Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Realizmas XIX a. Vakarų Europos literatūroje

Autorius: Gabrielė

Onorė de Balzakas

Amžiaus idėjos ir faktai. – Su ketvirtuoju XIX a. dešimtmečiu romantizmas blėsta. Nuo idealaus dvasinio pasaulio žmonių akys nukrypsta į materialų žemės pasaulį. Fantastines svajones pakeičia rūpestis kasdiene duona ir kova dėl jos.

Naują dvasią plėtotis paskatina gamtos mokslu pažanga, filosofija, socialinis gyvenimas. Šitų sričių gyvenimo naujovės pakeičia ir literatūros veidą. Technikos išaugimas duoda ne tik naujų siužetų, bet ir naujų žodžių – techninių. Darvinizmas literatūrai duoda naujų temų: kova dėl būvio, paveldėjimo klausimai, prisitaikymas prie aplinkos…

Mokslo išradimai davė naują darbo jėgą – mašiną. Didėja prekyba su kolonijomis, plečiama pramonė, statomi fabrikai, kuriami didmiesčiai. Susidarė turtingų ir neturtingų klasės, darbdaviai ir darbininkai, kapitalistai ir proletarai. Socialinė nelygybė ir būvis literatūrai turėjo didžiausios įtakos: davė naujų siužetų, naujų charakterių, naujų problemų ir tendencijų. Tiesioginiu būdu grožinei literatūrai daug mažiau įtakos padarė religijos klausimai, bet pačiame gyvenime jos reikalai buvo aktualūs.

Apie amžiaus vidurį sustiprėjo religinė kova keliais frontais. Materialistai ir pozityvistai kovoja ne tik su dvasininkais, bet iš viso su religija. Įrodinėja, kad Evangelijos tik mitai, o Kristus tebuvęs kartais kilnus žmogus, kartais apsimetėlis ar silpno proto.

Nors amžiaus antroje pusėje bažnyčia centralizuojama, disciplinuojama, bet didelė dalis mokslininkų yra aiškioje pozityvizmo įtakoje. Jie duoda toną visam šio amžiaus gyvenimui ir literatūrai.

Literatūra – Literatūra nebeieško vaizdų ir idėjų fantazijos pasaulyje; ji nusileidžia į kasdienį realų gyvenimą, kuriame, pasak pozityvistų, eina kova dėl būvio. Mažiau juos domina gamta, daugiau žmonių gyvenimas: darbininkai – proletarai ir jų skurdas, kapitalistai išnaudotojai ir jų prabanga, valstiečiai mažažemiai, baudžiauninkai, o iš antros puses dvarininkai. Šita socialine antiteze yra mėgstamoji literatūros sritis. Parodomas ir žmogus, nauju amžiaus idėjų pagautas.

Šita literatūra gavo realistinės literatūros vardą (res – daiktas).

Realistinė literatūra nori vaizduoti tokį gyvenimą, koks jis yra, vaizduoti objektyviai, nerankiojant „gražių” ir „negražių” paveikslų, nerodant savo nuomonių ir jausmų; vaizduoti su visomis smulkmenomis. Dėl to iš rašytojo reikalaujama dabar ne lakios fantazijos, bet sugebėjimo pastebėti gyvenimą.

Šio amžiaus rašytojai stipriausiai išplėtoja romaną ir novelę. Vietoj romantinio nuotykių romano išaugo socialinis romanas (Č.Dikensas, I. Turgenevas), papročių romanas (O. de Balzakas, G.Floberas, Gi de Mopasanas), psichologinis (F.Dostojevskis), istorinis (L.Tolstojus), natūralistinis romanas (E.Zola).

Šiame amžiuje literatūroje skirtini du periodai – realistų ir natūralistų. Pirmieji žmoguje pastebi ir dvasinių pradų, antrieji tik fiziologiją (kūną). Realistine kryptis yra ankstyvesnė, kiek susijusi su romantizmu, be aiškių mokslinių tendencijų; natūralistinė vėlesnė (maždaug paskutinis XIX a. ketvirtis Vakaru Europoje) aiškioje pozityvistų įtakoje.

Onorė de Balzakas (1799-1850)

Prancūzų pirmuoju realistu laikomas O. de Balzakas, nors jis rašė dar pačiame prancūzų romantizmo įkarštyje. Jis naujo tipo rašytojas – literatas, amatininkas, literatūros „katorgininkas”.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->