Radausko eilėraščio interpretacija
Autorius: Povilas
“Rytas geležinkelio stoty“
Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais,
Jo žvilgiai spindi bėgių geležim
Dangus ir miškas , ir peronas gimsta čia,
Kur buvo vien tik tamsuma graži. Iš nebuvimo , i nakties , i nerimo
Išėmęs mėto tolius ir medžius,
Pajutę spindulius į pievą beriamus
Pravirksta rasos , kad reikės nudžiūt. Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę
(Sapne , po laikrodžiu , kurs rodo tris po keturių).
Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis
Ir Morsė mirksi spindinčiu variu. Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą,
Raudoną dėmę tarp žalių beržų.
Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio
Dėl saujos saulės avių.
Interpretacija
H. Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks, kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų originali, savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai srovei.
H. Radausko kūryba tarsi atskira srovė, įvairių srovių samplaika. Ne išimtis ir eilėraštis “Rytas geležinkelio stoty”.
Jame naudojant simbolius sukuriama poetui taip artima laisvės dvasia, išreikiamos H. Radausko idėjos, jo filosofija. Eilėraštyje labai aiškiai jaučiama, permainų, naujovių, laisvės dvasia. Vaizduojamas naujos eros, naujo pasaulio gimimas, veržlus naujovių atėjimas. Bet visos šios naujovės – tai ne dangaus dovana, tai atkaklaus darbo rezultatas.
Juk H. Radauskas taip tikėjo žmogumi, jo sugebėjimu kurti, nestovėti vietoje. Jo manymu, visas is pasaulis sukurtas žmogaus rankomis, jo ilgu ir atkakliu darbu. Taip ir eilėraštyje po truputi rykėja vaizdas, kontūrai, nors dar ir tolimi, neryškūs:
“I nebuvimo , i nakties , i nerimo
Iėmęs mėto tolius ir medius, “.
Visos ios naujovės, ie pakitimai luoja sau nuo kelio visą senąją tvarką su visais jos alininkais.
Nors tai kai kam irgi sukelia skausmą:
“Pravirksta rasos , kad reikės nudiūt”.
Bet tai neivengiama, visų permainų metu yra joms besiprieinančių, nepatenkintų. Ta senosios tvarkos stoika ramybė, idilikas pasaulėlis vaizduojama trečioje strofoje:
“Stoty budėtojas bučiuoja suadėtinę, “,
“Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis
Ir Morsė mirksi spindinčiu variu. “.
Bet ir čia jau įsisuko permainų vėjas, kurį simbolizuoja vir lovos kabantis laikrodis, rodantis nesustabdomą laiką ir praneantis apie artėjantį rytą, atneantį naują gyvenimą.
Galutinai ioms naujovėms konkretus pavidalas suteikiamas paskutinėje strofoje:
“Ant ydro stiebo rytas kelia inkilą, “.
Juk inkilas-tai naujos gyvybės, pavasario, diugių permainų ir pasikeitimų simbolis. O ydra spalva sukuria auktą, didiulę erdvę, kurioje nėra ribų svajonėms, siekiams ir troškimams. Juk permainos daromos tikintis viską pakeisti į gerąją, o ne į blogąją pusę, todėl joms ir suteikiama ydra-svajonių ir vilties spalva. Sekančioje eilutėje dar labiau irykinamas kontrastas tarp senosios tvarkos ir ateinančių naujovių. is kontrastas sukuriamas naudojant dvi prieingas spalvas:
“Raudoną dėmę tarp alių berų. “.
O juk gamtoje, tarp alių berų, niekada nerasi rykiai raudonos spalvos. Būtent is nenatūralus derinys ir pabrėia prieingybę nusistovėjusiai tvarkai.
Negali poetas pamirti ir kitos ios revoliucijos pusės. Tai ta visuomenės dalis, kuri nesuvokia naujų idėjų svarbos ir kvailai peasi dėl materialių dalykų, pamirdama aukštesnes vertybes. Jiems rūpi tik savi reikalai, tik juos liečianti materialioji io perversmo pusė:
“Du virbliai peasi ant geleinkelio
Dėl saujos saulės avių. “.
Bet kad ir kaip tai būtų ema-tai neivengiama, nes visada atsiras monių, kuriems jie patys yra svarbesni u bendrus visuomenės interesus.
Skaitant H. Radausko kūrybą niekada nebūna nuobodu. Savo netikėtais isireikimais ir sugretinimais poetas neleidia monotonijai paimti virų. O kadangi visi ie įdomūs sąskambiai dar yra įvilkti ir į nuostabaus rimo rūbą, tai skaityti poeto kūrybą yra tikras malonumas. Bet tai nereikia, kad jo kūryba neturi minties. Mintis yra , tik ji paslėpta po virutine, puikių sąskambių, plotme. Neretai notint ją učiuopti reikia iifruoti daugybę simbolių, bet tai tik padaro eilėračio skaitymą įdomesniu. Todėl drąsiai galime teigti, jog H. Radauskas-ne tik vienas originaliausių, bet ir vienas įdomiausių lietuvių poetų.