Studijoms.lt

Referatai, konspektai

R. Granausko proza

Autorius: Mantas

R. Granausko proza: tradicija ir novatoriškumas
R. Granausko proza dažnai apibūdinama kaip agrarinės kultūros vaizduotąja. Tokią nuomone, matyt, suformavo apys. “Gyvenimas po klevu“. Tačiau jo proza daug komplikuotesnė ir novatoriškesnė, apimanti kur kas didesnį prasmių spektrą negu vien tik agrarinės kultūros vaizdavimas.

Tradicijos ir modernumo jungtis, būtų vienu iš netikėtų R. Granausko prozos savitumų. Savitumą netikėtu vadiname todėl, kad su modernumu mūsų sąmonėj visų labiausiai siejasi amžinos atsinaujinimo idėjos ir vizijos, paremtos mokslo žiniomis ir atradimais, industrializacija, prieštaringa žmogaus samprata ir naujų potyrių galimybių gausa. Kaimo tematika būtų kaip tik tai, kas iš esmės priešpastatoma modernumui. Tai tradicijos vedamas gyvenimas, kurio pamatu yra visa, kas tvirta, pastovu, tikra ir šventa.

Iš įprastos, atpažįstamos tikrovės realijų R. Granauskas sumodeliuoja naują, komplikuotą, įtemptą meninę tikrovę. Vidinė įtampa, kuria gyvena apsakymo žmonės, taip pat pasakojimo įtampa būtų neginčijama teksto modernumo žymė. Kaip žinome, vidinė įtampa ir į save nukreipta ironija yra vieni svarbiausių modernistų kūrybą maitinančių šaltinių. Tradiciniam kaimo Žmogui, gyvenančiam su gamtos ritmu nekyla klausimas – kas jis? kam jis gyvena? Tokie klausimai būdingi modernėjančios (ar jau modernios) pasaulėjautos žmogui. Ir modernaus žmogaus tikėjimas netikras, pasidarytas, susikurtas. Žynys („Jaučio aukojimas“) jau modernaus tikėjimo.

Granauskas trumpose istorinio laiko atkarpos lietuvių prozos herojus pakreipė į beribį laiką. . Vienkartinis žmogaus likimas, jo gyvenimas ar to gyvenimo fragmentas, Granausko prozoje įstatyti į nesibaigiančio laiko rėmus. Laikas tam[a vienu svarbiausiu jo kūrinių veikėju. Nuo to kaip rašytojas traktuoja laiką ir erdvę priklauso ne tik kūrinių struktūra, bet ir kūrinio įtaigumas. Laikas nebeturi nuoseklumo :maišosi praeitis, ateitis, dabartis, vienkartinis ir nuolatinis, pasikartojantis laikas.

Ypač savitai apsakyme „Šiaurės vėjas“ traktuojamas laikas. Modernioji proza mėgsta sudėtingą laiko struktūrą. Jai svarbi ne objektyvioji, chronologinė laiko tėkmė, o subjektyvus jo suvokimas. “Šiaurės vėjuje” laikas ir erdvė stebimi ir matomi iš vidaus, pasakojime labai ryškus laiko suvokimo reliatyvumas. Objektyviai tekste yra du pasakojimo laikai: vienas, esamasis, tas, kuris vyksta šiandien, ir praeities, prieš dvidešimt penkerius vykęs laikas. Tad kas gi vyksta šiandien? Ketvirta diena, kai pučia šiaurės vėjas, sekmadienio rytas, Domarkas su Domarkiene rengiasi pusryčiauti. Šeimininkas pasigenda savo švogerio ir sunerimęs išeina jo pašaukti. Kol jis nuo trobos iki klėties kampo nueina keliasdešimt žingsnių sąmonėje šmėsteli prieš dvidešimt penkerius metus įvykusi tragiška istorija. Tokiu būdu i labai trumpą, suspaustą dabarties laiką įsiterpia įvykiai, atsitikę prieš dvidešimt penkerius metus.

Tokia būtų objektyvi laiko identifikacija. Tačiau subjektyvusis pasakotojas žaidžia laiku, meninis pasaulis sąmoningai klastojamas, skaitytojui neleidžiama susiorientuoti, kada, kokiu laiku – dabar ar prieš dvidešimt penkerius metus – kas vyksta. Jau pirmojoje teksto pastraipoje mes sutinkame visus keturis veiksmažodžio laikus. Skaitytojas pasijunta tarytum įmestas į laiko sūkurį ar verpetą. “Domarkas kelintą kartą pagalvodavo, ką jis čia supūs? Ir dabar pagalvojo, nes kaip nepagalvosi, kai šitaip pučia ir pučia, o nieko nesupučia?” (Granauskas, 1995, 74) Dar atidžiau įsižiūrėję į veiksmažodį tekste, pamatysime, kad prieš dvidešimt penkerius metus vykusius įvykius autorius pradeda pasakoti esamuoju laiku, o tai, kas pasakojime reikštu “dabar”, šią dieną, pasakojama būtuoju kartiniu ir net būtuoju dažniniu laiku. Kadangi esamąjį veiksmažodžio laiką suvokiame kaip dabarties laiką, pasakojimo laiko situacija darosi neaiški, miglota.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->