anstatas, atplyšęs nuo socialinės tikrovės determinizmo, leidžiantis atsiskleisti liaudies žmogaus dvasiniam grožiui. „Dega žmogaus širdis, pažvelgus į dangaus aukštybes” – mąsto jauna moteris, keliaujanti į Šiluvos atlaidus, o mergaitė net pravirksta, pagauta nakties gražumo („Kad labai gera”). Joninių naktį drąsus vyras, išeidamas ieškoti paparčio žiedo, pasako: „aš tik viršūnėlė svyruonėlė, o mano šaknys giliai, toli bočių, prabočių praeituos laikuos”. Vyrauja šviesių jausmų gama, plazdanti link ekstazės („Ar tai stebuklas, ar tai laimės sapnas”), nukelta anapus realaus laiko, atausta aukštaitiškomis pašaipomis ar lotynėmis, kad neatrodytų per daug idiliška.
Imituodamas liaudiško sakytinio pasakojimo tonaciją ir išsišakojimus („Ar aš nepasakiau. Kaip čia galėjo būti, nejaugi aš užmiršau”), Dovydėnas vengia griežtų fabulinių konstrukcijų. Jis lengvai šokinėja nuo vieno įvykio prie kito, grįžta atgal, išlaikydamas emocinio įspūdžio vientisumą nedidelėse veiksmo atkarpose (šienpjovys pasakoja vieną iš nepabaigiamų istorijų, o tuo metu sužvengia arkliai, dvi didelės žvaigždės nukrenta „tiesiai į žalius medžius”). Bet neretai autorius užsimiršta šmaikščių pasakymų, epitetų, hiperbolių, vaizdingų veiksmažodžių putojančioje gausybėje, kuri darosi pernelyg retoriška ir statiška. Geriausiai pavykę kūriniai yra paremti arba vientisa poetine vizija (apysaka „Naktys Karališkiuose”), arba gilumoje paslėptu dramatišku įvykiu (apysaka „Pašiurpo mano velnias”).
Naujų spalvų ir intonacijų įgavo sakytinio pasakojimo stilistika Dovydėno knygose Pašiurpo mano velnias, Vasaros vidudienis (1979), kur senųjų išeivių – Pensilvanijos angliakasių – kalboje susikryžiuoja gimtoji tarmė („O tu, obalala, kogi tu atsidusai?”) ir lietuviško liežuvio iškreiptos angliškos frazės („Čia pry kontri, mergela”), kur lietuviškos kaimo kultūros balsas prasimuša pro įprastą per kelis dešimtmečius amerikietiškų saliūnų, šachtų, depresijų sluoksnį („kur yra mano žvaigždė?.. Ar ji ten, viršum Garstupio kalnelio, žiba vis tokia pat, skaidri lyg ašara, ar ji atsekė mane čionai, viršum kaminų, padūmavusio dangaus?”)
Dovydėnas sukūrė vaikams gyvo veiksmo, judraus ir vaizdingo žodžio pasakų knygą „Karaliai ir bulvės” (1973).
Jonas Marcinkevičius
(1900-1953)
Nuteistas 10 metų kalėti už dezertyravimą iš Lietuvos kariuomenės į Lenkiją, pradėjo rašyti Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, vaizduodamas kriminalinių nusikaltėlių ir liumpenproletariato pasaulį („Sukaustyti latrai”, 1931-1932). Tapęs rašytoju profesionalu, turėjo paskubomis kurti vieną romaną po kito, piešdamas įvairius tautos priespaudos ir išlaisvinimo kovos etapus – nuo baudžiavos iki nepriklausomybės paskelbimo („Mes ateinam”, 1936; „Kražių skerdynės”, 1938; „Baudžiauninkai”, 1940). Stokodamas istorinės medžiagos epochos koloritui, išplėtojo judrią intrigą, kuri lengvai kaitaliojo veiksmo situacijas ir rišo krūvon didžiulį veikėjų būrį. Negaudama specifinių laiko ir buities realijų, pasakojimo stilistika darėsi lakoniška ir skubri, tinkama bet kuriai temai, o svarbiausia – greitam veiksmo judėjimui.
Sensacingos intrigos (su nužudymais ar savižudybėmis) ir nugludintos laikraštinės kalbos romaną, adresuotą masiniam skaitytojui, Marcinkevičius pritaikė socialinės panoramos ir socialinės kritikos uždaviniams. Romane Jis turi mirti (1937) garsaus gydytojo sūnus, vedęs pralobusio ekonomisto dukrą ir pasišovęs į politinę karjerą, nužudo merginą, pagimdžiusią jo dukrą ir grasinančią keršyti. Per šią kriminalinę istoriją atidengiama dviejų kartų ir dviejų gyvenimo sampratų konfrontacija, kurioje nebėra taikios išeities. Senasis gydytojas kitados šaukė į barikadas „dėl visų nuskriaustųjų” ir „visą gyvenimą ėjo tiesiai”, būdamas tik toks, „kokiu jį vertė būti sąžinė ir įsitikinimai”. O sūnui, perėjusiam kelis fakultetus, terūpi smagus gyvenimas, švari reputacija ir būsimoji karjera. Jis mušasi į valdančios tautininkų partijos oratorius ir publicistus, skelbdamas, kad Kauno universitetas yra bolševikų lizdas, kad būtina griežčiausia kova su „nevalstybiniu gaivalu”. Pasibaisėjusi agresyvaus egoizmo ir plėšikiško grobimo banga, senoji idealistų karta, dabar profesionaliai daranti abortus patvirkusioms poniutėms, liūdnai svarsto: „Ar tokią Lietuvą mes kūrėme? Ar dėl tokios mus stumdė po kalėjimus ir niekino dauguma tų pačių lietuvių?” Idėjinės deklaracijos ir socialiniai kontrastai ištirpdyti staigiuose veiksmo posūkiuose, todėl kūrinio neslegia statiški aprašymai, gana gausūs lietuviškuose romanuose.
