Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Raganos – lietuvių mitinės būtybės

Autorius: Felicija

Iš visų ,,nepaprastų” žmonių Lietuvoje labiausiai buvo žinomos raganos. Sakmių apie jas ,,Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų kataloge” užregistruota apie 150, o iš viso, apytiksliais duomenimis, – arti tūkstančio. Visose Lietuvos etnografinėse srityse žinomos sakmės, kuriose pasakojama, kaip raganos, o drauge su jomis ir smalsusis bernas skrenda į susirinkimus, kaip jos mėgina pakenkti gyvuliams ir žmonėms, Joninių rytą atima karvėms pieną, kenkia žmonėms vestuvėse, šunim ir žvirbliu paverčia savo vyrą, užjodinėja arkliais paverstus bernus ir t.t. visos šios sakmės turi pastovius tradicinius siužetus. Kai kurios, pavyzdžiui, ,,Šunimi ir žvirbliu paverstas vyras”, savo meninėmis ypatybėmis labai artimos pasakoms. Apie raganas daugiau, negu apie kitas mitines būtybes, pasakojami yvairūs memoratai, ypač apie jų kenkimą žmonėms ir gyvuliams. Pasitaiko sakmių apie raganų plukdymus ir deginimus, kuriuose nesunku įžiūrėti tikrų įvykių atspindžius.

Sakmės apie raganas mažai teturi nacionalinių bruožų – gerokai mažiau, negu sakmės apie laumes, aitvarus ir kitas mitines būtybes. Šių sakmių tradiciniai siužetai žinomi netik lietuviams, bet ir kitoms tautoms. Panašus netgi įvairių tautų memoratai.

Apie raganas Lietuvoje užfiksuota nepaprastai daug tikėjimų, burtų ir prietarų. Dauguma jų rodo, kad buvo įsivaizduojama, jog raganos kenkia žmonėms ir gyvuliams. Tikėjimų atspindinčių kitas jų savybes, pasitaiko mažiau. Pavyzdžiui, beveik visai nėra tikėjimų, kad raganos žiemą skristų žirniauti, nors sakmėse apie tai kalbama.

Apibūdinant lietuvių liaudies sakmių raganos paveikslą, kaip tik ir bus remiamasi tais ypač gausiais ir populiariais praeities tikėjimais, burtais bei prietarais.
Raganų vardai

Lietuvių liaudies sakmėse ir tikėjimuose raganos dar vadinamos: čerauninkėmis, viednomis, burtininkėmis, kerėtojomis ir žynėmis.

Vardas žynė, Mūsų turimais duomenimis, yra pavartotas tik kelis kartus Klaipėdos krašte užrašytose sakmėse. Toks pat retas vardas kerėtoja.

Vardas burtininkė vartojamas kiek dažniau. Kartais šiuo vardu vadinamos būtybės atlieka tokias pat funkcijas, kaip ir raganos, – kenkia žmonėms ir gyvuliams, tik kada-ne-kada joms priskiriamos
nebūdingos funkcijos – sakoma, kad gydo žmones.

Sakmės, kuriose raganos vadinamos čerauninkėmis ir viednomis, sudaro dešimt procentų visų sakmių apie raganas. Žodis viedna buvo vartojamas vien Lietuvos – Gudijos pasienyje. Šiuo vardu vadintos neva raganaujančios moterys ir mitinės būtybės, neva gyvenančios rugiuose, kalnuose ir kitose vietose. Žodis čerauninkė daugiausia buvo vartojamas vidurio Lietuvoje. Abu vardai slaviškos kilmės.

Raganų išvaizda

Lietuvių liaudies sakmėse ir tikėjimuose minimos raganos yra mirtingos moterys, gyvenančios žmonių bendruomenėje ir iš jos išsiskiriančios ypatingomis galiomis. Savo išvaizda jos dažnai nuo moterų nesiskiria. Sakoma:

Raganos nuo kitų moterų niekuo nesiskiria, bet ką ir kokius ji burtus galvon turi, tai nepamatysi.

Raganos, sako, buvusios iš tų pačių žmonių, tiktai mokėjusias žmones pagadinti, iš karvių pieną atimti ir t.t. ir į visokius gyvulius parsivesti.

Raganos dažniausiai vaizduoja kaip senas moteris arba merginas. Sakmėse, kuriuose kalbama kaip apie pagyvenusias moteris, sudaro net 80 procentų visų sakmių apie raganas. Retkarčiais net pabrėžiama, kad tai esančios senos moterys. Apie raganas merginas arba jaunas moteris užsimenama kur kas rečiau. Raganų moterų arba merginų išvaizda smulkiai neapibūdinama, tik pažymima, kad tai esanti kokia moteriškė, boba, kaimynė, merga. Kartais net konkrečiai pasakoma raganaujančios moters pavardė ir adresas.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->