Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Realizmo poetika

Autorius: Antanas

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje prieita prie išvados, kad maištingų formos ieškojimų laikotarpis Lietuvoje pasibaigė. Dabar reikalinga autentiška krašto socialinių, politinių ir kultūrinių pokyčių išraiška. Kuo daugiau sugers literatūra šio istorinio momento realybės, tuo reikalingesnė ji taps visuomenei, kuriai knygų spinta vis dar tebėra nežinomas baldas, pasak Vaižganto.
Skirtingų idėjinių pakraipų žurnaluose kritika ėmėsi restauruoti klasikinio realizmo estetiką, grįsdama ją G.Flauberto ir G.de Maupassanto, arba V.Belinskio ir N.Černyševskio argumentais. Rašytojas privalo parodyti gyvenimą tokį, koks yra, nieko negražindamas. Nereikia nieko išgalvoti, o tik aprašyti tai, ką matai. Sukurti ryškius psichologinius tipus, natūralų dialogą, įtikinamai išplėtoti fabulą yra „daug sunkesnis uždavinys, negu prigalvoti įmantriausių palyginimų ir metaforų” (K.Korsakas). Stiliaus tobulumo rodiklis – paprastumas ir natūralumas (A.Vaičiulaitis).

Palinkusi į lyrinę saviraišką, lietuvių literatūra nebuvo išsiugdžiusi „epinio grožio pajautimo”, pasak V.Mykolaičio-Putino. Pasakojimo formose sutelkta tikrovę imituojanti, atspindinti, atkurianti galia priklausė nuo epinės struktūros tvirtumo: kiek vaizdas sugeria aplinkos detalių ir spalvų, ar tipiški veikiantys personažai, kaip plėtojasi veiksmas savo paties logika. Neutralaus stebėtojo pozicija, aiški distancija tarp autoriaus ir jo personažo, priežasties ir pasekmės logika motyvuotas veiksmas, objektyvaus pasakojimo tonas turėjo išplėtoti epines formas, būtinas kiekvienai nacionalinei literatūrai.
Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, proza anksčiau ar vėliau turėjo užgožti visus kitus žanrus masiniais tiražais ir atsistoti literatūros priešakyje, nes nė viena kita literatūros forma negalėjo lygintis su romanu panoraminio vaizdavimo apimtimi, personažų gausumu, nuosekliu psichinio judesio motyvavimu, veiksmo dinamika.
Ketvirtojo dešimtmečio lietuvių literatūroje romanas taip pat baudėsi tapti dominuojančiu žanru (1935-1936 m. išleista 45 romanai). Lietuviškų romanų srautas, pratrūkęs po „Altorių šešėly” sėkmės, rėmėsi daugiau ar mažiau europietiška epinio objektyvumo konvencija, garantuojančia pasakojimo žanrams savarankišką egzistavimą. Istorija turi pasakoti pati save. Tai uždara priežasčių ir pasekmių grandinė, judanti savaime nuo užuomazgos iki atomazgos. Čia viskas motyvuota, įvesta į loginę eigą, ir autorius jos negali pakeisti. Žmogus gyvena tarp daiktų, ir jie turi būti aiškiai matomi, nes tai jo egzistencijos dalis, o neretai ir tikslas. Detalių gausa, įvairovė, konkretumas – esminė epinio objektyvumo sąlyga. Žmogus gyvena laike, ir epika turi išreikšti jo trukmę kaip matomą ir apčiuopiamą dydį. Epinis romanas balzamuoja istorinį laiką su visomis kontrastiškomis smulkmenomis, absurdiškais akligatviais ir raidos dėsniais, atverdamas moralinę visuomenės sandarą nuo viršaus iki apačios.
Epinio pasakojimo formos, įsisavintos kaip būtinas stambiųjų žanrų standartas (K.Plačenio „Pulkim ant kelių”, 1936; V.Žilionio „Būdviečių mokykla”, 1938), disciplinavo lietuvių prozą. Įvykių ir charakterių saviraida sutelkė visus epizodus, vaizdus, detales į vientisą grandinę. Fabula nutiesė kontaktų tinklą tarp tolimiausių tikrovės sričių ir sujungė dešimtis likimų į vieną slinktį. Visažinio pasakotojo regėjimo taškas nustatė kūrinyje vieną stebėjimo, žinojimo ir vertinimo centrą. Pasakojimas įgavo tokio daiktiško reljefingumo, pulsuojančios pojūčių energijos, daugiaplanės perspektyvos (L.Tolstojaus mokykla), kad skaitytojui susidarydavo iliuzija – jis žvelgia pro atvirą langą į pačią tikrovę. Realizmas grįžo į literatūros avansceną kaip patikimiausias meninis instrumentas pažinti tikrovei, narplioti jos prieštaravimams, diagnozuoti visuomenės padėčiai.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16

Rašykite komentarą

-->