Psichologinė veiksmo motyvacija, kitur tik apytikriai brėžiama, romane Benjaminas Kordušas (1937) buvo tiksliai išvystyta iki mažiausių smulkmenų ir tapo viso kūrinio ašimi. Net kūrinio leksika ir frazeologija prigludo prie vaizduojamos aplinkos, kad susidarytų viską aprėpiantis objekto vientisumas, būdingas realistinei prozai, kaip ir A.Vienuolio apysakoje „Vėžys”. Romanas – vieno socialinio sluoksnio kritiškas skerspjūvis. Benjaminas Kordušas – senosios Lietuvos dvarininkijos komiška ir tragiška figūra, telkianti savyje jos istorijos atsiminimus, aristokratinius įpročius ir ambicijas, palūžusią psichiką ir neprisitaikymą prie naujų gyvenimo sąlygų. Dvaro tvarte – kelios perkarusios karvės, kumetyno stogai įlūžę, burokai supilti rūmų kambariuose, o vienintelei tarnaitei dvarininkas užsakinėja pietus pagal Paryžiaus restoranų meniu. Tebegyvena „gerų laikų” reginiais: dvare lieknutės kambarinės, šiltadaržyje palmės, išplakti valstiečiai bučiuoja pono ranką. Didžiuojasi, kad jo giminėje teka „Sapiegų kraujas”, ir jaučiasi įžeistas, kad duktė drįsta šnekėtis su „mužiko” sūnumi. Tačiau pats paslapčiomis turi girdyti geru vynu kietasprandį ūkininką, kad paskolintų pinigų kasmetiniam baliui, atiduodamas už tai ariamos dirvos ar pievos gabalą. Benjaminas Kordušas čia tviskėte tviska bajorišku honoru, „neužmiršęs nė vienos didingos praeities dulkelės”, čia vėl pasijunta esąs „visų apleistas elgeta”. Tokiais impulsyviais siūbavimais laikosi šio charakterio psichologinė logika, besiblaškanti tarp didybės manijos ir bejėgiškumo isterikos, nuolat atsidurianti komiškuose konfliktuose su realybe. Benjaminas Kordušas putoja apmaudu: dvare nėra ką patiekti padoriems pietums, o naujakurys, 14 ha savininkas, skerdžia riebią kiaulę ir išlaiko 5 karves. Benjaminas Kordušas negali patikėti savo akimis, kad „mužikiška” Lietuva turi tokius augalotus policininkus, kad Kauno gatvėse laksto naujausios markės automobiliai, kad dvarponiams valdžia nei iš šio, nei iš to išmoka didžiules kompensacijas už išparceliuotas žemes. Ir vis tiek atkakliai tebelaukia sūnų, Varšuvos pulkininkų, kad grįžtų su lenkų kariuomene ir nuvarytų nuo žemės naujakurius. Atvykus antstoliui išvaržyti dvaro, jis nusišauna koplyčioje su protėvių karstais. Benjamino Kordušo charakteris, jungdamas psichologinį savijautos tikrumą su šaržiška autorinio stebėjimo linija, iškilo kaip išraiškingas žlungančios klasės simbolis, kaip piktas atsisveikinimas su Lietuvos dvarų polonizuota kultūra.
Parašęs romaną „Nemunas patvino” (1939) apie buvusių savanorių susikirtimus su smetonine valdžia, Marcinkevičius be jokių idėjinių lūžių ir sąžinės skrupulų perėjo į tarybinės literatūros kūrėjų gretas, įvedus Lietuvoje sovietinę valdžią. Karo metais kartu su lietuviškos divizijos kariais nužygiavo nuo Volgos iki Klaipėdos, aprašydamas kovas reportažų ir apsakymų knygose „Atkeršysiu” (1942), „Kario pasakojimai” (1952), taip pat pjesėje „Kavoliūnai” (1947). Apysakoje „Audronė Normantaitė” (1952) bandė vaizduoti psichologinius konfliktus steigiant kolūkius Lietuvos kaime ir susilaukė griežtos kritikos.
Stipriai jausdamas įvykio dinamiką ir gyvenamojo momento kritišką įtampą, Marcinkevičius lietuvių epinio pasakojimo tradicijai suteikė veiksmingumo.

Rašykite komentarą

-->