Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Raganų medžioklė

Autorius: Kristina

Bažnyčia ir raganų persekiojimas. Ankstyvaisiais viduramžiais daugelis teologų tvirtino, kad raganos ir blogosios dvasios gyvenančios tarp žmonių. Bet katalikų bažnyčia tai paneigė kaip pagoniškus prietarus. Pvz.: Prancūzijoje nuo IX a. už raganos sudeginimą grėsė mirties bausmė. Tuo metu Bažnyčia tvirtino, jog tas, kuris tiki, kad raganos ir troliai galį sukelti vėtrą ir audrą, skraidyti ir susitikinėti su velnių, yra klaidatikis pagonis. Tačiau XV a. bažnyčia pakeitė savo požiūrį. Istorikai nurodo keletą šio pasikeitimo priežasčių.

Viduramžiais buvo sukurti atskiri teismai, kurie turėjo išaiškinti ir nuteisti eretikus. Vėlyvaisiais viduramžiais šie inkviziciniai teismai taip pat ėmė teisti raganas ir burtininkus. Buvo tvirtinama, kad burtininkai bendrauja su velnių, o velnio garbinimas prieštaravo bažnyčios mokymui. Todėl su jais reikėjo kovoti. Bausmė – sudeginimas ant laužo. Kovai su kitaminčiais vadovavo specialus vienuolių ordinas, dominikonai. Yra manančiu, kad dėl celibato vienuoliai ėmė neapkęsti moterų ir dėl to jas persekiojo. Dėl nuolatinių maro epidemijų sustiprino žmonių tikėjimą raganomis, nes juk kažkas turėjo buti kaltas dėl masinių mirčių.

1480 m. išleista knyga „Raganos kūjis“ atspindėjo oficialią bažnyčios nuomonę. Ten buvo teigiama, kad raganos ir burtininkai iš tiesų egzistuoja. Tokiai popiežiaus nuomonei pritarė Liuteris ir Kalvinas. Jie abu rėmė raganų persekiojimus.

Manoma, kad priežastis, dėl kurių po 1550 m. sustiprėjo raganų persekiojimas slypinčios ano meto visuomenėje. Išaugus gyventojų skaičiui, reikėjo išmaitinti daugiau burnų. Todėl daugelis bijojo elgetų, kurių tarpe moteris dažnai būdavo aršiausios.

Raganos ir burtininkai dažnai buvo kaltinami dalyvavimu seksualinėse orgijose su velniu. Jie turėdavo atsakyti už kaimynų mirtį, vyrų impotenciją, blogus orus, žalą paseliams ir visas kt. negandas. Tardomieji dažniausiai prisipažindavo, dėl visko ko buvo kaltinami, nes jos kankindavo, be to bet kurio atvejų jie būdavo sudeginami ant laužo, taigi prisipažinimas palengvindavo kančias. Kartais kaltinamieji įduodavo kt., kad patys išvengtu kankinimų, o kartais pasitaikydavo savanoriškų prisipažinimų. Žmones menkai išmanė psichines ligas, tad, tikriausiai, buvo sudeginta daug psichinių ligonių.
Dvasininko pamokslas apie raganų darbus. Tokie pamokslai buvo sakomi bažnyčiose norint įbauginti tikinčiuosius.

Velnias sudarė su kai kuriais žmonėmis sutartis ir nurodė jiems žodžius ir ženklus. Tereikia jiems duoti ženklą bei ištarti žodį – ir velnias pasirengęs padaryti viską, ko tik jie nori, taigi velnias imas kerėtiškųjų darbų, kai raganos to pageidauja. Imk pavyzdį, ir tu tai suprasi. Kuomet ragana nori sukelti audrą arba krušą, ji ima šluotą, įbeda į upelį ir šluota teškia vandenį sau per galvos: taip ir pasidaro kruša. Tačiau nuo vandens taškymo per galvą ir nuo žodžio kruša kilti negali. Bet velnias, vos tik pamatęs tokį ženklą ir išgirdęs žodį, ten, ore ir vėjyje, stoja raganai padėti ir sukelia audrą. Ką gi, pasakys kas nors, o aš tuo visiškai netikiu. Aš tikiu, kad pakanka man persižegnoti, ir kas man toji ragana. Neturi jos tokios galios, – tai neišmintingos kalbos. Mes gi savo akimis matome, kad taip iš tikrųjų būna. Žinoma, ne jos tai daro – tai tiesa – daro ne jos, bet velnias jų pageidavimu gali tai padaryti, sykį jau jis pamato ženklą ir išgirsta žodį, kurio jas buvo išmokęs.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->