Studijoms.lt

Romualdas Granauskas – rašytojas, kuriam rūpi ne tik mūsų praeities nuoskaudos, bet ir miglota ateities vizija. Žmonijoje egzistuoja socialinė problema, kuri turi dvi puses: ekonominę, materialinę ir dvasinę, moralinę. Pastarosios pusės problematika šeimoje nagrinėjama visoje R. Granausko kūryboje. Rašytojui svarbi ne tik šeima, jos vidinis grožis, savitumas, tradicijos, tačiau ir kartas skirianti savitarpio nesupratimo, atšiaurumo siena, kuria nyki realybė (miestų kūrimasis, “naujasis” pasaulis) perskyrė dvasinį žmonių vientisumą, savitarpio pagarbą, prieraišumą šeimai, namams, gimtajai žemei. Jis suvokia, kad šeima – svarbiausias visuomeninis vienetas, kuris turėtų mokyti visuomenei priimtino elgesio, papročių ir tradicijų (socializacija). Rašytojas išryškina dabartinio pasaulio neigiamą įtaką, jos padarinius žmogui. Jis smerkia buvusią santvarką, pripratimą prie alkoholio, ideologiją, kuri pakeitė požiūrį į tėvus, namų dvasines vertybes. Šių neigiamų poveikių “rezultatas” ypač išryškėja R. Granausko apysakoje “Gyvenimas po klevu”.

Joje parodomas žūstančio kaimo tragiškas likimas. R. Granauskas siekia pabudinti lietuvio savimonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Kad tik jis pats gali susikurti savo aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. Šiam rašytojui “gyvenimas” – tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, supanti gamta. “Gyvenimas po klevu” – tai trumpos apimties apysaka, kurioje pasakojama Kairienės kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didžiausią ir svarbiausią apysakos dalį užima Kairienės apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą. Visas dėmesys sutelktas į Kairienės kelionę iš sutvarkytų savo namų į bejausmę ir nemielą gyvenvietę. Jos kelionę galime skirstyti į tris dalis. Pradžioje atskleidžiama namų erdvė, kurią dar gaubia paslaptinga klevo galia. Klevas turi didelę reikšmę kūrinyje: mieste praleidžiamas tik pusiaudienis, o po klevu visas Kairienės ir jos artimiausio žmogaus gyvenimas. Kapelių aplankymas Kairienei suteikia stiprybės, kurios senajai tikrai prireiks, nukeliavus į miestą. Antrąją dalis – tai plento ruožas, kuris keliaujančią Kairienę išmuša iš vėžių: ji neprigirdi mašinų ūžesio ir nespėja atsitraukti į kelkraštį. O paskutinis etapas – tai miestelis – negyva, beveidė erdvė. Neturi ji prie ko prisiglausti, kam pasiguosti. Senoji atsimena, kaip sūnus vis dažniau grįždavo pas ją ramiai pasėdėti ir pamąstyti po senu giminės klevu. Kairienės kelias į gyvenvietę – tai jos atsiminimų kelias per gyvenimą. Moters, motinos kultas šeimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamažu šio kulto vertė nyko. Gyva Kairienė – gyva moters ir motinos pareiga. Ji praranda savo artimiausius žmones, užsiriša juodą skarelę ir keliauja per gyvenimą viena, gedėdama prarastų žmonių, paklydusių vaikų. Trūko Kairienei artimo meilės, užuojautos. Tačiau ir paskutinę gyvenimo minutę ji išlieka stipri ir drąsi. Gindama savo sodybą, ji nepasitraukia nuo riaumojančio traktoriaus, o suklumpa po juo. Kūrinyje parodomi skirtumai (opozicija) tarp gimtųjų namų ir miesto. Namų vertybių nykimo lėmėjas – susiklosčiusi istorija (miestų augimas, “naujoji civilizacija”). Apysakos tekstas turi stiprių sąsajų su šiandiena, kuri verčia susimąstyti apie gimtuosius namus ir jų reikšmę žmogui.